Vaikų teisių apsaugos institucijos
5 (100%) 1 vote

Vaikų teisių apsaugos institucijos

TURINYS

1. Įvadas………………………………………………………………………………………. 3

2. Vaiko teisių konvencija……………………………………………………………. 4

1) Pagrindiniai principai……………………………………………………… 4

3. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas…. 7

1) Vaiko teisių apsaugos institucijų sistema…………………………… 7

4. Vaiko teisių sergėtojai……………………………………………………………….. 8

1) Nepriklausomų veiksmingų vaiko kaip žmogaus teisių institucijų esminiai bruožai………………………………………………………………..8

2) Santykiai su vyriausybe…………………………………………………….11

3) Santykiai su parlamentu……………………………………………………12

4) Santykiai su vaikais…………………………………………………………..12

5) Santykiai su nevyriausybinėmis organizacijomis………………..13

5. Išvados……………………………………………………………………………………….14

6. Literatūra…………………………………………………………………………………..15

ĮVADAS

Vaiko teisių deklaracijos principai radosi ilgai ir sunkiai. Pirmosios apie vaikų teises prabilo moterys. 1923 m. Didžiojoje Britanijoje E. Džeb įkūrė organizaciją „Gelbėkit vaikus“. Ši organizacija tapo tarptautine sąjunga. E. Džeb manė, jog moterys turi kovoti už vaikų teises, kad jos būtų pripažintos visame pasaulyje, ir suformulavo penkis vaikų teisių teiginius. Už tokias idėjas kai kurios moterys pateko į kalėjimą, tačiau kova dėl vaikų teisių tęsėsi. E. Džeb pasiūlyti teiginiai 1924 m. buvo priimti Tautų Lygoje. Taip pirmą kartą vaikų teisės buvo paskelbtos pasauliui. Pirmieji teiginiai dėl vaikų teisių:

1. Turi būti sudarytos palankios materialinės ir dvasinės sąlygos normaliam vaiko vystymuisi.

2. Alkaną vaiką reikia pamaitinti, sergančiam, išsigandusiam vaikui reikia padėti, teisės pažeidėją reikia perauklėti, našlaitį bei benamį reikia priglausti ir jam padėti.

3. Nelaimės atveju pirmiausia reikia padėti vaikui.

4. Reikia sudaryti sąlygas, kad vaikas užsidirbtų pragyvenimui, reikia ginti jį nuo bet kokių išnaudojimo formų.

5. auklėjant vaiką reikia turėti omenyje tai, kad jo gabumai turi būti nukreipti į darbą tėvynainių labui.

1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nuo karo baisumų nukentjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Daugelis jų liko be tėvų, be pastogės, be duonos kąsnio. Jų likimu susirūpino organizacijos, kurios savo darbe vadovavosi paskelbtais penkiais principais. Šios organizacijos aptarė karo padarinius ir pirmuosius penkis teiginius papildė dar dviem.

1948 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja, suprasdama, jog žmogaus teises privalo ginti įstatymas, paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklarcią, kurioje pripažino visiems žmonėms lygias teises ir laisves nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, tautybės, tautinės ar kitos padėties.

Vis daugiau įvairių organizacijų domėjosi vaikų teisėmis ir pasisakė už tai, kad būtų užtikrinta jų laiminga vaikystė. Atsižvelgdama į tai, kad vaikams labiau nagu suaugusiems reikalinga parama ir globa, nes jie dar nesavarankiški, Generalinė Asamblėja 1959 m. lapkričio 20 d. paskelbė Vaikų teisių deklaraciją. Šis dokumentas kvietė visus vyrus ir moteris, valdžios atstovus ir visuomenės organizacijas pripažinti ir ginti vaikų teises. O 1989 m. buvo pasirašyta Vaiko teisių konvencija.

Vaiko teisių konvencija

Nuo vaiko teisių konvencijos įsigaliojimo 1990 m. įvyko nemažai reikšmingų pokyčių. Su vaiko teisėmis susiję klausimai buvo įtraukti į politinę darbotvarkę. Neįgalūs vaikai, vaikų darbas, vaikų (ypač mergaičių) galimybė lankyti mokyklą, seksualinis išnaudojimas, vaikų sergamumas ŽIV ir karo veiksmuose dalyvaujantys vaikai jau nėra užslėptos problemos. Šiuos klausimus plačiai svarsto tiek tarptautinių, tiek nacionalinių formų dalyviai. Tai svarbi pažanga.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas (atsakingas už Konvencijos įgyvendinimo kontrolę institucija) parengė strategiją, kaip praktiškai įgyvendinti vaiko teises. Ši strategija apima principų apibrėžimą siekiant palengvinti Konvencijos ir jos pagrindinių dėjų aiškinimą; įvairių veiksmų, padedančių sutelkti pilietinę visuomenę ir visą Jungtinių Tautų sidtemą vaiko teisių įgyvendinimo darbui, inicijavimą ir pasiūlymus, kokių politinių veiksmų reikėtų imtis siekiant užtikrinti, kad vaiko teisės būtų įtrauktos į visų lygių poitinius sprendimus.

Pagrindiniai principai. Konvencijoje yra pateikiamos kelios pagrindinės elgesio su vaikais, jų apsaugos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės. Visų pirma jos yra išreikštos 2, 3, 6 ir 12 straipsniuose.

2 straipsnis.

1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų ar teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitoki
pažiūrų, tautybės, etinės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.

2. Valstybės dalyvės imasi visų reikalingų priemonių, kad vaikas būyų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisėtų globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

3 straipsnis.

1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvabu ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų laidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.

2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.

3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vikų globą ar apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo, sveikatos apsaugos srityse, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas, bei kompetetingą jų priežiūra atitiktų kompetetingų organų nustatytas normas

6 straipsnis.

1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi.

2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis.

12 straipsnis.

1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo brandumą, skiriama daug dėmesio.

2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

Minėtų straipsnių nuostatos formuoja požiūrį į vaiko teises, kuris gai būti nacionalinių programų pagrindas.

1991 m. pirmos sesijos metu Vaio teisių komitetas nusprendė ypatingą dėmesį skirti šiems keturiems straipsniams. Komitetas parengė gaires, kad padėtų vyriausybėms struktūriškai apibrėžti jų pradines ataskaitas, ir šiuos straipsnius pavadino bendra antrašte. Gairėse reikalaujama pateikti informaciją apie keturių principų įgyvendinimą ir taikumą siejant su visais Konvencijos straipsniais.

Diskriminacijos uždrudimas. Konvencija pagrįsta filosofine visų vaikų lygybė nuostata. Būdami žmonės, jie turi tas pačias prigimtines teises kaip ir suaugusieji. Vienas iš pagrindinių principų – vaikai turi rurėti galimybę naudotis savo teisėmis ir nepatirti diskriminacijos. Pareiga užtikrinti visiems vaikams lygias teises ir galimybes išreikšta 2 straipsnyje dėl diskriminacijos uždraudimo. Mergaitės turi turėti tokias pat galimybes kaip berniukai. Pabėgelių vaikai it vietinių gyventojų ar mažumų grupių vaikai turi turėti tokias pačias galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Neįgalūs vaikai taip pat turi turėti galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Komitetas nediskriminacijos principą aiškina raidos požiūriu. Vin diskriminaciją drudžinančių įstatymų nepakanka; siekiant užtikrinti, kad visi vaikai turėtų realią galimybę naudotis savo teisėmis, būtina imtis veiksmingų priemonių.

Svarbiausia – vaiko interesai. Vaikas, ypač labai mažas, yra pažeidžiamas, todėl jam yra reikalinga speciali pagalba, kad jis galėtų naudotis savo teisėmis. Kaip pasiekti, kad vaikas būyų lygiavertis ir visgi jam būtų suteikta reikalinga apsauga? Dalis atsakymo slypi vaiko intereso pirmenybės principe (3.1 str.). priimant vaiko gyvenimui turinčius įtakos sprendimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į jo interesus. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais. Aiškindamas šį principą, Komitetas pabrėžė sprendimų priėmimo procedūrų, kurių metu atsižvelgiama į individualius vaikų interesus, svarbą. Jis paskatino vyriausybes prieš priimant vaikams turinčius įtakos sprendimus dažniau atlikti poveikio vaikams analizę.

Teisė gyventi ir vystytis. Šis principas, tiesiogiai susijęs su vaiko ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, yra suformuluotas 6 straipsnyje dėl teisės gyventi. Straipsnio nuostatos yra daugiau nei paprastas pripažinimas, kad vaikas turi teisę būti nenužudytas. Jis turi teisę išlikti ir sveikai vystytis. Rengėjai pavartojo terminą „išlikimas“, kad pabrėžtų dinamišką teisės gyventi aspektą, įskaitant būtinumą imtis prevencijos priemonų. Tai sanitarinių sąlygų priežiūra, maitinimo krūtimi skainimas, skiepijimas ir nelaimigų atsitikimų prevencija. Terminu „vystymasis“ šiai nuostatai suteikiamas kokybinis matas. Jis yra susijęs su kiekvienu vaiku ir turėtų būti aiškinamas plačiau, turint omenyje jo fizinę ir protinę svekatą, dvasinę, moralinę, socialinę ir kultūrinę raidą.

Vaiko pažiūros. Konvencijos 12.1 straipsnyje teigiama, kad vaikas turi teisę reikšti nuomonę turinčiais jam įtakos klausimais. Be to, šioms pažiūroms, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Tik nedaugelio vyriausybių Komitetui pateiktose ataskaitose šis principas, kuris kartais vadinamas dalyvavimo visuomenės gyvenime principu, visapusiškai aptartas. Jis ne tik turi įtakos visiems vaiko gyvenimo aspektams, bet gali būti laikomas
skatinančiu išgirsti vaikų balsą politikų pasaulyje. Be abejo, kiekviena demokratinė visuomenė, siekdama atsižvelgti į savo jaunųjų piliečių poreikius, turėtų juos išklausyti.

LIETUVOS RESPUBIKO VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS

X SKYRIUS

VAIKO TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJŲ SISTEMA

58 straipsnis. Vaiko teisių apsaugos institucijos ir jų veiklos organizavimas.

1. Vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina:

1) valstybė ir jos institucijos;

2) vietos savivaldos institucijos;

3) visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

2. Valstybė ir vietossavivaldos institucijos skatina ir remia savanorišką visuomeninių organizacijų, taip pat tradicinių bei valstybės pripažintų religinių bendruomenių veiklą vaiko teisių apsaugos srityje.

3. Valstybė ir vietos savivalos institucijos steigia ir finansuoja vaiko teisių apsaugos institucijas (tarnybas), organizuoja jų veiklą.

59 straipsnis. Valstybės institucijos ir vaiko teisių apsauga.

1. Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, teismai, prokuratūra, kitos valstybės institucijos įgyvendina priemones vaiko teisių apsaugos ir jų gynimo srityje pagal savo kompetencija, kurią nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

2. Už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo organizavimą, kontrolę ir priežiūrą atsako vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos).

3. Bylos dėl vaiko teisių pažeidimų, bylos, susijusios su vaiko teisių apsauga, jų gynimu, taip pat bylos dėl vaikų padarytų teisės pažeidimų turi būti nagrinėjamos kiek įmanoma trumpiau. Jas turi nagrinėti tam skirti specializuoti teisėjai arba pagal įstatymą įsteigti specializuoti teismai.

60 straipsnis. Vietos savivaldos institucijos ir vaiko teisių apsauga.

1. Vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarnybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos), policijos nepilnamečių (jaunimo) reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos piemones.

2. šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytų institucijų veiklą bei kompetenciją nustato atitinkami įstatymai bei kiti teisės aktai.

61 straipsnis. Visuomeninė vaiko teisių apsauga.

Visuomeninė vaiko teisių apsauga vykdoma bendradarbiaujant visuomeninėms organizacijoms su valstybės, vietos savivaldos institucijomis, laikantis šio įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių apsaugą, nuostatų.

VAIKO TEISIŲ SERGĖTOJAI

Būtina dėti daug pastangų, kad kiekvienoje valstybėje būtų įsteigtos nepriklausomos institucijos, turinčios teisinius įgaliojimus bei įpareigotos kontroliuoti, propaguoti ir ginti vaiko kaip žmogaus teises. Jungtinės Tautos pripažįsta, kad reikalingos institucijos, kurios gintų kiekvieno asmens teises. Vaikų atveju esama ypatingų papildomų motyvų.

Nepriklausomų veiksmingų vaiko kaip žmogaus teisių institucijų esminiai bruožai. Įvairiose šalyse vaiko kaip žmogaus teises kontroliuoja, propaguoja ir gina įvairios nepriklausomos institucijos. Tai neišvengiamas ir teigiamas dalykas. Jų įvairovė priklauso nuo santykių su vyriausybe, valstybės dydžio ir gyventojų skaičiaus, socialinio ir ekonominio išsivystyno lygio, pilietinės visuomenės organizacijų stiprumo, nuo egzistuojančių nepriklausomų žmogaus teisių institucijų, jų galimybių ir įgaliojimų.

Deja, dalis šių institucijų buvo įsteigtos neapibrėžus esminių ar pageidaujamų jų bruožų, be reikiamo planavimo ir pasirengimo. Griežtų reikalavimų nebuvimas gali būti teigiamas dalykas, skatinantis aktyviai propaguoti ir ginti vaiko teises, tačiau kyla ir pavojų. Nepriklausomų teisėtų organizacijų painiojimas su valdžios įstaigomis, parlamento iniciatyvomis ar su nevyriausybinėmis organizacijomis nieko gero vaikams neduoda.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1953 žodžiai iš 3876 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.