Žmogus – unikali būtybė , ne tik dalyvauti socialiniuose , tarpusavio santykiuose , bet ir juos kurianti, atsižvelgiama į savo asmeninius interesus , lūkesčius bei aplinkinių asmenų nuomonę. Nuo pat gimimo akimirkos, kai pirmąkart išvystame dienos šviesą, iki mirties esame tarp žmonių, todėl bendravimas su jais savaime yra vienas svarbiausių asmens poreikių . Tai, kaip sugebėsime sutarti su aplinkiniais, priklauso nuo mūsų pasirengimo, sugebėjimų ir lemia sėkmę (ar nesėkmę ) įvairiuose gyvenimo srityse. Be to, bendrauti su žmonėmis drąsiai galima vadinti viena pagrindinių žmogaus vertybių.
Bendravimas atsirado kartu su žmonija , tačiau ir tiek laiko dar neužteko, kad puikiai įvaldytume šį meną .Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika , kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo , saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Mūsų bendravimas yra kupinas džiaugsmų, staigmenų , prieštaravimų , nesusipratimų bei konfliktų.(2)
Drąsiai galima teigti , jog niekas nežino savo proto ribų . Mes niekada net nepriartėjame prie mūsų galimybių ribų .
Taigi gamta kiekvienam davė didžiulę paskolą , bet , deja , ne visuomet ja naudojamės
Kad bet kurioje žmogaus pasirinktoje veikloje didėtų ir bręstų jo meistriškumas , būtina pažymėti aukščiausią laimėjimų lygį . Šito ypač reikia – nėra ir negali būti jokio vidutinio lygio , jeigu nepažymėtas aukščiausias . Visi žino: viena pasiekti tam tikro gebėjimų lygio pasirinktoje profesijoje , o kita – rasti joje pašaukimą . Vienas dalykas darbuotis “stačiai šiaip”, o ,kitas – matyti prieš save didžiausias galimybes , matyti lygį , kurį yra pasiekęs talentingas žmogus.
Yra šimtai įvairių tipų gabumų , ir visų jų reikia žmonijai . Tai gali būti absoliuti klausa arba ypatinga regimoji atmintis , nepaprasta kombinatorika arba žaibiška reakcija , reti matematiniai arba meniniai gabumai. Reikia kiek galima ankščiau išugdyti šiuos talentus, įdiegti atitinkantį talentą stiprų potraukį (6).
Nūdienos pasaulyje neliko galimybės klysti . Todėl vis svarbiau mokėti atpažinti problemą , nes antro karto gali ir nebūti .Vienas klaidingas judesys , netikęs ar neteisingas pareiškimas , vienas neapdairus žingsnis gali beveik sunaikinti organizaciją , suteršti reputaciją ,priešiškai nuteikti daugybę partnerių ar paversti jus kritikos objektu .
Problemos su kuriomis susiduriame dabar , nepalyginamai sudėtingesnės nei ankščiau. Pavieniai žmonės , organizacijos ar net ištisos bendruomenės nuolat netiksliai apibrėžia problemas .Reikia to išvengti , neklysti , pasirinkti teisingą sprendimo būdą , neiti klaidingu keliu , o sustoti ir grįžti atgal (5).
1. Kaip galima spręsti problemas
Keturi problemos sprendimo etapai:
1. Tikrosios problemos apibrėžimas
2. Jos formulavimas
3. Sprendimo ieškojimas
4. Jo įgyvendinimas
Priklausomai nuo to , kaip suformuluosime problemą , kiekvienas etapas gali būti interpretuojamas kaip tam tikras kitų etapų aspektas . Kiekvieną etapą galima laikyti papildoma pradinės problemos formulavimo dalimi;jei iš pat pradžių nenumatoma, kokį reikėtų daryti sprendimą ,galima sakyti , jog problema iš pat pradžių buvo netiksliai suformuluota .
Kaip gali būti sprendžiama problema ?
1schema
Problemos sprendimo trečiasis etapas :
sprendimo ieškojimas
Teisingai Neteisingai
Problemos
sprendimo
antrasis etapas:
problemos
formulavimas Teisingai 1.
Išmintingai ir
kompetentingai
2.
Išmintingai , bet nekompetentingai
Neteisingai 4.
Neišmintingai,
bet kompetentingai
3.
Neišmintingai ir nekompetentingai
Pirmuoju numeriu pažymėtoje lentelės skiltyje – teisingai suformuluota problema ir tinkamas jos sprendimas t. y.teisingai suformuluota verslo strategija ir padarytos teisingos išvados , kokių reikia imtis veiksmų .
Antroje skiltyje problema taip pat suformuluota teisingai , tačiau ji netinkamai sprendžiama t.y.suformulavus teisingą verslo strategiją , ne visada padaromos teisingos išvados .
Trečioje skiltyje klaidingai formuluojama ir problema , ir sprendimas . Tokiu atveju netik klaidingai apibrėžiama verslo strategija , bet ir daromos netinkamos išvados
Ketvirtoje lentelės skiltyje problema formuluojama netiksliai , duodamas tinkamas neteisingos problemos sprendimas . Taigi šiuo atveju numatoma klaidinga verslo strategija , tačiau daromos teisingos išvados . Ši situacija aiškiai rodo , kaip tiksliai sprendžiamos neaktualios (netikrosios) problemos .
Problemos atpažinimas ir formulavimas nėra grynai intelektualus dalykas . Labai dažnai atpažįstame problemas ir sprendžiame jas kai esame morališkai pasipiktinę susiklosčiusia situacija . Kritinės problemos nepavyks atpažinti ir suformuluoti išliekant etiškai neutraliam (5).
2. Etikos normos – vienas iš būdų , kaip sėkmingai organizuoti veiklą
Šiuolaikinė etika “dalyvauja”bet kurioje žmogaus veikloje . Dar daugiau , kad moralinių prasmių nuosekliai ieškoma ,kad etinės problemos aptinkamos ir išryškinamos tiesiog “preparuojant”darbinės veiklos situacijas . Būtina organizacijos sėkmingumo sąlyga –
kad jos veiklai pritartų visi suinteresuotieji – lemia , jog iškyla poreikis ieškoti etinių problemų sprendimų . Etika geriausiai įsisavinama ne šiaip nagrinėjant blogiausius profesinės veiklos atstovų poelgius , bet analizuojant elgesį kurio apskritai tikimasi (laukiama)iš profesionalų .
Doras (“etiškas”) elgesys yra žmonių veikla . Kaip ir daugelį kitų veiklų , šį elgesį galime tobulinti , remdamiesi savo pačių įgyta patirtimi . Panašiai kaip medikams , inžinieriams , ekonomistams ar mokytojams pirmiausia reikia įgyti žinių , įgūdžių ir tik po to jie tampa kompetentingi , taip ir etinio elgesio srityje iš pradžių reikalingos žinios bei praktika.Geriausi vadovai , užuot nurodinėję žmonėms , ką jie turi daryti , partneriškai bendrauja su tais žmonėmis , pataria jiems , kaip įmanoma pasiekti jiems visiems geriausią elgesio eigą . Todėl etikos tikslas – padėti žmonėms priimti geresnius sprendimus . Etikos tyrimų objektas – moralė . Jis išryškėja kaip moralinių savybių , dorybių , vertybinių sąvokų , elgesio normų , kuriomis turi vadovautis žmogus , visuma .
Moralė kalba apie tai, ko turi siekti žmonės , kokie jie turi būti ir individualiai ir visuomeniniu atžvilgiu(kokiai pridera būti žmonių giminei , visuomenei tam tikrai bendruomenei , tautai , profesijai , kolektyvui , organizacijai , institucijai . . .)
A.Schweitzer yra pasakęs :”Šiuolaikiniame pasaulyje nėra prasmingesnio , gyvybiškai svarbesnio uždavinio , kaip sujungti civilizacijos pasiekimus ir moralę , kultūrą ir etiką . Šis uždavinys yra iššūkis ir išbandymas ne tik visai žmonijai , bet ir kiekvienam žmogui atskirai”
Suderinus individo bei organizacijos interesus ir pasiekus funkcinių tikslų garantuojama sėkmė . Psichologai ištyrė (o išmintingi žmonės jau seniai žinojo), kad pozityvi sankcija – pagyrimas , pasitikėjimas individu , kai geriausio rezultato laukiama būtent iš jo – yra daug efektyvesnė už negatyvią sankciją – nepasitikėjimą , atsainią pažiūrą ar arogantišką laikyseną .
Vadinasi , kad socialinės struktūros sėkmingai vykdytų savo funkcijas , reikia visumos vidinių ir išorinių , objektyvių ir subjektyvių sąlygų , savaiminių ir specialiai sukurtų aplinkybių .Taip pat reikalingos tam tikros technologijos (7).
3. Kaip vadovauti ,t.y.panaudoti savo įtaką , jėgą ir valdžią?
Vadovavimo stilius – tai tarpusavyje susiję vadovavimo metodai , elgesio normos , taisyklės , kuriuos vadovas naudoja savo darbe , skatindamas pavaldinį siekti užsibrėžtų tikslų.
Dauguma žmonių mano , kad geri vadovai turi ypatingų asmeninių savybių , kurios išskiria juos iš mūsų tarpo .Šios savybės yra arba įgimtos arba įgytos ir išvystytos ankstyvoje vaikystėje ,ir jos yra vėlesnio gyvenimo sėkmės pagrindas .
Vadovavimas(valdžia)yra rezultatas to , ką vadovas daro , kaip elgiasi , o ne kokias savybes turi. Geri vadovavimo rezultatai būna tada , kai vadovas motyvuoja(skatina) pavaldinius siekti ,kad būtų įgyvendinti organizacijos tikslai . Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, kad kas sugeba motyvuoti(nesvarbu , kuriuo gyvenimo laikotarpiu įgyja šį sugebėjimą)gali būti vadovu .