Etnologijos ir folkloristikos mokslų raida
5 (100%) 1 vote

Etnologijos ir folkloristikos mokslų raida

Etnologija (gr.: ethnos [svetima] tauta) – mokslas, tiriantis įvairias pasaulio tautas, nacijas ir tautines grupes bei jų kultūrą. Etnologijai postūmį suteikė etnografija, pateikusi daug duomenų apie atskirų tautų būtį. Teorinės etnologijos progresas siejamas su XX a. L.Levi-Briulio, B.Malinovskio, A. Redklif-Brauno, K.Levy-Stroso ir kt.darbais. Etnologija yra laikoma kultūrinės antropologijos dalimi.

Šiuo metu etnologija vis labiau suprantama kaip susijusių disciplinų sistema, apimanti antropologiją, istoriją, taip pat socialinę psichologiją, semiotiką. Etnologinių tyrimų lauką anglosaksų šalyse apima kultūrinė antropologija (JAV) ir socialinė antropologija (Jungtinė Karalystė). Žymus prancūzų etnologas Claude Lévi-Strauss savo tyrimų sritį vadino „struktūrine antropologija“.

Etnologija tiria visuomeninių sistemų struktūrą ir funkcijas bei bando jas perteikti modeliais. Tokie tyrimai apima visą visuomeninio gyvenimo spektrą, pvz., etninės grupės miesto visuomenėse, lyčių skirtumai, socialinės grupės, tarptautiniai santykiai bei specialiosios disciplinos – medicinos, mokslo ar muzikos etnologija.

Metodai:

• Kiekybiniai metodai,

• Kokybiniai metodai,

• Lauko tyrimai.

Etnologija atribotina nuo etnografijos, tik aprašančios etnines grupes, jų sudėtį ir ypatumus

Klasikinė etnologija daugiausia domėjosi neeuropietiškomis, rašto neturinčiomis tautomis, kurias galima priskirti čiabuvių kategorijai.

Etnologijos šaltiniai yra kartu istorijos šaltiniai, padedantys pažinti žmonių praeitį. Šaltiniai- tai įvairūs praeities paminklai, iš kurių gaunama informacijos apie etninius, socialinius, ekonominius, kultūrinius, buitinius reiškinius. Šaltiniai skirtini į du tipus: 1) istorinė liekana, 2) istorinė tradicija.

Etnologijos mokslui , ypač iki XIIIa., didelę vertę turi archeologinės iškasenos. Susistemintos jos gali pateikti daug faktinės medžiagos, padedančios išaiškinti įvairius kultūros ir visuomenės raidos klausymus, ypač susijusius su akmens amžiaus bendruomenės laikotarpiu. Ir vėlesniems laikams, iš kurių mažai teturime rašytinių šaltinių, archeologinės iškasenos duoda reikalingos medžiagos, ypač miestams, gyvenvetėms, materialinei, kartais ir dvasinei kultūrai tirti. Svarbiausias liaudies kūrybos pažinimo šaltinis yra etnografinė medžiaga., randama rašytiniuose šaltiniuose (kronikose, metraščiuose, inventorių aprašuose, sutartyse, tautosakoje ir kt. ). Rašytinių šaltinių informacija apie lietuvių kultūrą ir realigiją skirstoma į dvi grupes. Pirmają sudaro žinios, pateiktos iki reformacijos: daugiausia svetimšalių, dažnai yra atsitiktinės, paprastai įterptos tarp kitų žinių, taigi fragmentiškos, negausios, neretai iškraipytos. Ankstyvūųjų laikų raštas nėra išaiškintas greičiausiai todėl, kad buvo rašoma ant tošies ar medinių lentelių. Antrosios grupės informacija – darbai, rašyti po reformacijos, kai padidėjo domėjimasis liaudies kultūra ir jos tikyba. Reformacijos veikėjai, kovodami su pagonybės liekanomis, uoliai jų ieškojo ir aprašė.

Pirmųjų gana patikimų žinių apie Lietuvą ir apskritai Rytų Baltijos kraštus yra pateikęs romėnu istorikas Kornelijus Tacidas veikale „Germanija“ (apie 98 m.).

Bandymai nusakyti, tai kas būdinga etninei žmonių grupei ar kurios vietovės gyventojams, kompleksiškai aptariant jų antropologinį tipą, būdą, gyvenamąją aplinką, ūkinę veiklą ir papročius, atėję iš antikinio pasaulio, Europoje ypač išsiplėtė XVIII a. pab., kaip pagaliau jie buvo priskirti etnografijai ir etnologijai ir atitrūkę nuo grožinės, pažintinės ar nuotykių literatūros ėmė virsti savarankiška mokslo sritimi.

Lietuvių etnologinių tapatumo nuoseklių paieškų pradinimku galime laikyti D. Pošką, parašiusį apie Žemaitiją ir Lietuvą etnologines studijas, paremtas to mto istorijos tyrinėtojų nuomonėmis, etnografiniais ir kalbos duomenimis.

XIX a. etnografinėje literatūroje yra visų vėliau išrutuliotų etnologinių hipotezių ištakas. Pirmiausia iš jų susiformavo evoliucinė kultūros teorija, kuri rėmėsi prielaida, kad kiekviena visuomenė turi savo kultūrą, taigi beliko tik tą kultūrą apibūdinti, atsiremiant į pačius seniausius kultūros faktus.

XX a. pirmojoje pusėje Vilnių vėl pasiekė Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir kitose Europos valstybėse sustiprėjusi kompleksinių krašto ir etninių junginių istorijos, ekonomikos, geografijos ir kultūros tyrimų banga.

XX a. trečiajame ketvirtyje Lietuvoje vėl atgijo nuostata, kad kiekviena etninė kultūra yra savita. Darant apibendrinimus apie atskrus sritinius kultūros reiškinius, dažniausiai jie buvo siejami su vietiniu teritoriniu etnokultūriniu palikimu, funkcionavusiu XX a. pradžioje Kazimiero Saliokalbos skirtybėmis apibrėžtose Lietuvos etnografinėse srityse.

Folkloristika

Tautosaka, kitaip – folkloras (angl. folklore) – kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius ir pan., o taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ir/ar socialinei grupei.

Esminiai tautosakos bruožai,skiriantys ją nuo individualios kūrybos: tautosaka neturi autoriaus,tai bevardė kūryba,kurios kūrėjas yra
visa tauta,jos įvairūs sluoksniai, žmonių grupės.Jos kūriniuose ypač atsispindi paprastų žmonių interesai ir idealai. Vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu lietuvių tautosakos pagrindinis kūrėjas buvo valstietis.Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.Tautosaka perteikiama iš kartos į kartą.Ji remiasi kartojimu,kanonu.Tautosaka – nerašyto žodžio menas,perduodamas iš lūpų į lūpas.

Folkloristika (tautosakos mokslas) – mokslas, tiriantis dainuojamąjį, instrumentinį ir pasakojamąjį liaudies kultūros palikimą. Tautosakos mokslo tikslai – tirti kintantį tautosakos vaidmenį tautos istorijoje, kūrinių sąrangos ypatumus, meninio teksto organizavimo principus, ryšius su kultūriniu kontekstu, kitomis meno rūšimis, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius tautosakos procesus

Tokie mokslininkai kaip A.Smitas, A.Fergusonas, J.Turgo (Turgot) ir D.Didro (Diderot) teigė, kad kultūros skirtumus daugiausia lemia skirtinga tautų intelektualinė ir moralinė pažanga. Ryškiausi tautosakos mokslo raidos požymiai stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės, agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos: istorinė-geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, komunikacinė, kontekstinė ir kt. Europos mokslo šakų kodų lentelėje dėl lauko tyrimų svarbos tautosakos mokslas yra greta dialektologijos: folkloristika – H 400, dialektologija – H 401.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 966 žodžiai iš 1745 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.