Ekonomika – kaip mokslo samprata
5 (100%) 1 vote

Ekonomika – kaip mokslo samprata

Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos: “oikos”- būstas, ūkis, “nomos”- valdymo tvarkymo menas. Žodis ekonomika turi dvi prasmes: tai šalies ar kokio kito ūkio vieneto ūkinės veiklos pavadinimas arba mokslo šakos pavadinimas. Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių šalių universitetų vadoveliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausia taip:

Ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausia.

Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip apsirūpinti maistu, būstų, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spresti su tuo susijusias problemas.

Ekonomika visuomeninų ūkio problemų mokslas. Ekonomika dar vadinama tautos ūkio mokslu, politine ekonomija, socialine ekonomika. Ekonomika yra pagrindinis teorinis ūkio mokslas šalia daugiau praktinių ekonominės politikos, finansų ir statistikos mokslų.

Šiek tiek geriau suvoti ekonomikos mokslą paskirti padeda dvi dilemos “sviestas ar patrankos” pavyzdys.

Ekonomika yra unikalus mūsų pasaulio aprašymo būdas. Kaip Didžiosios krizės metu, 1930- aisiais, rašė įžymus anglų ekonomistas Džonas M. Keinas ji (ekonomika) yra veikiau metodas, o ne doktrina, minčių aparatas, mąstysena, kurių dėka darome teisingas išvadas. Ekonomika tiria žmonių kryptingus veiksmus, mainantis ir vartojant, jiems reikalingas prekes bei paslaugas. Prekės yra materialūs verslų sukurti produktai. Pavyzdžiui, kompiuteriai, krepšinio bateliai, pica, treniruokliai. Paslaugos yra nematerialūs produktai, jū neįmanoma apčiuopti – tai vandentiekio ir automobilio remontas, važiavimas taksi, plaukų kirpimas ir panašiai.

Atsižvelgiant į civilizacijos išsivystymo lygį, keitėsi ekonomikos mokslo turinys ir samprata. Čia pateikta keletas ekonomikos sampratų:

ь Ekonomika yra mokslas apie turtą ir turtejimą. Taip ekonomikos mokslą apibrežia XVIII a. škotų ekonomistas A. Smitas (A. Smith).

ь Ekonomika yra mokslas apie žmonijos elgseną verslo srityje. Šį apibrežimą XIX a. suformulavo anglų ekonomistas A. Maršalas (A. Marshall).

ь Ekonomika nagrinėja, kaip individai ir visuomenė, susiduria su išteklių ribotumo problema, pasirenka tinkamesnius prekių bei paslaugų gamybos, mainų, taip pat vartojimo būdus dabar ir ateityje. Šis apibrėžimas suformuluotas XX a. JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato P. Samuelso ( P. Samuelson).

ь Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra skirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. Šį apibrežimą pateike JAV ekonomistai P. ir R. Vonakautai (P. Wonnacott, R. Wonnacott).

ь Ekonomika – mokslas apie žmonių pasirinkimus, kaip naudoti ribotus išteklius norint patenkinti savo poreikius. Tai – E. Dolano (E. Dolan) apibrežimas.

Mokslinėje literatūroje galima surasti dar daugiau ekonomikos sampratų. Jų įvairovė nereiškia, kad ekonomikos mokslas yra neapibrėžtas ir sunkiai suprantamas. Tai paprasčiausiai liudija, koks yra sudetingas ekonomikos mokslas su kuriuo susiduriame kiekviena akimirka. Mokslininkas A. Samuelsas teigė, jog ekonomikos teorija negali aprašinėti žmogaus jausmų per kviestinius pietus, valgant keptą antį, kuriuos suteikia mirties kančios. Visa tai kas reikšmingiausia gyvenime, įgyjama ne veltui, bet ir ne vien už pinigus. Šiais prasmingais žodžiais norima pasakyti, kad nė vienas ekonomikos mokslo apibrėžimas gali būti suprantamas, kaip visiškai išsamus ir tikslus. (2, p. 3- 4)

Ekonomika mokslo objektas: ekonomika apima bendruosius ir tarptautinio ūkio reiškinius, jū sąveika, priežastingumą ir desningumą, ypač kiek tai yra susiję su gamyba (produkcija), paskirstymu (tautos pajamos, darbo atlyginimas, pelnas, palūkanos, žemės renta), mainais ( vertė, kaina, pinigai, kreditas), vartojimu (konsumpcija), konjuktūromis (ciklas, depresija, krizė). Ekonomikos sritin taip pat įeina ūkio sistemos, teorijos, doktrinos ir jų istorija. Teorinė ekonomika dažniau naudojasi dedukcijos metodu, o gautas išvadas tiria indukcijos keliu.

Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimu, ekonomikoje apstu problemų, jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui, ar ji pajėgi išlaikyti didėjanti gyventojų skaičių? Kas sąlygoje atskirų individų ir valstybės gaunamas pajamas? Ar platus robotų ir kompiuterių naudojimas nesukels didelio darbuotojų pertekliaus, masinio nedarbo? Kaip išvengti infliacijos ar ūkio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai įstatymai, profesinės ir vartotojų sąjungos?

Atsakyti į minėtus klausimus ir į daugeli kitų panašių klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija.

Ekonomikos teorijos apibūdinamos teiginiu “mokslas kuriuo užsiima ekonomistai” nors ir teisingas, bet labai supaprastintas – jis neatskleidžia šio mokslo esmės. Vienas bendriausių šio mokslo apibrežimų – tai “mokslas apie tai, kaip žmonės užsidirba sau pragyvenimui.

Didysis XIX a. anglų ekonomistas mokytojas ir mokslininkas Alfredas Maršalas; (Marshall 1824-1924) apibūdino ekonomiką kaip “mokslą apie žmonių elgsena verslo srityje”. Tai plačioji ekonomikos samprata. Ji apima daug specifinių ekonomikos nagrinėjamų klausimų. Galima paminėti keleta jų: kodėl kartais sunku rasti darbą, o kartais visai
lengva? Kas lemia santykines prekių kainas? Kodėl vanduo pigus nors jis gyvybiškai svarbus? Kodėl deimantai labai brangūs , nors be jų galima apseiti, nes tai prabangos dalykas? Kaip nusprendžiama kokias prekes gaminti?

Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado neiškarto. Ji formavosi kartu su visuomenės gamybos , ekonominių santykių istorine raida. Naujai atsirandanti ekonominė teorija parėme ir toliau plėtojo ekonomines idėjas, iškeltas šių mokslo pirmtakų. Palengva keitėsi ekonomikos mokslo objektas ir pats jo pavadinimas.apie tai byloja ekonomėkos minties istorija.

Ekonominė mintis ( economic idea) – tai visuomeninių – ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje, pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis , idėjomis, vėliau teoriniais apibendrinimais.

Ekonomikos minties daigai ryškūs jau senovės civilizacijoje- Babilone, Egipte, Indijoje, Kinijoje ir kt.

Senovės Rytų šalyse atsirado ir vadinamų konkrecių ekonomikos mokslų- statistikos, finansų, ūkinės veiklos apskaitos, žemės ūkio, valdymo mokslo – pradmenys. Vergovinės santvarkos laikais aukščiausią teorinį lygį ekonominė mintis pasiekė senovės Graikijoje, ypač filosofų Ksenofono (430 – 355 pr. Kr.), Platono (427 – 347 pr. Kr.) ir Aristotelio (384 – 322 pr. Kr.) darbuose.

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai reikia asmeninio šeimyninio patyrmo, o jei kas suklysta – pasekmės tai pat būna asmeninis reikalas. Kitaip yra kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas – formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos laureatų darbų.

Jei galėtume padaryti momentinę nuotrauką ką tūkstančiai žmonių veikiai tuo pačiu metu šiokiadienio tą pačią valandą, tai pamatytume, kaip dauguma ju užsiima , kuriuo nors vienu iš didelės įvairovės profesinių darbų. Išvystume žmones dirbančius kontorose ir laukuose, dirbančius įmonėse, dirbtuvėse, geležinkelyje ir keliuose, laivuose jūrose ir po žeme šachtose, mokytojus – klasese, gydytojus – operacinėse, verslininkus savo kabinetuose, prekybininkus – aptarnaujančius pirkėjus ir valdininkus, energingai triūsiančius įvairiuose valstybės įstaigose.

Nors visų šių žmonių veikla skirtinga jai būdingi du pagrindiniai bruožai:

1. Kad patenkintu savo poreikius, visi šie užsiėme žmonės užsidirba sau pragyvenimui, ir jų uždarbis – atlyginimas, gaunamas už darbą – duoda jiems galimybe patenkinti savo norus.

2. Visi šie žmonės, užsidirba sau pragyvenimui, tuo pat metu dalyvauja kurdami ir gamindami įvairia produkciją bei teikdami paslaugas, kitiems visuomenės nariams.

Ekonominė (arba ūkinė) veikla (economic activity)- tai veikla, skirta užsidirbti sau pragyvenimui, gaminant prekes ar teikiant paslaugas.

Žmogaus norai yra labai įvairūs ir be galo jie gali didėti. Bet žmogaus jėgos yra ribotos ir kiekvienas atliekamas darbas reikalauja tam tikrų jėgų. Todėl žmogus stengiasi patenkinti didžiausia savo norų poreiki, atlikdamas kuo mažiausiai darbo. Jis priverstas su materialiomis (materealus- (lot. Materialis- daiktinis, medžiaginis). Materialinis- tai daiktinis, medžiaginis, turtinis, piniginis, susjęs su pragyvenimo reikšmėmis) gerybėmis elgtis taupiai, tai yra ekonomiškai. Ekonomiškas ( economicsl ) – tai efektyvus išteklių pasiskirstymo ir jų panaudojimo sprendimas; taupus, ūkiškas, apsimokantis. Žmogaus veikla, siekiant šių materialių bei kultūrinių gėrybių, turi būti tikslinga, paremta tam tikru išskaičiaviumu. Čia susiduriam su vadinamuoju tam tikru ekonomiškumo principu, kuris gali būti suformuluotas taip: išlaidų kuo mažiausia, naudos kuo daugiausia. Vadinasi, šis principas reikalauja kuo taupiau bei ūkiškiau vartoti mūsų produktyviąsias pastangas ( ribotus išteklius) ir siekti kuo daugiau naudos (rezultatų). Šiu principu (dėsniu) turi vadovautis kiekviena protinga žmogaus veikla. Ištekliai (resursai) (resources)- visa tai, kas naudojama kaip sąnaudos prekių ir paslaugų gamyboje.

Yra trys pagrindinės išteklų grupės: gamtiniai ištrkliai, darbo jėga ir kapitalas. Tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti galima įvairiai sujungti gamybos išteklius, pavyzdžiui, tai darbas, žemė, kapitalas, verslumas, informacija ir t.t. Sąnaudos (input) tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai ( darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrengimai, kapitalas ir kiti ). Ekonomiškumas (ekonomiška veikla) (economize)- tai pasiesimas didžiausios naudos mažiausia kaina, tai yra, taupiai naudojant turimus išteklius; tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos.

Kitaip tariant ekonomiškumas – tai pagaminti kiek galima daugiau, sunaudojant ribotus išteklius, tai yra padaryti kuo mažiau išlaidų.

Žmogus, norėdamas patenkinti savo norus, turi ne tik gamtos teikiamus išteklius pritaikyti prie savo poreikių, t. y. ekonomiškai gaminti, bet Ir. savo gaminius taupyti, saugoti, kad šie nesugestų, o už atliekamus gaminius mainais gauti kitų prekių ir paslaugų, kurių tuo metu neturi. Kitaip tariant, žmonės, norėdami patenkinti savo poreikius, turi materialias gerybes ne tik gaminti, bet ir taupyti bei jomis keistis.
žmogaus veikla apsirūpinti trūkstamomis gerybėmis, kurias žmogus vartoja savo poreikiams patenkinti, įsigyti, vadinama ūkininkavimu, ūkiu. Tačiau ne kiekviena žmogaus veikla vadinama ekonomine (ūkine) veikla, nes ji turi būti tiesiogiai nukreipta į “daiktus” ekonomikos produktus (prekes ir paslaugas), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai tenkina žmonių poreikius. Jei žmogus eina žvejoti norėdamas maloniai praleisti laiką, tai tokia veikla nėra ekonominė, nes čia jis tenkinasi pačiu veiksmu. Bet jei jis iš to pragyvena, tai jau bus ekonominė (ūkinė) veikla. Ūkinė veikla tik įgalina poreikius patenkinti, bet pati tiesiogiai jų netenkina.

Paprastai kurios nors valstybės ūkiai (tiesiog vadinami ekonomikomis ) sudaro tam tikrą visumą, reguliuojamą įstatymų leidėjų ir vyriausybės. Kalbėdami apie kurios nors šalies visuomenės ūkį, jį vadiname šalies ūkių arba šalies ekonomika.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1665 žodžiai iš 5469 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.