Es institucijos
5 (100%) 1 vote

Es institucijos

11213141

I tema. Europos Sąjungos atsiradimas, jos teisinis statusas ir tikslai

1. Vieningos Europos idėjos formavimasis. Praktiškai Europos valstybių Sąjunga buvo matoma kaip galimybė ginantis nuo stambių ir galingų priešininkų. Įtaka: Romos imperija, katalikų bažnyčia. XV a., tokios sąjungos projektai – kaip Europos valstybių pasipriešinimas Turkijai. Sąjunga, apie kurią tuo metu buvo galvojama, galėjo būti tik monarchų susivienijimas. P. Debua siūlė pirmiausia sukurti kunigaikščių sąjungą kaip aukščiausią valdymo organą. Numatomas ir bendras teismas, kuris neturėtų būti aukščiau už Sąjungą. Pažangūs mąstytojai abejojo Sąjungos privalumais. Russo buvo už Europos Sąjungą, bet skeptiškai vertino jos sukūrimą kaip kunigaikščių susivienijimą. E. Kantas rašė apie Europos valstybių federaciją kaip priemonę užtikrinant taiką. Tačiau valstybių sąjunga nesusikūrė, nes nesusiformavo judėjimai, nesubrendo tam istorinės ištakos. Idėjos apie susivienijimą neužgeso, bet laikas nuo laiko tapdavo aktualiomis. Apie taiką ir sutarimo paieškas daugiausia svarstoma karinių katastrofų ir kitų nelaimių metu. Valdovų varžybos, jų siekis įtvirtinti ir išplėsti savo valdžią, sąlygojo aštrią konkurenciją, peraugusią į asmeninius karus ir leidusią tik ribotas ir laikinas sąjungas, kurios buvo nukreiptos vieno prieš kitą. Daugelis projektų numatė sukurti gynybines ar puolamąsias karines sąjungas. Tačiau ėmė reikštis ir ekonominių interesų pradai. Kartu su siekiu išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir vientisumą, imta kelti prekybos laisvės reikalavimai. Didžiųjų ir stipriųjų valstybių valdovai siekė greičiau įsiviešpatauti Europoje, o ne sutarimo ir taikos.

2. Paneuropinio judėjimo idėjos. Tik XX amžiuje po pirmojo pasaulinio karo Europos vienijimosi idėjos vėl grįžo į politinį gyvenimą. Paneuropinio judėjimo lyderis grafas R. Kudenhovas – Kalergi iškėlė planą sukurti Europos suvienytąsias valstijas. Jaučiama Amerikos pavyzdžio įtaka. Šios idėjos nebuvo palaikomos valstybių veikėjų ir lyderių politinių partijų . 1927 m. A. Bryanas (UR ministras) paneuropinės sąjungos garbės prezidentas. Jis pasiūlė įkurti Europos Sąjungą Tautų Sąjungos ribose. Šiam planui tarp Europos valstybių turėjo būti nustatyti santykiai, primenantys federalinius; buvo teigiama, kad valstybės neapribos savo suverenių teisių. Bryano planas nebuvo priimtas Europoje, nes buvo baiminamasi prarasti suverenitetą. Tautų Sąjungoje didžiosios valstybės vaidino dominuojantį vaidmenį. Vos pasibaigus karui pasirodė Europos suvienijimo planai. Tam turėjo Europos kontinente ir visame pasaulyje susidariusi situacija. Žmonija siekė padaryti išvadas iš šių žiaurių pamokų, surasti išeitį iš daugybės krizių. Ne tik nugalėta Vokietija, bet ir nugalėtojos iš karo išėjo labai susilpnėjusios. Didžiosios Vakarų Europos valstybės ieškojo būdų įtvirtinti save pokariniame pasaulyje. Kadangi pavieniui jiems buvo sunkiai tai padaryti, vėl pasigirdo populiarūs susijungimo lozungai. Kontinentas dalijosi į du priešingus karinius – politinius ir ekonominius blokus: kapitalistinį ir socialistinį. Taikos įtvirtinimui daugelyje valstybių pasirodė įvairūs susivienijimai, bendrijos, sąjungos su Europos integracijos šūkiais. 1946 m. “Dvylikos punktų programa” : 1- nustatė Europos Sąjungos sukūrimą federaciniais pagrindais. Apie Sąjungą buvo galvojama kaip apie JTO sudėtinę dalį. 4-Todėl Europos Sąjungos nariai turėjo perduoti dalį savo ekonominių, politinių ir karinių galių federacijai. Europos Sąjungos tikslas – rūpintis planingu ūkio atstatymu ir bendradarbiauti ekonomikos, kultūros, socialinėje sferose. Paneuropistų pagrindinė idėja ir toliau išliko Europos jungtinių valstijų sukūrimas. 1948 m. Europos judėjimas paruošė darbą 1949 m. Europos Tarybos sukūrimui.1946 m. Čerčilis – “Europos šeimos” idėjos . Prancūzija ir Vokietija turėjo prisiimti lyderystę naujoje sąjungoje. D. Britanija turėjo atlikti misiją, panašią į JAV. Ž. Monė, R. Šumanas. Tautų Sąjungos gen. Sekretorius. Ž. Monė palaikė Šumano idėja sukurti prancūzų – vokiečių anglių ir plieno bendriją.

3. Europos valstybių ekonominė, politinė, gynybinė integracija po II pasaulinio karo ir integracijos priežastys. Po II pasaulinio karo Europos valstybės turėjo bendrą interesą – atstatyti suniokotą kontinentą. Pokario situacija buvo palanki tam, kad visuomenėje plistų požiūris, jog Europa turi eiti integracijos keliu. Pasibaigus karui, kontinentas padalintas į du politinės galios blokus, todėl Europos integracijos planai bent iš pradžių gali apimti tik Vakarų Europą. Rytinė Europos dalis pateko SS įtakon. 1947 m. pagalbos Europai Maršalo planas: pagalba ekonomikai atgaivinti su sąlyga, kad Europos šalys dėl bendros pagalbos programos susitartų tarpusavyje, o ne kiekviena šalis atskirai reikštų savo poreikius. Maršalo planas buvo palankiai sutiktas Vakarų Europoje; jame dalyvauti buvo pakviesta ir Sovietų Sąjunga, tačiau tai prieštaravo Stalino politikai. 1947 m. Paryžiaus konferencija – įsteigtas ekonominio bendradarbiavimo komitetas, o 1948 m. įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (EEBO). Parama 1948 – 1951 m. Kiekviena valstybė 4 komitetams – maisto ir žemės ūkio;
energetikos; geležies ir plieno; transporto įsipareigojo pateikti visą reikalingą informaciją. EEBO sudaryta iš Ministrų Tarybos, Vykdomojo Komiteto, iš Sekretoriato, gyvavo ir pasibaigus Maršalo planui. 1961 m. EEBO reorganizuota į ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. 1949 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas įkūrė Europos Tarybą (ET). ET įsteigta tam, kad butų pasiekta didesnė vienybė tarp jos narių, siekiant apsaugoti ir realizuoti tuos idealus bei principus, kurie skatina jų ekonominį ir socialinį progresą. ET buvo įkurta kaip tarpvyriausybinė organizacija, veikianti pagal tradicines tarptautinės teisės nuostatas: 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija; 1961 m. Europos socialinė chartija.

4. 1950 m. Šumano planas. R. Šumanas Prancūzijos užsienio reikalų ministras 1950 m. paskelbtoje deklaracijoje išdėstęs Europos anglies ir plieno išteklių sujungimo planą, paskelbtą kartu su Ž. Monė. Įkurtą bendrą anglies ir plieno rinką turėjo kontroliuoti specialiai įsteigtos viršvalstybinės in-cijos. Tai buvo laikoma pradiniu žingsniu visiškos ekonominės ir politinės integracijos link. Jo planas virto tikrove, kai 1951 m. 6 valstybės steigėjos – Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Olandija Paryžiuje pasirašė EAPB steigimo sutartį.

5. 1951 m. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis: charakteristika ir reikšmė. 1951 m. Paryžiaus sutartimi įsteigta Europos Anglies ir Plieno Bendrija (EEPB). Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Olandija. Organai: Taryba – atstovauja valstybėms narėms. Vyriausioji Valdyba – komisija – viršnacionalinio pobūdžio vykdomoji institucija, iš pradžių vadinta “Aukštąja Valdžia”. Asamblėja. Teismas.Europos Gynybos Bendrija – Vakarų Europos Sąjunga (VES).VES numato kolektyvinę gynybą bei ekonominį, socialinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp ją įkūrusių šalių.

1956 m. 6. Spako ataskaita. P.A. Spakas belgų politikas. Jo vadovaujamas komitetas (buvo sudarytas 1955 m.) parengė EEB ir EAB steigimo sutarčių projektus. Jis turėjo išnagrinėti Ž. Monė pasiūlymą dėl EAEB sukūrimo ir V. Beseno pateiktą bendros rinkos idėją. Savo darbo rezultatus komitetas paskelbė 1956 m. EAPB valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje. Spako pranešime buvo kalbama apie bendrą rinką, branduolinę energiją ir prioritetinius sektorius, kuriuose valstybės steigėjos galėtų imtis bendrų veiksmų. Konferencija pritarė komiteto pasiūlymams, ir nutarė juos įgyvendinti atskirose organizacijose – pagal dvi atskiras sutartis steigiamose EAEB ir EEB. Bendrijų steigimo sutartys buvo pasirašytos 1957 m. Romoje.

7. 1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis ir jos charakteristika: Priėmimo priežastys. Nors EAPB liudijo, kad įgyvendinant Europoje vienybę įvyko didžiulis lūžis, kai kas Europos bendradarbiavimą norėjo matyti ir kitose srityse – ypač gynybos. Korėjos karas paskatino šešto dešimtmečio Europos valstybes nares pabandyti sukurti vien Europoje. Europos Gynybos Bendrijos (EGB) pasirašyta sutartis visų valstybių narių neįveikė Nacionalinio Parlamento barjero. 1954 m. Prancūzijos Nacionalinis Susirinkimas sustabdė sutarties ratifikavimą, kai Prancūzijos politikai tam tikrais sumetimais sudarė keistą ‘santuoką’. Tai paskatino pervertinti požiūrį į Europos bendradarbiavimo ir integracijos ateitį. 1955 m. sušauktas aukščiausiojo lygio susirinkimas (Mesūroje). Nuspręsta ateityje Europos bendradarbiavimą grįsti ekonomine integracija siekiant sukurti valstybių narių bendrą rinką. Šiam tikslui įkurtas tarpvyriausybinis komitetas (Spaako). Šio komiteto galutinėje ataskaitoje buvo numatytos pagrindinės organizacijos, kurios turėjo siekti šį tikslą, institucinių struktūrų ir svarbiausių veiklos sričių. Jos buvo įtrauktos į Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) steigimo sutartį, pasirašytos 1957 m. Romoje projektą. Tuo pačiu metu pasirašyta Euroatomo sutartis. Tikslai. EEB sutartis numatė bendrijos struktūrą panašią į EAPB. Ji turėjo nepriklausomą vykdomąją instituciją – komisiją, teisės aktų leidimo instituciją, ministrų tarybą, teisminę valdžią – teisingumo teismą, Europos Parlamentinę Asamblėja, kuri atliko patariamąjį vaidmenį. Tokia sistema ėmė uoliai rengti EEB politiką. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai jusžda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus, taip pat bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Reikšmė. Numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys; įsteigė pagrindines EB in-cijas.

8. 1957 m. Euratomo sutartis: charakteristika ir reikšmė. Euratomas tai Europos atominės energijos bendrija, viena iš 3 Europos bendrijų. Įsteigta 1957 m.. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir VFR. Įsigaliojo 1958. Ši sutartis numatė sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti. Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias tikslas – užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės
įrangos, reikalingos atominei energijai plėtoti, ir atominių medžiagų plėtimą. Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Kita vertus Eurotomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru. Pastaraisiais metais ypač po Černobylio Euratomas vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą.

9. Europos bendrijų teisinis statusas. Terminas EB taikomas kalbant apie visas tris bendrijas kartu (EAPB, EEB, EAB). Kiekviena Bendrija yra juridinis asmuo, o bendrijos dalyvės yra valstybės narės. Todėl svarbios sutartys sudaromos visų trijų bendrijų vardu. Svarbiausia iš visų bendrijų yra EB (iki Mastrichto sutarties buvo EAB).

10. Europos Bendrijų valstybių narių skaičiau didėjimas. Jungtinė karalystė nepritarė EEB vykdomai integracijos politikai. 1960 m., Stokholmo konferencija – Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA). Austrija, Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė karalystė. Tikslas: panaikinti muitus kvotas, kitas kliūtis prekybai Vakarų Europoje. Sprendimai privalomi šios asociacijos šalims. 1972 m., Baigiamasis aktas – įstojo Jungtinė karalystė, Airija, Danija, Norvegija (vėliau išstojo, nes referendumas parodė rinkėjų priešiškumą įstojimui). 1979 m., įstojo Graikija. 1985 m., Ispanija. 1986 m., Portugalija. 1991 m., baigtos derybos su EFTA valstybėmis – Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinu, Austrija dėl susitarimo įkurti Europos sutarčių erdvę (EEE). Tai nėra narystės pakaitalas.

11. Europos bendrijų steigimo sutarčių revizijos: jų priėmimo priežastys: 1965 m. Susijungimo sutartis. 1965 m., Susijungimo sutartis – sujungtos trys komisijos – viena iš 3 tarybos – 1, įsigaliojo 1965 m.

1986 m. Suvestinis Europos aktas: priėmimo priežastys ir jo reikšmė. Tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Pakeistos balsavimo tarybos procedūros. Tai yra plečiamos tos sritys, kuriuose sprendimus priima ministrų taryba kvalifikuota balsų dauguma. Tai atimta iš valstybių galimybė vienašališkai vetuoti teisės aktų projektus; Sustiprintas parlamento vaidmuo įstatymų leidybos procese – įgavo teisę blokuoti teisės aktų priėmimą. Pagr., pataisos ir naujovės detaliai – 1. Oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą kartą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos in-cija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai. 2. Išplečiamos EP teisės, priimant teisės aktus. 3. Išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas. 4. Siekiant sumažinti TT darbo krūvį įsteigiamas I instancijos teismas. 5. Numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data 1993 01 01. 6. Numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos, socialinės apsaugos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, aplinkosaugos kl 1992 m. Europos sąjungas sutartis (Mastrichto): Numatė tokius tikslus: 1) skatinti socialinę pažangą, 2) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje, 3) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, 3) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse, 5) išlaikyti teisinės sistemos vientisumą. Nepaisant pavadinimo ši sutartis nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (pavadintais ramsčiais), t.y. viršvalstybingumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvalstybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrą užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sutartis nenumato kad šis naujas darinys įgys teisinį subjektiškumą. Teisiniu subjektiškumu ir toliau naudojasi tik 3 E Bendrijos. Sutartis nustatė tokias naujoves: įvesta ES pilietybė, nutarta įvesti bendrus Europos pinigus, numatyti bendros užsienio ir saugumo politikos tikslai, pasirašytas socialinės politikos protokolas, užtikrinantis valstybių bendradarbiavimą užimtumo, gyvenimo, darbo sąlygų gerovės gerinimo srityse. , suteikta daugiau galios EP. <…..> 1. trys ramsčiai; 2. pakeistas pavadinimas; 3. padidintas EP narių skaičius; 4. išlyginti Konstitucijos ir EP įgaliojimų terminai (5 metams); 5. įsteigtas regionų komitetas. Priėmimo priežastys. (Matyt tokios pačios kaip ir tikslai.) Pakeitimai Europos bendrijų steigimo sutartyse. (Steigimo sutartys – EAPB arba Paryžiaus 1952; EEB arba Romos 1958; EAE arba Euratomo 1958; ES arba Mastrichto 1993). I. Konvencija dėl kai kurių Europos bendrijoms bendrų in-cijų, pasirašyta 1957, joje numatyta visoms 3 bendrijoms bendra Asamblėja ir bendras T Teismas. II. E Bendrijų vienos bendros Tarybos ir vienos bendros Komisijos įsteigimo sutartis (Sujungimo sutartis 1965), joje numatyta visoms 3 Bendrijoms bendra Taryba ir Komisija. III. Sutartis dėl EB steugimo sutarčių kai kurių biudžetinių nuostatų pakeitimo (Pirmoji biudžeto sutartis arba
sutartis 1970), joje numatytas savarankiškas EB biudžetas ir jo finansavimo šaltiniai. IV. Sutartis dėl EB steigimo sutarčių kai kurių finansinių nuostatų pakeitimo (Antroji biudžeto sutartis 1975), joje išplėtotos EP teisės, priimant ES biudžetą; įsteigti Audito Rūmai. V. EP atstovų tiesioginių ir visuotinių rinkimų aktas (Europos rinkimų aktas 1976), jame numatyta EP rinkimų tvarka. VI. Sutartis dėl bendrijų steigimo sutarčių pakeitimo Grenlandijos klausimu (1984), joje nustatytos Grenlandijos išstojimo iš EB sąlygos. VII. Suvestinis Europos aktas (1986), jame numatyta baigti kurti bendrąją rinką, in-cijas ir sprendimų priėmimą padaryti veiksmingesnius, nustatyti teisiniai glaudesnio politinio bendradarbiavimo pagrindai. VIII. Amsterdamo sutartis dėl ES sutarties, EB steigimo sutarties ir kai kurių kitų su jomis susijusių aktų pataisų (1997), joje numatyta kai kuriuos 3 ramsčio klausimus perduoti Bendrijos kompetencijai, nustatytos priemonės bendros užsienio ir saugumo politikos nuoseklumui didinti, glaudesnio bendradarbiavimo galimybė. IX. Nicos sutartis dėl ES sutarties EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų (2001), joje numatyta ES in –cijų reforma, būtina ES plėtrai. Savarankiškos sutarties nuostatos. EAPB – numatė sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, administruojamą viršvalstybinės in-cijos, įsteigė Ministrų Tarybą, bendrą Asamblėją ir Teismą. EEB – numatė sukurti bendą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys, įsteigė pagr., EB in-cijas. EAEB – numatė glaudų bendradarbiavimą atominės energijos panaudojimo ir jos tyrimo srityse. Mastrichto sutartis – įsteigta ES, aprėpianti 3 EB ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse, numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus. ES sutarties reikšmė. ? Įsteigta ES, aprėpianti 3 Europos bendrijas ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse; numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus. Amsterdamo sutartis: priėmimo priežastys, tikslai ir reikšmė. Sutartis dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Pasirašyta 1997 m. Amsterdame, įsigaliojo 1999 m. Šia sutartimi numatyta kai kuriuos 3 ramsčio klausimus (3 ramstis – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) perduoti bendrijos kompetencijai, nustatytos priemonės bendros užsienio ir saugumo politikos nuoseklumui didinti, glaudesnio bendradarbiavimo galimybė. Taip pat numatytas: konstruktyvesnis susilaikymas, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES nariu iniciatyvos; patobulintas sprendimų priėmimo BUSP (bendra užsienio ir saugumo politika) srityje mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendroji pozicija. galimybė dalyvauti humanitariniuose bei gelbėjimo, taikos palaikymo bei taikos kūrimo operacijose.

Nicos sutartis: priėmimo priežastys ir reikšmė. Pagr., priežastis ES plėtra. Tai sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Istorinė Nicos sutartis, pasirašyta 2000 metų gruodį (įsigaliojo 2003 m. vasarį), numato būtinas institucijų ir procedūrų reformas, kad ES galėtų sėkmingai funkcionuoti išsiplėtusi iki 25 valstybių. Pagal Nicos sutartį mažos šalys bus reikiamai atstovaujamos ES institucijose ir turės realių galimybių įtakoti sprendimus, Sutartyje numatyta, kad į ES įstojusi Lietuva Europos Parlamente bus atstovaujama 13 parlamentarų (kai į ES įstos besiderančios Rumunija ir Bulgarija, Lietuvai atstovaus 12 parlamentarų), ES Taryboje Lietuva turės 7 balsus, tai yra, tiek pat, kiek Danija, Suomija, Airija ir Slovakija.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2786 žodžiai iš 8972 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.