ĮŽANGA
Tam tikrus oficialius mūsų gyvenimo įvykius reguliuoja tradicijos. Kai einame į audienciją pas popiežių, lankomės Baltuosiuose rūmuose arba atiduodame pagarbą vėliavai, laikomės senų papročių, nurodančių tam atvejui reikalingas elgesio normas. Šių papročių laikymasis padeda mums laisvai jaustis oficialiose situacijose, žinoti, ko iš mūsų tikimasi ir kaip elgtis.
Labiausiai mūsų gyvenime pakito visuomeniniai papročiai. Šiandien jau pasitaiko skirtinguose miestuose gyvenančių sutuoktinių, netekėjusių moterų, auginančių vaikus, atvejų, kai vaikus įsūnija gėjai, taip pat girdime pasakymų „užrakintas“ vaikas. Nereikia net aiškinti, kad elgesį tokioms situacijoms nusakė ne visuomenės vadovai, bet sukūrė žmonės, patekę į tokias aplinkybes ir pasijutę ribojami vienokių ar kitokių tradicijų. Tai juos paskatino plėsti visuomenės priimto elgesio ribas. Nors šiandienos socialiniai reiškiniai ne visiems priimtini, mes juos aptarsime todėl, kad jie nenyksta ir jų turime paisyti.
KAIP ELGTIS ŠEIMOJE
Šeima neturi visiškai specifinių etiketo taisyklių. Čia galioja visi pagrindiniai elgesio dėsniai: pagarba moteriai ir motinai, vyresniesiems, seneliams.
Gyvenime galima sutikti daugybę vyrų — tėvų ir jų sūnų, kurie labai mandagiai elgiasi su pašaliniais, bet nelaiko reikalinga paduoti paltą žmonai, motinai, dukrai, praleisti jas į priekį, einant pro duris, pasiūlyti ir užleisti joms patogesnę vietą, atlikti bet kokį namų darbą, padaryti bent menkutę paslaugą motinai. Niekas kitas, o patys artimiausi šeimos nariai, mes, vaikai (sūnūs ir dukros), turime rūpintis, kad motina arba tėvas nepavargtų, turėtų laiko pailsėti, paskaityti knygą, lankyti teatro spektaklį.
Aptardami matytą spektaklį, kino filmą, pasidalydami draugo gražiu poelgiu, klausydamiesi tėvų pasakojimų apie darbą, specialybę, jaunystės draugus, mes ne tik turtiname savo šeimos narių dvasinį pasaulį, bet ir ugdomės bendrus poreikius, interesus, kurie stiprina šeimą. Be to, toks mūsų bendravimas su tėvais neleis jiems tapti daiktų, santaupų, virtuvės vergais, nesidominčiais šiandieninio gyvenimo įvairovėmis. Apie juos mes negalėsime sakyti, kad jie senamadiški, nesupranta mūsų. Svarbiausia, kad toks mūsų elgesys -tai ir yra pagarba bei dėmesys tėvams. Visa tai ir sudaro gražaus elgesio šeimoje pagrindą.
Ar dažnai mes, vaikai, pastebime, kad nėra duonos, neliko cukraus, kruopų, sviesto, pasisiūlome atnešti ne tuomet, kai patiems tų produktų pritrūko valgant, bet norėdami pagelbėti motinai ar tėvui… O juk darnioje šeimoje namų rūpesčiai ir priedermės paskirstomos pagal amžių, pajėgumą, gebėjimus, kiekvieno jos nario laisvo laiko biudžetą, bet ne pagal „vyriškus ir moteriškus“, tėvų ir vaikų darbus. Šeimoje, kaip niekur kitur, turi būti branginamas laikas. Mes patys turime jį išmokti branginti, dar vaikystėje įprasdami gyventi pagal dienos režimą. Tada punktualumas, tikslumas, tvarkingumas visur taps mūsų antrąja prigimtimi.
Daug brangaus laiko praranda šeimos nariai, kai kiekvienas daro tai, ką staiga sugalvojo, nederindamas savo veiklos su kitais, nesilaikydamas dienos režimo, šeimai įprasto ritmo, plano; kuriame nurodyta užduotis, įpareigojimas. Kiek sutaupytume laiko sau ir kitiems, jeigu nelauktume kitų šeimos narių patarnavimo, o patys dažniau išsiplautume lėkštes, pasiklotume lovas, susitvarkytume savo rūbus, darbo vietą. Tuo pagelbėtume jaunesniesiems broliams ir seserims.
Šeimoje būtinai reikia išmokti atjausti pavargusį, sergantį, Jei kuris šeimos narių miega, kiti vaikšto tyliai, kad neprižadintų miegančiojo.
Šeimoje nereikia pataikauti jaunesniesiems, kartu skriaudžiant vyresniuosius. Vyresnieji šeimos nariai jaunesniųjų atžvilgiu turi būti teisingi, reiklūs, taktiški. Šeimos narių santykiai ir jausmai nuoširdūs, darnūs, atviri tik tada, kai mokoma tinkamiausiai įvertinti kiekvieną konkretų atvejį, geriausiai patarti nepažeidžiant niekieno žmogiškojo orumo. Negalima šeimoje įkyrėti vienas kitam savo nuolatiniais prašymais, pamokymais, reikalavimais, atsiprašinėjimais.
Šeimoje neįmanoma draugiškai bendrauti, nesant tarpusavio tolerancijos, supratimo, nuovokos ir nuojautos. Pakantumas kito nuomonei ir skoniui, savitarpio pasitikėjimas, mokėjimas nenuobodžiauti atneša j namus santarvę ir jaukumą. Kurdami šeimoje daiktų aplinką, teikiančią mums kasdienio džiaugsmo, siekiame ne tik praktinių tikslų, bet įprasminame joje ir savo grožio, estetinio skonio sampratą.
Buto grožį lemia ne tiek brangūs daiktai, kiek geras kambarių išplanavimas, bendras daiktų ansambliškumas, jų meninė vertė, spalvų derinys, apšvietimas, dekoratyvinės taikomosios dailės kūriniai ir kt. Daug jaukumo ir grožio butui teikia gėlės. Jauki aplinka namuose — tai visų šeimos narių darbas, jų kultūringumo ir skonio rodiklis. Norint turėti jaukius namus, to reikia reikalauti ne iš tėvų, brolių ar seserų, bet pirmiausia iš savęs pačių. Neteikia kambariui jaukumo sienos, kai jose mirga daugybė netvarkingai priklijuotų laikraščių ir žurnalų iškarpų. Blogai, kai mėgstamiausia knyga, nuotrauka, bokso pirštinės laikomos ant stalo ar lovos kartu su kitais daiktais.
Sakoma, kad žmogų veikia ir auklėja visa aplinka, taigi ir daiktai, kurie mus supa. Vadinasi,
mūsų namai, butas, jo jaukumas taip pat formuoja mūsų asmenybę.
Kiekviena šeima turi savo artimuosius, giminaičius, draugus, kuriuos atitinkamomis progomis lankome ir kviečiame pas save. Svečių priėmimas namuose neabejotinai sudaro daug rūpesčių norint, kad jiems būtų malonu. Jaukų priėmimą galima surengti tik tada, jeigu noriai padeda visi šeimos nariai, kiekvienas sugalvodamas ką nors naujo ir įdomaus.
Kartu aptarę kviečiamų svečių skaičių, žinodami jų amžių, profesiją, vieną kitą ryškesnį jų interesą, galime pasiūlyti tėvams, kaip geriau priimti svečius ir juos užimti, papuošti vaišių stalą.
Pirmiausia padėkime tėvams supirkti produktus, pagaminti maistą, sugalvokime patiekalams gražius pavadinimus. Gerai mintimis peržvelkime, kaip pateiksime svečiams savo firminį gėrimą. Labai gerai apgalvokime, kaip laikinai pakeisti buto zonas. Įrenkime kampelį svečių vaikams, kur jie galėtų žaisti, piešti, minti mįsles, ruoštis „koncertui“. Nepamirškime bendraamžių, kitų svečių, kurie norėtų pasiklausyti muzikos, pasižiūrėti televizijos laidų.
Kati svečiai vienu metu galėtų šnekučiuotis, vaišintis, klausytis muzikos, reikia gerai apmąstyti visą vakaro programa, taktiškai nuteikiant tam ir vakaro svečius. Pamatę tvarkingai išdėstytą muzikos aparatūrą, specialiai bute įrengtą poilsio kampeli, šeimos narių darbų ar piešinėlių parodą, tik ką atėję svečiai puikiai suvoks, kad čia nesiruošiama juos visą vakarą ,,kankinti“ užstalėje, o žada būti daug įdomaus.
Vakaras svečiams bus dar malonesnis, jeigu seniems ir suaugusiems parodysime didelę pagarbą ir dėmesį, o mažiems būsime atlaidesni ir labiau juos užjausime. Nedera visą dėmesį skirti tik vienam svečiui. Negražu šnabždėtis, slaptai žvilgčioti arba gestikuliuoti, įdėmiai apžiūrinėti naują svečią. Negalima rodyti jiems paniekos arba nedraugiškumo, net turint tam rimtų motyvu. Išsiaiškinti tarpusavio santykius reikia tada, kai negadinsite nuotaikos kitiems artimiesiems ir bičiuliams. Negražu vaikinui pasidaryti seniu, nedera ir demonstratyviai rodyti abejingumą susirinkusiems.
Būkime atidūs ir pasibaigus vakaronei: palydėkime svečius iki autobuso ar troleibuso sustojimo. Tai visiems bus ypač malonu.
Šeimos šventėse reikia dalyvauti visiems jos nariams. Jeigu jums tenka kur nors būtinai išeiti, reikia apie tai pasakyti tėvams iš anksto, o svečius (priklausomai nuo situacijos) reikia atsiprašyti arba išeiti tyliai ir nepastebimai.
HARMONINGAS ŠEIMOS GYVENIMAS
Šeima — didelis džiaugsmas, meilės priebėga nuo slegiančio pasaulio. Bet ji gali būti ir didelio streso šaltinis. Namų atmosferą nulemia jiems vadovaujantys žmonės; pagal tradiciją tai tėvas ir motina. Šiandien gali gyventi kartu tik tėvas ar mama, kartais gėjų pora, arba bet kurios lyties du suaugę žmonės, norintys gyventi kartu. Laimė, mes užaugome tokioje visuomenėje, kurioje demokratiniai principai pasiekia ir asmeninį gyvenimą. Dauguma Amerikos šeimų galvų elgiasi ne kaip autokratiški diktatoriai, bet kaip vadovai, padedantys šeimai siekti tvarkos, stabilumo ir harmonijos. Jūs su sutuoktiniu galite sukurti namus, kuriuose malonu gyventi ir kuriuos malonu aplankyti draugams dėl trijų priežasčių: abipusės pagarbos, atviro bendravimo, niekada neprarandamo humoro jausmo.
KELETAS SUGYVENIMO TAISYKLIŲ
Jeigu mes gyventume apsauginiame stiklo rutulyje, niekada nesusiliečiančiame su kitų asmenų įgyvenamąja erdve ir nesąveikaujančiame su kita siela, tai ir elgesio normų nereikėtų. Paprasčiausiai galėtume daryti ką tinkami, tvarkyti savo reikalus, ir kitiems tai būtų visai nesvarbu. Bet Homo sapiens yra linkės bendrauti, gyventi bendruomenėse bei dar intymesnėje aplinkoje, — namuose ar butuose, — tad elgesio normos tampa privalomos. Visų taisyklių pamatas yra toks: elgiamės su kitais geranoriškai ir mandagiai, kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.
Vadinasi, būtina kontroliuoti savanaudiškus instinktus. Geriausia sekasi tai padaryti, — ypač jei šeimoje yra mokyklinio amžiaus vaikų, — nustatant tam tikras bendro gyvenimo taisykles. Kai šeima yra didelė ir kasdien reikia daug bendrauti, bus pravartus pokalbiai prie pietų stalo. Šeimos nariai gali susitarti, kaip palaikys švarą vonių kambariuose ir miegamuosiuose, naudosis telefonu, žiūrės televizorių, priiminės svečius, dalinsis bendru gyvenamuoju plotu. Taisykles galima keisti kas savaite ar kas mėnesį. Tokie pasitarimai neleis įsiplieksti kasdieniams kivirčams, nes šeimos nariai žinos, kada galės išlieti savo nuoskaudas. Planingi pasitarimai suteiks progą nuoskaudą patyrusiems dalykiškai spręsti problemas užuot nuolat skundusis ir nervinusis.
Namų harmonijos pagrindas yra tėvų vienybė. Tėvai, nesutariantys tokiais esminiais klausimais kaip reiklumas, religija, darbas, pinigai, išsilavinimas, sportas, užkrės konfliktiškumu ir vaikus. Kartais vaikai, jausdami nesantarve, gali net nuteikinėti tėvus vieną prieš kitą, iš didėjančios trinties siekdami naudos sau. Jeigu tik įmanoma, geriausia diskutuotinas temas aptarti vieniems. Vaikai turi jausti darnumą.
Kita trinties priežastis yra plati giminė. Beveik kiekvienas sutuoktinis turi šeimyninių ryšių, todėl būtų protinga dar prieš vedybas aptarti santykius su giminaičiais. Beje, skirtingos
giminaičiai tikisi ir skirtingų dalykų. Jei, tarkime, moteris išteka už vyriškio, gimusio tolimame Europos mieste, jo tėvai ir tolimesni giminaičiai gali laikyti visai normaliu dalyku retus apsilankymus vienai ar kitai savaitei. Antra vertus, net patys maloniausi giminaičiai, gyvenantys netoli, turėtų vengti nepagrįstų apsilankymų. Kai atsiranda vaikaičių arba vienas uošvių tampa našliu, gali prireikti keisti visą nusistovėjusią šeimos struktūrą, ypač jeigu nusprendėte, kad vienas ar keli giminaičiai taps nuolatiniais jūsų namų gyventojais.
DALIJIMASIS NAMŲ PAREIGOMIS
Norint, kad funkcionuotų bet kokia grupė — darbinė ar bendruomenės — turi būti griežtas darbo pasidalijimas. Uždaroje gyvenamojoje erdvėje tai pasiekti padės organizuotumas. Švara ir tvarka bus tada, kai daiktus padėsime ten, kur kiekvienas šeimos narys juos galės rasti ir kai pakaks abipusės pagarbos. Šeima privalėtų nusistatyti švaros standartą, priimtiną visiems jos nariams. Tai nereiškia perdėto įkyrumo: juk nėra nieko baisiau kaip gyventi su priekabiautoju, rodančiu šiukšlele ir klausiančiu: „Ji tavo?“ arba draudžiančiu imtis namie smagių, bet ne itin švarių darbų, kad ir piešimo pirštais. Ypač vaikai neturi jaustis gyveną tarsi muziejuje, kur negali laisvai žaisti.
Bet nereikėtų gyventi namuose, kuriuose tarsi neseniai būtų praūžės ciklonas. Kai vaikui sueina aštuoniolika mėnesių, reikėtų nustatyti švaros palaikymo taisykles. Daugumą tokio amžiaus vaiku galima išmokyti pasiimti vienu metu du ar tris žaislus ir, tik padėjus juos į vietą, imti kitus. Visi žaislai — jeigu nėra vaikų žaidimams skirto kambario — turi būti sudedami į dėžę prieš einant valgyti pietų. Vyresni vaikai ir suaugusieji privalėtų išplauti per dieną naudotus indus ir sudėti juos į džiovyklą arba indaują. Vonia paliekama tvarkinga, rankšluosčiai pakabinami į jiems skirtas vietas džiūti. Švarūs drabužiai padedami į vietą, nešvarūs metami į pintine.
Jeigu nėra tarnaitės, būtina pasiskirstyti šiuos namų ruošos darbus:
• šiukšlių išnešimas,
• lovų klojimas ir patalynės keitimas,
• skalbimas,
• dulkių siurbimas,
• dulkių šluostymas,
• šlavimas,
• grindų plovimas,
• virtuvės ir vonios kambario tvarkymas,
• maisto produktų pirkimas,
• maisto ruošimas ir tvarkymasis,
• kiemo darbai.
Daugelis moterų aštuonias valandas dirba įstaigose, todėl namų ruošos darbai nelaikytini vien moteriškais. Net namie būnanti motina, — kuri, beje, dirba dvidešimt keturias valandas per parą be atostogų ar ligų, — turėtų kai kuriuos ruošos darbus išdalinti kitiems. Sudarykite kiekvieno šeimos nario darbų lentele, už gerą atlikimą apdovanokite lipdukais arba žvaigždutėmis ir kas mėnesį tais darbais keiskitės. Tai padės išvengti konfliktų ir darbai nenusibos. Tiek berniukai, tiek mergaitės turi suvokti, kad skalbinių sulankstymas arba šiukšlių išnešimas nėra genetiškai suprogramuoti darbai.
Net namuose, turinčiuose samdomų pagalbininkų, vaikai privalo laikytis tvarkos. Savarankiškumas ugdo vaikų atsakingumą, savigarbą, dėmesį kartu gyvenantiems. Ar jiems reikia atlyginti už ruošos darbus? Dauguma psichologų mano, kad mokėti vaikams už pagrindinius namų ruošos darbus, — net kelis centus, — nėra gerai, nes tarsi parodoma, jog šie darbai jiems neprivalūs. Galite tik pakenkti savo vaikui ir visuomenei apskritai, kai jis ima manyti, jog aplinkiniai turį aptarnauti.