EGZISTENCINĖS ASMENYBĖS TEORIJOS
Turinys
Įvadas
Egzistencinės asmenybės teorijos
Prasmės ieškojimas – brandaus žmogaus požymis
Kančios prasmė
Egzistencinis vakuumas
Literatūra
Įvadas
Egzistencializmo krypties teorijų šaknys slypi filosofų egzistencialistų darbuose ir idėjose. Didelę įtaką egzistencinės krypties teorijoms padarė filosofai, tokie kaip, M. Jaspersas, J.Sartras, M.Heideggeris, psichologai Adleris, Maslau, Alportas, Fromas. Tačiau mūsų darbe atsispindės, Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neurologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio idėjos. Egzistencinė psichologija nagrinėja žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės, atsakomybės, laisvės, vienišumo, mirties, kančios. Egzistencinė psichologija atskleidžia žmogaus buvimą pasaulyje ir tai, kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui. Kas veikia jo vidinį ir išorinį pasaulį. Ir tai kad, tik pats žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą.
V. E. Franklis gimė 1905m. kovo 26d. Jau paauglystėje jis pradėjo domėtis filosofija, tuo metu garsių psichologų Z. Freudo ir A. Adlerio darbais. Būdamas 16 – os metų paskelbė pirmąjį straipsnį Z.Freudo globojamame “Tarptautinės psichoanalizės žurnale”. Dar studijavo mediciną Vienos universitete, kur pradėjo kurti savąją logoterapijos sistemą, jos centre pastatydamas svarbiausią žmogaus gyvenimą motyvuojančią jėgą – prasmės siekimą. 1914m. buvo išvežtas į Aušvico mirties stovyklą, kur išbuvo iki 1945m. Išėjęs į laisvę jis tik savo gyvenimo patirtimi, kuri buvo kupina kančios, ir nuolatinio beveik neišvengiamos mirties laukimo patvirtino iki tol propaguotą prasmės filosofiją.
Po karo jis tęsė psichoterapinę praktiką, nuo 1946m. vadovavo Vienos poliklinikinės ligoninės neurologijos skyriui, kur logoterapijos metodus sėkmingai taikė netgi labai sunkiems psichiniams ligoniams. Kaip vizituojantis profesorius Franklis skaitė paskaitas daugelyje Amerikos universitetų, tarp jų ir garsiajame Harvarde, taip pat Anglijoje, Australijoje, Šri lankoje, Indijoje, Japonijoje, Meksikoje, Izraelyje, Rusijoje ir daug kur kitur. Jo knygos išverstos ir dar tebeverčiamos į daugelį pasaulio kalbų. Jį, nepaprastai išaukštinusį žmogaus dvasios jėgą, jo laisvę ir atsakomybę, priėmė pasaulio šalių prezidentai. Galima drąsiai sakyti, kad V. E. Franklio gyvenimas yra puikiausias jo propaguojamos logoterapijos efektyvumo ir gyvenimo įprasminimo svarbos pavyzdys.
Egzistencinės asmenybės teorijos
Egzistencinė psichologija išaugo iš krizės, kilusios Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Karo žiaurumai ir ekonominė krizė, o vėliau – ekonomikos ir technikos vystymasis gerokai pakeitė žmonių intelektą, bei požiūrį į kitą žmogų. Vėl pradėti kelti gyvenimo prasmės klausimai. Žmonės pradėjo skustis, kad jie jaučiasi vieniši, svetimi patys sau ir kitiems, kad yra atitrūkę nuo socialinių grupių, nepalaiko emocinio ryšio su artimais arba skundžiasi gyvenimo beprasmiškumu. Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Kai kurios egzistencinės asmenybės teorijos idėjos yra perimtos iš kitų asmenybės teorijų, tačiau yra tik tai šiai krypčiai būdingų bruožų. Vietoj termino “brandi asmenybė” dažniausiai vartojamas terminas “sveika, normali asmenybė”. Nepaisant to, kad yra vartojami skirtingi apibrėžimai, pripažįstama, jog bendrieji “brandžios asmenybės” bruožai yra tokie:
Pagrindinis bruožas yra savo elgesio ir savo gyvenimo, buvimo būdo pasirinkimo laisvė. Atsakomybė už savo pasirinkimus, už savo išsivystymo lygį.
Brandus žmogus pajėgia atsiriboti ir kontroliuoti kitų asmenų ir aplinkos jam daromą įtaką, taip pat turi mokėti kontroliuoti poveikį, kurį pats daro kitiems.
Brandus žmogus turi pajėgti užmegzti dualinius kontaktus su kai kuriais asmenimis, nes tokie dualiniai kontaktai rodo žmogaus sugebėjimą užmegzti dialogą, atverti savo vidų kitam žmogui, bet ir sugebėjimą kelti pasitikėjimą kitiems, kurie irgi sugeba dalintis savo vidiniais išgyvenimais.
Brandus žmogus sugeba atsidėti savo asmenybės ugdymui, įveikti su tuo susijusius sunkumus ontologinę (būvimo) baimę. Šiuo atveju brandumo požymis – sugebėjimas imtis sunkių užduočių ir įveikti savo silpnybes.
Brandus žmogus turi jausti atsakomybę už gyvenimo uždavinių įvykdymą. Gyvendamas jis turi suprasti kančios ir gyvenimo prasmę. Prasmės ieškojimas ir siekimas rasti tą prasmę yra brandumo požymis.
Tokios egzistencialistų pažiūros leidžia daryti išvadą, kad egzistencinė psichologija yra ne tiek asmenybės teorija, kaip daugelis kitų teorijų, – ji yra požiūris į žmogaus prigimtį.
Egzistencinės psichologijos atstovas V. Franklis apie žmogų kalbėjo, turėdamas galvoje, kad tai asmenybė, žmogaus asmenybė. Žmogaus brendimas pagal jį, tai ilgai trunkantis procesas. Bręsdamas žmogus tampa vis žmogiškesniu, t.y. vis labiau pamiršta save ir atiduoda save kitiems, V. Franklis tai vadino savęs viršijimu. Subrendusiu žmogumi Franklis laikė žmogų, kuris atrado savo misiją ir įprasmino
savo gyvenimą.
Prasmės ieškojimas – brandaus žmogaus požymis
V.E.Franklio žodžiais tariant; mes gyvename beprasmybės jausmo epochoje, kurioje žmogui suvokti savo egzistenciją ne tik svarbu, bet ir būtina. Tokioje epochoje reikia siekti, kad auklėjimas neapsiribotų žinių teikimu, bet ir ugdytų sąžinę; tik tada žmogus taps pakankamai jautriu, kad galėtų išgirsti kiekvienoje situacijoje glūdintį reikalavimą. Tokioje epochoje, kai, regis, daugeliui prarado reikšmę Dešimt Dievo įsakymų, reikia siekti, kad žmogus išgirstų dešimtis tūkstančių įsakymų , užkoduotų dešimtyse tūkstančių situacijų, kurias jam pateikia gyvenimas. Tada jo gyvenimas vėl taps prasmingas (prasmingas reiškia kupinas užduočių). Šiaip ar taip, šiandien labiau nei bet kada ankščiau reikia ugdyti atsakomybę. Mes gyvename pertekliaus visuomenėje, ne vien materialiųjų gėrybių, bet ir informacijos pertekliaus. Vis didesnės šūsnys knygų ir žurnalų kaupiasi ant mūsų stalų, bet mus užtvindo ir vilionės, ne tik seksualinės. Norėdamas atsispirti šiam skleidžiamam vilionių tvanui, žmogus turi žinoti, kas svarbu ir kas ne, kas esminga ir kas ne, vienu žodžiu: kas turi prasmę ir kas ne.