Es regioninė politika 1
5 (100%) 1 vote

Es regioninė politika 1

Akademija, 2005

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………. 3 ES regioninė politika………………………………………………………… 4 Išvados…………………………………………………………………………….. 14 Literatūra………………………………………………………………………… 15

ĮVADAS

Lietuvos išsivystymo netolygumai ir didėjantis atotrūkis tarp regionų yra gerai suvokiama problema, tačiau jos sprendimo būdai toli gražu nėra akivaizdūs. Dalyje Vakarų Europos valstybių atotrūkis tarp labiausiai ir mažiausiai išsivysčiusių teritorijų taip pat didėja. Ypač sunku užtikrinti tolygią ekonominę ir socialinę plėtrą regionų viduje – Lietuvos atveju – tarp savivaldybių, kur išsivystymo netolygumai gali būti ypač dideli, o ekonominiai modeliai tinkami tik dideliems regionams – sunkiai pritaikomi. Jau keli metai yra sukurta Lietuvos regioninės politikos teisinė bazė, siūlomi ir bandomi įvairūs šios politikos receptai. Nežiūrint į tai, ši politika dar tik konceptualioje stadijoje, neišgryninti šios politikos įgyvendinimo būdai. Nacionalinė regioninė politika yra per mažai integruota į kitas viešosios politikos sritis ir todėl stokoja turinio, kompleksiškumo ir nuoseklumo. Planuojant ir įgyvendinant viešąją ekonominę ir socialinę politiką trūksta bendradarbiavimo tarp vietos ir centrinės valdžios institucijų. Visos šios problemos ypač aktualios vertinant galimą ES struktūrinių fondų investicijų poveikį Lietuvos išsivystymo netolygumams.

1. ES REGIONINĖ POLITIKA

Europos Sąjungoje „regioninė politika“ suprantama kaip bendresnės „struktūrinės politikos“ dalis. (Kiti du ES struktūrinės politikos komponentai – socialinė politika bei tam tikri bendrosios žemės ūkio politikos elementai, kuriais siekiama diversifikuoti kaimo vietovių ekonomiką bei mažinti jų išsivystymo atotrūkį nuo labiau urbanizuotų vietovių – tačiau tai neapima tokių priemonių, kaip intervencijos į žemės ūkio produktų rinką, siekiant palaikyti supirkimo kainas ir pan.) Lietuva, būdama Europos Sąjungoje, palaipsniui prisijungs prie jos struktūrinės politikos ir turės prisitaikyti prie jos įgyvendinimo principų. Pradeda veikti ES struktūrinės paramos instrumentai / iniciatyvos, kurie savo procedūromis ir remiamomis sritimis yra orientuoti į konkrečius pačios ES struktūrinius fondus.

Valstybės (nacionalinė) regioninė politika – valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria, taikant tiesiogines ir netiesiogines pagalbos priemones, daromas diferencijuotas poveikis valstybės regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiant mažinti socialinius-ekonominius skirtumus tarp regionų ir išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose.

Regioninė politika, kaip regioninės ekonomikos skatinimo instrumentas, palyginti neseniai įgavo platų pripažinimą. Įvairiose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse regioninė politika formavosi įvairiais periodais ir buvo vykdoma įvairių priemonių pagalba. Tačiau galima teigti, kad daugelyje šių šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais. Be to, kai kuriose iš jų – tik Europos Sąjungos regioninės politikos suteikto postūmio dėka.

Pasirengimai struktūrinių paramos iniciatyvų administravimui glaudžiai susiję su pasirengimais struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo programų administravimui po narystės. Šiuo metu įvedama planavimo dokumentų rengimo praktika, finansiniai ES lėšų administravimo mechanizmai, teisinė bazė ir kt., nors ir skirti struktūrinėms paramos iniciatyvoms, tiktų (su tam tikrais patobulinimais) ir struktūriniams fondams bei Sanglaudos fondui.

Svarbiausi regioninės politikos tikslai yra remti rinkos ekonomikos plėtrą kiekviename šalies regione, sudaryti reikiamas ilgalaikės plėtros sąlygas. Formuoti socialinius-ekonominius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą. Mažinti gyvenimo, ekonominio, kultūros, išsimokslinimo sąlygų skirtumus tarp regionų.

Pagrindiniai Lietuvos regioninės politikos tikslai pateikiami LR Regioninės plėtros įstatyme. Jie apibrėžiami taip:

• Skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą regionuose;

• Spartinti subalansuotą atskirų regionų plėtrą;

• Mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų;

• Mažinti nedarbą;

• Plėtoti kaimiškuosius regionus pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, perdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinti naujų verslų bei paslaugų kūrimąsi kaime.

Regioninės politikos įgyvendinimo principai. Regioninės politikos formavime ir įgyvendinime vadovaujamasi šiais principais:

Koordinavimo principas. Regioninės politikos įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo įvairių suinteresuotų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos koordinavimo – visų pirma planuojant investicijas iš viešųjų šaltinių. Institucinė koordinavimo sistema jau veikė per pirmojo Nacionalinio socialinės-ekonominės plėtros plano rengimo, tačiau ji dar turi būti tobulinama,
aiškiau apibrėžiant atskirų institucijų kompetenciją ir paskirstant funkcijas derinimo procese.

Partnerystės, vietos iniciatyvos principas. Reali ekonominė plėtra vykdoma regionų ir vietos lygmenimis. Privačios iniciatyvos partnerystė bei vietos valdžios iniciatyva yra vienas svarbiausių efektyvios regioninės politikos efektyvaus įgyvendinimo veiksnių.

Vietinio augimo ir laikinumo principas. Šie tarpusavyje susiję principai rodo, jog svarbiausias regioninės politikos tikslas – prisidėti prie verslo ugdymo ir plėtros vietose, kad kiekviename regione būtų sukurtas pakankamai stiprus ekonominis potencialas (šis principas neįgyvendinimas, jeigu, pvz., didžioji darbo jėgos dalis rajone / miestelyje yra priklausoma nuo darbo vietų per centrinį biudžetą finansuojamose įstaigose – ligoninėse, mokyklose ir t.t.). Regioninė politika turi būti tik laikina priemonė šiam potencialui sukurti ar paskatinti.

Koncentravimo principas. Bus remiamos tik iš anksto atrinktos sritys, nurodytos nacionaliniame socialinės-ekonominės plėtros plane, į kurį jos įtraukiamos, planuojant ateinančio laikotarpio šalies ūkio ir regionų ūkio plėtrą.

Regionų plėtrą galima vadinti bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymą tam tikroje teritorijoje. Regioninę plėtrą taip pat galima traktuoti kaip visumą priemonių, skirtų skatinti ekonominę plėtrą regione, kuo efektyviau panaudojant vietinius išteklius. Šiuo atveju, siekiant galutinio tikslo – spartesnio šalies ekonomikos augimo, pirmenybė teikiama ekonominiai plėtrai, kuri yra svarbiausia bendruomenės plėtros sudedamoji dalis, kadangi ji aprūpina bendruomenę finansiniais ištekliais, kurie yra būtini norint vystyti kitus bendruomenės plėtros aspektus. Straipsnis analizuoja regioninės politikos formavimosi Lietuvoje prielaidas bei istoriją.

Pasikeitus ekonominiams santykiams Lietuvoje, vyksta ūkio restruktūrizacija ir veiklų pertvarka. Keičiantis įvežamų išteklių ir gaminamų prekių rinkoms, spartėja technologijų plėtra, vystosi smulkus ir vidutinis verslas, įvairiuose sektoriuose stiprėja partnerystė su užsieniu. Visi šie procesai gana stipriai išbalansavo miestų, rajonų ir kaimų, kaip savarankiškos šalies atskirų teritorinių vienetų, anksčiau susiklosčiusias ir centralizuotai valdomas sistemas.

Yra trys pagrindiniai būdai spręsti regioninių skirtumų problemas. Pirmasis – pasikliauti laisvos rinkos galia, kai regioniniai skirtumai mažėja migruojant darbo jėgai ir didėjant šalies ekonomikos plėtrai. Antrasis – būdas – tikslinės valstybės investicijos atsiliekantiems regionams, ypatingos mokestinės lengvatos investuotojams atsilikusiuose regionuose ir kt. Trečiasis būdas – skatinti visos šalies ekonominę plėtrą laikantis lygių galimybių principo ir regionų skirtumų problemą narystės ES kontekste formuluoti, kaip Lietuvos ir ES išsivystymo lygio skirtumo mažinimo problemą.

Savivaldybės negali pasikliauti vien centrine valdžia

Neabejotinai pagrindinis valstybės regioninės politikos uždavinys vidutiniu laikotarpiu (2004 – 2006 m.) bus užtikrinti, kad ES struktūrinių fondų investicijos Lietuvoje nedidintų vidinių šalies išsivystymo netolygumų. Akivaizdu, kad įgyvendinant šį uždavinį šalies regionai ir savivaldybės negali pasikliauti vien šalies centrine valdžia. Tuo labiau, kad Nacionalinėje regionų plėtros programoje, kurioje numatyta remti Lietuvos probleminių regionų dalyvavimą ES regioninėje politikoje (labiausiai remiant projektų rengimą), numatyti tokie maži asignavimai, kad padalinti keliems regionams jie negali turėti jokio poveikio.

Lietuvos savivaldybės galės tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant 1-o tikslo programą ruošdamos ir įgyvendindamos projektus, remdamos, koordinuodamos ir skatindamos vietos verslo bendruomenę, vietinių įstaigų ir organizacijų pastangas skirtas spręsti vietos plėtros problemas. Savivaldybių gebėjimas prisidėti prie socialinės ir ekonominės plėtros projektų savo investicijomis bus vienas iš svarbių kriterijų sprendžiant ar jų projektai gaus ES investicinę paramą.

Sėkmingai ES investicijas sugebės panaudoti tos savivaldybės, kurios sugebės sutelkti savivaldybės administracijos, savivaldybėms priklausančių įmonių ir įstaigų bei vietos bendruomenės pajėgas. Nors savivaldybės finansiniai pajėgumai yra svarbus veiksnys, tačiau santykinai kur kas svarbesnis yra efektyvus savivaldybės darbo organizavimas, išteklių mobilizavimas ir veiksmų koordinavimas su socialiniais ir ekonominiais partneriais.

Didžiajai daliai Lietuvos savivaldybių būtina įgyvendinti reikšmingus pokyčius valdyme ir paslaugų gyventojams teikime. Savivaldybės pasiruošusios savo plėtros planus galės tiksliau ir nuosekliau identifikuoti savo plėtros problemas ir siekti savo ekonominės ir socialinės plėtros tikslų, tame tarpe ir ruošdamos projektus ES struktūrinių fondų finansavimui. Į šių projektų rengimą turi būti įtraukti ne pavieniai specialistai iš atskirų skyrių, o visų pagrindinių socialinės – ekonominės plėtros srityje dirbančių savivaldybės administracijos padalinių, savivaldybės įmonių ir įstaigų specialistai. Racionalizavus savivaldybės paslaugų teikimo sistemą įmanoma sukurti galimybes savivaldybės
didesnę dalį laiko darbui su ES struktūrinių fondų projektais. Taip pat svarbu sudaryti sąlygas savivaldybių darbuotojams tobulinti kvalifikaciją bei motyvuoti aktyvius ir gabius specialistus.

Geriau organizuotos savivaldybės geriau pasinaudos ES investicijomis. Tikėtina, kad įgyvendinant 1-o tikslo programą visos be išimties Lietuvos savivaldybės pritrauks ir įsisavins daugiau investicijų nei iki šiol. Tačiau pajėgesnės ir geriau organizuotos savivaldybės gaus santykinai didesnę investicijų dalį. Todėl be aktyvios ir stipriai išreikštos nacionalinės regioninės politikos, atotrūkis tarp labiau atsilikusių ir sparčiausiai besivystančių savivaldybių toliau didės.

Pasiruošimo dalyvavimui ES regioninėje politikoje etapas labai suaktyvino savivaldybių socialinės ir ekonominės plėtros procesus. Savivaldybės, ruošdamos plėtros planus ir projektus, mokosi dirbti europietiškai, bendradarbiauti ir atstovauti savo interesus regioninio bei nacionalinio lygmens institucijose, įgyja gebėjimus vis aktyviau dalyvauti šalies ekonominėje ir socialinėje politikoje.

Paruošus ir įgyvendinus svarbius plėtros projektus finansuojamus iš 1-o tikslo programos, išaugs savivaldybių prestižas vietos bendruomenės ir regioninių bei nacionalinių institucijų kontekste. Šis užsitarnautas prestižas ir realiai išaugę gebėjimai vykdyti vietos socialinę ir ekonominę plėtrą labai sustiprins savivaldybių vaidmenį šalies ekonominės ir socialinės plėtros procesuose.

Išsivystymo netolygumų klausimas taps vis svarbesnis šalies politinėje darbotvarkėje. Aktyviai dirbantis vietos savivaldos lygmuo sudaro palankias sąlygas nacionalinės regioninės politikos formavimui ir turėtų sustiprinti jos reikšmę šalies viešosios politikos kontekste. Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo koncepciją reikės iš naujo įvertinti 2004 – 2005 metais, ruošiantis naujai ES biudžetinei perspektyvai ir naujam ES struktūrinių fondų programavimo laikotarpiui.

Pramonės šakų modernizavimas, bendrų su užsieniu įmonių kūrimas, priėjimo prie finansinio kapitalo gerinimas sukoncentravo kvalifikuotus specialistus, ypač jaunimą, šalies centruose. Didieji Lietuvos miestai, turintys įvairiapusius išteklius, turi geresnes galimybes pritraukti investicijas bei pertvarkyti sutrikusią ūkio subjektų veiklą. Tačiau atitolę nuo didmiesčių specializuoti miestai ir rajonai pavirto bankrutuojančiais regionais ir pradeda merdėti.

Taigi, pereinant į rinkos ekonomiką, Lietuvoje išryškėjo regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo diferenciacija. Ankstesnis centralizuotas planavimas užtikrino beveik vienodą visos šalies vystymąsi, tačiau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, iškilo būtinybė kurti ir plėtoti savarankišką nacionalinę regioninę politiką. Siekis integruotis į ES galima sakyti, kad paspartino Lietuvos regioninės politikos formavimo procesą. Žinoma, Lietuvai, kuri tokios politikos neturėjo, jos kūrimas yra gana nelengvas, bet kita vertus, šį procesą palengvina tai, kad ji turi taikyti ES modelį.

Regioninė politika – tai visos šalies vystymo planavimas, finansinių, informacinių, intelektualinių, ekologinių ir kitokių išteklių regioninis planavimas, prioritetų nustatymas, turint tikslą ugdyti visas šalies teritorijas ir jas integruoti į bendrąją šalies ir tarptautinio ūkio sistemą. Ji neatsiejamai susijusi su atskirų teritorijų specifika ir tų teritorijų ugdymo perspektyva, regionų potencialo, jo konkurencingumo vidaus ir tarptautinėje rinkoje nustatymu ir pan. Čia šalies vyriausybė turi atkreipti ypatingą dėmesį ir į depresinius regionus (tokiu būtų galima laikyti šiaurrytinę Lietuvą). Regioninė politika gali remtis įvairiausiomis priemonėmis: infrastruktūros gerinimu, naujos pramonės ar kito verslo ugdymui suteikiamomis mokesčių ir kt. lengvatomis, tikslinių valstybei reikalingų gamybų vystymu, įvairiais garantais, subsidijomis, tikslinių programų finansavimu ir pan. Kalbant apie regioninę politiką ir jos tikslus būtina prisiminti bent du esminius jos reikalavimus:1) regioninė politika yra visos politikos decentralizavimas, kuris yra būtinas šalies progresui; 2) regioninė politika siekia ne regionų ekonominio ir socialinio gyvenimo išlyginimo, o yra bandymas laimėti visos šalies mastu. Taigi, galima daryti ir dar vieną išvadą, kad regioninė politika turi būti integruota, o taip pat atsižvelgti ne tik į savo šalies bet ir kaimyninių šalių, ypač jų pasienio teritorijų situaciją.

Taigi, Lietuvos regioninė politika turėtų būti suprantama kaip visuma priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominiai regionų plėtrai, siekiant galutinio tikslo – spartesnio visos šalies ekonominio augimo. Pagrindinis regioninės politikos Lietuvoje uždavinys yra sumažinti atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygio skirtumus ir priartėti prie Europos Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius.

Viena pagrindinių klaidų, kuri buvo padaryta pačioje valstybės kūrimo pradžioje buvo ta, kad dauguma sprendimų valstybės valdyme nesirėmė klasikiniais ekonomikos vadybos teiginiais. Pagrindinis instrumentas harmoningam sistemos palaikymui, kuris daugiau nei šimtmetį naudojamas išvystytose šalyse, yra planavimas. Valstybės
atkūrimo pradžioje mes gi atsisakėme šios valdymo metodologijos, pradedant pačia mažiausia organizuota visuomenės ląstele – įmone, nekalbant apie teritorinius darinius: rajonus, miestus ir net pačią šalį su atskirai ūkio sektoriais, socialine, kultūrine ir kita veikla.

Kvalifikuotos, atitinkančios ES reikalavimus regioninės plėtros programos ir planai gali būti paruošti, tik remiantis tinkama planavimo metodika, o planų įgyvendinimo monitoringo sistema efektyviai veiks tik tuomet, kai bus sudaryta bendrame regioninės plėtros planavimo modelio, pritaikyto Lietuvos sąlygoms, kontekste (1).

Nacionalinė regionų plėtros politikos tikslas – skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą smunkančios pramonės regionuose, mažinti nedarbą didžiausios bedarbystės regionuose, plėtoti labiausiai atsilikusius kaimiškuosius regionus pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, apdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinant naujus verslus bei paslaugų kūrimą, o taip pat skatinti užsienio, visų pirma Europos Sąjungos, investicijas į Lietuvos ūkį. Regioninė plėtros politika Lietuvoje, šiandien visų pirma orientuota į regioninių skirtumų šalies viduje mažinimą, turėtų apimti visas veiklos sritis, visus bendruomenės narius, bei visus jų interesus, kurie formuoja žmogaus gyvenimo kokybę esamoje aplinkoje ir pagal esamas galimybes. Tačiau efektyvi ji bus tik tuo atveju, jeigu jau dabar atras savo vietą nacionaliniam šalies valdymo modelyje.

Dabartinė regioninė politika yra nukreipta Europos Sąjungos finansinių išteklių pritraukimui. Turimi galvoje ES struktūriniai fondai, kurie įstojimo į ES atveju Lietuvai regioninės politikos įgyvendinimui galėtų teikti iki 4 proc. Lietuvos BVP dydžio subsidijas. Tačiau šioms subsidijoms gauti, o kartu ir įsisavinti reikalinga gerai funkcionuojanti ir bendras ES nuostatas bei principus atitinkanti regioninė politika. Taigi Europos Sąjungos parama – tai labai palanki finansinė priemonė regioninės politikos vykdymui.

Kalbant apie regioninę politiką Lietuvoje vis dėl to esminis klausimas išlieka dėl regiono, kaip teritorinio darinio sampratos, ypač kai kalbama apie regiono kompleksiškumą. Dabartinis prilyginimas regiono apskričiai gana diskusinis.

Regionas – pagrindinis regioninės politikos objektas. Valstybių regioninėje sąrangoje ir įvairiuose tyrimuose nurodomi labai įvairių lygių, tipų ir rūšių regionai. Išskyrimo principai ir kriterijai taip pat būna labai skirtingi: “Regionas – tai teritorija, pasižyminti tam tikromis specifinėmis gamtinėmis, demografinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, kurios jį charakterizuoja ir skiria nuo gretimų teritorijų” (3).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2503 žodžiai iš 8172 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.