Kompiuteris, mobilusis telefonas, muzikos grotuvas – tai elektronikos prietaisai, be kurių tikriausiai negalime įsivaizduoti savęs ir savo gyvenimo. Žinoma, jie yra labai naudingi, bet anksčiau ar vėliau sugenda, nes pasaulyje nėra nieko amžino.
Kurį laiką mes liūdime, negalime patikėti, kad daiktas, kuriam skyrėme tiek daug laiko, kuris jau beveik spėjo tapti antruoju geriausiu mūsų draugu, sugedo, o jo pataisyti neįmanoma, tačiau jau po kelių dienų seno, negražaus, bet mums reikalingo elektronikos prietaiso vietą pakeičia naujas, puikus, daugiau galimybių turintis daiktas.
Dažniausiai žmonės tokioje situacijoje elgiasi neapgalvotai ir skubotai, nes sugedusį elektronikos prietaisą paslepia tamsiame palėpės kampe arba dar blogiau – išmeta atokiame gamtos kampelyje, kur, jų manymu, jis niekam netrukdys ir nedarys jokios žalos, bet taip nėra ir mes turime tai žinoti.
Kiekvienas elektronikos prietaisas turi elektromagnetinius laukus, kurie yra labai žalingi žmonėms bei jų sveikatai. Šių prietaisų sudėtyje yra aplinką teršiančių medžiagų: sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, švino, kadmio, chromo) ir halogenintų medžiagų (chlorfluormetano (CFC), polichlorinuoto bifenilo (PCB), polivinilchlorido (PVC) ir bromintų, ugnį slopinančių medžiagų). Daugelis jų yra toksiškos ir, patekusios į aplinką, gali sukelti pavojų žmonių sveikatai. Pavyzdžiui, švinas gali pažeisti nervų sistemą, neigiamai paveikti širdį ir kraujagysles, pakenkti inkstams. Kadmis pažeidžia smegenis. Be to, įvairūs magnetai, esantys elektroniniuose prietaisuose, skleidžia spindulius, kurie kenkia mums, taigi visiškai nereikalingą daiktą, kuris net neveikia, palikę namuose rizikuojame savo ir aplinkinių sveikata bei gyvybe.
Taip pat problemos neišspręsime, jeigu šiukšles paliksime gamtoje. Tai yra dar baisiau negu palikti jas namuose, nes taip darydami mes negalvojame apie gyvūnus, gamtą. Kenksmingos medžiagos, patekusios į dirvožemį, užteršia gruntinius vandenis, augalus, apnuodija gyvūnus. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų mėgsta pailsėti, pamiršti rūpesčius ir kasdieninį gyvenimą sekmadienio popietę gražiame gamtos kampelyje, bet įsivaizduokime pasaulį, kuriame nėra nė vienos gražios vietelės. Tikriausiai tada gyventi būtų baugu, baisu ir nemalonu.
Mano nuomone, elektronikos atliekų šalinimo problemą Lietuvoje galėtumėme išspręsti taip: