Europos civilizacija xx a antrojoje pusėje ekonominis politinis ir kultūrinis aspektai
5 (100%) 1 vote

Europos civilizacija xx a antrojoje pusėje ekonominis politinis ir kultūrinis aspektai

1. Įžanga

Mūsų istorinės žinios niekada nebūna išsamios. Nuolat gali būti atrasta naujų faktų, kurie keičia praities vaizdą. Bet, prasidėjus naujausios istorijos (nuo 1950 m.), kai kurie įvykiai galbūt atsitiko mūsų akivaizdoje, galbūt matėme pranešimus apie juos per televiziją ar internete. Per pastaruosius 50 metų įvyko milžiniškų pokyčių. Nuo 1947m. Europa suskyla į du antagonistinius blokus: Vakarų Europos, patiriančios amerikiečių įtaką, ir Rytų Europos, kontroliujamos sovietų. Įsigali dvi diametraliai priešingai, pagal savo logiką persitvarkančios Europos. Šiam periodui dar būdingas šaltojo karo klimatas. Todėl didžiausias laimėjimas buvo šaltojo karo pabaiga. Svarbiausia ekonomine ir politine organizacija tapo Europos Sąjunga.

Šiame referate pabandžiau trumpai apibūdinti Europos civilizacijos XX amžiaus antrojoje pusėje ekonominį, politinį ir kultūrinį aspektus, nors būvo nelengva, nes tai labai gausi, įdomi ir plati tema. Kad geriau ir, kiek įmanoma visapusiškai atskleisti temą, pabandžiau atskirai išnagrinėti ir palyginti Vakarų ir Rytų Europos šalių įvykius ir pokyčius. Tam panaudojau įvairius Europos šalių istorikų darbus, nes kas gi dar geriau žinos mūsų gyvenimą? Šita tema labai svarbi dar dėl to, kad dabarties supratimui reikia gerai žinoti praėitį, tuo lab, kad mes gyvenome Europoje.

2. Europos šalių modeliai

2.1. Sovietinis modelis.

SSRS noras išplėsti savo įtakos zoną per visą Rytų Europą oficialiai aiškinamas saugumo siekimu. 1941m. išgyventa vokiečių agresija verčia sovietus statyti vakariniame šalies pasienyje tikrą socialistinių šalių forpostą. Dėl to į Rytų Europos šalis įvedama okupacinė kariuomenė ir pasirašomos kelios bendradarbiavimo sutartys, o 1955 m. – Varšavos sutartis. Ši sąjunga dar sutvirtinama karinėmis priemonėmis, garantuojančiomis sovietų gynybinės jėgos įsigalėjimą visose Rytų Europos šalyse. Politinės partijos uždraudžiamos.

Stalinizmas ir toliau tęsia radikalų visuomenės perkūrimo darbą, pradėtą ketvirtajame dešimtmetyje. Kultūrai tenka triguba misija: formuoti sąmonę, šlovinti socialistinio režimo laimėjimus ir demaskuoti nukrypimus. Švietimo sistema privalo suformuoti naują visuomenę, svarbiausią vietą skirdama rusų kalbai ir rusų kultūrai. Mene, literatūroje ir moksle įsigali naujos temos ir naujos taisyklės. Tapyboje, kaip ir visur kitur, viešpatauja „socialistinis realizmas“; kūrėjams, nukrypusiems nuo jo, draudžiama kurti, jie dažnai persekiojami. Mokslo srityje ideologinis spaudimas pasiekia apogėjų, pergalingai įsigalėjus biologo Lysenkos tezėms. Priešingai Mendelio nustatytiems paveldimumo dėsniams, Sovietų Sąjungoje vadinamiems buržuazinio mokslo produktu, lysenkizmas teigia žmogaus, pranašesnio už gamtą, visagalybę. Visur Rytų Europoje religija niekinama. Jau nuo penktojo dešimtmečio pabaigos visi valstiečių ūkiai jungiami į stambius socialistinius kolektyvinius ūkius. Pramonė ir aptarnavimo sfera eksproprijuojama ir pereina valstybės žinion. Visoje zonoje, kur vyrauja rublis, prekybinius santykius diktuoja sovietai, primesdami savo produkciją ir pigiai pirkdami prekes iš liaudies demokratijos šalių.

Tačiau į to meto sovietų režimą įneša pokyčių du įvykiai: 1953 m. kovo 5 d. miršta Stalinas ir 1956 m. įvyksta Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimas. Mirus Stalinui birželio mėnesį Rytų Berlyne pirmą kartą prieš socialistinį režimą sukyla darbininkai.

Naujieji Sovietų Sąjungos vadovai kartu yra ir komunistų partijos vadai. Valdžia leidžia intelektualų aplinkoje plisti santvarkos kritikai. Šis metas vadinamas atšilimu, nors kultūra ir toliau be atvangos prižiūrima: 1957 m. rašytojas Borisas Pasternakas negali savo šalyje išleisti romano „Daktaras Živaga“ ir priverstas atsisakyti 1959 m. jam paskirtos Nobelio literatūros premijos.

1956m. vasario 14d. prasideda SSKP XX suvažiavimas. N. Chruščiovas uždarame posėdyje demaskuoja Stalino nusikaltimus ir asmens kulto savivalę. 1956 m. balandžio 17 d. oficialiai Kominformo (kuri 1947 m. rugsėjį įkūrė devynių Europos šalių komunistų partijų atstovai) buvo nutraukta.

1956 m. lenkai pirmieji pareikalavo keisti politinę liniją. Poznanės darbininkai vadovauja tikriems maištams prieš senąją ekonominę ir socialinę politiką. Norint sustabdyti krizę, stalinistinė vyriausybė nušalinama ir nuo spalio mėnesio šaliai vadovauti stoja Gomulka, kuris balandį buvo paleistas iš kalėjimo. Prasideda ekonomikos ir politikos liberalizacija. Vyksta žemės dekolektyvizacija, santykinai grįžtama prie politinės ir žodžio laisvės, o Katalikų bažnyčia vėl gali atvirai dirbti savo ganytojišką darbą. Vengrijos įvykiai įgyja dramatiškesnį pobūdį. Padrąsinti lenkų pavyzdžio, kai kurie vengrų politikai atvirai svarsto, kaip nutraukti ryšius su socializmu. Atkurima privati nuosavybė, vėl atvirai veikia Katalikų bažnyčia, o pati Vengrija skelbia savo neutralitetą ir išstojimą iš Varšuvos sutarties organizacijos. 1956 m. lapkričio 4 d. į Budapeštą įžengia Raudonoji armija ir palaužia pasipriešinima. Nadis ir jo bendražygiai areštuojami ir nuteisiami myriop. Janošas Kadaras, sovietų pasodintas į valdžią, apsiriboja tik kai kuriomis
ekonominėmis reformomis. 1961 m. VDR vyriausybė, norėdama užkirsti kelią savo piliečiams, bėgantiems į Vakarus, nutaria statytį sieną tarp Vakarų ir Rytų Berlyno.

Atšilimas atgaivina užgesusias viltis, bet 1964 m. Chrušiovas atleidžiamas iš pareigų ir vėl grįžta senoji tvarka. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad SSRS dar gali konkuruoti su Vakarais visose srityse. 1957 m. paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas, 1961 m. kosminiu laivu pakilo žmogus. Bet 1962 m., po Kubos krizės visos pastangos suteikiamos į ginkluotę, ir tai išsekina techninį ir pramoninį SSRS potencialą. Pamažu, nepaisant reformų, ekonominė sistema šlyja ir sovietų gyvenimo lygis vis smunka, tik nomenklatūra, privilegijuotų klanas, vienintelė gauna naudos iš tos sistemos.

Liaudies demokratinių šalių padėtis panaši į SSRS padėtį, ir 1962 m. įdiegtas tarptautinis socialistinis darbo pasidalijimas, kuriuo numatoma specializuoti Rytų Europos ekonomiką, sukelia tylų šalių narių pasipriešinimą.

Leonidas Brežnevas 1964 m. stoja prie valdžios vairo ir prasideda ryškus posūkis atgal. Tie, kurie tikėjo atšilimu, ypač intelektualai, buvo sutramdyti. 1962 m. Aleksandras Solženycinas Sovietų Sąjungoje išleidžia romaną „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, demaskuojantį Stalino režimo lagerius, tačiau 1970 m. jis jau negali pasiimti Nobelio literatūros premijos, ir tampa desidentizmo simboliu. 1974 m., kai jo knyga „Gulago arhipelagas“ išgarsėja visuose Vakaruose, jis ištremiamas iš Sovietų Sąjungos teritorijos.

Susidūrę su nepakenčiamomis sąlygomis, sovietų žydai, „otkazniki“, verčiau linkę emigruoti į Izraelį. Nuo 1967 m. jiems išvykti jau darosi sunku, o tuo tarpu Lenkijoje 1968 m. prasideda antisemitinė kampanija, priverčianti emigruoti daugumą išlikusių gyvų po holokosto žydų.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Čekoslovakijoje reformų klausimas iškeliamas pačios partijos ir valstybės. Artėja „Prahos pavasaris“. Praha nori tikėti „žmogiško veido socializmu“, kuris, neneigdamas to, kas jau padaryta ekonomikos ir socialinėje srityje, suteiktų visišką laisvę piliečiams. 1968 m. rugpjūčio 20 d. Varšuvos sutarties šalių, išskyrus Rumunija, kariuomenė įžengia į Prahą ir padaro galą šiam eksperementui.

Lenkijoje 1970 m. rugpjūčio mėn. Gdansko darbininkai sukyla, pirmiausia protestuodami prieš socializmą, nesugebantį materialiai aprūpinti tų, kuriuos turėtų ginti. Gomulka numalšina maištą, bet pats yra pakeičiamas reformatoriumi Gereku. Jam vadavaujant Lenkijos ekonomikoje vyksta pokyčiai, ir jie sukelia akivaizdžią nelygybę, dar labiau didinančią socialinę įtampą. 1970 m. atėjus į valdžią Nikolajei Čaušesku Jugoslavijoje vėl pasireiškia nacionalizmas.2.2. Sunkus EEB kūrimas

Nuo 1950 m. (Europos mokėjimų sąjungos įkūrimas) pradeda smarkiai plėtotis prekybos liberalizavimo politika, įgyvendinta EEBO, nuo 1961 m. tapusios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Europos kūrimas, iki tol besiremiantis tik bendradarbiavimu, dabar jau gali peraugti į tikrą integraciją. 1951 m. balandžio 18 d. Prancūzija, VFR, Belgija, Nyderlandai, Liuksimburgas ir Italija pasirašo Paryžiaus sutartį, pagal kurią įkuriamas Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Jį kontrolioja aukštasis organas, sudarytas iš devynių nepriklausamų narių ir nuo 1952 m. įsikūręs Liuksimburge. EAPB priešininkų atsirado nemaža. Iš esmės juo nepatenkinta Jungtinė Karalystė: ji verčiau linkusi teikti pirmenybę bendradarbiavimui su Tautų sandrauga ir kategoriškai atmeta viršnacionalumo idėją. Britanijos leiboristai tuo pasinaudoja ir netrunka pareikšti visai Europai savo priešiškumą, kuris truks gana ilgai. Kitų šalių socialistai taip pat nerodo entuziazmo. Komunistai, ypač įtakingi Prancūzijoje ir Italijoje, mano, kad susivienijimas- įrankis pakenkti socializmo stovyklai ir padėti atgimti Vakarų Vokietijos ekonomikai. Tuo tarpu generolas de Golis, kurio įkurta Prancūzų tautos susivienijimo partija ryžtingai priešinasi bet kokiam viršnacionalumui. O Beniliukso šalys, kur ekonomikos integracija prasidėjo jau nuo 1944 m., EAPB įkurimui karštai pritaria.

1955 m. birželio mėn. Mesinos konferencijoje Europos šešiukė nutaria į Briuselį sukviesti ekspertus, ir ten, pirmininkaujant Belgijos užsienio reikalų ministrui Poliui Anri Spakui, priimami du ypatingos svarbos projektai: dėl Bendrosios rinkos ir Euratomo. 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašomos sutartys, kuriomis įsteigiamos šios organizacijos.

Bendrojį rinka, arba Europos Ekonominė Bendrija (EEB), suvokiama kaip bendra muitų sistema; šalys narės panaikins savo muitų tarifus kitoms valstybėms, Bendrijos narėms. Valstybių sienos taip pat turi palaipsniui atsiverti ir įsileisti kapitalą ir darbo jėgą. Euratomas turi padaryti branduolinę energiją prieinamą eurapiečiams, nes tai pirmoji būsimos nepriklausamybės šioje srityje sąlyga.

Jungtinė Karalystė vėl atsisako Europos integracijos. Generolas de Golis ir kancleris Adenaueris priešinasi tokiam projektui, ir britai priversti pasitenkinti Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA), jungiančia septynias valstybes- Jungtinę Karalystę, Švedija, Daniją, Norvegiją, Austriją, Šveicariją ir Portugaliją (1959 m. lapkričio 20 d. Stokholmo sutartis.)
1961 m. prie jų prisideda ir Suomija. ELPA konkurencija netrukdo Bendrajai rinkai, pradėjusiai veikti 1959 m. sausio 1 d., pasidaryti reikalinga. Muitų barjerai šalinami gana paprastai, bet nepalyginamai sunkiau susitarti dėl kitų sričių, ypač žemės ūkio. 1958 m. pavasarį grįžęs į valdžią generolas de Golis nesutrukdė Bendrajai rinkai plėtotis. Tačiau vieningos Europos kūrimo koncepcija, vyraujanti Paryžiuje, kategoriškai priešiška viršnacionalumui. 1961 m. mažosios valstybės atmeta Fušė planą, siūlantį išsaugoti tėvynių Europą, nes joms ypač svarbi kuo didesnė Europos integracija. Tais pat metais Bendrosios rinkos sėkmė verčia Haroldo Makmilano vadovaujamą britų vyriausybę pradėti derybas dėl įstojimo į EEB. Bent du kartus, 1963 ir 1967 m., Šarlis de Golis Prancūzijos vardu pareiškia veto. Jo nuomone, Jungtinė Karalystė, nelyginant amerikiečių Trojos arklys, tenori įstoti į Bendrąją rinką tik tam, kad padėtų jai išsigimti.

Pirmąją septintojo dešimtmečio pusę Prancūzijos atsargumas sunkia našta užgula statomą Europos rūmą. Pagaliau 1965 m. Prancūzija greibiasi „tuščios kėdės“ politikos Bendrosios rinkos institucijose, pabrėždama savo priešiškumą bendrajai žemės ūkio politikai. 1963 m. numatomas kompromisas, suteikiantis valstybėms narėms veto teisę, leidžia Prancūzijai grįžti į Bendriją.

2.3. Europos kultūros atgimimas

Europą užplūsta ameriketiškais kinais, džinsais, paskui rokas, nes per karą to Europa neturėjo. Tokios amerikietiškos prekės kaip cigaretės, kramtomoji guma ar kokakola tampa naujos pokario europiečių elgsenos simboliu. Netrukus pasigirsta balsai, pasisakantys prieš tokią amerikanizaciją, bet iš tikrųjų Europa ir toliau persiima Amerikos kultūra. Maža to, europiečiai dažnai atskleidžia kai kuriuos patiems amerikiečiams nežinomus jų kultūros aspektus. Tarkim, džiazas, Jungtinėse Valstijose dėl rasinės segregacijos nustumtas į šalį, išpopuliarėja visame Senajame žemyne. Arba dažnai literatūros ir kino kritikai europiečiai išgarsina amerikiečių kino menininkus ir rašytojus, atvykstančius į Europą ieškoti pripažinimo ir siekti Nobilio literatūros premijos ar Auksinės palmės šakelės Kanų festivalyje.

Pokario metų kultūroje ypač didelį triumfą patiria kino menas. Italų kinorežisieriai davė pradžią italų neorealizmui, kuris, iš esmės nepanašus į Holivudo svąjonių kiną, be jokių pagražinimų vaizduoja pačių skurdžiausių bendruomenės sluoksnių gyvenimą.

Naujosios bangos kino meno pradininku laikomas jaunas prancūzų kino režisierius Fransua Triufo, 1959 m. sukūręs filmą „Iki paskutinio atodūsio“, sumalė į druzgus scenarijaus trafaretiškumą. Į Europos kino meno renesansą įneša indėlį ir kitų šalių kinematografininkai, kaip švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas. Rytuose pasijutęs atšilimas 1958 m. leidžia atrasti Andžejų Vaidą ir jo „Pelenus ir deimantus“.

Pokario Europos literatūra jautriai įsiklauso į pasaulio pulsą. Tai angažuotų rašytojų metas, kaip rodo prancūzų filosofo Žano Polio Sartro pavyzdzys. Jo požiūris į pokario problemas susilaukė atgarsio visame pasaulyje. Sartas laikomas žymiausiu egzistencializmo, filosofinės srovės, gimusios priš karą Vokietijoje atstovu.

Kaip romanistas ir filosafas Alberas Kamiu, Sartras rašo ir dramas. Šis literatūros žanras šeštojo dešimtmečio Europoje nepaprastai suklesti. Prancūzijoje Žanas Vilaras ir jo vadovaujamas Nacionalinis liaudes teatras bando atgaivinti klasikus, o „naujojo teatro“ žymiausi atstovai Samiuelis Beketas, Rženas Joneskas ir Žanas Ženė atnaujina scenos kalbą.

Tuo metu, kai Niujorkas taikosi tapti pasaulio kultūros sostine, dauguma Europos dailininkų ir muzikantų ir toliau, kaip ir pirmojoje amžiaus pusėje, kuria avangardinį meną. Anglo Frensio Bekono arba prancūzų Nikola de Stalio ir Ivo Kleino vardai tokie pat žinomi kaip ir tada pradėjusių garsėti amėrikiečių dailininkų vardai. Modernią muziką kuria jauni Italijos kompozitoriai, kaip antai Pjeras Bulezas, Karlas Heincas Štokhauzenas ir Luidžis Nonas.

2.4. Vakarų modelis. Modelio ribotumai ir jo atmetimas

Vakarų Europoje- ekonomikos stebuklų metai, stebuklų, kurios daro smarkiai išaugęs vartojimas ir nuolatinė valstybės pagalba. Naujos sąlygos atgaivina tarptautinę prekybą. Europiečiai savo gerovę sukurė atverdami savo rinkas importui ir plėsdami laisvą eksportą: štai Prancūzija eksportuoja į kitas šalis 20% savo bendrojo nacionalinio produkto, Federacinė Vokietija- 28%, o Belgija- beveik 50%.

Prekių paklausa tokia didelė, kad didėjant produktyvumui atlyginimai nemažėja, nedarbas neauga. Septintojo dešimtmečio Vakarų Europos gyventojų perkamoji galia padidėja dvigubai. Keičiasi šeimų vartojimo prekių asortimentas. Mažiau lėšų skiriama maisto produktams, perkama daugiau pramoninių prekių. Tokį gausų vartojimą daro galimą infliacija- paskolos imamos nebijant skolų mokėjimo.

Auga paslaugų paklausa: laisvalaikis ir atostogos kuria naują rinką. Klesti reklama, skatindama truoškimą vartoti. Tačiau ne visi gyvena vienodomis sąlygomis ir ekonomikos augimas ypač naudingas viduriniajai klasei.

Ekonomikos augimas sulėtėje ir nuo 1967 m. jau po truputį ima daugėti bedarbių. Vartotojų visuomenė kritikuojama, nors ji
netgi pradeda dusti.

Vartotojų visuomenė turi savo atstumtuosius; tai kaimiečiai, nesugebantys prisitaikyti prie modernizacijos, arba pagyvenę ir neįgalūs žmonės, neatitinkantys jaunystės ir gerovės kriterijų. Pagaliau reikia pridurti, kad ekonomikai augti padėjo maži moterų ir imigrantų atlyginimai. 1973 m. daugiau negu 10% dirbančių žmonių Prancūzijoje ir VFR yra užsieniečiai. Šių darbininkų gyvenimo sąlygos nekokios- aplink didžiuosius pramoninius miestus ima kilti lūšnynai. Pirmiausia gyventi visuomenėje, kur vyrauja naudos ir vartojimo kultas, atsisako jaunimas. Atėjęs iš Amerikos rokas plačiai pasklinda Anglijoje, o paskui ir visuoje Europoje. Tokios muzikantų grupės kaip „Beatles“ ir „Rolling Stones“ atlieka naują muziką, kuri asocijuojasi su seksualine laisve ir bet kokio konformizmo atmetimu. Jaunimo netraukia nei politinės partijos, nei relygija. Todėl protestantizmas stengiasi priartėti prie bendruomenės, kurios tradicinės vertybės smarkiai susvyravusios. Katalikų bažnyčia taip pat mėgina reaguoti. 1962-1965 m. vyksta Vatikano II susirinkimas, ieškantis būdų, kaip sutaikyti katalikybę ir šiuolaikiškumą.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Europos jaunimas ima vadavauti maištui, kuris savo kulminacija pasiekia 1968 m. Vakarų Europos studentai protestuoja prieš tradicinę moralę ir visuomenę , draugie keliant radikalius politinius reikalavimus. Tik nedaugelis šalių išvengia šios protesto bangos. Prancūzijoje sukilusius studentus palaiko darbininkai ir tarnautojai, organizuodami didžiausius streikus Europos istorijoje (apie 10 mln. streikuotojų). Birželį įvykę rinkimai grąžino tvarką ir ramybę. Vokietijos ir Italijos kairiųjų ekstremistų grupuotė greibiasi terorizmo. Vokietijos Raudonosios armijos frakcija ir Italijos Raudonosios brigados susidoroja su politikais ir pramoninkais. Nuo 1969 m. Šiaurės Airijos nacionalistai (daugiausia katalikai) Didžiosios Britanijos vyriausybės reikalauja glaudesnių Alsterio ryšių su Airijos Respublika. Airijos savivaldos priešininkų (junionistų) dauguma (daugiausia protestantai) pritaria sąjungai su Jungtine Karalyste ir atmeta bet kokius politinius ryšius su katalikiškąka Airija. Tada dviejų stovyklų- Airijos respublikonų armijos ir gausių lojalistų organizacijų- karingai nusiteikusios grupuotės mėgina pasiekti pergalę kruvino terorizmo keliu. Nacionalinis separatizmas itin stiprus Ispanijoje. Nuo 1975 m. baskų srityje ETA nepasitenkina laipsnišku demokratėjimu ir kovos už atsiskyrimą nuo Ispanijos metodu pasirenka terorizmą. Tačiau tuo metu, kai taip kritikuojamas ekonomikos plėtra, Vakarų Europos ekonomikos modelis, priklausantis nuo viso pasaulio, patiria krizę.

2.5. Krizė ir jos nugalėjimas

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2697 žodžiai iš 8880 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.