Ekosistema
5 (100%) 1 vote

Ekosistema

Įvadas

kosistemą, į kurią įeina organizmų bendrija ir jos negyvoji aplinka, geriausiai apibūdina per ją tekančios energijos srautas bei cheminių medžiagų apytakos ratai. Ir energijos srautas, ir medžiagų apytakos ratas ekosistemoje prasisdeda tada, kai dumbliai ar žalieji augalai sugeria ir pasisavina dalelę į juos krintančios saulės energijos ir panaudoja ją neorganinėms medžiagoms perdirbti į maistui tinkamas medžiagas, kuriomis maitinasi ir tiek patys augalai, tiek visos kitos ekosistemoje esančios populiacijos. Skaidytojai šias organines medžiagas vėl suskaido į neorganines medžiagas, o buvusi sukaupta energija išsiskiria šilumos pavidalu į aplinką ir išsiskaido. Ekosistema negali egzistuoti be sąveikų su kitomis ekosistemomis ir su visa biosfera. Tad yra ekologų , kurie žvelgia į biosferą kaip į visą apimančią ekosistemą. Dėl daugelio sudėtingų grįžtamųjų ryšių gyvieji organizmai veikia žemės klimatą, o šis savo ruožtu lemia biomų pasiskirstymą biosferoje. Kaip matysime, dideli įvairiausių biomų pakitimai daro nemažą įtaką klimatui, taigi ir visai biosferai.

Ekosistemos apibūdinimas.

Tarp biocenozės ir abiotinės aplinkos nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, todėl gamtoje formuojasi vieninga ir pastovi biologinė sistema- ekosistema. Ekosistemą sudaro įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai bei fizikinių ir cheminių aplinkos sąlygų visuma. Ekosistema yra bendrosios ekologijos tyrimo objektas.

Kai kurie ekologai ekosistemą ir biogeocenozę laiko skirtingais biocenologiniais taksonais.Šiuo atžvilgiu biogeocenoze galima vadinti tokią ekosistemą, kurios pagrindą sudaro fitocenozė ir pagal ją išskiriamos bendrijos ribos.

Ekosistema- tai sausumos paviršiaus ar vandens erdvės dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai, kartu su abiotine aplinka sudarantys vieningą kompleksą, jame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o ši biosistema vystosi toliau, priklausomai nuo konkrečių aplikos sąlygų. Taigi ekosistemą sudaro gyvojo ir negyvojo pasaulio komponentai- biocenozė ir biotopas (pav.1).

Ekosistemos schema:

Biologinė aplinka.

Organiniai junginiai, turintys daug energijos (biocenozė)

Fizikinė aplinka.

Neorganiniai junginiai, turintys mažai energijos (biotopas)

Biocenozės komponentai.

Pirmasis biocenozės terminą ekologijos moksle pavartojo vokiečių biologas K. Moebiusas 1877m. Dabar biocenoze laikomas sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ar energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs, tarpusavio santykiai bei ryšiai. Vėliau buvo pateikta biotopo- biocenozės gyvenamosios erdvės- sąvoka. Biocenozę sudaro trys pagrindiniai gyvosios gamtos deriniai: fitocenozė, zoocenozė ir mikrobocenozė bei mikroorganizmų pasaulis. Bioekologijoje galima išskirti dvi drauge plėtojamas kryptis:

 Pirma- gyvosios aplinkos vienetas nagrinėjama augalų bendrija (fitocenozė), kuri iš esmės yra priklausoma nuo geosistemos abiotinių veiksnių struktūros. Fitocenozė- tam tikros augimvietės augalų rūšių visuma su jai būdinga sandara, kurią lemia augimvietės komplekso tarpusavio santykiai ir aplinkos veiksniai. Ją sudaro fototropiniai organizmai (gr. Autos- pats, trophe- maistas, pho, photos- šviesa)- producentai, arba gamintojai (lot. Pro- prieš, ducere- vesti). Tai aukštesnieji augalai- medžiaikrūmai, žolės bei samanos ir dumbliai. Producentai iš neorganinių medžiagų, anglies dioksido, vandens ir kai kurių kitų cheminių elementų sintetina sudėtingas organines medžiagas, Saulės kinetinę energija verčia potencine- chemine energija ir gamina pirminę produkciją.

 Antra- tyrinėjama gyvūnų bendrija (zoocenozė), kurią daugiausia veikia mitybos grandynių susipynimas. Zoocenozę sudaro tam tikrame sausumos ar vandens baseino plote gyvenančių įvairių gyvūnų visuma su jai būdinga sandara ir rūšine sudėtimi; ši visuma egzistuoja priklausomai nuo tarpusavio santykių ir aplinkos veiksnių, o energiją gauna iš producentų pagamintos organinės medžiagos. Zoocenozę sudaro 4 pagrindinės heterotrofinių (gr. Heteros- kitas, trophe- maistas) organizmų, arba konsumentų (lot. Consumens- sunaudotojas, suvartotojas) grupės: fitifagai, zoofagai, kaprofagai, nekrofagai.

Fitofagai- organizmai, mintantys fitoplanktonu, grybais, kerpėmis, aukštesniųjų augalų lapais, ūgliais, žieve, šaknimis ir kitomis dalimis. Zoofagai- tai gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais. Jie skirstomi į plėšrūnus ir parazitus. Kaprofagai- gyvūnai, mintantys kitų organizmų ekskrementais (kai kurie vabalai). Ir paskutinė grupė konsumentų yra nekrofagai,kurie minta lavonais. Gyvūnai, kurie minta organine, nepradėjusia irti madžiaga, vadinami biofagai. Tai bestuburiai ir stuburiniai gyvūnai, gyvenantys sausumoje, vandenyje ir dirvožemyje. Organinę medžiagą jie transformuoja į sudėtingesnius baltymus, riebalus, rečiau angliavandenius.

 Bei paskutinis biocenozės komponentų yra mikrobocenozė, arba mikroorganizmų pasaulis, sudaro reducentai (lot. Reducent- vedantis atgal), dar vadinami destruktoriais. Tai aerobinės ir anaerobinės bakterijos, aktinomicetai, grybai, kai kurie pirmuonys. Jie minta gyvąja ir negyvąja organine medžiaga; ją skaldo iki
neorganinių junginių.

Biotopo komponentai.

Biotopo sąvoką ekologijoje pirmasis pavartojo f. Dalas (Dahl, 1903), norėdamas apibūdinti biocenozės abiotinių sąlygų visumą. Dabar biotopu ( gr. Bios- gyvenimas, topos- vieta) laikoma sausumos ar vandens baseino dalis su panašiomis aplinkos sąlygomis, sudaranti abiotinę ekosistemos dalį.

F. Ramadas nurodo, jog biotopas užima įvairaus dydžio geografinį rajoną (teritoriją) su jam būdingais abiotiniais aplinkos veiksniais: geografinėmis sąlygomis, Saulės radiacija, vėjo, temperatūros, drėgnumo režimu, vandens srovėmis, mineralinių elementų ir medžiagų koncentracija dirvožemyje ir vandenyje bei kitais aplinkos elementais. Biotopu gali būti vienodos pievos, stepės, miško, pelkės, dykumos, ežero dalys. Biotopo inertinės aplinkos sąlygos turi įtakos organizmų rūšinei sudėčiai ir jų egzistavimo savybėms: tankiui, gausumui, gimstamumui, mirtingumui ir kt.

Ekosistemos abiotiniai ir biotiniai veiksniai veikia kartu, sudarydami atvirą medžiagų ir energijos srautų formuojamą sistemą. Taip atsiranda dinamiška priklausomumo ir poveikio struktūra, kuri nepaisant svyravimų populiacijose bei kitų trikdančių veiksnių paprastai išlaiko: biocenozinę pusiausvyrą.

B. Johansenas, T. Rabotnovas ir kt. pritaria V. Sukačiovo koncepcijai ir mano, kad ekosistemą sudaro ekotopas ir biocenozė. Ekotopo terminą 1915 m. Pirmasis pavartojo G. Visockis. B. Mirkino ir g. Rozenbergo nuomone, ekotopas (gr. Oikos- namas, topos- vieta) yra aplinkos veiksnių kompleksas ir sudaro ekosistemos egzistavimo pagrindą. Kiti autoriai nurodo, jog ekotopas- tai organizmų gyvenamoji vieta su būdingomis dirvožemio, grunto, mikroklimato ir kitais aplinkos veiksniais. Bei ekotopas yra turinio ir struktūros atžvilgiu homogeninis ir dėl to iš kitų išskiriantis geobosferos fragmentas. Heefas, Haase ir Klugas kartu su bendraautoriais atliko ekosistemos tyrimus, mėgindami kaip galima daugiau medžiaginių ir energetinių santykiu išreikšti išmatuojamais arba matematiškai apskaičiuojamais dydžiais. Tuo remiantis buvo sukurti ekosistemos modeliai.

Ekosistemų klasifikacija.

Pagal apimtį ekosistemos skirstomos į mikroekosistemas, mezoekosistemas ir makroekosistemas.

 Mikroekosistema galima laikyti nedidele ir konkrečia miško, pievos, stepės, ežero, upės ir kt. dalį.

 Mezoekosistema- palygini didokas, konkretus ir apibrėžtas objektas: pušynas, ąžuolynas, ežeras, upė ir kt.

 Makroekosistema- didelis, neapibrėžtas ir nekonkretus objektas: miškas, stepė, jūra, kalnai ir kt.

Sausumos ekosistemas galima suskirstyti į tokias grupes: miškų, pievų- stepių, dykumų ir antropologinio pobūdžio ekosistemas. Tarpinio pobūdžio ekosistemos ir biomai vadinami ekotonu.

Vandens ekosistemos skirstomos į gėlų, arba kontinentinių, vandenų ekosistemas ir jūrų bei vandenynų ekosistemas.

Jūrų ir vandenynų ekosistemos skirstomos į dvi dideles gripes: litoralinės bei seklių vandenų ekosistemas ir atvirų vandenų ekosistemas.

Medžiagų apytakos ratai ir energijos srautai.

Maisto medžiagos – tai cheminiai elementai C, H, N, O, P, S bei junginiai, į kuriuos įeina šie ir kiti elementai. Aglies dioksidas yra neorganinis junginys, turintis anglies, tuo tarpu gliukozė- anglies turintis organinis junginys.

Fotosintetindami ir gamindami organines molekules, autotrofai ekosistemai tiekia organinių maisto medžiagų (ž.pav. 2):

X

Šiomis jų pagamintomis organinėmis molekulėmis naudojasi visi heterotrofai, iš jų pasidarydami statybinių medžiagų bei naudojami jas kaip energijos šaltinis. Bendroji pirminė produkcija yra visas energijos kiekis, kurį ekosistemos gamintojai sukaupia organinių medžiagų pavidalu per tam tikrą laiką. Ekosistemos pirminę produkciją gali gerokai veikti fizikiniai veiksniai, pvz., klimatas, dirvos tipas ir t.t. (ž.pav.3):

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1270 žodžiai iš 4156 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.