Egzotika
Mėlynasis milžinas
Jeigu kas nors paklaustų, koks, jūsų manymu, gyvūnas, kada nors gyvenęs mūsų planetoje, yra didžiausias, greičiausiai pagalvotumėte apie milžiniškus priešistorinių laikų roplius, sunkiais žingsniais drebinusius mūsų Žemę. Vis dėlto didžiausias gyvūnas nėra kažkada gyvenusi “iškasena” – jis gyvena ir dabar. Tai – mėlynasis banginis.Koks šio milžino “ūgis”? Reikia pripažinti, kad šis “gyvūnėlis” tikrai nemenkas: jo kūno ilgis nuo nosies iki uodegos gali siekti 33 metrus, o svoris apie 150 tonų. Tai reiškia, kad mėlynasis banginis (Balaenoptera musculus) – tai tarsi plaukiojantis dešimties aukštų namas, sveriantis
maždaug tiek pat, kiek ir 2000 statistinių Lietuvos piliečių. O 2000 mėlynųjų banginių svertų tiek pat, kiek visi mūsų valstybės gyventojai. Tikrai įspūdingi gabaritai. Jau vien šio milžino liežuvis sveria apie tris tonas, širdis prilygsta geram arkliui – sveria apie 700 kg. Tokia širdelė varinėja po didžiulį banginio kūną apie 10 tonų kraujo. Šio monstro kraujagyslės taip pat įspūdingos: didžiausia iš jų – nugaros arterija – yra apie pusės metro skersmens.
Tiesa, šiais laikais tokių, didesnių nei 30 metrų ilgio galiūnų sutinkama labai retai, nes pradėjus labai intensyviai medžioti pačius didžiausius mėlynuosius banginius jie “sumažėjo”. Paprastai šių banginių patelės būna 26-28 metrų ilgio, o patinai šiek tiek trumpesni – 23-26 metrų.
Banginiai sudaro gyvūnų grupę, į kurią, be šių milžinų, įeina ir palyginti nedideli gyvūnai (aišku, jei lyginsime su banginiais) – jūrų kiaulės, delfinai. Visi jie priklauso vienam būriui.
Žmogus tapo žmogumi tik “išlipęs iš medžio”, o banginiai – “pasinėrę į vandenį”. Pasirodė, kad banginiai ir plėšrieji žinduoliai yra kilę iš bendrų protėvių, gyvenusių daugiau kaip prieš 65 milijonus metų. Tuomet, kai dauguma gyvūnų vystėsi sausumoje, banginių protėviai “įbrido” į vandenį ir visiškai prisitaikė gyventi tokiomis sąlygomis: jiems išsivystė uodega su pelekinėmis skiautėmis, išnyko užpakalinės galūnės, o priekinės virto stipriais plaukmenimis, padedančiais vairuoti, stabdyti ir išlaikyti pusiausvyrą. Beje, banginiai “įgavo išminties” ir laikomi vienais iš protingiausių gyvūnų.
Visi banginiai skirstomi į dvi pagrindines grupes: ūsuotuosius ir dantytuosius. Dantytieji banginiai, kuriems priklauso ir mums gerai žinomi delfinai, daugiausia maitinasi žuvimis ir kalmarais, o didžiausieji banginiai – bedančiai ūsuočiai, kurie košia per ūsus planktoną ir minta šia smulkme.
Banginiai galėjo pasiekti tokių įspūdingų matmenų tik gyvendami vandenyje, kur jie egzistuoja tarsi nesvarumo sąlygomis, be to, vandenyje ir pramisti lengviau – čia daugiau maisto.
Banginiai tiesiog nuostabiai prisitaikę gyventi vandenyje. Storas riebalų sluoksnis padeda išsaugoti kūno šilumą.
Kaulai labai tvirti, bet kartu ir lengvi, nes juose yra poros – primena pintį, prisotintą riebalų. Aptakios kūno formos leidžia šiems gyvūnams gana greitai plaukioti. Net toks gigantas kaip mėlynasis banginis yra gana greitas gyvūnas. Didesnę laiko dalį jis praleidžia judėdamas ir paprastai plaukioja apie 20 km/h greičiu, o bėgdamas nuo pavojaus gali plaukti net didesniu kaip 40 km/h greičiu. Banginių uoslė ir regėjimas gana silpni, todėl jie daugiausia vadovaujasi lytėjimu ir klausa. Plaukiodami jie naudojasi ir echolokaciniais sugebėjimais: leidžia tam tikrus garsus ir pagal jų aidą puikiai orientuojasi. Banginiai skleidžia ir kitokius garsus, kuriais “susišneka” tarpusavyje. Mokslininkai, tyrinėjantys šiuos žinduolius, stengiasi kaip nors iššifruoti šią gana sudėtingą banginių “kalbą”. Kvėpuoja banginiai irgi savitai: jie negali kvėpuoti per nosį, o jų šnervės, esančios viršugalvyje, turi sandariai jas uždarančius vožtuvus, kurie užsispaudžia tuo sandariau, kuo giliau neria banginis. Banginių leidžiamas fontanas ir yra vandens paviršiuje iškvepiamas su garais oras. Kai kurie banginiai fiziologiškai yra prisitaikę panerti į 1500 metrų gylį ir nekvėpuodami po vandeniu gali išbūti net dvi valandas. Tiesa, mėlynasis banginis nėra pats geriausias naras, jis retai kada neria giliau nei kelis šimtus metrų, be to, šiam milžinui ir įkvėpti reikia dažniau, jis panėręs paprastai tebūna 20-30 minučių. Neriant sulėtėja banginių širdies plakimas, kraujas iš raumenų teka į smegenis, banginių organizmas sugeba sukaupti papildomas deguonies atsargas raumenyse. Be to, daug šių gyvūnų medžiagų apykaitos reakcijų vyksta kitaip nei pas žmogų, ir banginis gali sutaupyti deguonies.
Mėlynieji banginiai gyvena visuose vandenynuose: tiek šalčiausiuose, tiek šilčiausiuose. Gyvūnai išties primena bangas – jų kūnai melsvai pilkos spalvos, nors pilvai dažniausiai gelsvi, tačiau šį gelsvą atspalvį banginiams suteikia ant jų kūno besidauginantys dumbliai.
Dažniausiai mėlynieji banginiai keliauja pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis, nors yra stebėta ir 60 šių milžinų grupė.
Mėlynųjų, kitų ūsuotųjų banginių (seivalų, kuprotųjų ar pietinių) burna pilna ūsų, kurie gali sverti net porą tonų. Ūsai – bedančių banginių košiamasis aparatas. Apžioję savo milžiniškais nasrais (šių banginių galva sudaro apie ketvirtadalį
viso kūno) turtingą maistu “gabalą jūros”, savo tris tonas sveriančiu liežuviu kaip stūmokliu išstumia vandenį pro plyšius ūsų kutuose, kurie ir sulaiko maistą.
Nepaprastieji ūsai sudaryti iš tvirto ir kartu elastingo rago, dėl kurio ne vienas banginis atsisveikino su šiuo pasauliu, nes daugybė jų buvo sunaikinta būtent dėl ūsų. Dažnai banginių medžiotojų laivai, iki kraštų prikrauti banginių mėsos ir taukų nepraleisdavo progos nudaigoti dar vieną kitą banginį tik dėl ūsų. Karštame vandenyje įkaitinti banginio ūsai suminkštėja ir tada juos lengva pjaustyti, netgi štampuoti įvairius dirbinius. Kadaise iš banginių ūsų gamindavo lankus, rogių pavažas. Senieji Šiaurės ir Tolimųjų Rytų gyventojai susuktus į spiralę banginio ūsų gabaliukus slėpdavo mėsos ir riebalų gumulėliuose, kuriuos po to sušaldydavo. Toks “mirtinas” jaukas jį prarijusiam žvėriui suplėšydavo vidurius. O labiau civilizuoti medžiotojai banginių ūsus naudojo laikrodžių ir baldų spyruoklėms, lazdoms, rankenoms, portsigarams, lagaminams, karietų lingėms ir meškerėms gaminti. Tai toli gražu dar ne viskas. Iš plonų ūsų plokštelių buvo gaminamos vėduoklės, skėčių griaučiai, korsetai, perukai, šepečiai, įvairūs sietai ir net meškerių valai. Visa tai vyko maždaug prieš šimtą metų, tada banginio ūsai buvo labai vertinami. Bet ilgainiui, banginių laimei, jų ūsus pakeitė metalas ir plastmasės.Gana sunku įsivaizduoti dramblį, mintantį, pavyzdžiui, uodais. O juk tarp dramblio ir uodo daug mažesnis skirtumas nei tarp banginio ir planktoninių gyvūnėlių… Bedančių banginių valgiaraštis paprastas: planktonas pusryčiams, planktonas pietums, vakarienei irgi planktonas. Didžiąją mėlynųjų banginių maisto dalį sudaro krilis – įvairūs kelių centimetrų