Energetinės ir nerūdinės žaliavos
5 (100%) 1 vote

Energetinės ir nerūdinės žaliavos

Turinys

ĮVADAS…………………………………………………………………………3

I. ŽALIAVOS, JŲ RŪŠYS IR PARUOŠIMAS 5

1.1 Žaliavų apibūdinimas ir atsargos 5

1.2 Žaliavos ir jų paruošimas 8

1.3. Žaliavų rūšys 10

1.4 Žaliavų perdirbimas 11

1.5 Antrinės ža1iavos 13

II. CHEMIJOS PRAMONĖJE VARTOJAMOS ŽALIAVOS IR ENERGIJA 14

2.1 Cheminės produkcijos kokybė ir savikaina 15

III. ENERGIJA IR JOS ŠALTINIAI 17

3.1 Orimulsija – alternatyva mazutui 18

IV. NAFTA 20

4.1 Naftos cheminė sudėtis 20

V. NAFTOS PERDIRBIMAS 22

5.1 Naftos distiliavimas 22

5.2 Produktai, gaunami iš naftos, jų naudojimas 24

5.3 Racionalus Lietuvos naftos panaudojimas 25

VI. “MAŽEIKIŲ NAFTA” 26

IŠVADOS 28

LITERATŪROS SĄRAŠAS 29

ĮVADAS

Žmogus visada svajoja apie geresnę ateitį. Nuo atmenamų laikų jis gerina savo gyvenimą, gražina ir tobulina būstą, aplinką. Taip pat jam reikia drabužių ir maisto. Neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės visuomenės be kompiuterių ir automobilių. Taip pat žmonijos civilizacija neatsiejama nuo įvairių rūšių kuro ir energijos vartojimo. Taigi, vienaprasmiškai galime teigti, kad žmogui būtinos gamtos gėrybės – bet kurio daikto gamybos žaliava. Medžiagos, naudojamos pramoniniams gaminiams gauti, ir yra vadinamos žaliavomis. Todėl iš žemės yra siurbiama nafta, išgaunamos metalų rūdos, brangakmeniai. Be to miestams ir būstui statyti taip pat reikalingos žaliavos. Žaliavos – svarbiausias technologinio proceso elementas. Nuo jų kokybės priklauso gaminamo produkto kokybė ir kaina. Žaliava – vienas pagrindinių technologinio proceso elementų, nuo kurio priklauso proceso ekonomiškumas, gamybos technika ir produkto kokybė. Todėl visiškai nekeista, kad žaliavų gamyba yra svarbus procesas ir juo užsiima nemažai įmonių visame pasaulyje.

Tačiau tie gamtos ištekliai žemėje pasiskirstę labai netolygiai. Pasaulyje labai nedaug šalių, kuriose yra visų gamtos išteklių. Gamtos išteklių pasiskirstymas – vienas svarbiausių veiksnių, rodančių valstybės ekonominę galią. Jeigu jų gausu, galima sėkmingai plėtoti kokią nors pramonės šaką. Tačiau ,be abejo, yra išimčių. Geriausias ekonomiškai stiprios valstybės pavyzdys – Japonija, kurios pramonė beveik visiškai priklauso nuo žaliavų importo. Turime pabrėžti, kad žaliavų vertė labai priklauso nuo technikos lygio. O kaip žinome Japonijoje jis yra gana aukštas.

Mūsų referato tikslas yra dar kartą visiems parodyti, kad žaliavų strateginė ir ekonominė reikšmė yra be galo didelė šiuolaikiniame gyvenime, ji daro didelę įtaką visos šalies gamybai. Todėl šiame referate stengėmės nuosekliai išdėlioti pačią reikalingiausią medžiagą apie žaliavas, jų rūšis, paruošimą gamybai ir apdorojimą. Taip pat atkreipėme dėmesį ir į žaliavų perdirbimo procesą, atliekas, kurios vėliau tampa antrinėmis žaliavomis. Be to, aptarėme, kokios žaliavos yra naudojamos chemijos pramonėje, energetikoje, stengėmės pabrėžti energetinių ir nerūdinių žaliavų svarbą, juk energetika – šiuo metu pati svarbiausia ūkio šaka. Tai rodo net 15 kartų išaugęs energijos suvartojimas šiuolaikiniame gyvenime. Todėl šiame referate ir rasite visą svarbiausią informaciją apie naftos cirkuliaciją visame pasaulyje, jos perdirbimą, sužinosite kokie produktai yra gaunami iš jos, bei kaip nafta yra panaudojama Lietuvoje ir kaip ji keliauja “MAŽEIKIŲ NAFTA”.

I. ŽALIAVOS, JŲ RŪŠYS IR PARUOŠIMAS

1.1 Žaliavų apibūdinimas ir atsargos

Chemijos pramonės žaliavos klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pagal kilmę žaliavos skirstomos į:

• mineralines,

• augalines,

• gyvulines.

Vyrauja mineralinės žaliavos, t.y. naudingosios. Žemės gelmių iškasenos. Pagal agregatinę būklę jos gali būti:

• kietos,

• skystos (nafta),

• dujinės (oras, gamtinės dujos).

Pagal sudėtį žaliavos skirstomos į:

• organines,

• neorganines.

Mineralinės ža1iavos savo ruožtu skirstomos į:

• rūdines,

• nerūdines,

• degiąsias (organines).

Rūdinėmis mineralinėmis ža1iavomis vadinamos uolienos arba mineralų agregatai, turintys metalų, kurie gali būti išskirti gryni. Pavyzdžiui, geležis yra įvairaus pavidalo (magnetitas, hematitas, limonitas), o vario rūdose vario dažniausiai būna junginiuose su siera. Be pagrindinio metalo mineralų, rūdose visuomet būna priemaišų. Tos priemaišos, kurios nevartojamos garmyboje, vadinamos bergždžiąja uoliena.

Rūdos, turinčios kelis mineralus, kurių koncentracija pakankamai didelė, kad juos būtų galima išskirti pramoniniu būdu, vadinamos polimetalinėmis. Pavyzdžiui, tokios yra vario–cinko, švino–cinko–sidabo ir kitos rūdos, sudarytos iš kelių spalvotųjų metalų sulfidų.

Nerūdinėmis vadinamos visos neorganinės naudingosios žemės gelmių iškasenos, vartojamos chemijos pramonėje, statybinių medžiagų gamyboje ir kitur. Metalurgijoje jos nevartojamos, nors jų sudėtyje dažnai būna ir metalų (pvz., metalų sulfatų, fosfatų ar aliumosilikatų). Degiosios mineralinės ža1iavos (organinės iškasenos) yra anglis, durpės, degieji skalūnai, nafta, gamtinės dujos ir kt. Chemijos pramonėje jos vartojamos kaip energetinis kuras
ir kaip ža1iava. Ši klasifikacija sąlygiška, nes degiųjų medžiagų nesudaro tipingi mineralai.

Vanduo ir oras – pačios universaliausios žaliavos. Sausą orą sudaro (tūrio procentais): 78% N2, 21%02 , 0,94% Ar, 0,3% C02, nedideli kiekiai vandenilio, metano, neono, helio, kriptono bei ksenono. Be to, jame būna kintamas kiekis vandens garų, dulkių ir dujų priemaišų. Oro deguonis vartojamas oksidacijos (pvz., kuro) reakcijomis, oro azotas – amoniako sintezei. Oru aušinamas vanduo ir kiti skysčiai (aušinimo bokštuose) ir dujos – šilumokaičiuose. Karštu oru lydomi skysčiai arba dujos. Augalinės ir gyvulinės ža1iavos (mediena, medvilnė, aliejai ir riebalai, pienas, oda, vilna ir kt.) perdirbamos į maisto produktus (maistinės ža1iavos) arba į buitinius ir pramoninius produktus (techninės ža1iavos). Kartais iš maistinių ža1iavų gaminami pramoniniai produktai, ir atvirkščiai, iš techninių produktų – maistiniai. Kokius elementus ir medžiagas vartoti kaip ža1iavas, pasirenkama atsižvelgiant į jų vertingumą, kiekį žemės plutoje, gavybos ir junginių, kuriuose yra pagrindinis elementas, pobūdį.Šie rodikliai sąlygiški, nes ilgainiui kinta.

Žaliavų vertė priklauso nuo technikos lygio. Pavyzdžiui, daugelis retųjų metalų anksčiau buvo niekur nevartojami, o šiuo metu jie būtini puslaidininkių pramonėje kaip lydinių priedai. Kiek Žemės plutoje yra pagrindinių elementų, parodyta 1 paveiksle.

1 paveikslas. Pagrindinių elementų pasiskirstymas žemės plutoje.[13]

Gavybos sąlygos priklauso nuo telkinių geografinės padėties, pagrindinio komponento koncentracijos ir telkinio slūgsojimo gylio. Pavyzdžiui, titanas yra pasklidęs po visą Žemės plutą, bet nesudaro didesnių santalkų, todėl prskiriamas prie retųjų metalų, nors jo yra beveik du kartus daugiau (0,61%) negu anglies. Skirtingai nuo titano, anglies gausu gyvosios gamtos medžiagose, be to, jos labai daug anglies, naftos ir karbonatų, telkiniuose. Žaliavos nevienodai pasiskirsčiusios Žemės plutoje, todėl kai kurios valstybės jų stokoja.

Svarbiausios ža1iavų bazės plėtojimo tendencijos yra tokios:

1) pigesnių ža1iavų ieškojimas ir jų vartojimas;

2) koncentruotų (sodrintų) ža1iavų vartojimas;

3) kompleksinis ža1iavų perdirbimas;

4) maistinių ža1iavų pakeitimas nemaistinėmis ir auga1inių ža1iavų – mineralinėmis.

Vieni ža1iavų racionalaus parinkimo ir vartojimo būdai siejasi su kitais. Pavyzdžiui, rnaistines ža1iavas pakeitus mineralinėmis, produktas imamas gauti iš pigesnės ža1iavos.

Pigesnių ža1iavų ieškoma ivairiais būdais. Daugelyje gamyklų aukštos kokybės atvežtinės ža1iavos pakeičiamos pigesnėmis vietinėmis, kitose – specialiai gaunamas ža1iavas stengiamasi pakeisti kitų gamyklų at1iekomis.Pavyzdžiui, koksą pakeitus gamtinėmis dujomis amoniako gamyba sumažėjo beveik du kartus ir atpigo azotinės mineralinės trąšos. O sintetinis alkoholis, gautas iš naftos perdirbimo dujų, beveik tris kartus pigesnis už gautą iš grūdų.

Ateityje visų rūšių kuras bus kaip chemijos pramonės žaliava. Svarbiausiais energijos šaltiniais taps Saulės, vėjo, vandens ir žemės gelmių šilumos energija.

1.2 Žaliavos ir jų paruošimas

Medžiagos, naudojamos pramoniniams gaminiams gauti, vadinamos žaliavomis. Pavyzdžiui, gamtinės dujos – ža1iava, iš kurios gaunamas vandenilis; vandenilis ir azotas – amoniako, o amoniakas, vanduo ir oro deguonis – azoto rūgšties ža1iavos. Iš čia matyti, kad žaliavos yra gamtinės medžiagos bei kitų gamybų produktai.

Žaliavos – svarbiausias technologinio proceso elementas. Nuo jų kokybės priklauso gaminamo produkto kokybė ir kaina. Gamybos procese ža1iavos, iki tapdamos produktu, turi pereiti keletą perdirbimo stadijų. Medžiaga, gauta tarpinėje stadijoje, vadinama tarpiniu produktu, o galutinėje stadijoje – produktu. Gaminant pagrindinį produktą, dažnai susidaro medžiagos, vadinamos atliekomis. Kitose gamybose kaip žaliava naudojamos atliekos vadinamos šalutiniu produktu.

Todėl visiškai nekeista, kad žaliavų gamyba užsiima nemažai įmonių.Štai, pavyzdžiui, žaliavomis, kuru, ir kartu energetika Vilniaus mieste užsiima beveik 198 įmonės, o tai sudaro 1,2% visų įmonių skaičiaus.Daugiausia jų sutelkta yra Naujamiesčio, Senamiesčio, taip pat Žirmūnų ir Naujininkų seniūnijose. O plačiau tai iliustruoja žemėlapis.



Pagal cheminę sudėtį visas žaliavas galima suskirstyti į neorganines ir

alines

2 paveikslas. Žaliavų, kuro ir energetinių imonių pasiskirstymas Vilniaus mieste pagal savivaldybes. [ 6 ]

1.3. Žaliavų rūšys

Pagal cheminę sudėtį visas žaliavas galima suskirstyti į neorganines ir organines. Savo ruožtu neorganinės žaliavos pagal kilmę skirstomos į mineralines ir nemineralines. Mineralinės žaliavos – iš žemės gelmių iškastos medžiagos. Jos būna 3 tiptų: rūdinės, nerūdinės ir degiosios.

Rūdinės žaliavos, arba tiesiog rūdos, yra kalnų iškasenos. Jas sudaro vieno arba kelių metalų oksidai, sulfidai ir kiti junginiai. Šios medžiagos yra pagrindinis metalų gamybos ša1tinis. Lietuva –1ygumų ša1is, todėl joje nėra gausių rūdinių žaliavų klodų. Nėra ir metalurgijos pramonės tradicijų, nors iki XIX amžiaus Rūdninkų
girioje buvo lydoma geležis, iš kurios kaldinti žemės ūkio padargai, ginklai. Tam naudota balų rūda, kurios nedideli kiekiai iškasami Pietų Lietuvoje. Tiesa, geologai tvirtina, jog Dzūkijoje esama nemažų geležies, urano rūdų klodų.

Nerūdinės žaliavos – tai neorganinės žemės gelmių iškasenos, kurios nenaudojamos metalurgijoje. Pavyzdžiui: statybinės medžiagos (žvyras, smėlis, molis, statybiniai akmenys, klintys), neperdirbamos pramoninės ža1iavos (žėrutis, grafitas, asbestas), perdirbamos mineralinės žaliavos (valgomoji druska, salietra, apatitai, fosforitai). Lietuvoje išžvalgyta ir eksploatuojama nemažai statybinių medžiagų telkinių. Todėl čia išvystyta statybinių medžiagų pramonė: gelžbetonio gamyklos naudoja vietinės gamybos cementą, kalkes, žvyrą, smėlį; statybinių p1ytų ir keramikos gamyklos – vietinį molį; iš Anykščių kvarcinio smėlio Lietuvos stiklo fabrikai gamina geros kokybės stiklą.

Degiųjų žaliavų grupei priklauso medžiagos, kurios gali būti naudojamos kaip kuras. Tai – akmens anglys, degieji skalūnai, nafta ir gamtinės dujos. Taigi degiosios žaliavos naudojamos kaip enrgijos ša1tinis, tačiau jos gali būti ir vertinga cheminė žaliava, iš kurios galima pagaminti daugybę pramonės ir plataus vartojimo reikmenų: plastikų, sintetinio pluošto, kosmetikos bei parfumerijos gaminių, vaistų ir t.t. Deja, Lietuva ir šių žaliavų neturtinga. Tik vakarinėje dalyje rasta nedidelių naftos, tiesa, labai geros kokybės, telkinių, kurie iki 1997 metų dar nebuvo pradėti eksploatuoti pramoniniu būdu. O štai mūsų kaimynė Estija turi nemažus degiųjų skalūnų klodus.

Kita žaliavų grupė pagal cheminę sudėtį – organinės žaliavos. Jos skirstomos į augalines ir gyvulines. Lietuva turi išvystytą žemės ūkį, todėl ir perdirbamoji pramonė orientuota į šio tipo žaliavų perdirbimą – mūsų šalyje vyrauja maisto ir lengvosios pramonės šakos.

Augalinės žaliavos būna maistinės (grūdai, bulvės, cukriniai runkeliai, vaisiai bei daržovės) ir nemaistinės (medvilnė, linai, kanapės, mediena, lateksas). Jas mechaniškai ir chemiškai apdorojus,

gaunami vertingi buities, maisto ir pramonės gaminiai (krakmolas, cukrus, popierius, guma, baldai, audiniai ir kt.).

Iš gyvulinės kilmės medžiagų gaunamos techninės (oda, vilna, ši1kas, kaulai) ir maistinės (baltymai, riebalai) žaliavos.

1.4 Žaliavų perdirbimas

Žaliavos beveik niekada nebūna grynos, t.y. jų sudėtyje būna balasto, stabdančio pagrindinę cheminę reakciją, užteršiančio galutinį produktą, ypač tai būdinga mineralinėms žaliavoms, kuriose, be naudingos mineralinės dalies, beveik visada būna menkaverčių arba tolesnei gamybai net žalingų priemaišų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1935 žodžiai iš 6381 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.