Estetinis lavinimas
5 (100%) 1 vote

Estetinis lavinimas

ESTETIKA

Estetika (gr. αισθητική – jutiminis):

 mokslas, tiriantis grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;

 grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, o taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą, architektūrą, choreografiją ir kt.

Savarankiška filosofijos mokslo disciplina estetika tapo tik XVIII amžiuje, vokiečių filosofinėje mintyje. Pirmasis estetikos terminą dabartine prasme pavartojo Aleksandras Baumgarteris.

Estetikos mokslas, dar neturėdamas tokio pavadinimo, atsirado kaip filosofijos sudėtinė dalis. Praeities filosofai siekė sukurti visa apimančias filosofines sistemas ir, žinoma, negalėjo apeiti tokio svarbaus reiškinio, kaip estetinė žmonių veikla ir menas. Daugelis žymių filosofų tyrinėjo žmogaus estetinį santykį su tikrove ir meno reiškinius.

Estetikos objekto supratimas per vystymosi istoriją daug kartų keitėsi. Dažnai į estetiką buvo žiūrima kaip į mokslą apie grožį, taip pat kaip į estetinio jausmo vystimąsi, bei daugelio teoretikų nuomone estetika suprantama tik kaip meno teorija. Tokios pažiūros į estetiką yra vienpusiškos. „ Apriboti estetiką vien menu būtų neteisinga, nes žmogaus estetinė veikla ir estetiniai interesai plačiai išeina už meno ribų.“ ( I.Statkevičiūtė, G.Nežnovas, p.5 ) Estetinis pasigėrėjimas gaunamas, ne tik stebint meno kūrinius, bet ir gamtą, žmones, visuomenės gyvenimo reiškinius.

Estetika, kaip savarankiškas mokslas, atsirado daug vėliau, negu kitos pagrindinės filosofijos disciplinos (logika, etika, gnoseologija, gamtos filosofija). Mūsų dienų estetinės teorijos skiriasi pirmiausia tuo, kuo jos remiasi, nustatydamos estetikos principus. Galima remtis estetiniu įspūdžiu (suvokiančio subjekto pergyvenimais);estetiniu objektu (meno kūrinių, gamtos grožiu); kadangi pats žmogus kuria estetinius objektus (meno kūrinius), tai galimas dar trečias kelias – remtis kūrybiniu aktu (kuriančio menininko dvasiniu susitikimu ir veiklumu). Estetika turi naudotis visais trimis keliais, tačiau pagrindinis jos požiūris priklauso nuo to, kuris momentas laikomas reikšmingiausiu. Pirmasis ir trečiasis metodas iškelia subjekto vaidmenį ir todėl dažniausiai veda į subjektyvinį estetikos pagrindimą. Antrasis labiau siejasi su objektyviniu estetikos supratimu. Pirmuoju keliu eina, pavyzdžiui, įjautimo teorija ir giminingos jai koncepcijos. Antruoju – tos teorijos, kurios meną išveda iš žmogaus kūrybinio veiklumo instinkto, grožį laiko tobula išraiška tos jausminės būsenos, kurią subjekte sukelia vienas ar kitas įspūdis. Pagaliau trečiuoju metodiniu keliu eina tie estetikai, kurie estetines vertybes ir subjekto jausminę reakciją į jas aiškina iš paties meno veikalo jutiminės struktūros.

Estetika – mokslas, aiškinąs estetinių vertybių prigimtį bei esmę. Estetinės vertybės – grožis ir giminingos jam vertybės – pasižymi tuo, kad suvokiamos tiktai daiktuose arba reiškiniuose, kurie vienu ar kitu būdu prieinami juslei ir pats suvokimo aktas nėra grynai teorinis, o jausminis, t. y. susijęs su tam tikra suvokiančio subjekto jausmine reakcija. Bet ta reakcija yra nesuinteresuota, t.y. estetinis objektas vertinamas, nepriklausomai nuo praktinės jo reikšmės subjektui. Estetiniame pergyvenime galima išskirti objektyvųjį ir subjektyvųjį momentą, t. y., iš vienos pusės, suvokiamojo objekto prigimtį bei sąrangą, kuri estetiškai vertinama, ir iš antros – patį suvokimo aktą bei su juo susijusią jausminę subjekto būseną. Suvokimo aktas pagrįstas ypatingu, „kontempliatyviu“ sąmonė nusistatymu, ir tik tokiam nusistatymui teprieinamos estetinės vertybės. Estetika – viena iš pagrindinių filosofijos sistemos disciplinų, nes estetinės vertybės – savarankiškos ir negali būti betarpiškai išvedamos iš kitų vertybių. Ji yra bendrosios meno teorijos pagrindas.

Estetikos objektas, struktūra, uždaviniai

Vaizduojamojo meno ir muzikos analizė rodo, kad estetinio suvokimo, t. y. suvokimo, kylančio iš estetinio sąmonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys, pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Analizuodami bet kurį meno kūrinį, randame, kad jis sudarytas iš daugelio momentų, arba faktorių, kad jis rodosi kaip tam tikra įvairybių vienybė. Ta vienybė yra jutiminio pobūdžio: objektas veikia mūsų pojūčių ( regėjimo, lytėjimo, girdėjimo ) organus kaip tam tikra išbaigta visuma. Kuri beveik nepriklauso nuo aplinkos. Tačiau ir čia sprendžiamoji reikšmė dažniausiai priklauso objekto prasmei. Galima sakyti, kad jutiminė estetinio objekto vienybė pasižymi tam tikru ypatingu būtinumu; kuris priklauso iš vienos pusės, nuo to, kokiu būdu estetinio objekto momentai, arba faktoriai, susiję vieni su kitais, iš antros pusės – nuo bendros pačių šių momentų prigimties.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 771 žodžiai iš 2244 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.