EGZISTENCINĖS ASMENYBĖS TEORIJOS
Turinys
Įvadas
Egzistencinės asmenybės teorijos
Prasmės ieškojimas – brandaus žmogaus požymis
Kančios prasmė
Egzistencinis vakuumas
Literatūra
Įvadas
Egzistencializmo krypties teorijų šaknys slypi filosofų egzistencialistų darbuose ir idėjose. Didelę įtaką egzistencinės krypties teorijoms padarė filosofai, tokie kaip, M. Jaspersas, J.Sartras, M.Heideggeris, psichologai Adleris, Maslau, Alportas, Fromas. Tačiau mūsų darbe atsispindės, Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neurologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio idėjos. Egzistencinė psichologija nagrinėja žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės, atsakomybės, laisvės, vienišumo, mirties, kančios. Egzistencinė psichologija atskleidžia žmogaus buvimą pasaulyje ir tai, kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui. Kas veikia jo vidinį ir išorinį pasaulį. Ir tai kad, tik pats žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą.
V. E. Franklis gimė 1905m. kovo 26d. Jau paauglystėje jis pradėjo domėtis filosofija, tuo metu garsių psichologų Z. Freudo ir A. Adlerio darbais. Būdamas 16 – os metų paskelbė pirmąjį straipsnį Z.Freudo globojamame “Tarptautinės psichoanalizės žurnale”. Dar studijavo mediciną Vienos universitete, kur pradėjo kurti savąją logoterapijos sistemą, jos centre pastatydamas svarbiausią žmogaus gyvenimą motyvuojančią jėgą – prasmės siekimą. 1914m. buvo išvežtas į Aušvico mirties stovyklą, kur išbuvo iki 1945m. Išėjęs į laisvę jis tik savo gyvenimo patirtimi, kuri buvo kupina kančios, ir nuolatinio beveik neišvengiamos mirties laukimo patvirtino iki tol propaguotą prasmės filosofiją.
Po karo jis tęsė psichoterapinę praktiką, nuo 1946m. vadovavo Vienos poliklinikinės ligoninės neurologijos skyriui, kur logoterapijos metodus sėkmingai taikė netgi labai sunkiems psichiniams ligoniams. Kaip vizituojantis profesorius Franklis skaitė paskaitas daugelyje Amerikos universitetų, tarp jų ir garsiajame Harvarde, taip pat Anglijoje, Australijoje, Šri lankoje, Indijoje, Japonijoje, Meksikoje, Izraelyje, Rusijoje ir daug kur kitur. Jo knygos išverstos ir dar tebeverčiamos į daugelį pasaulio kalbų. Jį, nepaprastai išaukštinusį žmogaus dvasios jėgą, jo laisvę ir atsakomybę, priėmė pasaulio šalių prezidentai. Galima drąsiai sakyti, kad V. E. Franklio gyvenimas yra puikiausias jo propaguojamos logoterapijos efektyvumo ir gyvenimo įprasminimo svarbos pavyzdys.
Egzistencinės asmenybės teorijos
Egzistencinė psichologija išaugo iš krizės, kilusios Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Karo žiaurumai ir ekonominė krizė, o vėliau – ekonomikos ir technikos vystymasis gerokai pakeitė žmonių intelektą, bei požiūrį į kitą žmogų. Vėl pradėti kelti gyvenimo prasmės klausimai. Žmonės pradėjo skustis, kad jie jaučiasi vieniši, svetimi patys sau ir kitiems, kad yra atitrūkę nuo socialinių grupių, nepalaiko emocinio ryšio su artimais arba skundžiasi gyvenimo beprasmiškumu. Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Kai kurios egzistencinės asmenybės teorijos idėjos yra perimtos iš kitų asmenybės teorijų, tačiau yra tik tai šiai krypčiai būdingų bruožų. Vietoj termino “brandi asmenybė” dažniausiai vartojamas terminas “sveika, normali asmenybė”. Nepaisant to, kad yra vartojami skirtingi apibrėžimai, pripažįstama, jog bendrieji “brandžios asmenybės” bruožai yra tokie:
Pagrindinis bruožas yra savo elgesio ir savo gyvenimo, buvimo būdo pasirinkimo laisvė. Atsakomybė už savo pasirinkimus, už savo išsivystymo lygį.
Brandus žmogus pajėgia atsiriboti ir kontroliuoti kitų asmenų ir aplinkos jam daromą įtaką, taip pat turi mokėti kontroliuoti poveikį, kurį pats daro kitiems.
Brandus žmogus turi pajėgti užmegzti dualinius kontaktus su kai kuriais asmenimis, nes tokie dualiniai kontaktai rodo žmogaus sugebėjimą užmegzti dialogą, atverti savo vidų kitam žmogui, bet ir sugebėjimą kelti pasitikėjimą kitiems, kurie irgi sugeba dalintis savo vidiniais išgyvenimais.
Brandus žmogus sugeba atsidėti savo asmenybės ugdymui, įveikti su tuo susijusius sunkumus ontologinę (būvimo) baimę. Šiuo atveju brandumo požymis – sugebėjimas imtis sunkių užduočių ir įveikti savo silpnybes.
Brandus žmogus turi jausti atsakomybę už gyvenimo uždavinių įvykdymą. Gyvendamas jis turi suprasti kančios ir gyvenimo prasmę. Prasmės ieškojimas ir siekimas rasti tą prasmę yra brandumo požymis.
Tokios egzistencialistų pažiūros leidžia daryti išvadą, kad egzistencinė psichologija yra ne tiek asmenybės teorija, kaip daugelis kitų teorijų, – ji yra požiūris į žmogaus prigimtį.
Egzistencinės psichologijos atstovas V. Franklis apie žmogų kalbėjo, turėdamas galvoje, kad tai asmenybė, žmogaus asmenybė. Žmogaus brendimas pagal jį, tai ilgai trunkantis procesas. Bręsdamas žmogus tampa vis žmogiškesniu, t.y. vis labiau pamiršta save ir atiduoda save kitiems, V. Franklis tai vadino savęs viršijimu. Subrendusiu žmogumi Franklis laikė žmogų, kuris atrado savo misiją ir įprasmino
savo gyvenimą.
Prasmės ieškojimas – brandaus žmogaus požymis
V.E.Franklio žodžiais tariant; mes gyvename beprasmybės jausmo epochoje, kurioje žmogui suvokti savo egzistenciją ne tik svarbu, bet ir būtina. Tokioje epochoje reikia siekti, kad auklėjimas neapsiribotų žinių teikimu, bet ir ugdytų sąžinę; tik tada žmogus taps pakankamai jautriu, kad galėtų išgirsti kiekvienoje situacijoje glūdintį reikalavimą. Tokioje epochoje, kai, regis, daugeliui prarado reikšmę Dešimt Dievo įsakymų, reikia siekti, kad žmogus išgirstų dešimtis tūkstančių įsakymų , užkoduotų dešimtyse tūkstančių situacijų, kurias jam pateikia gyvenimas. Tada jo gyvenimas vėl taps prasmingas (prasmingas reiškia kupinas užduočių). Šiaip ar taip, šiandien labiau nei bet kada ankščiau reikia ugdyti atsakomybę. Mes gyvename pertekliaus visuomenėje, ne vien materialiųjų gėrybių, bet ir informacijos pertekliaus. Vis didesnės šūsnys knygų ir žurnalų kaupiasi ant mūsų stalų, bet mus užtvindo ir vilionės, ne tik seksualinės. Norėdamas atsispirti šiam skleidžiamam vilionių tvanui, žmogus turi žinoti, kas svarbu ir kas ne, kas esminga ir kas ne, vienu žodžiu: kas turi prasmę ir kas ne.
Žmogus yra tarsi musė besiblaškanti po klausimų voratinklį, vis nenustodamas klausti. Gyvenimo prasmės klausimas yra ypatingas, jis skiriasi nuo kitų mums iškylančių klausimų. Ilgą laiką gausybė filosofų, teologų, rašytojų, menininkų, vienuolių ieškojo atsakymo į šį klausimą ir juos rado. Tačiau kiekvienas pamąstęs pats turi rasti tą vienintelį atsakymą, kokia būtent yra jo gyvenimo prasmė. Kuo daugiau žinome kitų žmonių atsakymų, tuo lengviau mums pasirinkti, tačiau už savo pasirinkimą ir sprendimą atsakome kiekvienas pats. Daugelis iš mūsų, niekada taip ir nesusimąsto apie savo gyvenimo prasmę. Jie augina vaikus, dirba, miega, valgo, paskendę smulkiuose rūpesčiuose, džiaugsmuose, ir sukuria tą dirvą, kurioje išauga dvasios galiūnai – žmonės, siekiantys dvasinio ir religinio pažinimo.
V.E.Franklis, pirmasis pripažino gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą. Jo nuomone, viena svarbiausių žmogaus savybių – ieškoti gyvenimo prasmės. Jo teigimu, kuo labiau žmogus užmiršta save ir atsiduoda jam svarbiam darbui ar kitam žmogui tuo labiau jis tampa žmogumi, tuo labiau jis tampa subrendusiu. Vadinasi galime daryti išvadą kad, kuo labiau rūpinamės kitu, tuo labiau tampame savimi. Kai pamirštame save, susidomime tuo, kas yra už mūsų, kas mums svarbu, tada ir išryškėja mūsų tikrasis žmogiškumas. Prasmės siekimo poreikis yra būdingas mums visiems, kiekvienas iš mūsų stengiamės suprasti gyvenimo prasmę bei tikslą ir jo siekiame. Todėl prasmės ieškojimas ir yra svarbiausia mūsų elgesį motyvuojanti jėga ir bet kokiomis aplinkybėmis mūsų gyvenimas yra prasmingas. Tačiau daugelis gyvenimo aplinkybių tampa kliūtimi šio svarbaus teiginio supratimui, o kartais ir prasmės troškimo realizavimui. Viena iš tokių svarbesnių priežasčių civilizacijos, industrijos, pramonės pasiekimai, dėl kurių mes tampame tarsi priedais prie daiktų, pasak V.E.Franklio, ‘sraigteliais industriniame pasaulyje’, prarandame savo vertę arba jos nepastebime. Kitas beprasmiškumo šaltinis – mūsų susvetimėjimas su aplinka, atitrūkimas nuo gamtos pasaulio. Taipogi atitrūkimas nuo savo ‘šaknų’ t.y, nuo gimto krašto, šalies, nuo šeimos tradicijų. Atitrūkę mes pradedame blaškytis po gyvenimą, nes nebeturime to į ką galėtume atsiremti. Galiausiai susiduriame su galybe sudėtingų klausimų, su kuriais negalime susidoroti, į kuriuos negalime atsakyti, – tai vienatvė, kaltės, gyvenimo beprasmybės jausmas. Klausimas iš vis mus ‘apakina’, tada nustojame matyti, kur slypi mūsų unikalioji gyvenimo prasmė, ją užgožia klausimas, kokia yra pasaulio prasmė. Pasak E.Franklio yra bendra prasmė, viso pasaulio prasmė, tačiau ją suvokti yra labai sunku. Paskalis yra pasakęs kad, ‘šakai yra sunku suvokti viso medžio prasmę’, lygiai taip pat kaip ir mums sunku suvokti pasaulio. Ją bandom įvardinti labai įvairiai, vieniems tai – Dievas, kuris yra šio pasaulio tvarkos arba prasmės ašis, kitiems, gamta, evoliucijos dėsniai, istorija. Tačiau klausimas, į kurį galime atsakyti patys, – tai mūsų kiekvieno atskiro gyvenimo momento konkreti prasmė. Juk kiekvienas turime unikalų gyvenimą ir unikalią šio gyvenimo prasmę. Gerai pagalvojus mes iš vis neturėtume kelti sau tokio klausimo – ar mūsų gyvenimas turi prasmę?-, į šį klausimą turime atsakyti kiekvienu savo gyvenimo momentu, kiekvienu savo gyvenome priimtu sprendimu. Ir tada mūsų gyvenimas taptų panašus į nenutrūkstamų prasmių grandinę. Svarbiausia i prasmę mus nukreipianti jėga yra vertybės, kurias mes privalome atrasti patys, atrasti savo gyvenime ir savo gyvenimu. Visų pirma mūsų gyvenimas įgyja prasmę per tai, ką mes duodame pasauliui, per kūrybą, antra, ką iš jo gauname -patyrimą ir galiausiai per santykį su nepakeičiamomis gyvenimo aplinkybėmis, situacijomis. Būtent ši prasmių grupė anot E.Franklio padaro žmogaus gyvenimą besąlygiškai prasmingą: žmogaus, kuris negali kurti, nei patirti, gyvenimas gali tapti prasmingu vien dėl to, kad jis turi tam tikrą nuostatą savo nepakeičiamo gyvenimo atžvilgiu,- kalbant apie kentėjimo ir netgi mirties
prasmę. Tokiu atveju žmogaus gyvenimas yra užpildytas prasmės. Žmogui iš tiesų labai svarbu tam tikra įtampos dozė jo gyvenime. Prasmės ieškojimas visada susijęs su tam tikra įtampa. Todėl drąsiai galime sakyti, kad mus per gyvenimą, prasmingą gyvenimą stumia ‘egzistencinis nerimas’. Savuoju prasmės ieškojimu žmogus liudija Dievu tikėdamas, abejodamas ir neigdamas.. Prasmė yra unikali ir specifiška. Ją rasti gali tik žmogus, suprantantis, kas jam gali padėti,arba kaip jis pats gali sau padėti. Tik mechaniškai atsiliepdamas į aplinką, ypač vaikas, savo gyvenimo prasmės neatras. Ji skleidžiasi tik laisvai pasirenkant ir savarankiškai apsisprendžiant. V.Franklis išskiria tris grupes vertybių, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą. Tai kūrybos, patirties ir santykio vertybės. Kūrybos vertybės kyla iš paties žmogaus esmės. Patirties vertybes žmogus ima iš pasaulio (gamtos, grožio, meno kūrinių). Santykio vertybės – tai kančios ar kaltės prisiėmimas. Realizuodamas kūrybines vertybes, žmogus kažką duoda pasauliui. Per nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo momentus mes gauname naują patirtį, naujus jausmus. Patirdamas tiesą, grožį, gėrį, pergyvendamas gamtą, kultūros kūrinius bei žmogaus meilę, mes kai ką gauname iš pasaulio ir taip praturtiname save. Bet kilniausia gyvenimo prasmė atsiskleidžia nusistatymo vertybėse.