Egzistencializmas ir fenomenologija ugdyme
5 (100%) 1 vote

Egzistencializmas ir fenomenologija ugdyme

Egzistencializmas- žmogaus egzistencijos, jos prasmės ir galimybių apmąstymas

Egzistencializmas- žmogaus egzistencijos, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Tai filosofinė kryptis, kurios ištakos siekia XIXa., tačiau galutinai susiformavusi XX amžiuje.


Bendras egzistencialistų bruožas- egzistencinis mąstymas. Šio egzistencinio mąstymo krypties pradininku laikomas danas Soren Kierkegaard (1813- 1855). Pagal tai, kaip žmogus traktuoja savo santykį su pačiu savimi, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kierkegaardas išskiria tris egzistencijos stadijas:


estetinė (juslinė) egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis. Jis neaktyvus, jo gyvenimas- tai pasyvus susitaikymas su viskuo, kas beatsitiktų. Vienintelis siektinas gėris- patenkinti savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos.


savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo. Kuo labiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo “aš” baigtinumą ir ribotumą.


religinės egzistencijos stadija. Savo santykio su Dievu akivaizdoje jis turi išnykti kaip baigtinis “aš”.




XX a. egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai:








Martinas Heideggeris. Atskyrė “buvimo” ir “būties” sampratas. Teigė, kad egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be to ji turi būti atskirta nuo to kas įprasta ar “savaime suprantama”.


Karlas Jaspersas. Domėjosi psichoanalize bei ją kritikavo. Domėjosi žmogaus proto tiekiamų galimybių ribotumu. Pasak jo žmogų apibrėžia keturios dimensijos: „esamybė“( žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kasdieninius rūpesčius, planuoja ir dirba), “sąmonė apskritai” (daro logines išvadas), “dvasia”( formuojasi visų pripažįstamas idėjas teikiančias prasmę ir orientaciją esamybei ir sąmonės srautui) ir “egzistencija” (jis išsiveržia virš to, kas pasauliška, pereina į transcendenciją).




prancūzai plėtoję egzistencializmo idėjas:








Albertas Camus. Buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą priešintis absurdui, maištauti prieš jį, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti beprasmės.


Jean- Paul Sarte. Tyrinėjo sąmonę (būtis sau pačiam) ir sąmonės objektus (būtis pati savaime). Anot jo, tik pats žmogus atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus.




Lietuvos žymiausi filosofai, egzistencionalizmo pasekėjai:















Antanas Maceina. Vienas žymiausių Lietuvos mąstytojų. Jis teigė, jog žmogaus buvimą pagrindžia žmogaus egzistencinis susidūrimas su Dievu ir Dievo loginis pažinimas.


Juozas Girnius. Jis egzistencionalizmą jungė su krikščioniškąja filosofija. Jis teigė, kad žmogus, kaip kūniška būtybė, negali visiškai nuo gamtos atitrūkti, nes jis kūnu priklauso gamtai, bet negali su ja visiškai sutapti, nes jis dvasinė būtybė, Dievo kūrinys. Ir dėl to “žmogus- kenčianti būtybė”. Kančiose pasiekiamas aukštesnis žmogiškosios egzistencijos laipsnis.


Egzistencialistų idėjos ir teorijos dažnai būdavo labai skirtingos, tačiau visose jose būdavo sprendžiama žmogaus laisvės ir asmeninės atsakomybės problema, visur buvo pabrėžiama žmogaus būtinybė apsispręsti ir pasirinkti. Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencializmas siekia būtį suvokti betarpiškai, kaip nedalomą subjekto ir objekto visumą. Šiuo požiūriu jis atsiskiria nuo racionalistinės filosofijos.


Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, tačiau jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.


Pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas- žmogaus egzistencijos problema. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų- tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė- laikinumas. Jei žmogus būtų amžinas, jam niekas nerūpėtų, tačiau tai, kad jam “viskas” rūpi, nurodo būtent į jo laikiškumą. Tačiau paradoksas tas, kad tai, ko žmogus labiausiai trokšta, t.y. amžinybė, prasideda būtent tada, kai baigiasi laikas, o žmogus visomis įmanomis priemonėmis bando jį pratęsti. Tik egzistencija mirties akivaizdoje verčia skaudžiau pajusti laiką ir istoriją, laiko pajautimo patirtis egzistencijos sampratoje skatina iš naujo pervertinti visa, kas gyva, kas atsirado.


A.Camus, Jean- Paul Sarte, S.Kierkegaardo ar M.Heideggerio filosofijoje svarstomos žmogaus gyvenimo absurdiškumo, laikinumo, laisvės, pasirinkimo, kaltės, prasmės problemos. Pasak egzistencialistų, žmogaus gyvenimo, neįmanoma įvardyti normomis ar samprotavimais. Žmogaus gyvenimo prasmės problema neatsiejama nuo vienatvės, kančios, absurdiškumo problemų. Vienatvė- tai neišvengiamybė, todėl užuot maištavus, reikia susitaikyti su ja kaip su egzistenciniu būviu ir įžvelgti joje neprilygstamą individualumą. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o “pasirinktų” save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Tačiau žmogus, pasak egzistencialistų, gali atsisakyti laisvės pareigos būti pačiu savimi ir tapti “kaip visi”, bet tuomet susvetimėja pats savyje (“das Man”- beasmenė būsena). Tokio žmogaus asmeniškumą užgožia kolektyviškumas. Žmonių bendravimas “das Man” pasaulyje nėra tikras, nes pabrėžia kiekvieno jų vienišumą.


Mirtis, atsitiktinumas, kaltė ir pasaulio nepatikimumas, anot K.Jasperso tai ribinės situacijos, kurios iš esmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos. Ribine situacija gali būti tiek mirtis, liga, tiek ir artimų žmonių netektis. Egzistencializmas mokykloje pasireiškia nevengiant temų apie skausmą, apie arimųjų nelaimes. Todėl gyvenimo prasmės kėlimas tai, apie ką vaikai turi mokytis klausti savęs. Vienatvė taip pat yra ribinė situacija. Žmogus, pastatytas vienatvės situacijoje supranta, kad atsakingas už save turi būti jis pats.


Anot egzistencialistų, laimės būsena, tvarkos, suderinamumo būsena yra apgaulė. Jie teigia, kad žmogus visuomet turi būti budrumo būsenoje. Būdrumas- atsigręžimas į savo tikrąją prigimtį. Būdrumo ir rūpesčio situacija “zorge”, tai reiškia, kad viskas gerai gerai, bet vieną dieną tai gali ir baigtis.


Jausmų (kančios ir tikėjimo) ir proto vientisumas tam tikrose situacijose pasidaro neišvengiamas.


Pažiūrėkime kokius jausmus išgyvena herojai keletame egzistencialistų kūriniuose.


Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1082 žodžiai iš 3056 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.