Ekonomistai a nobelio premijos laureatai
5 (100%) 1 vote

Ekonomistai a nobelio premijos laureatai

Turinys

1. Įvadas 2

2. Laureatai 4

2.1 Makroekonomika 4

2.2 Mikroekonomika 7

3. Išvados 9

4. Literatūra 10

1. Įvadas

Nobelio premija yra tarptautinė metų premija už žymiausius chemijos, fizikos, medicinos (fiziologijos), literatūros darbus ir nuopelnus taikai. Vykdant talentingo švedų chemiko, išradėjo ir pramonininko Alfredo Nobelio (1833–1896) testamentą, iš jo palikto kapitalo palūkanų kasmet laureatams skiriama premija (1999 m. – po 7,9 mln. švediškų kronų), įteikiami laureatų medaliai, diplomai.

1968 m. Švedijos centrinis bankas Sveriges Riksbank savo 300 metinių proga Alfredo Nobelio atminimui įsteigė premiją už ekonomikos mokslo darbus. Ekonomikos mokslų laureatų atrankos procedūra, premijos dydis, laureato vardas prilygsta kitoms Nobelio premijoms. Ekonomikos mokslų Nobelio premiją skiria Švedijos karališkosios mokslų akademijos Ekonomikos mokslų premijos komitetas. Premija, medalis ir laureato diplomas įteikiamai gruodžio 10 d. (per A. Nobelio mirties metines) Stokholme, dalyvaujant Švedijos karaliui, parlamento ir vyriausybės vadovams.

Nuo 1968 m. ekonomikos mokslų Nobelio premijas gavo 44 žymiausi pasaulio ekonomistai, kurių darbai, tyrimai, atradimai turėjo didelę įtaką pasaulio ekonomikos teorijai ir praktikai.

Laureatų rinkimo procedūra yra tokia pati. Kiekvienais metais į akademiją kreipiasi daugiau negu šimtas kandidatų su savo moksliniais darbais. Ekonomikos prizo rinkimo komisija, kurią sudaro 5 – 8 ekspertai, kartais Švedijos piliečiai, bet dažniausiai kitų šalių atstovai, pripažinti visame pasaulyje. Komisija, išsamiai išnagrinėjusi visų kandidatų darbus, savo pasiūlymus dėl prizo teikimo perduoda Akademijos Socialinio Mokslo skyriui. Savo pasiūlymuose komisija pateikia argumentus, kodėl komisijos nariai paremė vieną ar kitą kandidatą ir visą išnagrinėtų darbų medžiagą. Galų gale susirenka visa akademija ir nusprendžia, kam bus įteikiamas prizas. Dažniausiai tai įvyksta spalio mėnesį..

A. Nobelio premijos laureatai

1969 Ragnar Frisch, Jan Tinbergen

1970 Paul A. Samuelson

1971 Simon Kuznets

1972 John R. Hicks, Kenneth J. Arrow

1973 Wassily Leontief

1974 Gunnar Myrdal, Friedrich August von Hayek

1975 Leonid Vitaliyevich Kantorovich, Tjalling C. Koopmans

1976 Milton Friedman

1977 Bertil Ohlin, James E. Meade

1978 Herbert A. Simon

1979 Theodore W. Schultz, Sir Arthur Lewis

1980 Lawrence R. Klein

1981 James Tobin

1982 George J. Stigler

1983 Gerard Debreu

1984 Richard Stone

1985 Franco Modigliani

1986 James M. Buchanan Jr.

1987 Robert M. Solow

1988 Maurice Allais

1989 Trygve Haavelmo

1990 Harry M. Markowitz, Merton H. Miller, William F. Sharpe

1991 Ronald H. Coase

1992 Gary S. Becker

1993 Robert W. Fogel, Douglass C. North

1994 John C. Harsanyi, John F. Nash Jr., Reinhard Selten

1995 Robert E. Lucas Jr.

1996 James A. Mirrlees, William Vickrey

1997 Robert C. Merton, Myron S. Scholes

1998 Amartya Sen

1999 Robert A. Mundell

2000 James J. Heckman, Daniel L. McFadden

2001 George A. Akerlof, A. Michael Spence, Joseph E. Stiglitz

2002 Daniel Kahneman, Vernon L. Smith

2003 Robert F. Engle, Clive W.J. Granger

2. Laureatai

2.1 Makroekonomika

Daug apdovanojimų buvo skirta už nuopelnus makroekonomikoje, toje ekonomikos šakoje, kuri analizuoja ir paaiškina visos šalies ekonomiką, tiksliau tokius dalykus, kaip privatų šalies gyventojų vartojimą, investicijas, importą ir eksportą, valstybės išlaidas įvairioms prekėms ir paslaugoms. Kai kurios teorijos, gavusios apdovanojimus, apima tik kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius, kai tuo tarpu egzistuoja teorijų, apimančių visą šalies ekonomiką.

Miltonas Fridmanas (Milton Friedman) pasižymėjo abiejuose makroekonomikos sektoriuose. 1976 metais jis gavo Nobelio premiją už vartojimo analizę, valiutos istoriją ir teoriją. Miltono Fridmano knyga “Vartojimo funkcijų teorija”, kuri buvo išleista 1957 metais buvo sekmingas bandymas susieti formalią teoriją su jos taikymu tam tikrame ekonomikos sektoriuje. Jo platus Jungtinių Valstijų valiutos istorijos nagrinėjimas (kartu su Anna Švarts (Anna Schwartz) ) gali būti kaip teorinio tyrimo pavyzdys, nors visa ši teorija buvo sukurta remiantis teorine valiutos interpretacijos struktūra, atsižvelgiant į makroekonomikos svyravimą.

Frankas Modigliani (Franco Modigliani) buvo apdovanuotas 1985 metais. Jis išvystė du labai svarbius makroekonomikos modelius, kuriuos pavadino: privataus vartojimo modelis ir finansinis sektorius. Savo taupymo teorijoje Modigliani studijavo namų ūkio santaupų pasikeitimo reikšmę demografijai ir ekonomikos augimui. Kartu su Mertonu Mileriu (Merton Miller) padėjo pamatus “bendrųjų finansų” teorijai. Bendra Modigliani ir Milerio teorija iškėlė sąlygas, pagal kurias firmos vertė išteklių rinkoje yra paveikta (arba nepaveikta) firmos dividendų elgsenos, ir būdus, kaip įmonės gali atlikti finansines operacijas su investicijomis.

Premija, kuri buvo skirta Džeimsui Tobinui (James Tobin) 1981 metais – tai dar vienas apdovanojimo už teorinį indelį, liečiantį dar vieną šalies ekonomikos sektorių, pavyzdys. Apdovanojimas buvo skirtas už šių sričių analizavimą: finansų rinkos ir jų santykius su eikvojimu, produkcijos ir kainos. Tobinas kartu su Feldsteinas parodė, kokią įtaką mokesčiai turi rizikai ir investuotojų elgesiui. Be
to amerikiečio Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys turi didelę įtaką antiglobalistams. 1970-aisiais jis pasaulį nustebino originalia idėja – jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.

Lorensas Kleinas (Lawrence Klein), kuris buvo aprovanotas 1980 metais, taip pat padarė didelį indelį makroekonomikos tyrinejimui. Jis nusipelnė premijos už ekonometrijos modelio sukūrimą ir jo pritaikymą , analizuojant ekonomikos svyravimą ir ekonomikos elgseną bei strategiją. Vienas iš pagrindinių Lorenso Kleino pasiekimų buvo tai, kad jis sugebėjo ekonomikos elgseną ir strategiją pavaizduoti, panaudojant statistinį modelį. Be to jis padarė didelį indelį, davęs pradžia ekonominio prognozavimo technikai. Jo analizė priskiriama Keinsistinio tipo makroteorijai, bet jo modelis laikui bėgant tapo labiau eklektinis. Taip pat modeliai tapo detalesni, juos sudarė daugiau negu šimtas lygčių.

Robertas Lukasas (Robert E. Lucas) yra 1995 metų ekonomikos mokslų Nobelio premijos laureatas, nuo 1980 m. Čikagos universiteto ekonomikos mokslų profesorius. Jo išsakyta kritika dėl ekonometrinių modelių taikymo ekonominei politikai tirti yra viena iš pagrindinių ekonomikos teorijų, kuria grindžiami šiuolaikiniai ekonometriniai modeliai, tapo racionalių lūkesčių (rational expectations) teorija.

Džeimsas Midas (James Meade) ir Bertilas Ochlinas (Bertil Ohlin) 1997 metais pasidalino Nobelio prizą už indelį į tarptautinės prekybos ir tarptautinio kapitalo judėjimo teoriją. Tai pavyzdys indelio susijusio su šalies ekonomikos užsienio sandoriais. Bertilui Ochlinui prizas buvo skirtas už teorijos apie tarptautinės ir tarpregioninės prekybos vystymą, kuris paaiškino prekybos priežastis ir rezultatus. B. Ochlinas parodė, kad individualios šalies prekybos struktūra priklauso nuo faktorių (kapitalas ir darbas), kuriuos šalis sugeba parduoti. Taip pat jis parodė, kad tarptautinė prekyba yra linkusi išlyginti įplaukas už šiuos faktorius tarp visų šalių. Džeimsas Midas analizavo pasaulio prekybos politiką su skirtingais nukrypimais. Jis taip pat buvo atvirosios ekonomikos pradininkas makroekonomikos srityje. Taip pat svarbi buvo Dž. Mido analizė tarp vidinio ir išorinio balanso, santykių tarp užduočių ir priemonių joms įgyvendinti ekonominėje politikoje.

1999 m. ekonomikos mokslų Nobelio premija paskirta Kolumbijos universiteto (JAV) profesoriui Robertui A. Mundeliui (Robert A. Mundell) „už pinigų ir fiskalinės politikos analizę įvairių valiutos kursų režimų sąlygomis ir už optimalių valiutų zonų analizę“.

Šiuo metu Jūs matote 63% šio straipsnio.
Matomi 1112 žodžiai iš 1769 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.