Eksperimentinė psichologija
5 (100%) 1 vote

Eksperimentinė psichologija

11

XIX a. antroje pusėje psichologija, ypač eksperimentinė, atitikdama laiko dvasią, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Su matematišku tikslumu buvo nustatyti jutimo slenksčiai, reakcijų laikas ir panašūs dalykai. Iš žymiausiųjų ano meto psichologų minėtini pirmiausia Weberis, Helmholzas, Fechneris, Th. Ziehenas, Ebbinghausas ir Miuleris.

Įdiegus į psichologiją eksperimentą, atsiranda jos metraštis, kaip ir bet kokio savarankiško mokslo. Atsirado perspektyva matematiškai tiksliai formuluoti realius psichologinius dėsningumus. Patirtis radikaliai pakeitė psichologinių žinių mokslo kriterijus. Objektyvumas, pasikartojimas, patikrinimas tampa svarbiausia priežastimi, dėl kurios jos priskiriamos prie mokslo kategorijos.

Psichologinio darbo centrais tampa specialios laboratorijos, atsiradusios įvairiose šalyse. Pirmutinis prioritetas priklausė vokiečių universitetams. Tuo pat metu intensyvūs tyrinėjimai vyko Rusijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, truputi lėčiau – Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje ir Skandinavų šalyse.

Dauguma eksperimentinių darbų buvo paskirti sensorinių funkcijų tyrinėjimui. Viskam, kas buvo daroma regimųjų pojūčių ir suvokimo tyrimuose, pavyzdžiu buvo Helmholzo „Fiziologinė optika”. Aprašyti joje fenomenai prikaustydavo psichologinį dėmesį. Wundto ir kituose laboratorijose buvo tyrinėjami periferinis ir binokuliarinis regėjimai (Kiršmanas, E.Titčeneris), regimoji adaptacija (G.Augbertas, A.B.Folkmanas), kontrastas, šviesos jutimas ir kiti.

1894 metais I.Krisas atrado skirtumus lazdelių ir kolbų funkcijose ir tais pačiais metais A.Kenigas išsiaiškino regimojo purpuro vaidmenį.

Antruoju, po Helmholzo, autoritetu jutimo organų fiziologijos srityje ilgą laiką buvo Evaldas Gerindas (1834 – 1918), fiziologijos profesorius Prahoje. Jis sukūrė eilę prietaisų, kurie sudarė pagrindą eksperimentinei-psichologinei laboratorijai.

Geringas pasiūlė naują šviesos jutimo koncepciją. Jis paaiškinimo pagrindu laikė disimiliaciją ir kai kurių cheminių substratų asimiliaciją, kurie iššaukia baltai-juodo, raudonai-žalio ir geltonai-mėlyno jausmą. Disimiliacijos metu atsiranda vienas iš pojūčių, asimiliacijos – visai priešingas tam. Spalvų įvairovė buvo išvedama, kaip ir pas Helmholzą, iš įvairių kombinacijų fizinių procesų.

Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje girdimųjų pojūčių tyrimų Wundto laboratorijoje ėmėsi Skripčiuras ir Kriugeris. Eksperimentatorių dėmesį patraukė odos ir lytėjimo modalumas (Bliksas, Goldšaidėris, Frej ir kiti). Tuo pat metu pasirodė dideli uoslės (Cvardemakeris) ir skonio jutimo darbai (Kizovas).

Receptorių funkcijų tyrimas ribojosi su fiziologija. Labiausiai išnagrinėtas buvo laiko reakcijos nustatymo eksperimentas. Vokiečių psichologas Liudvikas Lange (1825–1885) Wundto laboratorijoje nustatė skirtumus tarp VR reakcijų metu, kuriuos jis vadino sensorine ir raumenine. Pirmuoju atveju dėmesys buvo skiriamas stimului, antruoju – būsimajam veiksmui.

Mokslinis supratimas apie psichiką Rusijoje asocijavosi su Sečionovo vardu, jo mokslu apie psichiką ir jos reflektorinę prigimtį. Tų pačių pažiūrų buvo ir V. M. Bechterejevas, S. S. Korsakovas, A. A. Tokarskis – pirmieji eksperimentinės psichologijos entuziastai Rusijoje.

Novorosijsko universitete (Odesa), fiziologinėje laboratorijoje, A. Spiro, artimiausio mokinio Sevčionova, aštuntajame dešimtmetyje darbą kaip psichologas eksperimentatorius pradėjo N. N. Lange, ką tik grįžęs iš Vokietijos, kur jis mokėsi pas Wundtą. Jis iškelia hipotezę apie suvokimo fazes, jo pavadintas percepcijos dėsniu: „Bet kurio suvokimo procesas susideda iš visos eilės momentų ar laiptų, kurie savo ruoštu nepaprastai greitai keičiasi, be to kiekvienas ankstesnysis laiptelis pateikia mažiau konkrečią, daugiau bendro charakterio, psichinę būseną, o kiekvienas sekantis – privačią ir diferencijuotą”.

Lange dėmesį patraukė nevalingi dėmesio svyravimai regimojo ir klausomojo suvokimo metu. Savo tyrimo išvadas Lange išdėstė savo knygoje „Psichologiniai tyrimai” (1893 m.). Į eksperimentinę psichologiją buvo įdiegiami biologinis ir genetinis požiūriai. Vienas pirmųjų šiame kelyje ir buvo Lange.

Langes darbai, išreiškiant naujas tendencijas eksperimentinėje psichologijoje, padarė įtaką Vakarų Europos tyrinėtojams, taip pat ir T. Ribo (1839–1916), iškarto po Lange iškėlusiam motorinę dėmesio teoriją .Nuo Gobso ir Gartli laikų visi žodžiai buvo traktuojami kaip grandys asociatyvinių grandinių, kurios nustato žmogaus elgesį. Asociatyvinis eksperimentas plačiai paplito tik po Frencio Galtono (1822–1911) bandymų, kurie buvo paskelbti 1879 metais. Jis sudarydavo sąrašus iš 75 žodžių, padėdavo juos po knyga ir, kai tik suvokdavo pirmąjį žodį, įjungdavo chronometrą. Po to, kai žodis sukeldavo vaizdinį, jis stabdydavo chronometrą ir užsirašydavo rezultatą.

Vundtas supaprastino bandymo struktūrą , taikydamas Grippo chronoskopą . Šis chronoskopas buvo įjungiamas vienu metu su žodžiu dirgikliu. Tai yra chronometras įjungiamas būtent tada, kai pasigirsdavo pirmas žodis. Tiriamasis turėjo paspausti taip vadinama raktą tuo metu, kai tik pasireikšdavo koks nors vaizdinys. Kai buvo paspaudžiamas raktas, chronoskopo strėlytės sustodavo; o ciferblatas rodė laiką, kuris
buvo reikalingas asociacijas tarp vaizdinių nustatyti. Apibendrinant gautus duomenys, Vundtas pasiūlė pagrindinių asociacijų klasifikaciją:

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 750 žodžiai iš 1376 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.