Ekonominė gerovė ir aplinkosauga
5 (100%) 1 vote

Ekonominė gerovė ir aplinkosauga

Turinys

Įvadas 3

1. Aplinkosaugos ištakos 4

2. Ekonominės gerovės ir aplinkosaugos raida Lietuvoje 5

3. Tarptautinė aplinkosauga ir užsienio šalių patirtis 7

4. Aplinkos taršos ir ekonominės gerovės ryšiai 9

4.1. Aplinkos oro apsauga 9

4.2. Autotransportas ir aplinkosauga 11

4.3. Vandens ištekliai, apsauga, naudojimas 12

4.4. Baltijos jūros apsauga 14

5. Energetikos ūkis ir aplinka 15

6. Atliekos ir aplinka 17

7. Kaip sumažinti ūkinės veiklos poveikį gamtai? 18

Išvados 20

Literatūra 22

ĮVADAS

Gamta, jos turtai – tai žemė, vanduo, oras, klimatas, naudingosios iškasenos, augalija ir gyvunija. Šiuos turtus – gamtos išteklius – mes naudojame gamindami įvairias kasdieniam gyvenimui reikalingas gėrybes: maistą, drabužius, būstą, transporto priemones. Tas žmogaus gaminamų gerybių asortimentas nuo nedaugelio vienetų tolimoje praeityje padidėjo iki šimtų tūkstančių ir net milijonų gaminių dabartiniu metu.

Įsisavinti gamtos išteklius mums pirmiausia padeda žinios ir mokslas. Įvairių sričių specialistai – dirvožemininkai, botanikai, zoologai, miškininkai, geografai ir kt. – įvairiapusiškai tiria šiuos gamtos išteklius. Remiantis surinktomis žiniomis kuriamos ir tobulinamos gamybos technologijos, pagal kurias perdirbant gamtines žaliavas vartotojai aprūpinami reikalingais gaminiais.

Kai gamtos turtai naudojami savanaudiškai, kai gamybos technologijos nėra tobulos, pažangios, atsiranda daug gamybos atliekų, kuriomis užteršiama aplinka – vanduo, oras, dirvožemis. O dėl to nukenčia ar net žūva jautresnės gyvūnų ir augalų rūšys. Nukenčiame ir mes patys.

Šis reiškinys aktualus nuo to laiko, kai žmogus ėmėsi, tegul ir primityviausios gamybos. Gamybai plečiantis, žalingas poveikis aplinkai sparčiai didėjo. Mes teršiame taip greitai, kad pati gamta jau nebesugeba neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes, gresiančias katastrofa. Esame priversti peržiūrėti nusistovėjusius savo veiklos prioritetus ir surasti deramą vietą aplinkos apsaugai.

Taigi šio darbo problema: ekonominės gerovės įtaka aplinkosaugai. Darbo objektu laikysime ekonomikos augimą ir aplinkosaugą. Darbo tikslas: nustatyti ekonominės gerovės ir aplinkosaugos sąsają.

Uždaviniai: 1) nustatyti ekonomikos augimo įtaką oro, vandens, taršai; 2) apžvelgti užsienio šalių patirtį ekonomikos augimo ir aplinkosaugos srityje; 3) pateikti galimus sprendimus aplinkosaugos srityje; 4) supažindinti su ekonomikos augimo bei aplinkosaugos ištakomis.

Negatyvūs žmonių ūkinės veikos reiškiniai bei pasekmės buvo pastebėtos dar prieš tūkstančius metų, taigi aplinkos apsaugos klausimas nėra naujas ir netikėtas, tik šiuo metu išaugęs didelis susidomėjimas juo galbūt labiausiai susijęs su tuo, kad žmonės, pradėję turtingiau gyventi, tapo laisvesni nuo kasdienio rūpinimosi maistu, drabužiais ir vis didesnius reikalavimus kelia gyvenimo aplinkos kokybei. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kuriasi ir funkcionuoja aplinkosauginiai judėjimai, Žaliųjų ir Aplinkos apsaugos klubai.

Lietuvoje veikia Žaliųjų visuomeninė nepolitinė organizacija. Visuomenė aktualiais aplinkosaugos klausimais informuojama spaudos pagalba. Leidžiami laikraščiai “Tėviškės gamta”, “Žalioji Lietuva”, “Lietuvos ūkis”, “Vienybė”, “Santarvė” ir kt. Aplinkosaugos tema taip pat išleista daug knygų.

1. Aplinkosaugos ištakos

Civilizacijų raida visada priklausė nuo visuomenės ir gamtinės aplinkos tarpusavio sąveikos. Jau pirmykštės bendruomenės žmogus pradėjo neigiamai veikti aplinką dėl medžioklės, ugnies naudojimo. Su agrokultūrine revoliucija (žemdirbystės, gyvulininkystės atsiradimu) prasidėjo pastovus, ilgalaikis akumuliacinis procesas, ardantis žmogaus ir gamtos harmoniją. Manoma, kad dabartinė ekologinė krizė yra iš dalies pasekmė utilitarinio, pragmatinio požiūrio į gamtą. O toks požiūris pradėjo formuotis jau senovės civilizacijose, kurių žlugimą kai kurie mokslininkai yra linkę sieti su bloga ekologine situacija, atsiradusia dažniausiai dėl žmonių ūkinės veiklos. Ekologinė krizė, turbūt, yra neišvengiama žmonių veiklos pasekmė.

Senovės civilizacijos į žemdirbystę žiūrėjo kaip į dievų globojamas žmogaus pastangas pagerinti aplinką. Graikai manė, kad žemdirbystė padeda sutvarkyti ir pagražinti aplinką, persai – kad žemdirbystė išreiškia pagarbą gamtai. Romėnams gamta tapo objektu, kurią reikia užkariauti, naudoti. Tad senovės civilizacijos buvo pirmosios visuomenės, pradėjusios atsisakyti religinio, mitologinio vieningumo su gamta požiūrio, ir palaipsniui pradėjusios įvertinti naują, utilitarinę, atsiskyrimo nuo gamtos poziciją. Tokios visuomenės jau nesugebėdavo išlaikyti harmoningų žmogaus ir gamtos tarpusavio santykių. Būtent tada ir užsimezgė amžinoji kova tarp žmogaus ūkinės veiklos ir gamtos.

Ankstyvosiose civilizacijose aplinkosauginio judėjimo nebuvo, tačiau senovės Graikijos ir Romos kai kurie mokslininkai, filosofai, rašytojai pastebėdavo neigiamą antropogenonį poveikį ne tik gamtinei aplinkai, bet ir pačioms civilizacijoms. Beje, taip įvyko ne atsitiktinai. Būtent šios civilizacijos buvo pasiekusios aukščiausią mokslo bei technologijų lygį, lyginant su kitomis civilizacijomis,
todėl ir grįžtamasis poveikis buvo ryškiausiais ir labiausiai akivaizdus. Teofrastas pastebėjo vietinius klimatinius pokyčius, sukeltus žmogaus veiklos ir net nurodė priežastis: pelkių sausinimą, miškų naikinimą, upių vagų keitimą. Hipokratas pastebėjo aplinkos reikšmę nustatant ligų priežastis, diagnozę, gydimą ir pan. Plato aprašė Atikos miškų išnaikinimą, įvykusį per dvi žmonių gyvenimo kartas, žemės eroziją, šaltinių išdžiūvimą. Ir jau senovės Graikijoje išryškėjo miesto ir kaimo konfrontacija, kai kosmopolitiški helenistinio amžiaus miestai pakeitė smulkius miestus – polius, graikų autoriai vis labiau pradėjo garbinti senąją žemdirbiškąjį gyvenimo būdą ir teigė, kad urbanistiška visuomenė “gadina” žmogų.

Labai dažnai sąveikos su gamta intensyvumas yra apsprendžiamas mokslo ir technologijų lygio. Ir priklausomai nuo vis didėjančio civilizacijos išsivystimo lygio, antropogeninis poveikis aplinkai taip pat didėjo ir turėjo įtakos ilgalaikiams negrįžtamiems ekosistemų pakitimams. Čia svarbų vaidmenį atliko du agrokultūros išradimai: drėkinimo sistemos ir žemės dirbimas. Šie išradimai pirmieji padarė ryškiausią neigiamą poveikį aplinkai. Jiems vystantis, tobulėjant technikai, o tuo pačiu ir augant ekonominei gerovei, atsirado daug neigiamų pasekmių aplinkai.

Miestai akivaizdžiai keitė aplinką. O miestai senovės civilizacijose buvo dominuojanti socialinė, politinė, ekonominė institucija. Jie ne tik užimdavo žemes ir sudarydavo dirbtinę aplinką, bet kiekvienas miestas veikdavo aplinkines teritorijas, kurios aprūpindavo jį maistu ir kitais produktais, būdavo sukuriamos miesto įtakos sferos. Kaip ir šiuolaikiniuose miestuose, senovės civilizacijų miestuose buvo aktualios taršos problemos: oro (virimo liepsnos, medžio anglies degimas, dulkės, triukšmas), vandens (ypač dėl kanalizacijos sistemų netobulumo). Žmonių perpildyti senovės miestai dažnai susidurdavo su atliekų problemomis (atliekos buvo kaupiamos namuose, o vėliau išmetamos prie namų į gatves), dulkėmis, atstumiančiu kvapu. Senovės ir dabartiniai miestai susidūrė su tomis pačiomis teršimo problemomis, tik skyrėsi teršalų cheminė sudėtis ir kiekis. Kai kurie romėnų rašytojai pažymi akustinę taršą Romoje dėl eismo, pramonės veiklos, statybų ir griovimų, vairuotojų ir pardavėjų šūkavimų ir netgi vaikų balsų, atsakinėjančių pamokas.

Taigi jau senosios Romos laikais buvo juntami pirmieji ekonominės gerovės veiksniai aplinkai. Tie veiksniai buvo atsiradę kaip tiesioginiai žmogaus veiklos padariniai: miškų išnykimas, iškasenų stygius ( išeikvojus išteklius, ypač aukso, sidabro atsargas, pablogėjo ekonominė situacija dėl išaugusios infliacijos, tarptautinės prekybos sutrikimų), švino ir kitų medžiagų toksinis poveikis silpnino populiaciją, kas turėjo neigiamą poveikį žmonių sveikatai, demografinei situacijai, gyvulininkystės vystymasis didino ganyklų plotus, o tai skatino dirvos eroziją.

2. Ekonominės gerovės ir aplinkosaugos raida Lietuvoje

Viena opiausių problemų, iškilusių šiandienos Lietuvai, siekiančiai įsilieti į pažangių Europos valstybių gretas, yra efektyvios aplinkosaugos sukūrimas. Ištisus dešimtmečius komandinės ekonomikos sistemoje buvusiai mūsų šaliai teigta, jog tik kapitalistinėse šalyse nepaisoma aplinkos išsaugojimo taisyklių, nes ten siekiama bet kokia kaina gauti didelį monopolinį pelną. Šiandien akivaizdu, jog tai buvo paprasčiausias melas: minėtose šalyse, nepaisant pelningai veikiančių pramonės gigantų, aplinkosaugos klausimams skiriama daug dėmesio ir lėšų, o nusikaltę gamtai asmenys yra griežtai baudžiami.

Mūsų Respublikos aplinkai žala buvo daroma kryptingai per ilgą 1945 – 1989 m. laikotarpį. Palyginti mažoje teritorijoje buvo nuosekliai kuriamos naujos, ekologiškai pavojingos pramonės šakos, plėtojama medžiagoms ir energijai imli pramonė. Antai didžiausios chemijos pramonės įmonės buvo pastatytos Jonavoje, Kaune, Kėdainiuose ir Vilniuje. 1983 m. pradėjo veikti galinga Ignalinos atominė elektrinė, kurios pajėgumas didesnis už liūdnai pagarsėjusios Černobylio AE.

Nors Lietuvai daroma žala buvo akivaizdi, tačiau vadinamuoju socializmo laikotarpiu visuomenė nebuvo informuojama apie ekologinės būklės blogėjimą. Veikiančios ir naujai statomos įmonės buvo tik minimaliai aprūpintos ekologinės paskirties fondais (oro, vandens, valymo įranga, toksinių atliekų deponavimo aikštelėmis ir kt.). Tai buvo daroma siekiant sumažinti gamybos kaštus

nes atsilikusi nuo pasaulinių standartų technika ir technologija sąlygojo aukštą gaminių savikainą.

1989 m. Kaune buvo atlikti pramonės įmonių tyrimai, kurie parodė, jog ekologinės paskirties fondų dalis čia sudarė tik apie 1,5–2,5% visų pagrindinių gamybinių fondų vertės, kai tuo tarpu ekonomiškai pažangiose šalyse tokių fondų lyginamasis svoris siekė 10-25%.

Pasaulinė patirtis rodo, kad normaliomis sąlygomis aplinkosaugai būtina skirti 2-3% nacionalinio produkto, o esant krizinei ekologinei situacijai, lėšos turėtų būti padidintos iki 5%. Tačiau Lietuvoje, nepaisant sunkios ekologinės būklės, lėšos šiems tikslams nėra didelės, o greičiau mažos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įsitvirtinant rinkos ekonomikai, dėmesys
ekologijai buvo labai didelis. Visuomenės apklausa parodė, kad aplinkosauga priskiriama svarbiausioms problemoms ir yra prioritetinė ūkio plėtros kryptis. Tačiau šioje srityje ryškesnių poslinkių nepastebėta. Tai galima paaiškinti tuo, kad rinkos ekonomikos neatitiko aplinkosaugos juridinė bazė, buvo gana silpna ūkinės veiklos ekologinė kontrolė.

Ekologinę įtampą šiek tiek sumažino po nepriklausomybės atkūrimo smukusi gamyba. Statistikos departamento duomenimis, palyginamosiomis kainomis 1989 m. buvo parduota produkcijos už 41mlrd. Lt, o 1993 m. – tik už 10 mlrd. Lt , t.y. tik ketvirtadalis lyginamojo laikotarpio produkcijos kiekio. Gamybos mažėjimas, nors tai iš esmės neigiamas ūkio rodiklis, turėjo kai kurių teigiamų pasekmių: sumažėjo oro, vandens, dirvožemio tarša. Tačiau šiuo metu apie 70% oro taršos sąlygoja transportas, kurio srautai turi tendenciją didėti. Be to, šiuo metu gamyba po truputį atsigauna, todėl ekologinės įtampos sumažėjimas tebuvo laikinas reiškinys.

Šiuo metu Lietuvoje pastebimi pirmieji kiek ryškesni poslinkiai ir aplinkosaugos srityje. Svarbų vaidmenį, mažinant šalies ekologinę įtampą, turi suvaidinti mokesčiai už aplinkos teršimą. Šiuo metu diskutuojama, jog būtina supaprastinti mokesčių už aplinkos teršimą nustatymo metodika. Manoma, jog mokesčių už taršą nereikėtų diferencijuoti pagal 100 teršalų grupių, bet užtektų taršias medžiagas suskirstyti į 4 klases pagal jų pavojingumo laipsnį. Taip pat turėtų būti paprastesni taršos normatyvų apskaičiavimai.

Lietuvos aplinkosaugos klausimais domisi ir Vakarų šalys. Ypač nutekamųjų vandenų valymo įrenginių statyba. Tai suprantama: neišvalyti arba prastai išvalyti nutekamieji vandenys patenka į Baltijos jūrą, kur užteršia ir minėtų valstybių teritorinius vandenis bei pakrantes. Atskiros valstybės ne tik pastato mūsų šalyje nuotekų valymo įrenginius, bet ir suteikia tam tikslui ilgalaikius kreditus. Ekologizuojant pramonę ir kitas ūkio šakas, sparčiai didės poreikis šiam tikslui skirtoms investicijoms. Būtina, kad kreditai pramonei ekologizuoti būtų lengvatiniai ir skiriami prioritetine

tvarka.

3. Tarptautinė aplinkosauga ir užsienio šalių patirtis

Neapgalvota technokratiška ūkinė veikla ir jos trumparegiška plėtra, ypač pasireiškusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, atvedė pasaulį į neišvengiamą ekologinę krizę ir privertė rimtai susimąstyti visas industrializavimo bei urbanizavimo keliu žengiančias valstybes. Dėl šios priežasties XX a. viduryje išsivysčiusių šalių kraštotvarkoje prasidėjo naujas etapas – jų ekonominės plėtros ir teritorinio planavimo ekologizavimas, valstybės mastu planuojamos ir reguliuojamos aplinkosaugos politikos formavimas. Ekologinės katastrofos baimė vertė peržiūrėti ankstesnį laukinio kapitalizmo bei totalitarizmo socializmo santykį su gamtine aplinka ir priimti iki tol nevertintus ekologinius ūkio plėtros kriterijus.

Plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu.

Tarptautinė aplinkos apsauga vykdoma plėtojant įvairių formų tarptautinį bendradarbiavimą: pasirašomos dvišalės, daugiašalės sutartys, konvencijos, rengiami bendri seminarai, pasitarimai, keičiamasi specialistais, priimamos bendros įstatyminės normos ir standartai, dalyvaujama tarptautinėse organizacijose. Jungtinėms tautoms, Europos Bendrijai priklauso įvairios tarpvalstybinės aplinkos apsaugą koordinuojančios organizacijos. Įkurta pasaulinė gyvosios gamtos sąjunga (IUNC). 1997m. gruodžio 1d. Kyoto mieste 152 valstybių priimta Klimato kaitos chartija. ES šiuo metu vykdo išmetamųjų dujų, veikiančių šiltnamio efektą, mažinimo politiką – iki 2012 metų, palyginti su 1990-aisiais, sumažinti iki 8%. Baltijos šalis vienija 1974 m. Helsinkyje įkurta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (HELCOM), kurios veikloje Lietuva dalyvauja nuo 1992 m. Tikslas sumažinti Baltijos jūros taršą ir atskirti nykstančias rūšis. 1992 m. Rio de Ženeire įvyko pasaulinė Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos ir ekonominės raidos konferencija, kurioje buvo pasirašytos “Konvencija dėl biologinės įvairovės išsaugojimo”. 1993 m. Lietuva prisijungė prie tarptautinės Ramsaro pelkių išsaugojimo konvencijos bei Berlyno konvencijos dėl Europos gyvosios gamtos ir natūralių biotopų išsaugojimo. Lietuvos Respublika pasirašė tarpžinybinės su aplinkos apsauga susijusias sutartis su Latvija, Estija, Lenkija, Danija, Suomija, Jungtinių Amerikos valstijų penktuoju regionu. Nepaisant visų susitarimų, tarptautinis bendradarbiavimas aplinkos apsaugos srityje netapo bendru visų šalių tikslu. 1987 m. Jungtinių Tautų komisijos pranešime apie aplinkos būklę ir visuomenės raidą rašoma: “ Mūsų nesugebėjimas pripažinti ir priimti bendros koncepcijos, kas būtina stabiliai visuomenės raidai, rodo, kad bendradarbiaujant nepaisoma ekonominio ir socialinio teisingumo”. Tik pašalinus šią
galima tikėtis visų šalių rūpesčio bendra ateitimi.

Apžvelkime kai kurių Vidurio ir Rytų Europos šalių aplinkosauginių judėjimų raidą ir pagrindinius bruožus.

Bulgarija. Sparčią įvykių eigą Bulgarijoje lėmė Ecoglasnost judėjimas, kuris įsikūrė kaip nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija vėliau virtusi galinga politine jėga. Bulgarijos aplinko-

saugos arenoje gausu pavyzdžių, kaip valdžia dirba kartu su NVO ir visuomene. Pavyzdys yra vieno gyvenamojo rajono organizacija, pasivadinusi Švarus oras, Izgrevo rajone, pradėjo protestą prieš kaimynystėje veikiančio baldų fabriko taršą. Municipalitetas palaikė miesto gyventojus ir kreipėsi į Ministrų tarybą bei Aplinkos ministeriją, reikalaudamas sugriežtinti leistinos taršos reikalavimus.

Visuomenės pergale baigėsi aštuonis mėnesius trukęs protestas prieš AE statybą. 9-o dešimtmečio pradžioje žaliųjų veiksmai privertė sustabdyti švino ir cinko lydimą bei imtis sveikatos apsaugos priemonių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2405 žodžiai iš 7927 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.