EGZISTENCIALIZMAS
ĮVADAS
Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo jį tokį, koks jis yra šiandien?
Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo Šv. Augustinas ir Šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Kaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjūdis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F.Nietssche (1844-1900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasmės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį į vertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta, kėlė reikalą žmogų pažinti pačiame savyje.
KAS YRA EGZISTENCIJA, EGZISTENCIALIZMAS IR FENOMENOLOGIJA?
EGZISTENCIJA (lot.existentia) buvimas, būvis.
Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandarai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakomas ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, butybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.
EGZISTENCIALIZMAS dar vadinamas EGZISTENCINE filosofija.Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.
Kada gi išsiskyrė ši filosofinė rūšis? Kodėl tapo savarankiška? Kuo ji išsiskiria iš kitų savo tarpo filosofjų?
Ji pabudo su naujuoju metafizinio rūpesčio atsiradimu po vadinamosios scientizmo epochos. Čia atskirieji mokslai gali pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį pačiu savimi. Skirtumas akivaizdus: egzistencializmas gilinasi ne į loginę būties analizę, o analizuoja žmogaus padėtį pasaulyje ir įvardina jo santykį su būties pagrindu. Tampa aišku, kodėl egzistencializmą galime suvokti kaip žmogiškosios prasmės filosofiją. Dėka to egzistencializmas atrado filosofijoje sau savotišką vietą; ir žmogaus prasmės klausimo iškėlimas suteikia savotiškų atspalvių šiai filosofijai, sutapatindamas ją su filosofo Sokrato turima padėtimi graikų filosofijoje.
Žodis FENOMENOLOGIJA sudarytas iš graikų kalbos žodžių phainomenon (reiškinys) ir logos (kalba). 1764m. pirmas šį terminą ėmė vartoti vokiečių filosofas J. H. Lambertas veikale Neues Organon reiškinio doktrinos prasme, vėliau I. Kantas, o ypač H. Hėgelis proto fenomenologijoje.
E. Hiusserlis (1859 – 1938) fenomenologijos terminą vartoja savo paties filosofijai įvardyti.
Nesutikdama su neokantizmu ir empirizmu, fenomenologija siekia „grįšti prie pačių daiktų“ ir „reiškinius, užuot juos aiškinusi, aprašyti tokius, kokie jie yra. Tačiau, priešingai negu tradicinė metafizika, šie reiškiniai nėra paprasti apsireiškimai; fenomenologija yra „eidetika“, „esmių mokslas“. Siekiant tokio pažinimo rekia abstrahuotis nuo pasaulio egzistavimo, kaip padarė R. Dekartas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas, tačiau neišrutuliojo iki galo šio metodo, kurį E. Hiuselis vadina „epoche“ (iš gr. kalbos – sustojimas, sustabdymas) ir kuris yra pirmasis „fenomenologinės redukcijos“ momentas. Fenomenologija „susilaiko nuo bet kokio daiktų būties ir nebūties vertinimų, ir tai leidžia be nusistatymo stebėti grynją pasąmonę“.
EGZISTENCIALIZMAS, LAISVĖ IR INDIVIDUALIZMAS
Kaip suprantamas egzistencializmo terminas?Žmoguje egzistencija eina pirma esmės.O žmogus esti vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė.Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas.Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.