Etika teorija to ko reikia parasyt galutini atsiskaityma
5 (100%) 1 vote

Etika teorija to ko reikia parasyt galutini atsiskaityma

Supratę sąžinę kaip žinojimą,galim kalbėt ape atsakom.Blog r gėris jau nebėr asmenin interpretacij reikal,ns visuomenė yr nusprendus kas yr gėr r kas blog.Vertybės,normos nėr tik teorij dalykas,o praktikos,ns jų nepaisymaar paisymas susiję su gyven sąlygom.Iki EtikosAntikin Graikij-iki aiškesn moral normų susiformavimo.Period no 10me-5ame galim rast santykį trp individualaus žm val r bendruomenės santykių suprantant gėr r kt.Homero ”odisėjoje”nėr bendrų nusistovėjusių elges normų.Nėr abstrakč taisykl,kurias reik sekti,bt egzistuoj real žmių santyk su tėvyn,draug, prieša Graik tikėj,kd D yr r jie vald žm likimą.E yr supainiot su mitologij.Odisė įrod,kd G nugal,kd yr teisingum.Teisingum,kap moralin vertyb,yr be ideologijos,bt kartu-stiprus tikėjima,kd yr Dų įsikiši. Heziodas“darbai r dienos”aprašo paprastus darb žmones,šlovina juos,darbą,vertina žemdirbyst.Moralas-savo darbu gal kažką pasiekt,o ne suktais aplinkin keliais.Suvokiama darb nauda, konkreči geros pasekmės.Pasak jo,harmonija atsiranda,kai bendruom vadovaujas funkcionaliais princip.Atsirand sąsaj tap teisingo r laimingo gyvenimo būd.Ezopopasakėčios tur lbai dag moralų.Buv stengi aprašyt tai,ką norima pasakyt aplinkiniu būdu.Ezopo tem:pasaulyj yr blogis,likimas yr permainingas,reginiai apgaulingi.Pasakėč bando pamokyt žm.Ezopas pabrėž darb svarb.Graik bandė auklėt žmone,kd šie įgyt pareig jausmą.Čia suvokiama,kd pats esi savo laim kalvis,vadovaujamasi praktinio gyvenimo išmintim.E sampr fil-jeHeraklit:tai,kas šalta-šyl;tai,kas šilt-šąl;tai,ks sausa- sudrėk. tai, kas drėgn-sudžiūst.Lagosas-pasaul protas,dėsniai,princip.Her band pastebėt visus dėsn žemėj,kd pažintų Lagosą.Bandydamas mokslišk suprast dėsningumus,Her band įveikt mistin mitologin mąstymą.Jis padar perskyrą tap normalaus r neracional mąstym.Teising gyven būdą įgij žm tur santykį su Lagosu.Neprotingai gyvenant,negal teisingai mąstyt,kitiems vadov,tave veda aklas likimas.Su panieka žiūrėj į mases,minią,nes minia jau buka,masės prietaringos.Masė-nieko verta.Tik mažumos išsilavinę kažko verti..Pitagoras-manė,kd skaičiai nusako tvarką,apibrėždami kas neapibrėžta.Nelyginis sk buvo ribotas,bet tobulas..Lyginis-atvirkšč.Graik nelygybė,neribotumas yr blogi.Jie suprato,kd visur tur būt balans.Žm elgesys tampa intelektualizuotas.Pas pitagor teisingum samprat yr abstrakti, nevykusi. Jų manymu, teisingumas yra skaičius, pakeltas kvadratu. Jiems nerūpėjo dorybės analizė. Empyrika- viskas, kas ateina iš patirties. Išvados: 1) žmogus nebus geras miesto pilietis, jei jis nemokės kontroliuoti savo gyvenimo. Reikalingas mąstymas, pažinimas, tam tikrų normų neigimas, impulsyvumas 2) atsiranda siekiamybei ir esamybei perskyra 3) dar nėra konkretaus moralinio diskurso. Etinės problemos pateikiamos apibendrintu pavidalu, bet nėra sistemos 4) yra vertybės (darbas, pažinimas), bet jos dar nesusistemintos.

Sofistai. Pradėjo vystytis reliatyvinė etika. Sofistai pradėjo mokytis iškalbos meno. Vienas žymiausių sofistų- Protagoras. Jis mokė apie dorovę už pinigus. Iškeliama mintis, kad galima išmokti dorovės. Atsiranda supratimas, kad pakanka žmogui pastangų įgyti dorovingą elgesį. Akcentavo, kad individo pastangos neatsietos nuo visuomenės. Žmogus pats gali vystyti savo moralinį veidą, geba santykiauti su kitais žmonėmis. Pagal žmogų sprendžiam kaip jis turi elgtis. Neturėjo gėrio ir blogio absoliutizacijos. Protagoras pateikė Dzeuso istoriją. Dzeusas teigė, kad kas neturi gėdos ir teisingumo jausmo, juos reikia sunaikinti.

Jaunesnieji sofistai. Gana radikaliai skiriasi savo požiūriu į moralės klausimus. Jiems rūpėjo moralės reliatyvizmas. Svarbi individo nauda- “tikslas pateisina priemones”: 1) Trazimakas: teisinga tai, kas naudinga stipresniajam 2) Kaliklas: moralė ir teisingumas yra išgalvoti valdžios atstovų dėl naudos sau 3) Kritijas: religija išgalvota specialiai tam, kad žmogus bijotų nusikalsti slapčia.

Absoliučios dorovės normos neegzistavo. Sokratas- teisingas gyvenimo kelias- tai teisinga gėrio samprata. Kiekvienoje situacijoje, norint kad būtų geriau tau, turi pasirinkti vieną iš alternatyvų. Turi žinoti, ką pasirinkti. Sokratas sugriauna tiesos sampratą. Dėl žinių stokos žmonės eina klaidingu keliu. Sokratui dorybė- žinojimas. Sokrato metodai: 1) Sokrato klausimas pašnekovui 2) pašnekovo atsakymas (nuomonės pateikimas) 3) nuomonės patikrinimas 4) pašnekovo- oponento privertimas įžvelgti savo paties nežinojimą 5) pakartotinis klausimo ar problemos iškėlimas 6) tikrojo žinojimo ieškojimas ir pažinimas. Aristotelis- jam rūpi sąmoningumo aspektas. Dorybė ateina per veikimą. Žmogus turi tikslą, todėl jam turi rūpėti pasekmės. Tikslas- aukščiausias gėris (tai abstrakcija), o Aristotelis nemėgsta abstrakcijų. Metodas: reikia pradėti nuo žinomų dalykų (deskriptyvus mąstymas). Šie būna dvejopi: 1) tik mums žinomi 2) žinomi apskritai. Aristotelis atskiria teorinį ir praktinį žinojimą. Laimė- aukščiausias gėris. Jos siekiame per įvairias priemones. Nepasitenkinimas dabartimi verčia mąstyti apie ateitį. Protingas veikimas- gyvenimas pagal teisingus įpročius. Teisingas įprotis- dorybė. Laimė- ne likimo dovana, o tavo paties nuopelno rezultatas. Laimingas gali būti tik žmogus. Vaikai negali būti laimingi, jie mokosi
gerų įpročių. Negali būti laimingas ir tas žmogus, kurį ištinka stiprūs išoriniai smūgiai. Aplinkybės gali atimti daug malonumų iš žmogaus. Žmogus su praktine išmintimi mokės išlikti stabilioje būsenoje, bus laimingas, nors ir trūks kūniškų malonumų. Aristotelio etika vadinama eudoministine- griežtai atskiria juslinį malonumą nuo proto būsenos. Gyvūnų ir vaikų laimė hedonistinė. Geri įpročiai susiformuoja dėka praktinio gyvenimo išminties. Aristotelis skirsto dorybes į 2 dalis: 1) proto (intelekto) 2) būdo (įpročių). Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, o tam reikia patyrimo ir laiko. Būdo dorybę įgyjame per įprotį. Pagal Seneką, doras ir geras elgesys vienas kitą išryškina juos sudėjus greta. Jei pasekmės bus nevykusios, siekiant pirminio tikslo, tai to galutinio nepasieksim. Tikslas pasiekiamas per veikimą, reikia vengti stichiško veikimo. Gėris pasiekiamas per aukščiausią tikslą, per veiklą pasiekiama galutinio rezultato. Mokėjimas siekti galutinio tikslo yra laimė.

•••

Įprotis [ethos]. Dorybes kaip ir įpročius galima įgyti kaip ir įdas. Reikia skirti dorybes su miestriškumu. Jei pakaktų praktikos veikloje, tai blogai. Reikia žinių, įprotis dar neviskas.

AUKSINIO VIDURIO TAISYKLĖ

Drąsa→ pusiausvyra tarp nutrūktgalviškumo ir bailumo;

Saikingumas→ pusiausvyra tarp ištvirkimo ir geismo;

Dosnumas→ pusiausvyra tarp išlaidumo ir šykštumo;

Didžiadvasiškumas→ tarp gyrimosi ir smulkmeniškumo;

Išdidumas→ tarp pasipūtimo ir menkumo jausmo;

Mandagumas→ tarp juokdarystės ir nerangumo;

Auksinis vidurys→ vargo vakarienė, sunku jį surasti, pasiekti, klysti galima įvairiai, nes blogis priklauso begalybei, o gėris- ribotas. Nepasiekti gėrio yra lengva.

ARISTOTELIO gėrio ir blogio sąvokos: Blogis- perteklius ir stoka, o vidurys tarp perteklio ir stokos yra Gėris. Mes veikiam laviruodami tarp tų kraštutinumų. Nereikia manyti, kad viskas turi vidurį ( džiaugsmas dėl kito nelaimės), santūrumas ir narsumas. Beribiškumą Graikai suprato kaip neigiamumą, jie reiškia CHAOSĄ. Tai, kas nesuformuota, nesusisteminta, neturi pavidalo, t.y. blogis. LAIMĖ→ yra centras, kuris pasiekiamas sistemingo ir kontroliuojamo gyvenimo keliu. GĖRIO centras→ galutinis tikslas, susietas su konkrečiu šio pasaulio gyvenimu. Žmogus balansuodamas tarp pertekliaus ir stokos, vengdamas kraštutinumų, įgyja teisingus įpročius, kurie leidžia gyventi teisingą gyvenimą. Bet tokiam balansavimui reikalingaas samoningumas ir praktinė išmintis, nes sprendimai priimami įvairiom aplinkybėm. Tačiau, ne aplinkybės nulemia žmonių gyvenimo kokybę ( išskyrus kraštutinumus). O, žmonės nulemia savo gyvenimo kokybę, mokėdamas teisingai priimti sprendimus. Epikūras 341pr.m.e. Daug dėmesio skyrė etikai, jau nuo 13-14metų domėjosi filosofija. Būdamas 24metų, pradėjo savo mokslą, jo moklas tęsėsi dar 600metų po jo mirties, tai Etikos m-las. Tačiau jis dar buvo iškraipomas jo gyvenimo metais. Malonumas suprantamas kaip tikslas, bet taip nėra. 3malonumo rūšys(pagal Epikūrą):•Natūralūs ir būtini→žmogaus gyvybės palaikymui(jei alkanas, tai valgyk ir pan)•Natūralūs, bet nebūtini( nori valgyti,bet ne betką,o kepsni ir pan) •Nenatūralūs ir nebūtini(garbės,turtų troškimas). Svarbiausi jam 1ieji,nes jie riboti, o 3tieji neriboti, jie gali tapti našta(3ieji).Epikūrui nėra jokio kito gėrio, kuris yra ne žmoguje, jis pripažįsta tik žmogaus vidinį gėrį.

Malonus jausmas→ teisingo gyvenimo kriterijus. Laimingas žmogus turi būti patenkintas. Mes vengiam skausmo tam, kad būtų gera. Svarbu žmogui būti laimingam ne hedonistine prasme, o eudaimonistine(sielos). Jei malonumai kriterijus, tai juos reikia pasirinkti protingai. T.y. reikia protingai įvertinti malonumus, kurie yra trumpalaikiai ir kurie ilgalaikiai. Epikūras sako taip: kiekvienas yra gėris, tačiau nekiekvieną malonumą verta pasirinkti, taip kaip ir kiekviena kančia yra blogis, bet ne kiekvieno kentėjimo reikia vengti. Reikia mokėti uždelsti žmogui pasitenkinimą. Epikūras nori apsiriboti pirminiais poreikiais. Žmogus priklausomas nuo kito niekad nebus pats sau šeimininkas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1489 žodžiai iš 4648 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.