Ekonominė informatika – egzaminas
5 (100%) 1 vote

Ekonominė informatika – egzaminas

Ekonominės Informatikos egzaminų klausimai

2 klausimas

Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai ir galimos problemos

Išnagrinėję įvairias informacinės visuomenės sampratas ir apibendrindami medžiagą, galime teigti, kad vystantis informacinei visuomenei, ryškėja tokios tendencijos:

1. Nepaprastai greitas informacinės visuomenės vystymasis. Dažniausiai omenyje turima visuotinė kompiuterizacija, kompiuterių įdiegimas praktiškai visose srityse, – pradedant gamyba ir baigiant laisvalaikiu.

2. Globalumas, pasireiškiantis tiek ekonomikos, tiek finansų, kultūros, politikos, technologijų ar karinėje srityse. Pagal A. McGrew, globalizacija – tai tie procesai, kurie vyksta globaliu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydami pasaulį vis daugiau vidiniai susijusį.

3. Neturįs precedento informacijos atvirumas, laisvas ir nekontroliuojamas priėjimas prie informacijos bei jos gausa ir nevaržoma galimybė ja keistis (pavyzdžiui, bet kuris turintis telefono liniją ir kompiuterį su modemu asmuo neišeidamas iš savo kambario gali nevaržomai semtis informacijos iš Interneto, dalyvauti diskusijose ir t.t.).

4. Informacinėje visuomenėje išnyksta laiko ir erdvės apribojimai. Kai kuriuose darbuose tai vadinama laiko ir erdvės “suspaudimu”. Šis reiškinys sutinkamas praktiškai visose gyvenimo srityse ir apibūdinamas kaip informacinės visuomenės gyvenimo būdo pagrindinis bruožas, kai kiekvienas jam patogiu laiku gali tvarkyti bet kokius reikalus bet kurioje pasaulio vietoje.

5. Kompanijos ir firmos tampa fragmentuotomis geografiniu požiūriu, t.y. darbo dalis, nereikalaujanti aukštos kvalifikacijos, atliekama mažiau išsivysčiusiose šalyse (pvz, kur mažesni mokesčiai ir pigesnė darbo jėga), o kvalifikacijos ir žinių reikalaujanti darbo proceso dalis – išsivysčiusiose valstybėse.

6. Informacinėje visuomenėje keičiasi ir darbo pobūdis. Jei fordistinės gamybos atveju darbas paprastai buvo susijęs su vienos užduoties atlikimu, tai informacinės visuomenės narių darbas tuo neapsiriboja – darbas nebetenka griežtos specializacijos, iš darbuotojo reikalaujama įgūdžių daugelyje sričių ir jo darbas tampa susijęs su daugelio užduočių atlikimu.

7. Informacinės visuomenės gamybos proceso varomąja jėga tampa poreikiai, o ne resursai, kaip buvo fordistinės produkcijos atveju. Visais būdais stengiamasi patenkinti vartotojų poreikius. Masinę vienodų prekių gamybą stambiose įmonėse pakeitė lanksti įvairių produktų grupių gamyba nedidelėmis partijomis. Prekės nebegaminamos “į sandėlį”, vengiama kaupti jų atsargas.

8. Pasikeitė ir prekių, plačiai vartojamų produktų (commodity) pobūdis: Tradicinių prekių, kaip varomosios ekonomikos jėgos, vietą pradeda užimti informacijos industrijos prekės. Prekės ėmė prarasti savo fizinį pavidalą ir svorį. Jei anksčiau pagrindinėmis prekėmis buvo tokie fiziniai objektai kaip automobiliai ir kt., tai dabar pagrindine preke tampa duomenys (informacija ir pramogos) bei paslaugos (neretai „patogumas“ vertinamas pagal tai, kiek laisvalaikio jis sukuria).

9. Prekių, o taip pat ir madų, kitokių vertybių, idėjų ir ideologijų srityse pasireiškia nepastovumas, trumpalaikiškumas, t.y., vertinimas to, kas yra greita, padaroma akimirksniu (pusfabrikačiai, “greitas” maistas, iš miltelių pagaminami tirpūs gėrimai ir kt.), ir to, ką galima panaudojus išmesti (vienkartiniai indai, stalo įrankiai, kojinės, nosinės, pakuotė ir kt.).

10. Prekių platinimas ima darytis labiau „transliuojamo“ (broadcast) negu fizinio pobūdžio. Pvz., Platinimas ima reikšti ne kino juostos pristatymą į kino teatrą, bet filmo retransliavimą kabeliniu ryšiu tiesiai į namus.

11. Idėja apie laisvą, neišmatuojamą laiką ima nykti, laikas tampa “suprekintas”. Pavyzdžiui, “pay-per-unit” atveju, žiūrovas perka ne filmą, bet jo transliacijos laiką. Analogiškai, reklamos kompanijos moka už eterio laiką, kurio kaina priklauso nuo to, kiek žmonių tuo metu žiūri televizorių (šiuo atveju net ir žiūrovas, o tiksliau, – galimybė pasiekti žiūrovą irgi tampa preke). Taigi, laikas kaip prekė įgyja vertę, kurią galimą išmatuoti ir naudoti mainuose.

12. Rinkos erdvė tampa vis labiau išskaidyta. Rinka yra nebe vieša vieta įprastine prasme, bet privatūs santykiai su duomenimis ir technologijomis, kur geografiniai atstumai praranda reikšmę. Elektroninės komunikacijos priemonių išsivystymas leidžia daugybę darbų atlikti neišeinant iš namų. Keičiasi ir įprastinė darbo vietos samprata, ji ima prarasti savo prasmę.

13. Atsisakoma planavimo, ypač ilgalaikio, nes šiuolaikinis visa ko nepastovumas, trumpalaikiškumas labai apsunkina planavimą. Vidutinis tarnautojo darbo vienoje kompanijoje laikas – penkeri metai, o pačios kompanijos, veikdamos finansų ar valiutų rinkose, siekia tik trumpalaikių tikslų.

14. Pasikeičia ir visuomenės institutų (politika, ekonomika, normos, religija) pobūdis, vertybės. Informacinės visuomenės arba “gerovės” vertybės suklesti išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kur išlikimas didžiajai visuomenės daliai yra garantuotas. Egzistencinis saugumas ekonominėje srityje veda prie didėjančio rūpinimosi subjektyvia gerove ir gyvenimo kokybe, – daugumai žmonių tai tampa
svarbesniu dalyku nei ekonomikos augimas. Be to, keičiasi ir darbo motyvacija: nuo siekio kuo daugiau uždirbti – prie troškimo dirbti mėgiamą, įdomų ar reikšmingą darbą, išreikšti save, aktyviai dalyvauti visuomeniniame ar politiniame gyvenime.Aukščiausias prioritetas – gyvenimo kokybė..

15. Informacinės visuomenės reklamos paskirtis nebėra informavimas: ji manipuliuoja skoniais ir troškimais kurdama įvaizdžius, kurie gali neturėti nieko bendra su reklamuojamu produktu. Negana to, patys įvaizdžiai tampa prekėmis.

16. Informacinėje visuomenėje keičiasi ir kultūra. Kultūros sąvoka apima daugelį komponentų – tai ir menas, ir bendravimas, ir laisvalaikis, moralinės normos ir kt. Informacinė visuomenė suformavo naują popkultūros fenomeną – kultūros skirtos visiems ir niekam asmeniškai. Kompiuterizacija, kompiuterinių pasaulinių tinklų atsiradimas bei paplitimas pavertė popkultūrą globalia.

Švietimo, studijų ir mokslo pokyčiai informacinėje visuomenėje. Informacinės technologijos verčia tobulinti mokslo principus ir eigą. Informacinė visuomenė dažnai apibūdinama kaip nuolat besimokanti visuomenė, nes informacinės visuomenės fizinis ir techninis pagrindas – informacinės technologijos – vystosi ir tobulėja taip sparčiai, kad šį procesą būtina žinoti ir panaudoti teikiamas galimybes ne tik informatikos specialistams, bet ir informacinių technologijų vartotojams, dirbantiems įvairiose ūkio šakose.

Socialinės informacinės visuomenės problemos

1. Viena esminių informacijos visuomenės socialinių problemų yra vis didėjančios socialinės nelygybės problema. Viena šio socialinio atotrūkio didėjimo priežasčių glūdi tame, kad toli gražu ne visos visuomenės grupės turi, ar ateityje turės, vienodą galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad globaliai naujausių ir geriausiai išsivysčiusių technologijų vartotojai gali būti apibūdinti kaip turintys kai kurias bendras charakteristikas.

a. Pajamos (ne kiekvienas gali jį įsigyti kompiuterinę techniką bei programinę įrangą);

b. Išsilavinimas (neužtenka vien turėti modernias technologijas, žmonėms reikia tam tikrų įgūdžių jas naudoti);

c. Lytis ir amžius (vyrai ir jaunimas dominuoja, nes jauni vyrai užima darbo vietas, susijusias su informacija ir komunikacija; Nors bendrai Lietuvoje studenčių procentas aukštesnis už studentų (57,7%), matematikoje ir kompiuterių moksluose merginos sudaro apie 35%);

d. Kalba (daugeliui anglų kalba gali būti pakankamai svarbi kliūtis);

e. Gyvenamoji vieta (miestiečiai turi daugiau galimybių, nes kaime labiau paplitęs skurdas ir jei, pavyzdžiui, žmonės neturi kompiuterio namuose, tai jie praktiškai negali prieiti prie jo ir kitose vietose);

f. Etniškumas (kai kuriose šalyse gali būti diskriminuojamos tautinės mažumos informacijos pasiekiamumo aspektu, nors tokių pavyzdžių tikriausiai būtų nedaug, gal nebent čigonai, tačiau apie juos būtų atskira kalba).

2. Naujų technologijų naudojimas ekonominiame sektoriuje sąlygoja darbo vietų mažėjimą. Tiek gamybos, tiek ir paslaugų sektoriai perorganizuoja savo infrastruktūras ir automatizuoja savo produkcijos procesus, tuo sąlygodami darbo vietų pasiūlos šiuose sektoriuose mažėjimą. Taigi, tie visuomenės nariai, kurie neturės galimybės (sąlygų, noro, ir t.t.) naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, potencialiai gali tapti atriboti nuo visuomeninio gyvenimo.

3. Iš kitos pusės, vis didesniam skaičiui žmonių naudojantis IT, iškyla potenciali grėsmė, kad kasdieninį veidas-į-veidą žmonių bendravimą gali pakeisti bendravimas per atstumą. Tai ne tik potenciali grėsmė tradicinėms bendruomenėms, bet taip pat ir grėsmė, kad individas staiga gali pasijusti izoliuotas nuo išorinio pasaulio, savanoriškai “įkalindamas” save namuose, prie kompiuterio ekrano.

4. Kitas naujausių informacinių technologijų naudojimo nepageidaujamas efektas yra tas, kad informacinės technologijos laužo tradicines schemas. Visos mūsų socialinės institucijos – tarp jų šeima, mokyklos, religija ir vyriausybė – tradiciškai teikė tam tikras schemas, arba protinius modelius, kurie padėdavo mums įvertinti, kuriuos faktus priimti, o kuriuos atmesti. Jeigu taip iš tikro yra, daug visuomenės nelaimių – tokių kaip nusikaltimai, smurtas, paauglių narkomanija gali būti iš dalies priskirtos informacinėms technologijoms, kadangi labai tikėtina, kad šios problemos yra susiję su šiuo tradicinių schemų suirimu. Kai kurie Internetą supranta kaip moralės normų laužytoją. Ir iš tiesų, tai potencialiai yra įmanoma, nes tai yra tokia informacinė technologija, kurią sunku kontroliuoti.

5. Informacinėje visuomenėje kyla informacijos pertekliaus problema, kai žmogui gana sunku informacijos gausybėje atsirinkti kokybišką ir tikrą informaciją.

Politinės informacinės visuomenės problemos

1. Viena didžiausių informacijos visuomenės politinių problemų yra atotrūkio tarp skirtingų šalių ir net ištisų regionų didėjimas. Tai yra pasekmė to, kad toli gražu ne visos valstybės turi, ir ateityje turės, vienodą galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.

2. Dar viena problema išryškėja, kai mes atkreipiame dėmesį į netolygų informacinių technologijų
naudojimo pasiskirstymo faktą. Tai dar viena galimybė dar labiau pabloginti vargingųjų visuomenės grupių padėtį. Šis skirtingo priėjimo prie informacijos laipsnio faktas gali tik dar labiau pasunkinti ankstesnį politinį ir socialinį susiskaldymą ir netgi sukurti naujas grupuotes (Šustausko ubagai ir pan).

3. Individams elektroninė susitikimo vieta siūlo naujas galimybes prieiti prie informacijos, valdžios. Dabartinė technologijos būklė minimizuoja erdvinius bei laiko suvaržymus politiniam elgesiui. Elitui, tautoms ir organizacijoms, naujas individo priėjimas tiek sustiprina tradicines valdžios pozicijas, tiek ir meta iššūkį.

4. Dar vienas informacinės visuomenės politinių problemų blokas kyla iš to fakto, kad Informacijos amžiuje kontroliuoti informacijos srautus tampa vis sunkiau. Informacijos revoliucija pateikia naujus kanalus informacijos skleidimui ir rinkimui; yra grėsmė, kad individai, vyriausybė ir firmos mažiau gali kontroliuoti informacijos prieinamumą.

5. Tačiau tuo pačiu informacijos visuomenės technologijos sukuria puikią terpę ir įvairių politinių (ir ne tik) grupuočių, religinių sektų, neapykantos grupių ir pan. propagandai bei naujokų verbavimui. Šiomis naujai atsivėrusiomis galimybėmis ypač puls (ir tą mes jau šiandien stebime) naudotis tos grupės, kurios yra ignoruojamos tradicinės žiniasklaidos.

6. Kita grėsmė, kuri neabejotinai iškils informacijos visuomenės vyriausybėms, yra ta, kad vyriausybėms bus vis sunkiau apsisaugoti nuo informacijos “piratų”, nepageidaujamų “įsilaužėlių”, arba hackerių. Naujos technologijos atveria kelią naujoms karo priemonėms. Atsiveria puikios galimybės anonimiškoms atakoms.

Kultūrinės informacijos visuomenės problemos

1. Kalbant apie informacinių technologijų poveikį kultūrai, vienas garsiausių balsų paprastai girdimas iš žmonių, susirūpinusių informacijos technologijų keliama grėsme etninei kultūrai. Bijomasi, kad informacijos technologijų dėka pasauliui tampant vis mažesniu, atsirandant vis didesnei sąveikai su kitomis kultūromis, etninė kultūra praras savo “grynumą”.

Naujos technologijos pakeičia “mūsų jausmų proporcijas”, kai jos keičia empirines erdvės ir laiko struktūras. McLuhanas pranašavo radikalius kultūrinius sutrikdymus, kai žmonių kultūra iš vietinės, linijinės ir spausdintu žodžiu pagrįstos transformuosis į tokią kultūrą, kuri yra daugiabalsė, elektroninė, globalinė, kur dominuoja multimedija.

3 klausimas

Lietuvos informacinės visuomenės plėtra

Šiandien informacijos visuomenė Lietuvoje – tai tik nedidelis profesionalų būrys, kuriame informacija keičiamasi be priekaištų <…> Apie kokią informacijos visuomenę galime kalbėti, jei jos žinios ir įgūdžiai atsilieka nuo technologijos pažangos keliomis kartomis, tarsi laiko mašinos gedimas būtų sustabdęs progresą? Vis dėl to, nežiūrint to, kad Lietuvoje dar nėra informacinės visuomenės, tam tikri, jai būdingi bruožai (tokie kaip informacinių technologijų plėtra) jau egzistuoja, arba pamažu ryškėja.

Lietuvoje asmeninių kompiuterių skaičius nuo 1995 metų iki 1999 metų išaugo beveik trigubai.

Remiantis įvairiais duomenimis, šiuo metu šalyje instaliuota apie 200.000 kompiuterių. Tačiau įvertinus tą aplinkybę, jog dalis kompiuterių naudojama kolektyviai, realiai šiuo metu Lietuvoje su kompiuteriais kasdien susiduria apie pusė milijono šalies gyventojų. Dauguma asmeninių kompiuterių instaliuota mokymo, mokslo, verslo, valstybinėse institucijose. Didelė dalis šių kompiuterių yra kolektyvinio naudojimo. Pastaruoju metu nemažai kompiuterių įsigyja privatūs vartotojai: verslininkai, mokslininkai, studentai, moksleiviai. Tačiau daugumai šalies piliečių kompiuteris yra dar per brangus ir nelabai reikalingas daiktas. Šalies gyventojus pagal jų santykį su informacinėmis technologijomis ir kompiuterine įranga galima suskirstyti į atskiras grupes.

Aktyvieji

• specialistai, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinėmis technologijomis;

• vartotojai, kurie savo veikloje vartoja informacinių technologijų teikiamą servisą;

• mėgėjai, kurie domisi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis ir servisu, bet tiesiogiai darbui ar kūrybai kol kas jų nenaudoja.

Kita visuomenės dalis

• neutralūs, kurie nesidomi kompiuteriais ir jų teikiamomis galimybėmis;

• antagonistai, kurie sparčiame kompiuterizacijos procese įžiūri tik neigiamą įtaką visuomenei, šeimai ir sau asmeniškai bei gali prieštarauti šiam procesui.

Dar viena grupė

• . funkcionieriai, t.y. įvairaus lygio tarnautojai, nuo kurių sprendimų gali priklausyti informacinių technologijų paplitimas, taikymas, platinimas atskirose institucijose.

Lietuvoje Internetu naudojasi apie 50-60 tūkstančių žmonių. Lietuvoje internetiniais puslapiais daugiausia naudojasi privačios įmonės. Lietuvos Internetas pagal vartotojų skaičių nuo kaimyninių šalių atsilieka akivaizdžiai, tačiau turinio požiūriu nežymiai. Interneto puslapiuose jau galima rasti įvairių gamintojų reklamos, įvairaus pobūdžio informacinių skelbimų. Lietuvoje dar toli gražu ne visos įmonės turi priėjimą prie pačio Interneto. Vos keletas firmų interneto puslapiuose rengia rimtus projektus.

Galimybę kiekvienam šalies piliečiui tapti pilnateisiu informacinės
nariu turi užtikrinti vyriausybė, sukurdama visą šalį apimančią informacinę infrastruktūrą bei jos veikimą aprobuojančią juridinę bazę. Lietuvoje pirmas nutarimas informacinės visuomenės kūrimo klausimu buvo priimtas 1991 m. Tai buvo programa “Lietuva 2000”. Tuomet šis žingsnis buvo pažangus. Įgyvendinant šį projektą, buvo parengtas Lietuvos valstybės informacinės infrastruktūros kūrimo strateginis planas. Infrastruktūra – tai informatikos ir telekomunikacijų priemonių, standartų, teisės aktų, organizacinių struktūrų bei procedūrų visuma, leidžianti tvarkyti ir naudoti šalies informacinius resursus. (Išplėtota informacinė infrastruktūra apima: telekomunikacijas, kompiuterių tinklus, duomenų bazes, informacines sistemas, šių sričių teisinius aktus ir standartus, priemones kuriančias ir prižiūrinčias institucijas, specialistus).

1993 m. LR Vyriausybė patvirtino “Valstybinę ryšių ir informatikos plėtojimo programą”, kurios pagrindinė nuostata – kurti viešą duomenų perdavimo tinklą. 1994 m. buvo pradėtas kurti Valstybės institucijų kompiuterių tinklas VIKT. Juo dabar cirkuliuoja didžiuliai informacijos srautai, pradedant valstybės institucijų dokumentais, statistikos bei registrų duomenimis ir baigiant eilinių vartotojų, naudojančių VIKT, elektroniniais laiškais.

Šalies atsilikimas kuriant informacinę visuomenę gali tapti svarbia kliūtimi integruotis Lietuvai į Europos Sąjungą ir NATO, taip pat sukelti nepageidaujamų ekonominių ir socialinių pasekmių Lietuvos gyventojams. Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje aspektus analizuoja “Informacijos visuomenės Lietuvos respublikoje kūrimo programa”. Pagrindiniai programos uždaviniai yra:

• užtikrinti laisvą ir atvirą informacijos prieinamumą bei naudojimą;

• plėtoti šalies informacinę infrastruktūrą;

• sudaryti palankias sąlygas valstybės piliečiams gauti reikiamus išsimokslinimą ir profesinį parengimą, atitinkančius šiuolaikinius reikalavimus;

• persekioti neteisingą ir nusikalstamą informacijos gavimą bei perdavimą.

Įgyvendinus Programą numatoma pasiekti keletą tarpusavyje susijusių tikslų – politinių, socialinių ir ekonominių.

Programa numato šias prioritetines veiklos kryptis:

• verslui palankios aplinkos formavimą;

• investicijas į švietimą bei mokslą;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2551 žodžiai iš 8494 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.