Europa xx a ii pusėj ekonominiu politiniu kultūriniu aspektu
5 (100%) 1 vote

Europa xx a ii pusėj ekonominiu politiniu kultūriniu aspektu

Turinys

ĮŽANGA 3

1. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija ekonominiu aspektu 4

1.1. Europos ekonomikos būklė 1945 metais 4

1.2. Europos pramonės, žemės ūkio ir prekybos atgaiva 8

1.3 Europos ekonomika 1970 – 1990 metais 11

2. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija politiniu aspektu 13

2.1. Naujosios politikos jėgos 13

2.2. Šaltojo karo ištakos 16

2.3. Europos bendradarbiavimas 18

2.4. Komunizmas Europoje 20

3. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija kultūriniu aspektu 22

3.1. Pokario Europos kultūra 22

3.2. Dailės situacija po Antrojo pasaulinio karo 23

IŠVADOS 25

LITERATŪROS SĄRAŠAS 26

ĮŽANGA

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, užsivertė vienas liūdniausių ilgos Europos istorijos puslapių. Dar ne vienerius metus po 1945 – ųjų Europos šalys juto jo pasekmes. Atstatyti miestus ir pramonę pavyko greičiau, negu tikėtasi, bet netgi po įvairiausių ekonominių stebuklų žemynas dar liko suskaldytas.

Tik dabar galima pasakyti, kad pokario metai galiausiai pasibaigė. IX – ojo dešimtmečio gale Sovietų Sąjungoje prasidėjo nauja reformų era, 1989 metais žlugo komunistiniai režimai Rytų Europoje. Teigiama, kad Europos politikos dienotvarkė galutinai pasikeitė ir kad joje nebevyrauja Hitlerio ir Stalino nusikaltimų, padarytų prieš penkiasdešimt metų, pasekmės. Pokario laikotarpio pabaiga nėra istorijos pabaiga nei konfliktų bei krizių pabaiga, tačiau Europos rūpesčiai nuo šiol labai pasikeičia.

Nagrinėjant Europos padėtį XX amžiaus pabaigoje, gilinamasi į to laikmečio ekonomikos būklę, žemės ūkio, pramonės, prekybos kilimą ir nuosmukius, atsižvelgiama į vadovaujančias politines partijas bei į bendrą politinę situaciją. Be ekonomikos ir politikos egzistuoja ir kultūrinis gyvenimas, todėl svarbu išnagrinėti, kaip vystėsi švietimas, menas, literatūra po Antrojo pasaulinio karo.

Šio referato tikslas – išanalizuoti Europos civilizaciją XX amžiaus antroje pusėje, remiantis ekonominiu, politiniu bei kultūriniu aspektais.

Darbo uždavinys – įsigilinti ir išnagrinėti Europos ekonominio, politinio, kultūrinio gyvenimo formų įvairovę, jų kitimą, istorinį prasmingumą, specifiką.

Šio referato rašymas suteikia progą pasigilinti į pokario Europos gyvenimą, daugiau sužinoti apie XX amžiaus ekonomikos raidą, politinį judėjimą, bei kultūrinę veiklą.

1. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija ekonominiu aspektu

1.1. Europos ekonomikos būklė 1945 metais

Vakarų Europai teko ketvirtadalis pasaulio pramonės gamybos ir 40 procentų pasaulio prekybos, taigi ji buvo didžiausia pasaulio rinka. Europos pokario metų augimas kėlė nuostabą; nedaugelis tikėjosi, kad Europa taip greitai išsigydysianti žaizdas.

Antrasis pasaulinis karas smarkiai nuniokojo ūkį, paralyžiavo ekonominę veiklą. Labai trūko maisto, daug jėgų teko skirti bado grėsmei išvengti. 1945 – 1946 metais pasiekta pažanga, bet 1947 metais įvyko didysis atkrytis, kai dėl klimato sąlygų pražuvo didžiuma žemės ūkio derliaus. Po tų metų, atsiradus daugiau trąšų, padėtis gerėjo. Britanija pirma pradėjo mechanizuoti žemės ūkį, VI – ajame dešimtmetyje ja pasekė ir Europa.

Pramonė gijo irgi gana sparčiai.1948 metais Prancūzijos ir kitų Europos šalių pramonė jau gamino daugiau negu prieš karą. Dėl karo metais nepatenkintos paklausos vis didėjo infliacinis spaudimas. Tai grėsė visoms Europos šalims. Prekybos balansas su Jungtinėmis Valstijomis blogėjo, dėl to susidarė dolerių stygius. Kaip niekada anksčiau Europa priklausė nuo eksporto; norint atgauti savo kaip gamintojos padėtį, jai reikėjo pirktis naują įrangą ir žaliavas, bet tam ji neturėjo pinigų. Šį mokėjimų balanso deficitą mažino tik didelės Amerikos dotacijos, o po 1947 metų – Marshallo planas. Nuo 1947 metų iki 1950 metu šalys, labiausiai reikalingos paramos, gavo apie 9,4 milijonus dolerių. Tai paspartino ekonomikos pažangą – per trejus metus bendra prekių ir paslaugų apimtis padidėjo 25 procentais, o antrojoje 1950 metų pusėje ji jau 30 – 35 procentais viršijo prieškarinį lygį. Svarbiausiose pramonės šakose pažanga buvo dar įspūdingesnė: 1947 – 1950 metais plieno gamyba padidėjo 70 procentų, cemento – 80 procentų, automobilių – 150 procentų, naftos produktų – 200 procentų. Eksportas išaugo 91 procentu, ir Europa jau buvo beatsistojanti ant kojų, bet 1950 metais prasidėjus Korėjos karui, laimėjimams iškilo pavojus. Ėmė trūkti žaliavų, kilo kainos, atgijo infliacijos procesai. Įsiliepsnojus karui žaliavų kainos pašoko aukštyn ir keitė eksporto ir importo kainų santykį. Reikėjo stiprinti Europos gynybą; 1950 metais gynybai buvo išleista nemaža Europos gamybinių išteklių dalis, teko sumažinti kiekį prekių, skirtų civiliniam vartojimui. Korėjos karas tik trumpai pristabdė Europos atgimimą. Pramonės ir žemės ūkio modernizacija buvo vykdoma toliau; struktūrinis nedarbas ir dolerių stygius nyko. Kiekviena šalis turėjo savo atskirą planą, kaip paspartinti ekonomikos vystymąsi; pats garsiausias iš jų – prancūzų Monnet planas. Planai buvo kupini rekomendacijų, kaip išplėsti nacionalinę ekonomiką ir eksportą. Jie turėjo vieną ydą – nebuvo tarpusavy koordinuojami; atvirkščiai, vienas kitą dubliuodavo. Buvo suvokta, kad Europos šalims teks
kentėti jei nebus liberalizuota prekyba ir pašalinti muitų barjerai, jei ekonomika netaps labiau integruota negu prieš karą.

Schumano planas buvo vėlesnių ir didingesnių Vakarų Europos ekonominės vienybės planų pirmtakas. Pokario metų pakilimą Europos planuotojai laikė tik pirmu žingsniu į didelį tikslą; jie džiaugėsi, kad Europos ekonomika greit pasiekė prieškarinį lygį, bet neužmiršo ir to, kad IV – ąjį dešimtmetį Europa toli gražu nebuvo klestintis žemynas. Didėjant gyventojų skaičiui, Europai reikėjo ilgo nepertraukiamo augimo laikotarpio.

Ekonomistai pripažįsta, kad tokio ilgo klestėjimo, kokį Europa išgyveno VI – VII dešimtmetį, istorijoje dar nebuvę. Pasak Anguso Maddisono, “Europos žemyne VI dešimtmetis buvo nuostabus – augo gamybos apimtys ir ilgalaikės vartotojų investicijos, užimtumas pasiekė istorijos dar niekada neužfiksuotą lygį, raidos ritmo bemaž netrikdė represijos”. Andrew Shonfield rašė, kad gamyba augo nepaprastai greitai, kad nebūta jokių stabčiojimų ir žingsnių atgal, kad gyvenimas pagerėjo visiems sluoksniams. Michael Postan pažymėjo, kad vis didėjanti gausybė buvo unikalus pokario metų ekonomikos bruožas; taip pat nuostabu ir netikėta, kad ekonomikos augimą smarkiai skatino visuomenės nuotaikos ir vyriausybės politika. 1948 – 1965 metais kasmet vidutiniškai didėjo svarbiausių Europos šalių bendras vidaus produktas (procentais):

Austrija 5,8

Belgija 3,2

Danija 3,6

Italija 6,0

Jungtinė Karalystė 2,5

Norvegija 3,5Olandija 4,7

Prancūzija 4,6

Švedija 3,4

Šveicarija 3,4

Vokietija 7,6

Pokario laikotarpio pradžioje augimo tempas Vokietijoje, Austrijoje, Graikijoje buvo mažesnis negu kitus, nes šių šalių ekonomikas buvo smarkiai nualinęs karas. Dėl tos pačios priežasties jų raida VI dešimtmečio viduryje ir pabaigoje buvo spartesnė negu kitų šalių. Pokario Europos ekonomikos augimą sutrikdė Korėjos karas, paskui – 1957 – 1958 metais represija. O 1967 metai buvo krizės metai – Britanijoje, Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje pramonės gamyba sumažėjo ir vidutinis Europos prieaugis tesudarė 1,2 procento. VIII dešimtmečio pradžioje būta naujo šuolio, po to prasidėjo smarkus 1972 – 1973 metų nuosmukis.

Audringa Europos ekonomikos raida per du dešimtmečius po karo turėjo tam tikrų unikalių bruožų. Dar niekada Europos pramonė nebuvo padariusi tokios pažangos. Formulės, kuri paaiškintų pakilimą po Antrojo pasaulinio karo, nėra. Dauguma valstybių sugebėjo išlaikyti aukštą perkamąją galią ir tuo skatinti paklausą, kaitaliojo mokesčių dydį, taikė monetarinę politiką, leido pinigus ir juos skolinosi. Europos ekonomika pasidarė kur kas planingesnė ir mažiau kapitalistinė. Buvo nacionalizuotos Britanijos, Prancūzijos anglių kasyklos; Italijoje ir Britanijoje visa elektros gamyba atsidūrė valstybės rankose, beveik visa – Prancūzijoje ir Vokietijoje. Valstybei priklausė apie 40 procentų Italijos ir Prancūzijos bankų, oro transportas, geležinkeliai, nacionalizuota 60 procentų Italijos ketaus ir plieno pramonės. Įtakinga ekonomistų mokykla teigė, kad sparčią ekonomikos plėtrą nulėmė išaugusi darbo jėgos pasiūla, susidariusi dėl gyventojų prieaugio, migracijos, dėl bedarbių buvimo ir dėl darbininkų perėjimo iš žemės ūkio į pramonę. 1952 metais buvo iškasta du kartus daugiau anglių negu 1945 metais; plieno, naftos, elektros gamyba per tą laiką patrigubėjo. Kai Vakarus slėgė didžioji krizė, sovietų ekonomika išsiveržė į priekį, šalis tapo antra didžiausia pramonine valstybe pasaulyje,

Vakarų ir Rytų Europos pokario metų raida turėjo pranašumų: ekonominė pažanga buvo spartesnė negu bet kuriuo kitu žemyno istorijos laikotarpiu; tiek Vakarų, tiek Rytų augimo tempas sumažėjo, einant į pabaigą antram pokario dešimtmečiui. Didžiausią įspūdį darė menkai išsivysčiusių Rytų ir Pietų Europos šalių industrializacija ir pramoninių šalių pažanga bei iš to plaukiantis gyvenimo lygio kilimas. Sociologų nuomone, dirbantieji fizinį darbą palengva įsiliejo į viduriniąją klasę.

1940 metais Vakarų Europoje gyveno 264 milijonai žmonių; po 25 metų – 320 milijonų. Gyventojų skaičiaus augimas sukėlė daug problemų. Gyventojų tankumas Vakarų Europoje buvo keturis kartus didesnis negu Jungtinėse valstijose. Europos pramonės ir komercijos širdis – Belgija, Britanija, Vakarų Vokietija, Šiaurės Italija – virto urbanizuotais regionais be jokio žemės ūkio, ir buvo panašu, kad gyventojų perteklius didės, toliau vykstant vidaus migracijai iš žemės ūkio vietovių į didesnių ekonominių galimybių sritis. Politinis, ekonominis, kultūrinis gyvenimas telkėsi didžiuosiuose Europos miestuose. Vykstant pramonės revoliucijai, iš kaimo į miestą pradėjo tekėti žmonių srovė; XX amžiaus viduryje Europa tapo urbanizuotu žemynu.

Pokario atstatomuoju laikotarpiu, Vakarų Europoje visiems užteko darbo vietų. VIII – ąjį dešimtmetį padėtis pakito – ne vien dėl ekonomikos sąstingio, bet ir dėl vis plačiau diegiamo automatizavimo. Valstybinė ir vietinė valdžia, darbdavių asociacijos bei profesinės sąjungos pamažu suvokė, kad plečiantis automatizavimui, nedarbas neišnyksiąs ir kad norint sušvelninti jo pasekmes reikia ieškoti sprendimų – tokių kaip darbo dalijimas ir darbo
savaitės trumpinimas.

1.2. Europos pramonės, žemės ūkio ir prekybos atgaiva

Europa buvo pasaulio pramonės centras iki pat XIX amžiaus pabaigos. Apie 40 procentų pasaulio bendrojo nacionalinio produkto buvo pagaminta Europos žemyne. Tuo pat metu pramonėje vyko esminiai struktūriniai pokyčiai. Anglys ir plienas nuo seno lėmė pramonės plėtrą ir jų reikšmė XIX ir XX amžiaus pradžioje pramoninės revoliucijos metu buvo didelė. Sunkioji pramonė įgavo ne vien ekonominę, bet ir politinę įtaką. Po 1945 metų padėtis pasikeitė: akmens anglis palengva išstūmė nafta ir kitas kuras, Vokietijos plieno gamybos vertė VII dešimtmečio pradžioje sudarė du trečdalius chemijos pramonės gamybos vertės. Anglių gamybos nuosmukis buvo jaučiamas visoje Europoje. Akmens anglys buvo pagrindinis pramonės revoliucijos variklis, ir kaip energijos šaltinis jos neturėjo varžovų. Europa nemažą anglių kiekį eksportuodavo į kitas pasaulio dalis, bet vėliau, augant energijos poreikiams, anglių ėmė trūkti. Europos anglių atsargos ribotos, jų gamyba, pereinant prie gilesnių ir mažiau pelningų klodų, darėsi brangi, Europos energijos šaltinių struktūra pradėjo keistis. Buvo įvežami nemaži anglių kiekiai, bet nuo VI dešimtmečio ėmė didėti naftos ir jos produktų importas. 1966 metais 51 procentą Bendrosios rinkos šalių energijos poreikių patenkino nafta. Šį pakilimą nulėmė atrasti naftos telkiniai, daugiausia Artimuosiuose Rytuose; naftos atrasta Šiaurės jūroje. Nors nafta buvo pigesnė už anglis, grėsė pavojus, kad, kilus politinei krizei, gali nutrūkti jos tiekimas; taip atsitiko per Sueco krizę 1958 metais ir per arabų – Izraelio karą 1967 metais. Europos šalys pradėjo vartoti gamtines dujas ir branduolinę techniką. Nemaži gamtinių dujų telkiniai atrasti Sovietų Sąjungoje, Olandijoje, kitose Vakarų Europos šalyse. Branduolinės technikos, daugiausiai kaip elektros gamybos šaltinio, panaudojimas dėl technologinės pažangos brangumo prasidėjo vėliau, bet galiausiai ji ėmė vaidinti reikšmingą vaidmenį Vakarų ir Rytų Europos šalyse. Pradėta gamtines dujas importuoti iš Irano ir Afganistano į Maskvą. Buvo statoma naftos perdirbimo įmonės Roterdame, Hamburge. Chemijos pramonė pirmavo Vokietijoje. Europos šalyse pradėjo ryškėti įmonių susijungimo tendencija – iš dalies kaip konkurencijos pasekmė, iš dalies dėl poreikio tyrimams skirti didesnę kapitalo dalį. Konkurenciją galėjo atlaikyti tik pačios didžiausios įmonės. Stambiausia firma “Bayer” gamino apie 12000 skirtingų produktų; atsirado naujų sintetinių gaminių, pakeitusių natūralius pluoštus, metalus, medį, stiklą.

Europos automobilių pramonės augimas pokario metais lyginamas su chemijos pramonės raida. Po 1950 metų Vokietija iškilo kaip didžiausia automobilių gamintoja,- per metus išleisdavo apie 3 milijonus lengvųjų automobilių. Taip pat plėtojosi Prancūzijos, Italijos pramonė. Daugiausiai automobilių eksportuodavo Vokietija.

Europos aviacijos pramonės pokarinė istorija ne tokia šviesi. Britanija ir Prancūzija sukūrė keleivinius reaktyvinius lainerius, bet neįstengė varžytis su pažangesnėmis Amerikos įmonėmis.

Tekstilės, kalnakasybos, geležinkelių įrangos gamintojams sekėsi prastai.

Laivų statyboje pirmavusią Britaniją aplenkė Japonija, pasivijo ir Vokietija.

Visoje Europoje sparčiai plėtojosi elektrotechnikos pramonė, ypač elektronika. Kompiuterių srityje ėmė pirmauti IBM. Radijo, televizijos, buitinius prietaisus gamino “Philips”, “Siemens”.

Bendras Europos pramonės raidos paveikslas būtų toks: intensyvi plėtotė ir, nepaisant atsitiktinių krizių bei nuosmukių, neregėtas klestėjimas. Vakarų Europa vystėsi sparčiau negu Jungtinės Valstijos, jos gyvenimo lygis buvo gerokai aukštesnis negu Sovietų Sąjungos bei Rytų Europos.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimo gyvenimas pakito: technologijos naujovės iš pagrindų pakeitė žemės ūkį, tradiciniai kaimai beveik išnyko. Nuo 1959 metų daugėjo traktorių, trąšų vartojimas išaugo 58 procentais. Žemės ūkio našumas Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje nuo šešto iki septinto dešimtmečio vidurio padvigubėjo; nors darbo jėgos sumažėjo, ji gamino kur kas daugiau maisto negu prieš karą.

Po karo žemės ūkis gana lėtai stojosi ant kojų. Prieškarinį lygį žemdirbystės produkcijos kiekis viršijo tik 1949 – 1950 metais (išskyrus Vokietiją, Austriją, Graikiją), gyvulininkystė atsigavo dar vėliau. Žmonėms grįžtant į kaimus ir didėjant investicijoms į žemės ūkį, karo metų trūkumai buvo įveikti. 1957 metais žemės gamybos apimtis Vakarų Europoje buvo 35 procentais didesnis negu prieš 20 metų ir nesiliovė augusi. Britanijoje, Danijoje, Airijoje plėtėsi gyvulininkystė. Visoje Europoje išaugo agrarinė kultūra, žemės ūkio produkcijos didėjimą spartino trąšų ir pesticidų naudojimas. Europos šalys pradėjo eksportuoti žemės ūkio produkciją. Ūkininkams reikėjo pasiūlyti aukštas supirkimo kainas, kad jų pajamos taptų lygintinos su gaunamomis miestuose. Subsidijos ūkiams padidino maisto gamybą, tačiau tai sumažino bendrą ekonomikos augimą, sukėlė infliacinius kainų ir atlyginimų šuolius. Liberalizuoti žemės ūkio produktų prekybą ir nustatyti bendrą Europos agrarinę politiką sekėsi sunkiai, nes kilo interesų konfliktai
šalių, norinčių kuo daugiau parduoti ir šalių, kurių žemės ūkis negalėjo atlaikyti konkurencijos. Po ilgų derybų sutarta nuo 1967 metų liepos 1 dienos laikytis bendros politikos nustatant žemės ūkio produktų kainas. Atsirado neigiamybių : naujoji Britanijos rinkos agrarinė politika nacionalinį protekcionizmą pakeitė europiniu, skatindama prekybą tarp Europos šalių, ji mažino pasaulinę prekybą, neįsileisdama užjūrio gamintojų kaip Jungtinės Valstijos, Kanada, Australija. Iš visų Europos integracijos aspektų žemės ūkis pasirodė esąs pats sudėtingiausias ir sunkiausiai įveikiamas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2393 žodžiai iš 7769 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.