Žmogus – unikali būtybė , ne tik dalyvauti socialiniuose , tarpusavio santykiuose , bet ir juos kurianti, atsižvelgiama į savo asmeninius interesus , lūkesčius bei aplinkinių asmenų nuomonę. Nuo pat gimimo akimirkos, kai pirmąkart išvystame dienos šviesą, iki mirties esame tarp žmonių, todėl bendravimas su jais savaime yra vienas svarbiausių asmens poreikių . Tai, kaip sugebėsime sutarti su aplinkiniais, priklauso nuo mūsų pasirengimo, sugebėjimų ir lemia sėkmę (ar nesėkmę ) įvairiuose gyvenimo srityse. Be to, bendrauti su žmonėmis drąsiai galima vadinti viena pagrindinių žmogaus vertybių.
Bendravimas atsirado kartu su žmonija , tačiau ir tiek laiko dar neužteko, kad puikiai įvaldytume šį meną .Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika , kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo , saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Mūsų bendravimas yra kupinas džiaugsmų, staigmenų , prieštaravimų , nesusipratimų bei konfliktų.(2)
Drąsiai galima teigti , jog niekas nežino savo proto ribų . Mes niekada net nepriartėjame prie mūsų galimybių ribų .
Taigi gamta kiekvienam davė didžiulę paskolą , bet , deja , ne visuomet ja naudojamės
Kad bet kurioje žmogaus pasirinktoje veikloje didėtų ir bręstų jo meistriškumas , būtina pažymėti aukščiausią laimėjimų lygį . Šito ypač reikia – nėra ir negali būti jokio vidutinio lygio , jeigu nepažymėtas aukščiausias . Visi žino: viena pasiekti tam tikro gebėjimų lygio pasirinktoje profesijoje , o kita – rasti joje pašaukimą . Vienas dalykas darbuotis “stačiai šiaip”, o ,kitas – matyti prieš save didžiausias galimybes , matyti lygį , kurį yra pasiekęs talentingas žmogus.
Yra šimtai įvairių tipų gabumų , ir visų jų reikia žmonijai . Tai gali būti absoliuti klausa arba ypatinga regimoji atmintis , nepaprasta kombinatorika arba žaibiška reakcija , reti matematiniai arba meniniai gabumai. Reikia kiek galima ankščiau išugdyti šiuos talentus, įdiegti atitinkantį talentą stiprų potraukį (6).
Nūdienos pasaulyje neliko galimybės klysti . Todėl vis svarbiau mokėti atpažinti problemą , nes antro karto gali ir nebūti .Vienas klaidingas judesys , netikęs ar neteisingas pareiškimas , vienas neapdairus žingsnis gali beveik sunaikinti organizaciją , suteršti reputaciją ,priešiškai nuteikti daugybę partnerių ar paversti jus kritikos objektu .
Problemos su kuriomis susiduriame dabar , nepalyginamai sudėtingesnės nei ankščiau. Pavieniai žmonės , organizacijos ar net ištisos bendruomenės nuolat netiksliai apibrėžia problemas .Reikia to išvengti , neklysti , pasirinkti teisingą sprendimo būdą , neiti klaidingu keliu , o sustoti ir grįžti atgal (5).
1. Kaip galima spręsti problemas
Keturi problemos sprendimo etapai:
1. Tikrosios problemos apibrėžimas
2. Jos formulavimas
3. Sprendimo ieškojimas
4. Jo įgyvendinimas
Priklausomai nuo to , kaip suformuluosime problemą , kiekvienas etapas gali būti interpretuojamas kaip tam tikras kitų etapų aspektas . Kiekvieną etapą galima laikyti papildoma pradinės problemos formulavimo dalimi;jei iš pat pradžių nenumatoma, kokį reikėtų daryti sprendimą ,galima sakyti , jog problema iš pat pradžių buvo netiksliai suformuluota .
Kaip gali būti sprendžiama problema ?
1schema
Problemos sprendimo trečiasis etapas :
sprendimo ieškojimas
Teisingai Neteisingai
Problemos
sprendimo
antrasis etapas:
problemos
formulavimas Teisingai 1.
Išmintingai ir
kompetentingai
2.
Išmintingai , bet nekompetentingai
Neteisingai 4.
Neišmintingai,
bet kompetentingai
3.
Neišmintingai ir nekompetentingai
Pirmuoju numeriu pažymėtoje lentelės skiltyje – teisingai suformuluota problema ir tinkamas jos sprendimas t. y.teisingai suformuluota verslo strategija ir padarytos teisingos išvados , kokių reikia imtis veiksmų .
Antroje skiltyje problema taip pat suformuluota teisingai , tačiau ji netinkamai sprendžiama t.y.suformulavus teisingą verslo strategiją , ne visada padaromos teisingos išvados .
Trečioje skiltyje klaidingai formuluojama ir problema , ir sprendimas . Tokiu atveju netik klaidingai apibrėžiama verslo strategija , bet ir daromos netinkamos išvados
Ketvirtoje lentelės skiltyje problema formuluojama netiksliai , duodamas tinkamas neteisingos problemos sprendimas . Taigi šiuo atveju numatoma klaidinga verslo strategija , tačiau daromos teisingos išvados . Ši situacija aiškiai rodo , kaip tiksliai sprendžiamos neaktualios (netikrosios) problemos .
Problemos atpažinimas ir formulavimas nėra grynai intelektualus dalykas . Labai dažnai atpažįstame problemas ir sprendžiame jas kai esame morališkai pasipiktinę susiklosčiusia situacija . Kritinės problemos nepavyks atpažinti ir suformuluoti išliekant etiškai neutraliam (5).
2. Etikos normos – vienas iš būdų , kaip sėkmingai organizuoti veiklą
Šiuolaikinė etika “dalyvauja”bet kurioje žmogaus veikloje . Dar daugiau , kad moralinių prasmių nuosekliai ieškoma ,kad etinės problemos aptinkamos ir išryškinamos tiesiog “preparuojant”darbinės veiklos situacijas . Būtina organizacijos sėkmingumo sąlyga –
kad jos veiklai pritartų visi suinteresuotieji – lemia , jog iškyla poreikis ieškoti etinių problemų sprendimų . Etika geriausiai įsisavinama ne šiaip nagrinėjant blogiausius profesinės veiklos atstovų poelgius , bet analizuojant elgesį kurio apskritai tikimasi (laukiama)iš profesionalų .
Doras (“etiškas”) elgesys yra žmonių veikla . Kaip ir daugelį kitų veiklų , šį elgesį galime tobulinti , remdamiesi savo pačių įgyta patirtimi . Panašiai kaip medikams , inžinieriams , ekonomistams ar mokytojams pirmiausia reikia įgyti žinių , įgūdžių ir tik po to jie tampa kompetentingi , taip ir etinio elgesio srityje iš pradžių reikalingos žinios bei praktika.Geriausi vadovai , užuot nurodinėję žmonėms , ką jie turi daryti , partneriškai bendrauja su tais žmonėmis , pataria jiems , kaip įmanoma pasiekti jiems visiems geriausią elgesio eigą . Todėl etikos tikslas – padėti žmonėms priimti geresnius sprendimus . Etikos tyrimų objektas – moralė . Jis išryškėja kaip moralinių savybių , dorybių , vertybinių sąvokų , elgesio normų , kuriomis turi vadovautis žmogus , visuma .
Moralė kalba apie tai, ko turi siekti žmonės , kokie jie turi būti ir individualiai ir visuomeniniu atžvilgiu(kokiai pridera būti žmonių giminei , visuomenei tam tikrai bendruomenei , tautai , profesijai , kolektyvui , organizacijai , institucijai . . .)
A.Schweitzer yra pasakęs :”Šiuolaikiniame pasaulyje nėra prasmingesnio , gyvybiškai svarbesnio uždavinio , kaip sujungti civilizacijos pasiekimus ir moralę , kultūrą ir etiką . Šis uždavinys yra iššūkis ir išbandymas ne tik visai žmonijai , bet ir kiekvienam žmogui atskirai”
Suderinus individo bei organizacijos interesus ir pasiekus funkcinių tikslų garantuojama sėkmė . Psichologai ištyrė (o išmintingi žmonės jau seniai žinojo), kad pozityvi sankcija – pagyrimas , pasitikėjimas individu , kai geriausio rezultato laukiama būtent iš jo – yra daug efektyvesnė už negatyvią sankciją – nepasitikėjimą , atsainią pažiūrą ar arogantišką laikyseną .
Vadinasi , kad socialinės struktūros sėkmingai vykdytų savo funkcijas , reikia visumos vidinių ir išorinių , objektyvių ir subjektyvių sąlygų , savaiminių ir specialiai sukurtų aplinkybių .Taip pat reikalingos tam tikros technologijos (7).
3. Kaip vadovauti ,t.y.panaudoti savo įtaką , jėgą ir valdžią?
Vadovavimo stilius – tai tarpusavyje susiję vadovavimo metodai , elgesio normos , taisyklės , kuriuos vadovas naudoja savo darbe , skatindamas pavaldinį siekti užsibrėžtų tikslų.
Dauguma žmonių mano , kad geri vadovai turi ypatingų asmeninių savybių , kurios išskiria juos iš mūsų tarpo .Šios savybės yra arba įgimtos arba įgytos ir išvystytos ankstyvoje vaikystėje ,ir jos yra vėlesnio gyvenimo sėkmės pagrindas .
Vadovavimas(valdžia)yra rezultatas to , ką vadovas daro , kaip elgiasi , o ne kokias savybes turi. Geri vadovavimo rezultatai būna tada , kai vadovas motyvuoja(skatina) pavaldinius siekti ,kad būtų įgyvendinti organizacijos tikslai . Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, kad kas sugeba motyvuoti(nesvarbu , kuriuo gyvenimo laikotarpiu įgyja šį sugebėjimą)gali būti vadovu .
Tikrasis sėkmingas vadovavimo pagrindas yra sugebėjimas įvertinti situaciją ir daryti sprendimus. Taip pat vadovavimas priklauso nuo socialinių santykių , kylančių tarp vadovo ir pavaldinių .Vadovo veiksmai veikia pavaldinius ,o jų reakcijos – vadovą . Šis požiūris teigia , kad ir vadovo , ir pavaldinių asmeninės savybės , elgesys ir žinojimas(pažinimas) sukuria vadovavimą .
Sudaryti psichologinį sėkmingai vadovaujančio vadovo portretą nepavyksta iki šiol . Tam tikros vadovo asmenybės savybės , kurios yra reikšmingos vienoje darbo situacijoje , neturi didesnės reikšmės kitoje .Sėkmingai dirbantys vadovai gali pasižymėti gana skirtingais bruožais . Akivaizdu , jog ryšys tarp vadovo darbo sėkmės it jo asmenybės savybių nėra tiesioginis , kaip buvo manoma . Asmenybės bruožai yra būtina sėkmingo darbo sąlyga , bet ne jos garantija . Reikia atsižvelgti į 3 asmenybės veiksnių koncepciją(vadinamoji “3E”taisyklė):
• Ekstraversija;
• Erudicija;
• Empatija;
4. Personologinių valdymo teorijų įvertinimas
(pagal R.D.Smither , 1994m.)
1.Šios teorijos ignoruoja aplinkos įtaką vadovavimui. Visiškai įmanoma , kad talentingi asmenys , gimę nedėkingoje aplinkoje , niekad neturės progos parodyti savo , kaip vadovo , sugebėjimų .
2.Personologiniai požiūriai yra retrospektyviniai .Kitaip sakant , nustatomos lyderių asmenybės , o po to tiriama jų praeitis , kad galima būtų nustatyti savybes , dėl kurių jie tapo lyderiais . Remiantis retrospektyviniu požiūriu , tai , kas atrodo nereikšminga tam , kad būtum vadovu , atmetama , siekiant patvirtinti informaciją.
3. Personologinis požiūris laikosi pozicijos ,kad praeities patirtis nulemia , asmens tapsmą lyderiu Tam tikrais atvejais atrodo , kad nelaiminga vaikystė yra labiau pageidautina negu normali . Tyrėjai teigia , kad vadovai turėjo skirtingą praeitį ir kad lavinimasis gali padaryti įtakos vadovavimo sugebėjimams.
4. Tapsmas vadovu ir vadovavimo efektyvumas paprastai neišskiriami personologinėse teorijose;t.y.,manoma , kad
savybės , leidusios asmeniui tapti vadovu , yra tos pačios , kurios leidžia efektyviai veikti tos pozicijos pasiekus.Daugelis žmonių tampa lyderiais tik tam , kad po trumpo laiko vėl nugrimztų užmarštin.
5. Paramos teorija (reinforcement)
Paramos ir su ja susijusios mokslinės teorijos didžiausią dėmesį skiria elgesiui suformuoti tenkinant poreikius . Dauguma darbe susiformavusio elgesio turi sąmoningai ar nesąmoningai paramos struktūrą: darbuotojai gauna premijas už pavyzdingą veiklą , baudžiama už atsilikimą , mokama tam tikrais pastoviais intervalais ir t.t.
Remiantis elgesio požiūriu , vadovo uždavinys yra suteikti stimulą , kuris sukeltų norimą pavaldinio reakciją . Šie ekonominiai , grasinimo , elgesio pakeitimo ar kiti poveikio būdai motyvuoja darbuotoją veikti .
Elgesio poveikio būdų santrauka pateikta 3 schemoje.
.
3. schema
Elgesio poveikio metodai
Tikslas:vadovas nori,kad darbuotojai savo darbą atliktų laiku
Veikimo metodas Veikimo būdai Rezultatas
Pozityvi parama Vadovas pagiria darbuotojus kai darbas atliktas laiku Didina pageidaujamą elgesį (darbo atlikimas laiku)
Negatyvi parama Vadovas rašo papeikimą kiekvieną kartą,kai darbuotojas atlieka paskirtą darbą pavėluotai. Darbuotojai vengia papeikimų ir atlieka darbą laiku. Didina pageidaujamą elgesį (darbo atlikimas laiku)
Nuobaudos Kiekvieną kartą,kai darbas atliekamas pavėluotai,vadovas padidina darbuotojo krūvį,pridėdamas vieną skubų darbą kitai dienai Mažina nepageidaujamą elgesį (darbo atlikimas pavėluotai)
Nepaisymas Vadovas ignoruoja darbuotoją, kai darbas atliekamas pavėluotai Mažina nepageidaujamą elgesį (darbo atlikimas pavėluotai)
Vadovas, pritaikęs paramos teoriją, turi įvertinti darbuotojų elgesį , kad pamatytų , ar jis sutampa su tuo , kuris buvo numatytas . Jei sutampa ,tai vadovas turi sudaryti programą , pagal retkarčiais taikytų programos modelį , kad toks elgesys būtų užtikrintas ilgesnį laiką(1).
6. Konfliktinės situacijos
Kasdieniniame gyvenime , praktinėje veikloje labai dažnai pasitaiko situacijų , kai skirtingi žmonės turi skirtingų interesų ir skirtingų tikslų siekia skirtingais būdais . Kitaip tariant , visiems mums dažnai tenka susidurti su konfliktinėmis situacijomis (6).
Taigi konfliktinė situacija – tai prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu , siekimas priešingų tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas , interesų nesutapimas ir t.t.
Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai . Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos – nevykusiai ir ne laiku pasakytų žodžių , nuomonės, kitaip tariant , incidento , – ir konfliktas gali prasidėti .
Incidentas – vienos iš šalių veiklos aktyvizacija , kuri apriboja(gal ir nesąmoningai)kitos šalies interesus .
Iškilę prieštaravimai tampa konfliktine situacija , kai:
• situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams;
• yra kliūtis , kurią sukuria vienas oponentų , norėdamas sutrukdyti kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą;
• asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi(nors tarp vienos šalies narių).
Konfliktinė situacija – tai gana paslanki , nestabili būklė .
“Susidūrus” viršininkui ir pavaldiniui , viršininko rangas yra aukštesnis už pavaldinio .Tačiau vėliau gali atsirasti pačių įvairiausių priežasčių , kurios pakeis minėtą jėgų pusiausvirą(gal pavaldinys užims aukštesnes pareigas;gal jis sugebės patraukti į savo pusę aukštesnę organizacijos vadovybę , kolektyvą ir pan.)