Es institucijos
5 (100%) 1 vote

Es institucijos

1121314151617181

I tema. Europos Sąjungos atsiradimas, jos teisinis statusas ir tikslai

1. Vieningos Europos idėjos formavimasis. Praktiškai Europos valstybių Sąjunga buvo matoma kaip galimybė ginantis nuo stambių ir galingų priešininkų. Įtaka: Romos imperija, katalikų bažnyčia. XV a., tokios sąjungos projektai – kaip Europos valstybių pasipriešinimas Turkijai. Sąjunga, apie kurią tuo metu buvo galvojama, galėjo būti tik monarchų susivienijimas. P. Debua siūlė pirmiausia sukurti kunigaikščių sąjungą kaip aukščiausią valdymo organą. Numatomas ir bendras teismas, kuris neturėtų būti aukščiau už Sąjungą. Pažangūs mąstytojai abejojo Sąjungos privalumais. Russo buvo už Europos Sąjungą, bet skeptiškai vertino jos sukūrimą kaip kunigaikščių susivienijimą. E. Kantas rašė apie Europos valstybių federaciją kaip priemonę užtikrinant taiką. Tačiau valstybių sąjunga nesusikūrė, nes nesusiformavo judėjimai, nesubrendo tam istorinės ištakos. Idėjos apie susivienijimą neužgeso, bet laikas nuo laiko tapdavo aktualiomis. Apie taiką ir sutarimo paieškas daugiausia svarstoma karinių katastrofų ir kitų nelaimių metu. Valdovų varžybos, jų siekis įtvirtinti ir išplėsti savo valdžią, sąlygojo aštrią konkurenciją, peraugusią į asmeninius karus ir leidusią tik ribotas ir laikinas sąjungas, kurios buvo nukreiptos vieno prieš kitą. Daugelis projektų numatė sukurti gynybines ar puolamąsias karines sąjungas. Tačiau ėmė reikštis ir ekonominių interesų pradai. Kartu su siekiu išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir vientisumą, imta kelti prekybos laisvės reikalavimai. Didžiųjų ir stipriųjų valstybių valdovai siekė greičiau įsiviešpatauti Europoje, o ne sutarimo ir taikos.

2. Paneuropinio judėjimo idėjos. Tik XX amžiuje po pirmojo pasaulinio karo Europos vienijimosi idėjos vėl grįžo į politinį gyvenimą. Paneuropinio judėjimo lyderis grafas R. Kudenhovas – Kalergi iškėlė planą sukurti Europos suvienytąsias valstijas. Jaučiama Amerikos pavyzdžio įtaka. Šios idėjos nebuvo palaikomos valstybių veikėjų ir lyderių politinių partijų . 1927 m. A. Bryanas (UR ministras) paneuropinės sąjungos garbės prezidentas. Jis pasiūlė įkurti Europos Sąjungą Tautų Sąjungos ribose. Šiam planui tarp Europos valstybių turėjo būti nustatyti santykiai, primenantys federalinius; buvo teigiama, kad valstybės neapribos savo suverenių teisių. Bryano planas nebuvo priimtas Europoje, nes buvo baiminamasi prarasti suverenitetą. Tautų Sąjungoje didžiosios valstybės vaidino dominuojantį vaidmenį. Vos pasibaigus karui pasirodė Europos suvienijimo planai. Tam turėjo Europos kontinente ir visame pasaulyje susidariusi situacija. Žmonija siekė padaryti išvadas iš šių žiaurių pamokų, surasti išeitį iš daugybės krizių. Ne tik nugalėta Vokietija, bet ir nugalėtojos iš karo išėjo labai susilpnėjusios. Didžiosios Vakarų Europos valstybės ieškojo būdų įtvirtinti save pokariniame pasaulyje. Kadangi pavieniui jiems buvo sunkiai tai padaryti, vėl pasigirdo populiarūs susijungimo lozungai. Kontinentas dalijosi į du priešingus karinius – politinius ir ekonominius blokus: kapitalistinį ir socialistinį. Taikos įtvirtinimui daugelyje valstybių pasirodė įvairūs susivienijimai, bendrijos, sąjungos su Europos integracijos šūkiais. 1946 m. “Dvylikos punktų programa” : 1- nustatė Europos Sąjungos sukūrimą federaciniais pagrindais. Apie Sąjungą buvo galvojama kaip apie JTO sudėtinę dalį. 4-Todėl Europos Sąjungos nariai turėjo perduoti dalį savo ekonominių, politinių ir karinių galių federacijai. Europos Sąjungos tikslas – rūpintis planingu ūkio atstatymu ir bendradarbiauti ekonomikos, kultūros, socialinėje sferose. Paneuropistų pagrindinė idėja ir toliau išliko Europos jungtinių valstijų sukūrimas. 1948 m. Europos judėjimas paruošė darbą 1949 m. Europos Tarybos sukūrimui.1946 m. Čerčilis – “Europos šeimos” idėjos . Prancūzija ir Vokietija turėjo prisiimti lyderystę naujoje sąjungoje. D. Britanija turėjo atlikti misiją, panašią į JAV. Ž. Monė, R. Šumanas. Tautų Sąjungos gen. Sekretorius. Ž. Monė palaikė Šumano idėja sukurti prancūzų – vokiečių anglių ir plieno bendriją.

3. Europos valstybių ekonominė, politinė, gynybinė integracija po II pasaulinio karo ir integracijos priežastys. Po II pasaulinio karo Europos valstybės turėjo bendrą interesą – atstatyti suniokotą kontinentą. Pokario situacija buvo palanki tam, kad visuomenėje plistų požiūris, jog Europa turi eiti integracijos keliu. Pasibaigus karui, kontinentas padalintas į du politinės galios blokus, todėl Europos integracijos planai bent iš pradžių gali apimti tik Vakarų Europą. Rytinė Europos dalis pateko SS įtakon. 1947 m. pagalbos Europai Maršalo planas: pagalba ekonomikai atgaivinti su sąlyga, kad Europos šalys dėl bendros pagalbos programos susitartų tarpusavyje, o ne kiekviena šalis atskirai reikštų savo poreikius. Maršalo planas buvo palankiai sutiktas Vakarų Europoje; jame dalyvauti buvo pakviesta ir Sovietų Sąjunga, tačiau tai prieštaravo Stalino politikai. 1947 m. Paryžiaus konferencija – įsteigtas ekonominio bendradarbiavimo komitetas, o 1948 m. įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (EEBO). Parama 1948 – 1951 m. Kiekviena valstybė 4 komitetams – maisto ir žemės ūkio;
energetikos; geležies ir plieno; transporto įsipareigojo pateikti visą reikalingą informaciją. EEBO sudaryta iš Ministrų Tarybos, Vykdomojo Komiteto, iš Sekretoriato, gyvavo ir pasibaigus Maršalo planui. 1961 m. EEBO reorganizuota į ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. 1949 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas įkūrė Europos Tarybą (ET). ET įsteigta tam, kad butų pasiekta didesnė vienybė tarp jos narių, siekiant apsaugoti ir realizuoti tuos idealus bei principus, kurie skatina jų ekonominį ir socialinį progresą. ET buvo įkurta kaip tarpvyriausybinė organizacija, veikianti pagal tradicines tarptautinės teisės nuostatas: 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija; 1961 m. Europos socialinė chartija.

4. 1950 m. Šumano planas. R. Šumanas Prancūzijos užsienio reikalų ministras 1950 m. paskelbtoje deklaracijoje išdėstęs Europos anglies ir plieno išteklių sujungimo planą, paskelbtą kartu su Ž. Monė. Įkurtą bendrą anglies ir plieno rinką turėjo kontroliuoti specialiai įsteigtos viršvalstybinės in-cijos. Tai buvo laikoma pradiniu žingsniu visiškos ekonominės ir politinės integracijos link. Jo planas virto tikrove, kai 1951 m. 6 valstybės steigėjos – Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Olandija Paryžiuje pasirašė EAPB steigimo sutartį.

5. 1951 m. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis: charakteristika ir reikšmė. 1951 m. Paryžiaus sutartimi įsteigta Europos Anglies ir Plieno Bendrija (EEPB). Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Olandija. Organai: Taryba – atstovauja valstybėms narėms. Vyriausioji Valdyba – komisija – viršnacionalinio pobūdžio vykdomoji institucija, iš pradžių vadinta “Aukštąja Valdžia”. Asamblėja. Teismas.Europos Gynybos Bendrija – Vakarų Europos Sąjunga (VES).VES numato kolektyvinę gynybą bei ekonominį, socialinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp ją įkūrusių šalių.

1956 m. 6. Spako ataskaita. P.A. Spakas belgų politikas. Jo vadovaujamas komitetas (buvo sudarytas 1955 m.) parengė EEB ir EAB steigimo sutarčių projektus. Jis turėjo išnagrinėti Ž. Monė pasiūlymą dėl EAEB sukūrimo ir V. Beseno pateiktą bendros rinkos idėją. Savo darbo rezultatus komitetas paskelbė 1956 m. EAPB valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje. Spako pranešime buvo kalbama apie bendrą rinką, branduolinę energiją ir prioritetinius sektorius, kuriuose valstybės steigėjos galėtų imtis bendrų veiksmų. Konferencija pritarė komiteto pasiūlymams, ir nutarė juos įgyvendinti atskirose organizacijose – pagal dvi atskiras sutartis steigiamose EAEB ir EEB. Bendrijų steigimo sutartys buvo pasirašytos 1957 m. Romoje.

7. 1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis ir jos charakteristika: Priėmimo priežastys. Nors EAPB liudijo, kad įgyvendinant Europoje vienybę įvyko didžiulis lūžis, kai kas Europos bendradarbiavimą norėjo matyti ir kitose srityse – ypač gynybos. Korėjos karas paskatino šešto dešimtmečio Europos valstybes nares pabandyti sukurti vien Europoje. Europos Gynybos Bendrijos (EGB) pasirašyta sutartis visų valstybių narių neįveikė Nacionalinio Parlamento barjero. 1954 m. Prancūzijos Nacionalinis Susirinkimas sustabdė sutarties ratifikavimą, kai Prancūzijos politikai tam tikrais sumetimais sudarė keistą ‘santuoką’. Tai paskatino pervertinti požiūrį į Europos bendradarbiavimo ir integracijos ateitį. 1955 m. sušauktas aukščiausiojo lygio susirinkimas (Mesūroje). Nuspręsta ateityje Europos bendradarbiavimą grįsti ekonomine integracija siekiant sukurti valstybių narių bendrą rinką. Šiam tikslui įkurtas tarpvyriausybinis komitetas (Spaako). Šio komiteto galutinėje ataskaitoje buvo numatytos pagrindinės organizacijos, kurios turėjo siekti šį tikslą, institucinių struktūrų ir svarbiausių veiklos sričių. Jos buvo įtrauktos į Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) steigimo sutartį, pasirašytos 1957 m. Romoje projektą. Tuo pačiu metu pasirašyta Euroatomo sutartis. Tikslai. EEB sutartis numatė bendrijos struktūrą panašią į EAPB. Ji turėjo nepriklausomą vykdomąją instituciją – komisiją, teisės aktų leidimo instituciją, ministrų tarybą, teisminę valdžią – teisingumo teismą, Europos Parlamentinę Asamblėja, kuri atliko patariamąjį vaidmenį. Tokia sistema ėmė uoliai rengti EEB politiką. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai jusžda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus, taip pat bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Reikšmė. Numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys; įsteigė pagrindines EB in-cijas.

8. 1957 m. Euratomo sutartis: charakteristika ir reikšmė. Euratomas tai Europos atominės energijos bendrija, viena iš 3 Europos bendrijų. Įsteigta 1957 m.. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir VFR. Įsigaliojo 1958. Ši sutartis numatė sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti. Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias tikslas – užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės
įrangos, reikalingos atominei energijai plėtoti, ir atominių medžiagų plėtimą. Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Kita vertus Eurotomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru. Pastaraisiais metais ypač po Černobylio Euratomas vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą.

9. Europos bendrijų teisinis statusas. Terminas EB taikomas kalbant apie visas tris bendrijas kartu (EAPB, EEB, EAB). Kiekviena Bendrija yra juridinis asmuo, o bendrijos dalyvės yra valstybės narės. Todėl svarbios sutartys sudaromos visų trijų bendrijų vardu. Svarbiausia iš visų bendrijų yra EB (iki Mastrichto sutarties buvo EAB).

10. Europos Bendrijų valstybių narių skaičiau didėjimas. Jungtinė karalystė nepritarė EEB vykdomai integracijos politikai. 1960 m., Stokholmo konferencija – Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA). Austrija, Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė karalystė. Tikslas: panaikinti muitus kvotas, kitas kliūtis prekybai Vakarų Europoje. Sprendimai privalomi šios asociacijos šalims. 1972 m., Baigiamasis aktas – įstojo Jungtinė karalystė, Airija, Danija, Norvegija (vėliau išstojo, nes referendumas parodė rinkėjų priešiškumą įstojimui). 1979 m., įstojo Graikija. 1985 m., Ispanija. 1986 m., Portugalija. 1991 m., baigtos derybos su EFTA valstybėmis – Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinu, Austrija dėl susitarimo įkurti Europos sutarčių erdvę (EEE). Tai nėra narystės pakaitalas.

11. Europos bendrijų steigimo sutarčių revizijos: jų priėmimo priežastys: 1965 m. Susijungimo sutartis. 1965 m., Susijungimo sutartis – sujungtos trys komisijos – viena iš 3 tarybos – 1, įsigaliojo 1965 m.

1986 m. Suvestinis Europos aktas: priėmimo priežastys ir jo reikšmė. Tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Pakeistos balsavimo tarybos procedūros. Tai yra plečiamos tos sritys, kuriuose sprendimus priima ministrų taryba kvalifikuota balsų dauguma. Tai atimta iš valstybių galimybė vienašališkai vetuoti teisės aktų projektus; Sustiprintas parlamento vaidmuo įstatymų leidybos procese – įgavo teisę blokuoti teisės aktų priėmimą. Pagr., pataisos ir naujovės detaliai – 1. Oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą kartą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos in-cija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai. 2. Išplečiamos EP teisės, priimant teisės aktus. 3. Išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas. 4. Siekiant sumažinti TT darbo krūvį įsteigiamas I instancijos teismas. 5. Numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data 1993 01 01. 6. Numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos, socialinės apsaugos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, aplinkosaugos kl 1992 m. Europos sąjungas sutartis (Mastrichto): Numatė tokius tikslus: 1) skatinti socialinę pažangą, 2) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje, 3) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, 3) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse, 5) išlaikyti teisinės sistemos vientisumą. Nepaisant pavadinimo ši sutartis nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (pavadintais ramsčiais), t.y. viršvalstybingumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvalstybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrą užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sutartis nenumato kad šis naujas darinys įgys teisinį subjektiškumą. Teisiniu subjektiškumu ir toliau naudojasi tik 3 E Bendrijos. Sutartis nustatė tokias naujoves: įvesta ES pilietybė, nutarta įvesti bendrus Europos pinigus, numatyti bendros užsienio ir saugumo politikos tikslai, pasirašytas socialinės politikos protokolas, užtikrinantis valstybių bendradarbiavimą užimtumo, gyvenimo, darbo sąlygų gerovės gerinimo srityse. , suteikta daugiau galios EP. <…..> 1. trys ramsčiai; 2. pakeistas pavadinimas; 3. padidintas EP narių skaičius; 4. išlyginti Konstitucijos ir EP įgaliojimų terminai (5 metams); 5. įsteigtas regionų komitetas. Priėmimo priežastys. (Matyt tokios pačios kaip ir tikslai.) Pakeitimai Europos bendrijų steigimo sutartyse. (Steigimo sutartys – EAPB arba Paryžiaus 1952; EEB arba Romos 1958; EAE arba Euratomo 1958; ES arba Mastrichto 1993). I. Konvencija dėl kai kurių Europos bendrijoms bendrų in-cijų, pasirašyta 1957, joje numatyta visoms 3 bendrijoms bendra Asamblėja ir bendras T Teismas. II. E Bendrijų vienos bendros Tarybos ir vienos bendros Komisijos įsteigimo sutartis (Sujungimo sutartis 1965), joje numatyta visoms 3 Bendrijoms bendra Taryba ir Komisija. III. Sutartis dėl EB steugimo sutarčių kai kurių biudžetinių nuostatų pakeitimo (Pirmoji biudžeto sutartis arba
sutartis 1970), joje numatytas savarankiškas EB biudžetas ir jo finansavimo šaltiniai. IV. Sutartis dėl EB steigimo sutarčių kai kurių finansinių nuostatų pakeitimo (Antroji biudžeto sutartis 1975), joje išplėtotos EP teisės, priimant ES biudžetą; įsteigti Audito Rūmai. V. EP atstovų tiesioginių ir visuotinių rinkimų aktas (Europos rinkimų aktas 1976), jame numatyta EP rinkimų tvarka. VI. Sutartis dėl bendrijų steigimo sutarčių pakeitimo Grenlandijos klausimu (1984), joje nustatytos Grenlandijos išstojimo iš EB sąlygos. VII. Suvestinis Europos aktas (1986), jame numatyta baigti kurti bendrąją rinką, in-cijas ir sprendimų priėmimą padaryti veiksmingesnius, nustatyti teisiniai glaudesnio politinio bendradarbiavimo pagrindai. VIII. Amsterdamo sutartis dėl ES sutarties, EB steigimo sutarties ir kai kurių kitų su jomis susijusių aktų pataisų (1997), joje numatyta kai kuriuos 3 ramsčio klausimus perduoti Bendrijos kompetencijai, nustatytos priemonės bendros užsienio ir saugumo politikos nuoseklumui didinti, glaudesnio bendradarbiavimo galimybė. IX. Nicos sutartis dėl ES sutarties EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų (2001), joje numatyta ES in –cijų reforma, būtina ES plėtrai. Savarankiškos sutarties nuostatos. EAPB – numatė sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, administruojamą viršvalstybinės in-cijos, įsteigė Ministrų Tarybą, bendrą Asamblėją ir Teismą. EEB – numatė sukurti bendą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys, įsteigė pagr., EB in-cijas. EAEB – numatė glaudų bendradarbiavimą atominės energijos panaudojimo ir jos tyrimo srityse. Mastrichto sutartis – įsteigta ES, aprėpianti 3 EB ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse, numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus. ES sutarties reikšmė. ? Įsteigta ES, aprėpianti 3 Europos bendrijas ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse; numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus. Amsterdamo sutartis: priėmimo priežastys, tikslai ir reikšmė. Sutartis dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Pasirašyta 1997 m. Amsterdame, įsigaliojo 1999 m. Šia sutartimi numatyta kai kuriuos 3 ramsčio klausimus (3 ramstis – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) perduoti bendrijos kompetencijai, nustatytos priemonės bendros užsienio ir saugumo politikos nuoseklumui didinti, glaudesnio bendradarbiavimo galimybė. Taip pat numatytas: konstruktyvesnis susilaikymas, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES nariu iniciatyvos; patobulintas sprendimų priėmimo BUSP (bendra užsienio ir saugumo politika) srityje mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendroji pozicija. galimybė dalyvauti humanitariniuose bei gelbėjimo, taikos palaikymo bei taikos kūrimo operacijose.

Nicos sutartis: priėmimo priežastys ir reikšmė. Pagr., priežastis ES plėtra. Tai sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Istorinė Nicos sutartis, pasirašyta 2000 metų gruodį (įsigaliojo 2003 m. vasarį), numato būtinas institucijų ir procedūrų reformas, kad ES galėtų sėkmingai funkcionuoti išsiplėtusi iki 25 valstybių. Pagal Nicos sutartį mažos šalys bus reikiamai atstovaujamos ES institucijose ir turės realių galimybių įtakoti sprendimus, Sutartyje numatyta, kad į ES įstojusi Lietuva Europos Parlamente bus atstovaujama 13 parlamentarų (kai į ES įstos besiderančios Rumunija ir Bulgarija, Lietuvai atstovaus 12 parlamentarų), ES Taryboje Lietuva turės 7 balsus, tai yra, tiek pat, kiek Danija, Suomija, Airija ir Slovakija.

12. Trijų ramsčių sistemos ypatumai Europos Sąjungoje. Ramsčiai – šiuo terminu įvardijamos ES struktūros sudedamosios dalys. Pagrindinis arba I ramstis tai EB-jos, apimančios 1. Bendrosios rinkos, 2. Bendros žemės ūkio politikos, 3. Pinigų ir ekonominės sąjungos, 4. Bendros prekybos politikos, 4. Konkurencijos politikos, 5. Vizų, prieglobsčio, imigracijos politikos ir kitas politikos kryptis. Didelė šiam ramsčiui priskiriamų reikalų dalis priklauso viršvalstybinio reguliavimo sričiai. Europos teisės viršvalstybingumo garantas yra T. teismas. EB-jos, t.y. dabartinis ES pagr., ramstis buvo įsteigtos ir pradėjo veikti dar gerokai prieš ES susikūrimą. Tuo tarpu II – Bendra užsienio ir saugumo politika ir III – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudž., bylose ES ramsčiai buvo įsteigti tik įsigaliojus ES (Mastrichto sutarčiai). II–III ramsčiai priklauso tarpvalstybinio bendradarbiavimo sričiai, kadangi visi bendri ES valstybių sprendimai gali būti priimami tik bendru sutarimu. Šiose valstybių bendradarbiavimo srityse Taryba negali balsų dauguma priimti visoms valstybėms privalomų teisės aktų ir negalioja TT jurisdikcija. 1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje numatyta dalį III ramsčio
kl., palaipsniui perkelti į I ramstį, t.y. kai kuriuos bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse reikalus perduoti viršvalstybiniam reguliavimui. Tarpvyriausybiškumas ir viršvalstybiškumas – tai 2 iš esmės skirtingi besiintegruojančių valstybių sąveikos, sprendimo priėmimo ir jų įgyvendinimo metodai. Virš., atveju valstybės dalį savo kompetencijos perduoda bendroms in-cijoms, kurios nėra pavaldžios atskirų valstybių vyriausybėms. Sprendimai čia gali būti priimami ne tik dalyvaujančių valstybių atstovų bendru sutarimu, bet netgi jų balsų dauguma. Virš-ą galima apibūdinti kaip dalinį federalizmą. Tam tikrų viršvalstybinių in-cijų priimti teisės aktai yra privalomi visose dalyvaujančiose valstybėse, jie turi viršenybę dalyvaujančios teisės atžvilgiu. Tarpvyriausybiškumas – šis terminas įvardija visą įprastinį „ikiintegracinį“ valstybių bendravimo ir bendradarbiavimo metodą. Europos Sąjungos teisė ar Europos Bendrijų teisė.??? EB teisė tai EB steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Ji apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų in-cijų, valstybių narių, jų juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas. Svarbus jos ypatumas – viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Manau, kad ES teisė platesnis terminas, nes apima ir II ir III ramsčius, kur reikalai tvarkomi ne viršvalstybiniu principu, o remiantis tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu.

Europos Sąjunga ir klasikinės tarptautinės organizacijos. Europos Sąjungos teisinis statusas – Federacija ar valstybių konfederacija?. Pasiaiškinam terminus – Federacija – Čia randame dvilypę valstybinę struktūrą: viršutinę, kurią sudaro vieninga federacinė centro valstybė ir apatinę, kurią sudaro sufederuotos pamatinės valstybėlės, federacijos nariai (valstijos, kantonai, žemės). Federaciją galima vadinti sąjungine valstybe, o konfederaciją – valstybių sąjunga. Konfederacija yra tiktai kelių valstybių sąjunga, kuri pati valstybės nesudaro; federacija, kad ir sąjunginė, vis dėlto jau pati yra valstybė. Federacijoje kaip mišrioje formoje visuomet yra šiek tiek unitarizmo ir šiek tiek konfederacijos. Federacijos nariai užima tarpinę vietą tarp autonominės provincijos decentralizuotoje unitarinėje valstybėje ir konfederacinės sąjungos nario, prilygdami arba besiartindami prie vienos ar kitos, tačiau niekuomet savo konstitucine padėtimi su jais nesutapdami. Visai federacijoje veikiančiai teisei viešpatauja federalinė centro konstitucija. Jai yra subordinuoti federacijos nariai ir jų teisė. Paprastai federacijos nariai yra lygūs ir naudojasi vienodomis teisėmis, kurios nepriklauso nuo jų teritorijos didumo, piliečių skaičiaus, jų politinio ar socialinio vaidmens ir svarbos (simetriška federacija). Atskirais atvejais atskiri federacijos subjektai turi didesnę kompetenciją nei kiti (asimetriška federacija). Dažniausiai tokie išskirtiniai federacijos subjektai iš likusiųjų išskiriami tautiniu, religiniu, regioniniu ar kultūriniu pagrindu. Kas gi ta ES? – Keblus klausimas. ES prieštaringas hibridinis darinys, kuriame nepaisant federalizmo apraiškų, svarbiausi valdžios svertai išlieka ES valstybių sostinėse. Teoriškai ES gali peraugti į federaciją ypač dabar kai jos plėtra tokia sparti, kai priimama daug neturtingų ir mažų valstybių. Mokslininkai laikantys ES konfederacija, kaip pagrindinį svertą pateikia tai, kad EB buvo steigiamos laisva valia ir remiantis sutartimis. Tačiau jie nėra visai teisūs teigdami, kad valstybių suverenitetas nėra niekaip ribojamas. Tenka pripažinti, kad čia formuojasi tam tikros federalizmo apraiškos – 1. ES teisė turi viršenybę nacionalinės atžvilgiu. 2. Daug sprendimų priimama balsų dauguma. 3. TT gali spręsti ginčus, kilusius tarp ES in-cijų ir valstybių narių. 4. ES turi tiesiogiai renkama EP ir t.t.

14. Konventas dėl ES ateities. 2001 m. Europos Taryba Lakene įsteigė konventą, kuriam buvo suformuluotas tikslas parengti ir išplatinti pasiūlymus, kaip keisis ES jai plečiantis. Konventas vadovaujamas pirmininko Ž. Steno posėdžiavo nuo 2002 m. kovo 1 d. iki 2003 m. liepos mėn. Konventas susidėjo iš valstybių narių parlamentarų deleguotų spręsti šias problemas. Konventas sutarė ir parengė Konstitucinės sutarties projektą, kuriam turėtų pritarti Europos Taryba pritarti savo posėdyje. 2003 m. rugsėjo mėn. vyko konferencija, kuri turėjo pritarti jam, tačiau nebuvo prieita konsensuso ir nutarta tobulinti projektą, kas vyko iki 2004 m. vasaros. Europos Taryba pritarė rėminiam bendram projektui, 2003 m. birželio 20 d. Tikėtasi, kad rugsėjį bus pritarta projektui galutinai. 2004 m. vasarą tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo sutarta, kad projektas yra tinkamas. Pagal projektą, 3 ramsčių sistema bus panaikinta, nes steigiamųjų sutarčių nebelieka. Daugelis sutarčių įmontuojamos į patį Konstitucijos projektą, pvz., 3 d. yra EB sutarties nuostatų tam tikras rinkinys; EAEB sutartis atitiktų Konstitucijos sutarties protokolą; EAPB sutarties kai kurias nuostatas irgi galima rasti protokoluose tam tikru pavidalu, nors ji šiai dienai nebegalioja. Konstitucinė sutartis sudaryta iš 4 dalių:

1 dalis orientuojama į institucines nuostatas,
įtvirtinami bendrieji principai. Institucinės nuostatos įtvirtintos labai bendrai ir detalizuotos 3 dalyje. 2 dalis susideda iš ES pagrindinių teisių chartijos. 3 dalis panaši į EB sutarties atitikmenį ir yra ir materialinių normų, ir detalizuotų institucinių normų. Perkeliamos ir ES sutarties nuostatos, susijusios su BUSP‘u ir PTB‘as. 4 dalis apima bendrąsias ir baigiamąsias nuostatas. Sudėtinė Konstitucinės sutarties dalis yra protokolai ir sutarties deklaracijos.

II tema. ES institucijų sistema, pagrindinės ir papildomos institucijos. 1.ES institucijų sistemos ypatumai. Bendrijos institucinei struktūrai būdinga: 1. Mišrios funkcijos. Bent trys Bendrijos institucijos (Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas) vykdo įvairaus pobūdžio funkcijas, kurios negali būti tradiciškai tiksliai padalytos į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias, teismines ir patariamąsias. Pavyzdžiui, Komisija, nors tradiciškai yra laikoma Bendrijos vykdomąja institucija, vykdo visas keturias funkcijas; 2. Policentrinė struktūra. Nors visų Bendrijos institucijų pagrindinis centras iš tikrųjų įsikūręs Briuselyje, jos yra išsimėčiusios trijuose centruose, t. y. Briuselyje, Liuksemburge ir Strasbūre, išskyrus grynai funkcines buveines, tokias kaip Euratomo branduolinių tyrimų centrai Isproje (Italija) ir Kulhame (Jungtinė Karalystė). Dėl to gali būti logistinių trūkumų, tačiau kiti stambūs Europos centrai turėjo galimybę prisidėti prie Europos kuriamojo darbo. Ši policentrinė struktūra yra patvirtinta specialiu protokolu, pridėtu prie Amsterdamo sutarties; 3. Padalytas pavaldumas. Idealiu atveju visos Bendrijos institucijos būtų taip sudarytos, kad paisytų tik vieno dalyko – Bendrijos intereso. Tačiau ir teoriniu, ir pragmatiniu požiūriu tai pasirodė esą nepraktiška. Komisija yra institucija, kuri tikrai žiūri tik ES interesų, ir Komisijos nariai privalo prisiekti dėl to. Tačiau Taryba atstovauja valstybių narių interesams, o iš Teisingumo Teismo reikalaujama visus ginčus įvertinti visiškai bešališkai; 4.Galių atskyrimas. Šį principą XVIII a. suformulavo prancūzų konstitucinis filosofas Montesquieu, pagal kurio modelį buvo sukurtos porevoliucinės Prancūzijos institucijos. Sis principas nustato, kad įgyvendindamos savo galias įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Principas taikomas Bendrijos institucijoms, nes jos, nors, kaip minėta anksčiau, ir vykdo mišrias funkcijas, vis dėlto yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos.

2.ES pagrindinės institucijos: 1. Taryba; 2. Europos Parlamentas; 3. Europos Komisija; 4. Europos Teisingumo Teismas; 5. Audito Rūmai; 6. Europos Viršūnių Taryba yra aukščiausia politinė institucija. Papildomos ES institucijos: 1. Europos ir socialinių reikalų komitetas. 2. Regionų komitetas. 3. Europos investicijų bankas. 4. Europos centrinis bankas. TARYBA: Sudėtis – Taryba sudaryta iš kiekvienos ES valstybės vyriausybės įgaliojimus turinčių ministrų. Kiekvienai valstybei Taryboje atstovauja atitinkamos srities ministras – bet kurios srities ministrų susitikimas (finansų, žemės ūkio ir kitų) yra ta pati institucija – Taryba. Sudėtis ne nuolatinė. Tai atstovaujamoji institucija, kuri atspindi valstybių narių valią. Tai vyriausybių atstovybė. Todėl būtent Tarybai priklauso teisė priimti galutinį sprendimą dėl visose ES valstybėse narėse privalomų teisės aktų (reglamentų ir direktyvų). Tarybos nariai nėra nuolatiniai: atvyksta į posėdį tos srities ministras koks klausimas bus svarstomas. Jei nėra svarstomas specifinis klausimas, atvyksta užsienio reikalų ministras – tai Bendrųjų reikalų taryba, kuri posėdžiauja vieną kartą per mėnesį. Taryba taip pat turi aptarnaujantį ją personalą. Jis mažesnis negu Komisijos – apie 2,5 tūkst., darbuotojų. Pirmininkavimas – Pirmininkavimo reikšmė Tarybos darbe yra labai didelė. Pirmininkas ne tik šaukia posėdžius; pirmininkaujanti valstybė taip pat yra atsakinga už lai, kaip jos pirmininkavimo laikotarpiu posėdžiai yra organizuojami. Kiekviena valstybė narė pirmininkauja paeiliui šešis mėnesius (EB sutarties 146 straipsnio antra pastraipa). Per tą laiką, kai Taryba egzistuoja, buvo imtasi priemonių posėdžių veiksmingumui ir nenutrūkstamumui garantuoti.

Kaip ryškiausias galima išskirti šias iniciatyvas: 1.Troikos sistemos įdiegimas. Tai yra nuolatinė struktūra, kai susitinka trys nariai: dabartinis pirmininkas, jo artimiausias pirmtakas ir artimiausias įpėdinis. Tai užtikrina maksimalų pirmininkavimo nenutrūkstamumą. 2. Darbotvarkės planavimas. Tarybos darbotvarkė susideda iš A ir B dalių. Pirmoji – tai klausimai, dėl kurių iš esmės yra susitarta, antroji – ginčytini klausimai. Dėl tokios tvarkos galima kiek įmanoma daugiau laiko skirti B dalies klausimų svarstymui. 3. Įvairios praktinės priemonės, tokios kaip išankstinis Tarybos posėdžių planavimas, svarstomų dokumentų išsiuntinėjimas visiems likus ne mažiau kaip savaitei iki posėdžio, nacionalinių ministrų kabinetų posėdžių koordinavimas, kad vyresnieji ministrai tikrai atvyktų. Kompetencija – Turi teisę priimti sprendimus – yra pagrindinė ES teisės aktų leidėja. Tačiau neturi iniciatyvos teisės. Taip pat vis daugiau teisų įgauna EP – daugelyje atvejų Taryba negali viena priimti
išklausyti EP ir reikalui esant ESRK ir RK. Taryba svarsto Komisijos pateiktus projektus. Taryba gali savarankiškai priimti aktus, išskyrus bendro sprendimų priėmimo procedūrą, kurioje šia galia dalijasi su EP. Taryba gali savo priimtų teisės aktų įgyvendinimo galias perduoti komisijai. Tarybą sudaro tarptautinės sutartys, kartu su EP priima sprendimą dėl biudžeto. Numatytos trys sprendimo formos: 1. Vienbalsis pritarimas – reikalingas priimant dalį sprendimų, priskiriamų pirmajam ES ramsčiui (mokesčiai, pramonės, kultūros klausimai). Beveik visus sprendimus, priskiriamus antram ramsčiui BUSP. Visus sprendimus priskiriamus trečiam ramsčiui BTVR Tarybai priimant sprendimą vieningai reikalingas visų ES valstybių pritarimas; 2. Kvalifikuota dauguma – reikalingas priimant dauguma pirmam ramsčiui priskiriamų sprendimų (žemės ūkio, energetikos, transporto, žvejybos, gamtosaugos ir kiti klausimai). Taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą kiekvienai valstybei narei yra skirtas atitinkamas balsų skaičius, nustatytas sutartyse: Vokietija, Prancūzija, Italija, D.Britanija – po dešimt balsų; Liuksemburgas du balsai; Lietuvai septyni balsai. Iš viso yra 87 balsai. Tam, kad būtų priimtas sprendimas reikia 62 balsų (70 proc.). Tačiau tą kvalifikuotą balsų daugumą turi būti atidavę ne mažiau kaip dešimt valstybių. Blokuoti sprendimo priėmimą gali 26 balsai. 3. Paprasta dauguma – taikomas retai ir sprendžiant tik procedūrinius tarybos posėdžių klausimus. Kiekviena valstybė narė turi po vieną balsą. Kad sprendimas būtų priimtas, reikalingi aštuoni balsai. Susilaikymas yra lygus “prieš”. EB valstybių susitarimas, kad Taryboje sprendimai negali būti priimami balsų dauguma, jeigu jie turi vienos šalies nuomonę, pažeidžia jos labai svarbius nacionalinius interesus. Tokiais atvejais Taryba turi stengtis per priimtiną laikotarpį rasti sprendimą, kuriam pritartų visos valstybės narės. Šis kompromisas iš tikrųjų nustatė veto teisę. Šio kompromiso nepripažino nei Komisija nei Teisingumo Teismas. Įsigaliojus vieningam Europos aktui (1987 m.), Liuksemburgo kompromiso numatyta praktika nebuvo taikoma. Modifikuota Liuksemburgo kompromiso versija galima laikyti Amsterdamo sutartyje suteikta veto teisę. Tarybos funkcijos – 1. teisėkūra. Pgl steig sut. Taryba yra pagrindinė ES teisę kurianti institucija, t.p. ji dalyvauja įgyvendinant savo priimtus t.a., be to, ji įgaliota perduoti Komisijai t.t. t.a. įgyvendinimo įgaliojimus. T.a. įgyvendinimo procedūroje taryba dalyvauja minimaliai, pagr. Funkcijas čia atlieka Komisija. 2. sutarčių keitimas ir naujųjų narių stojimas į ES. 3. koordinavimo funkcija. Remiantis 202 str. Taryba rūpinasi ekonominės politikos koordinavimu. Tai bene svarbiausia funkcija. 4 str. pabrėžia valstybių ekonominės politikos koordinavimą. 4. Tarybos kompetencija užsienio santykių srityje. 300 str. Taryba yra atsakinga už sutarčių su trečiosiomis valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis sudarymą bei asocijuotos narystės sutarčių sudarymą (310 str.). 300 str. – Komisija veda derybas, vadovaudamasi tarybos rekomendacijomis. Dėl sutarčių sudarymo sprendžia Taryba balsų dauguma, išskyrus, kai reikalingas vienbalsiškumas. 5. iniciatyvos teisė. Kalbama apie teisę teikti t.a. projektą. Taryba iniciatyvos funkcijos bendrai kalbant neturi, nes tokią teisę turi Komisija. Tačiau yra vienas atvejis, kai taryba gali įgyvendinti savo iniciatyvos teisę. Pgl EB sut. 208 str. Taryba turi teisę paraginti Komisiją imtis t.t. iniciatyvos veiksmų. Pgl steig. Sut. nėra numatyta, ar šis paraginimas Komisijai yra privalomas. Matyt, dažniausiai jis būna vykdomas ir laikomas privalomu. 6. kontrolės funkcija. Tarybai suteikta galimybė tikrinti EB – ų institucijų veiksmus ir jų teisėtumą. Ši kontrolė pasireiškia ieškinių EB TT – ui forma (230 str. 1,2 d., 232 str. 1,4 d.) G.b. patikrinta Komisijos, Parlamento, ECB veiksmų teisėtumas. 7. Biudžeto klausimai. Pgl 272 str. Taryba kartu su Parlamentu sudaro biudžetą. 272 str. detaliai aiškina, kas tvirtina biudžetą, jo pakeitimus ir pan. 8. personaliniai klausimai. Pgl 210 str. Taryba sprendžia Europos tarnautojų atlyginimo dydį, priima Europos tarnautojų statutą. 9. veikla operatyvinėse ES srityse. Taryba yra priskirtina daugiau prie EB-ų institucijų, nes jos statusas reglamentuojamas EB sut., o ne ES sut. ES sut. numatyta, kad taryba padeda įgyvendinti funkcijas ES operatyvinėse srityse. Tarybos operatyvios sritys: a) BUSPO srityje nustato bendruosius veiksmus pgl ES sut. 14 str. b) Nustato bendrąsias pozicijas pgl ES 15 str. III ramstyje Taryba gali priimti bendrąsias pozicijas, pamatinius sprendimus, sudaryti konvencijas, susitarimus. Tačiau tiek tarptautiniai susitarimai BUSPO srityje, tiek III ramstyje gali numatyti, kad valstybės narės nac. lygmenyje turi priimti tarpt. susitarimo privalomumą nustatantį t. aktą, atitinkantį savo konstitucinėms nuostatoms (ES sut. 34 str. 2 d.). Pgl ES sut. 24 str. 5 d. nesvarbu, ar Taryba sudaro tarpt. susitarimą BUSPO srityje, nes toks susitarimas nėra privalomas valstybei, kurios atstovas Taryboje pareiškia, kad ji turi laikytis savo konstitucinių nuostatų. Tai vienintelis atvejis, kai valstybė gali pasakyti, kad jai šiuo atveju ši sutartis negalios. 10. taryba skatina valstybių narių bendradarbiavimą per Europolą.
Taryba priima sprendimus vienbalsiai. Tuo tarpu sprendimai dėl įgyvendinamų priemonių (EB 205 str.) priimami kvalifikuota balsų dauguma. Sprendimai, dėl priemonių, skirtų Tarybos parengtoms ir valstybių narių prisiimtoms konvencijoms įgyvendinti priimami 2/3 konvenciją ratifikavusių valstybių narių dauguma. Konvencija įsigalioja ją priėmus ne mažiau kaip ½ valstybių.

Šiuo metu Jūs matote 59% šio straipsnio.
Matomi 5268 žodžiai iš 8972 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.