Ekistai pasieniečiai Lietuvoje pokario metais
5 (100%) 1 vote

Ekistai pasieniečiai Lietuvoje pokario metais

Kovoje su mūsų partizanais, o ir apskritai su Lietuvos žmonėmis, pasieniečiai suvaidino dvigubą vaidmenį: jie užblokavo pasienį, neleisdami Lietuvos pasipriešinimo jėgoms gauti paramos iš užsienio, ir kartu, kaip ir visa čekistinė kariuomenė, dalyvavo mūšiuose su partizanais bei taikių žmonių teroro akcijose. Palyginti su čekistine kariuomene, jie pasižymėjo nepaprastu nuožmumu; mūsų žmonės juos vadino „žaliakepuriais velniais“.

Visų NKVD (MVD) dalinių veiklą Lietuvoje, ypač 1944–1945 m., nelengva atsekti, nes jie buvo nuolat permetami iš vienos vietos į kitą, o dokumentų mūsų archyvuose yra likę tik dalis (daug apie NKVD–MGB vidaus kariuomenės veiklą išaiškėjo iš dokumentų, dr. A. Anušausko parsivežtų iš Rusijos karo archyvo, tačiau tame archyve nėra duomenų apie pasieniečius). Dar daugiau neaiškumų kyla dėl mus dominančių pasienio būrių (PB), nes jie nuo 1945 m. vasario mėn. ir sieną saugojo, ir su partizanais kovojo. Iki to laiko PB, kaip ir kiti NKVD kariuomenės daliniai, su partizanais kovojo daugiausia tiesiogiai, o nuo vasario mėn. – jau kitaip: neleisdami partizanams pereiti sienos ir susisiekti su Lenkijoje, vadinamajame Suvalkų trikampyje, buvusiais lietuvių partizanų būriais ir dar toliau – su lietuvių emigrantais, Lietuvos diplomatais. Bet ir šiuo laikotarpiu dalis pasienio būrių karių kovojo su partizanais, o 1945 m. birželio mėn. iš PB buvo suformuotas pirmas didelis 877 karių jungtinis būrys. Panašaus dydžio jungtinis būrys veikė jau kovo–gegužės mėn. Tokie būriai buvo nuolat formuojami ir vėliau.

Pasieniečių kariuomenė Rusijoje po komunistų perversmo buvo įkurta 1918 m. gegužės 28 d. Lenino dekretu. Mus dominančiu laikotarpiu NKVD (nuo 1946 m. kovo 15 d. – MVD) centriniame aparate Maskvoje, tarp kitų vidaus kariuomenei vadovavusių žinybų, veikė ir Vyriausioji pasienio kariuomenės valdyba. Tuo metu jai vadovavo gen. ltn. Stachanovas. Nors kita vidaus kariuomenė iš MVD į MGB pavaldumą buvo perduota 1947 m. sausio 21 d. įsakymu, pasieniečiai iš MVD į MGB pavaldumą buvo perduoti tik bendru MVD ir MGB 1949 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 00968/003341 . Lietuvoje, dar ne visą ją okupavus, 1944 m. liepos 30 d. buvo įkurta Lietuvos pasienio apygarda, kuriai visą mus dominantį laiką vadovavo gen. mjr. M. Byčkovskis (iki 1944 m. spalio mėn. – pulkininkas). Jis rezidavo Kaune. Į šią apygardą įėjo pulkai, saugantys ne tik Lietuvos sieną (su Lenkija, Baltijos pajūrį, kurį laiką po karo – Rytprūsių), bet ir Karaliaučiaus kraštą bei dalį Latvijos pajūrio.

Tikrieji pasienio būriai (tokio pat dydžio pasienio daliniai, veikę frontų užnugario apsaugos junginiuose, vadinosi pulkais) buvo šaulių pulko (ŠP) dydžio, t.y. turėjo apie tūkstantį karių, nors galėjo būti nukrypimų tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Pasienio pulkai (PP) savo struktūra buvo hibridiniai, nes kaip ir šaulių pulkai susidėjo iš trijų batalionų (batalione – apie 300 karių), tačiau pasienio batalioną sudarė penkios linijinės užkardos bei viena rezervinė (užkardoje – apie 30–40 karių). Pasienio būriai buvo klasikinės struktūros. Jie susidėjo iš penkių komendantūrų, komendantūra – iš keturių penkių vadinamųjų linijinių užkardų ir vienos karinio laidavimo užkardos. Pastarojo tipo užkardos buvo rezervinės, sienos tiesiogiai nesaugojo, bet įsitraukdavo į kautynes ar paieškas, kai būdavo mėginama pereiti sieną, persekiodavo vadinamuosius sienos pažeidėjus. Iš šių užkardų karių dažniausiai būdavo sudaromi jungtiniai būriai, kovoję su partizanais nuo sienos labiau nutolusiose vietovėse.

Pasienio būriai, tie nuožmūs ir sovietų valdžiai itin atsidavę daliniai, Lietuvą „geležine uždanga“ atskyrė nuo laisvo Vakarų pasaulio. Niekas pasaulyje taip kruopščiai nesaugojo savo sienų, kaip komunistiniai kraštai. Lietuva, apsupta tokių pat okupuotų vadinamųjų sovietinių respublikų, tik vienoje vietoje, maždaug 110 km ruože, turėjo sausumos sieną su nors ir satelitine, tačiau iš dalies savarankiška Lenkija. Per šią sieną maždaug iki 1947 m. pabaigos partizanai palaikė ryšį su Vakarais. Pervedimams per sieną buvo sukurtas partizanų būrys, dažniausiai bazavęsis Lenkijoje. Čekistai šią sieną pamažu taip sutvirtino, kad legendinis partizanas Juozas Lukša-Skirmantas-Kazimieras-Skrajūnas-Daumantas-Mykolaitis su kovos draugais antrą kartą jau veržėsi ne per Lietuvos–Lenkijos, o per Rytprūsių–Lenkijos sieną prie Ramintos miestelio. Jis ir paliko kelis dokumentus, kurie padeda suprasti, kaip rusai tą „geležinę uždangą“ simbolizuojančią sieną statė ir kaip ją buvo galima pereiti.

Pasak J. Lukšos, pirmą kartą oficialūs pogrindžio atstovai iš Lenkijos į Lietuvą perėjo 1945 m. gruodžio mėn. keletą kilometrų į rytus nuo Punsko, išvengę kautynių. Palydovams grįžtant į Lenkijos pusę, žuvo vienas partizanas. Anot J. Lukšos, pasienyje gyvenantys partizanai iki 1946 m. vasaros net ir su menkais reikalais pereidavę sieną, tačiau kai tų metų gegužės mėn. į Lietuvą atvyko J. Deksnys ir V. Stanevičius-Staneika, kuriuos partizanai be mūšio pervedė per sieną ties Vaiciuliškėmis (apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Punsko), o po to vienas iš jų vėl be kautynių liepos mėn. buvo pervestas atgal į Lenkiją, rusai ėmėsi
stiprinti sieną.

Kai J. Lukšai 1947 m. vasarą reikėjo pereiti sieną į Lenkiją ties Punsku, „bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, specialiais apkasais slapukams, dviejomis spygliuotų vielų užtvaromis ir kt. kliūtimis“. Nutarta veržtis per sieną į dešinę nuo Punsko, ties Ristiškių miškeliu, kur dar nebuvo vielų užtvarų, tik driekėsi apie 20 m pločio suakėta žemės juosta bei pažeme nutiestos vielos, kurias užkliudžius būtų iššovusios raketos ir sprogusios minos. Perėjo be mūšių, nepatyrę nuostolių, bet kai birželio 4 d. grįžo atgal, buvo kur kas sunkiau: pastebėjo, kad ties Punsku siena dar labiau stiprinama – statomos antros vielų užtvaros bei stebėjimo bokštai, kasami apkasai ir gynybos bunkeriai, tiesiamos automatinių minų linijos. Nutarė per sieną eiti ties Pašešupio mišku (Pašešupio kaimas yra tiesiai ties Liubavo miesteliu Lenkijos pusėje, apie 5 km nuo Liubavo). Ir toje vietoje jau buvo pilna slapukų postų (kulkosvaidžiais ginkluotos sargybos), jų apkasų. Postai naktį buvo sustiprinami patruliais – patruliuodavo tiek pėstieji, tiek raiteliai. Mūsų partizanai taikė pereiti sieną dviejų užkardų – Liubavo ir Raketijos – sandūroje. Kai susitiko su slapukaujančiais kariais, kurie paklausė slapyvardžio, o atsakymą gavo ginklų ugnimi, tuoj į dangų pakilo šimtai raketų. Traukdamiesi nuo pasienio, batus tepė įvairiais tepalais, kad nesuuostų pėdsekiai šunys, susidurdavo su visur šmirinėjančių rusų karių grupelėmis. Skubėjo išeiti iš apsupimo žiedo, nes žinojo, kad prašvitus prasidės dideli siautėjimai. Dieną įsitaisė krūmuose šalia Liubavo, pasieniečių pašonėje. J. Lukšos teigimu, po šio prasiveržimo rusai siautė maždaug 20 km, o kai kur ir 30 km atstumu nuo sienos.

Už sienos ryšiui palaikyti, perėjimams organizuoti ir remti dar buvo palikta apie 20 mūsų partizanų. Kai J. Lukša antrą kartą, 1947 m. gruodžio 15 d. vykdydamas vadovybės užduotį susisiekti su Vakarais, perėjo Rytprūsių–Lenkijos sieną, partizanų jau nerado, jie buvo lenkų žvalgybos likviduoti, iš rusų gavus žinių apie jų buvimą.

Rengiantis tam prasiveržimui paaiškėjo, kad tuo metu – 1947 m. pabaigoje – kirsti Lietuvos–Lenkijos sieną jau buvo labai rizikinga, todėl buvo pasirinkti Rytprūsiai. Tąkart įvyko kautynės, žuvo draugai, tačiau vis dėlto pasisekė prasiveržti ir pro akylai saugomą sieną, ir pro dvi kas tris kilometrus išdėstytas vielų užtvaras.

Štai ką apie Lietuvos–Lenkijos sieną pasakoja buvęs partizanų ryšininkas A. Kružikas. Sienos liniją sudarė 100 m pločio juosta, vadinamoji mirties zona, į kurią niekas neįkeldavo kojos. Už jos driekėsi maždaug 20 m pločio stropiai suakėta juosta, o už jos – spygliuotų vielų tvora, šen bei ten dviguba. Priešais tvorą – vielos, kurias užkliudžius šauna raketos, sprogsta minos. Už vielų tvoros plytėjo vadinamosios zonos. Pirmoji – 500 m pločio – buvo be gyventojų, antroje – 2 km pločio – gyveno žmonės, pasuose turintys spaudą „Antroji zona“. Toliau ėjo 10 km pločio trečioji zona (čia pasakotojas, matyt, klydo; čekistai mini, kad pasienio zona buvo 7,5 km pločio), kurioje gyvenantys žmonės pasuose taip pat turėjo atitinkamus spaudus. Net šios, trečiosios, zonos gyventojai negalėjo įžengti į antrąją zoną be pasieniečių leidimo. Į abi zonas atvykstantiems iš bet kurios Lietuvos vietos taip pat reikėjo leidimų. Šis reikalavimas galiojo visą sovietmetį. Partizaninio karo laikotarpiu pasienyje veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa, kurios vyrai padėdavo pereiti sieną. Dalis tos kuopos – 3-iasis būrys – bazavosi anapus sienos, Punsko apylinkėse. Jo pagrindą sudarė vyrai, į Lenkiją pabėgę nuo ėmimo į rusų kariuomenę. Paskutiniai to būrio vyrai, du partizanai, žuvo Augustavo miškuose 1951 m. vasarą. A. Kružikas teigia, kad ir po 1947 m. partizanai dažnai pereidavo sieną, bet tai jau buvo susiję su didele rizika.

Net ir aštuntajame–devintajame dešimtmečiais, kai pasienyje jau buvo įrengtos visos įmanomos apsaugos priemonės, rizikos nebijantys drąsuoliai retsykiais sieną įveikdavo. Juo labiau siena buvo įveikiama anksčiau, kad ir 1951 m. Tais metais sienų problema rusams labai parūpo, nes 1950 m. spalio 3 d. Tauragės miškuose desantu nusileido J. Lukša ir jo kovos draugai B. Trumpys ir K. Širvys. 1951 m. liepos mėn. 2-N valdybos viršininkas plk. I. Počkajus parengė (MGB ministras P. Kapralovas patvirtino) didelį (11 p.) planą, kaip suaktyvinti kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis grupėmis. To plano 11 paragrafe rašoma: „Ypač suaktyvinti agentūrinį-operatyvinį darbą sovietų–lenkų ir jūros pasieniuose. Artimiausiu laiku likviduoti šiuose rajonuose veikiančias gaujas ir užkirsti kelią bet kokiai galimybei pereiti sieną arba pabėgti nacionalistams iš respublikos šnipinėjimo ir kt. tikslais“.

Toliau dokumente rašoma, kad esama tikimybės, jog Skirmantas (J. Lukša) ir kiti partizanų vadai gali bėgti į užsienį, todėl siena turi būti ypač akylai saugoma. Pasienį visiškai išvalyti nuo partizanų turi Kauno ir Klaipėdos sričių MGB valdybos kartu su pasienio būriais. Beje, pasienyje veikusių Tauro ir Dainavos apygardų partizanai nuo pat okupacijos pradžios turėjo atlaikyti
čekistų spaudimą. Tose apygardose visuomet veikė didžiausios rusų pajėgos. Antra vertus, dėl didelio spaudimo tų apygardų partizanai turėjo veikti drausmingai ir kartu aktyviai.

Baigiantis penktajam dešimtmečiui siena jau buvo beveik nepereinama, todėl partizanai organizuotai, turėdami vadovybės nurodymus, per ją nesiverždavo. Partizanų ir žvalgų permetimui į Lietuvą užsienio žvalgybos pradėjo naudoti pajūrį arba jie būdavo nuleidžiami iš lėktuvų parašiutais.

Marionetinė Lietuvos valdžia vėliau – matyt, kad būtų patogiau administruoti – atskiras apskritis (vėliau rajonus) priskyrė pasienio ir priepasienio (pograničnye ir prigraničnye) zonoms. 1949 m. įkūrus Kalvarijų apskritį, LSSR MT 1949 m. gegužės 31 d. nutarimu Vilkaviškio ir Marijampolės apskritys buvo „išimtos“ iš uždraustos pasienio zonos, kuri buvo numatyta anksčiau, 1946 m. rugsėjo 20 d. MT nutarimu, o į tą zoną įtraukta Kalvarijos apskritis. LSSR AT prezidiumo 1950 m. birželio 20 d. įsaku įkūrus 4 sritis su 87 rajonais, pasienio rajonais buvo paskelbti Veisiejų, Lazdijų, Kalvarijos rajonai, o už jų buvo priepasienio rajonai.

Per sieną, ypač pirmaisiais pokario metais, veržėsi ne tik mūsų partizanai ir kiti tautiečiai. Iš sovietinės šalies mėgino bėgti vokiečiai, o ypač žydai. Beje, žydai per sieną veržėsi ne vien tiesiogiai, bet ir ieškojo kitų, patikimesnių ir ne tokių rizikingų sienos perėjimo būdų. 1945 m. gruodžio pabaigoje agentai Galeras ir Eugenijus čekistams pranešė, kad Vilniuje veikia sionistinė organizacija, kuri aprūpina žydus reikiamais dokumentais ir siunčia juos į užsienį maršrutu Gardinas–Belostokas–Lodzė–Miunchenas. Operacijos metu sulaikyta 98 žydai, tarp jų – 10 vaikų, du žydai buvo nušauti, du sužeisti. Žymesni iš sulaikytųjų: Samuilas Šapyra – permetimo per sieną organizatorius, Gir- šas Raizas – statybos tresto transporto skyriaus viršininkas, Grigorijus Mozenonas – 16-osios divizijos vairuotojas, Chaimas Šachnovičius – rabinas ir kt.

Iš J. Bartašiūno, D. Jefimovo, M. Byčkovskio 1946 m. balandžio 3 d. rašto 23-iojo, 94-ojo, 95-ojo, 97-ojo, 113-ojo ir 115-ojo PB vadams matyti, kaip pasieniečiai bendradarbiavo su MVD (NKVD) ir MGB (NKGB) organais. Jie rašo, kad bendradarbiavimo pagrindai nurodyti NKVD–NKGB 1941 m. įsakyme Nr. 00595/00190. Tame įsakyme rašoma, jog bendradarbiavimo tikslai yra šie: 1) neleisti kirsti SSRS sienos; 2) išaiškinti, ieškoti ir suimti sienos pažeidėjus; 3) priversti, kad būtų laikomasi pasienio režimo; 4) siekti, kad būtų nutraukta visokia antisovietinė veikla. Todėl bendradarbiaudami saugumo organai ir pasieniečiai turi: 1) vieni kitus informuoti apie pasienyje gyvenančius asmenis, kurie rengiasi bėgti per sieną; 2) palaikyti ryšius vykdant operatyvines ir kitas priemones; 3) derinti visus veiksmus, atliekamus 7,5 km pasienio zonoje – areštus, kratas, tardymus ir verbavimą, išskyrus skubius pasieniečių darbus, kaip kad prasiveržusiųjų per sieną persekiojimas ir pan.

Čekistinė vadovybė dažnai supindavo kelių čekistinių organizacijų veiklą – taip jos tikrindavo viena kitą. KGB ir pasieniečiai bendradarbiavo iki SSRS žlugimo – 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje. Toje pat pasienio zonoje ir vieni, ir kiti turėjo daug agentų, KGB kontržvalgyba akylai sekė pasieniečius. Net KGB pastatą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, prieš pat Sovietijos žlugimą saugojo viena pasieniečių užkarda. Jie nakvojo toje pastato dalyje, kur dabar yra vyriausybės apsaugos skyrius, ten buvo įrengti tikri kiaulių migiai – aplinka palikta baisiai netvarkinga ir nešvari.

Pasieniečių, kaip ir visų kitų čekistinių organų ir dalinių, veiklos pagrindą sudarė darbas su įvairaus tipo agentais. Buvo sekami ne tik mūsų žmonės, bet ir patys pasieniečiai. Pasienio gyventojai, tiek užverbuoti, tiek ne, buvo nuolat provokuojami paleidžiant į pasienį provokatorius, kurie vaizduodavo perėjusius sieną ar norinčius ją pereiti, užeidavo pas gyventojus, prašydavo jų pagalbos arba sukinėdavosi aplink ir paskui stebėdavo, ar apie nepažįstamų žmonių pasirodymą bus pranešta pasieniečiams. Jei apie nepažįstamojo pasirodymą pasienyje žmogus nepranešdavo, jis būdavo tampomas, tardomas, jam grėsė išvarymas iš pasienio zonos ir net teismas. Beje, mūsų žmonės šitaip buvo provokuojami iki pat Sovietijos žlugimo; čekistai pasiekė, kad apie kiekvieną pasienyje pasirodžiusį nepažįstamąjį būdavo skubiai pranešama. Pranešdavo nebūtinai slaptieji saugumo bendradarbiai, bet šie, be abejo, visada būdavo pirmieji.

Kiek tų agentų informatorių pasieniečiai turėjo? 1947 m. birželio 6 d. jų buvo:

Tame pat dokumente rašoma, kad dar trūksta 64 rezidentų. Rezidentais tuo metu daugiausia dirbo pasieniečiai seržantai, kurių 1947 m. daug demobilizavosi. Aukštesnio lygio agentai – rezidentai – dirbdavo su 3–5 informatorių grupe, iš jų surinkdavo žvalgybos duomenis ir paskirstydavo jiems užduotis. Tai, jog rezidentais tuo metu dirbo rusų seržantai, rodo, kad bent kiek raštingesni mūsų žmonės nenorėjo dirbti šio juodo darbo. Paskutiniais sovietų valdymo metais pasienyje rezidentais dirbo daugiausia jau mūsų inteligentai – agronomai, kolūkių pirmininkų pavaduotojai, mokytojai ir kt.

1947 m. vienam pasienio kilometrui teko 4–5
(tuo metu 23-iasis PB „aptarnavo“ maždaug 70 km ilgio mūsų pajūrio ruožą, o 94-asis ir 95-asis PB – maždaug 110 km ilgio Lietuvos–Lenkijos sieną). Beje, pati apygarda, jos valdybos kontržvalgybininkai irgi turėjo visuose pasienio ruožuose savo informatorių, kurie padėdavo kontroliuoti ir būrių kontržvalgybininkų darbą.

1949 m. balandžio 1 d. Lietuvos pasienio apygarda turėjo 1415 slaptųjų bendradarbių, tarp jų 60 agentų, 187 rezidentus, 1168 informatorius. Per 1949 m. pirmąjį ketvirtį buvo gauta 2211 agentūrinių pranešimų.

Taigi nuo 1947 iki 1949 m. slaptųjų informatorių padaugėjo vos šimtu su trupučiu. Kodėl taip nedaug, galima tik spėlioti: ar jau pasienis buvo pakankamai prisotintas informatorių, ar daugiau nepajėgė užverbuoti.

Kaip minėta, buvo sekami ne tik mūsų žmonės, bet ir pasieniečiai, atrodo, tikrinti ir pertikrinti juos imant į šią kariuomenės rūšį. Iš pradžių juos sekė „Smerš“, o po 1946 m. – MVD ir MGB kontržvalgybos skyriai. Keista, tačiau ir tarp pasieniečių atsirasdavo abejojančių savo darbo tikslingumu ir apskritai sovietų valdžia. 1944 m. gruodžio 24 d. 97-ojo PB 4-osios komendantūros viršila Tolstopiatovas, būdamas girtas, kariams girdint šaukė: „<…>mus laiko vagimis, mumis nepasitiki, į mus šaudo“. Nusigėręs viršila išliejo rusams būdingą sielvartą, kad kitos tautos jų gerų norų nesupranta. Tai buvo, anot rusų, „sielos šauksmas“, išreiškęs tam tikros, matyt, mažos, dalies pasieniečių abejonę savo misijos Lietuvoje tikslingumu. Tačiau ir kai kurių kitų pasieniečių mąstymas ir elgesys buvo visiškai ereziškas. 1949 m. 95-ojo PB 25-osios užkardos j. serž. V. Šabalinas nuolat kalbėjo ketinąs pereiti sieną, o į tarnybos draugų pastabas, kad jį iš Lenkijos grąžins, atsakydavo, jog yra šalių ir toliau už Lenkiją. Be to, jis pasakęs: „Mano tėvas ir brolis mirė lageriuose, o antras brolis ir dabar yra lageryje, man visiškai tas pat“. Atrodo neįtikėtina, kad pro tankius čekistų patikrinimo tinklus į pasieniečius prasprūsdavo antisovietiškai nusiteikę žmonės. Matyt, imant į pasienio kariuomenę tokius žmones buvo tikimasi, jog jie, patekę į aplinką, kurioje įtarumas buvo laikomas didžiausia dorybe, bus sudrausminti ir taps paklusnūs.

Kad ir pasieniečiai – ta, atrodo, labiausiai sovietų valdžiai atsidavusi kariuomenės rūšis – nebuvo šimtaprocentiniai vienminčiai, paklaikę nuo komunistinės ideologijos, rodo Lietuvos pasienio apygardos MVD kontržvalgybos viršininko plk. Fomenkos 1949 m. balandžio mėn. pranešimas J. Bartašiūnui. Pasak pulkininko, Lietuvoje labai išplitusios antikolchozinės nuotaikos paveikė ir karius, todėl 1949 m. pirmajame ketvirtyje tarp pasieniečių kontržvalgybininkai išaiškino 3 išdavikiškas užmačias, 4 teroristinius grasinimus, 12 atvejų, kai buvo giriamas užsienis, 48 įvairias antisovietines apraiškas, 11 antikolchozinių pasisakymų, 4 atvejus, kai buvo skleidžiami gandai apie karą, 8 užsienio stočių klausymo ir perpasakojimo atvejus, 28 demobilizacines nuotaikas, 42 ryšius su vietiniais, 39 kitus neigiamus pasisakymus ir 1 revoliucinio teisėtumo pažeidimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2961 žodžiai iš 9681 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.