Europos identiteto problematika
5 (100%) 1 vote

Europos identiteto problematika

TURINYS

Įvadas 3

Identiteto sąvoka bei ypatumai 4

Daugialypio Europos identiteto kūrimasis- privalumas ar trūkumas? 5

Europos kultūrinis tapatumas 6

Pilietinis identitetas 9

Lietuvos vieta Europos identiteto problematikoje 13

Lietuvių tautinio identiteto perspektyva 15

Nacionalinio ir Europinio identiteto problema 16

Išvados 21

Literatūra 22

Įvadas

Europa šiandien vienijasi. Europos Sąjunga ar buvusi Europos bendrija yra darinys, kokio mūsų kontinente iki šiol nebuvo. Rodos, dar Vakarų Europos šalys nebuvo tokios solidarios ir taip suinteresuotos viena kitos gerove. Tikriausiai Europos vienijimasis dar niekada nebuvo toks viešas. Besivienijanti Europa kyla ten, kur praėjusiame šimtmetyje praūžė du pasauliniai karai. Tačiau nuolatinis žmonijos vystymasis verčia ieškoti išeities taškų iš susidariusių negatyvių istorinių pasekmių.

Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, “informacinės visuomenės” atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti europinė rinka, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis kelia nerimą dėl atsiradusios tautų “identiteto krizės”.

Europoje egzistuoja keli identiteto sluoksniai: europinis, Rytų ar Vakarų Europos, Euro¬pos Sąjungos (toliau – ES), regioninis, nacionalinis. Stiprėjant integracijos tendencijoms po¬stmodernioje Europoje, kyla naujo kolektyvinio, europinio identiteto klausimas. Kartu didėja sąvokų europietis ir Europos nacionalinės valstybės pilietis sampratos skirtumai, kinta tapa¬tumas su savo šalimi. Europos Sąjungos raidoje reikšmingas yra dviejų lygių identitetas, su¬darytas iš pirminio, t. y. tapatumo su savo nacionaline valstybe, ir antrinio, t. y. tapatumo su Europos Sąjunga, kaip platesne nei nacionalinė valstybė, esybe.

Stiprėjant integracijos procesams postmodernioje Europoje, nacionalinis veiksnys išsilaisvina iš politikos ir besivienijančioje Europoje transformuojasi į multikultūralizmą. Nacionalinių kultūrų įvairovė bei joje pasireiškianti kultūrų vienybė yra Europos turtas bei jos tolesnio klestėjimo pagrindas.

Darbo tikslas. Šiame darbe bus aptariamas Europos identitetas, jo problematika.

Darbo uždaviniai:

• pateikti Europinio identiteto sąvoką bei aptarti jos ypatybes;

• aptarti Europos kultūrinio bei pilietinio identiteto problematiką bei Lietuvos vietą joje;

• išanalizuoti nacionalinio ir europinio identiteto santykį Europos integracijoje.

Identiteto sąvoka bei ypatumai

Individo ar grupės identitetas nėra aiškiai apibrėžtas ir vienareikšmis. Tai kaip ir viskas šiais laikais – kompleksiška, kintama ir nepastovu. Identitetą formuoja dabartinės aplinkybės ir patirtis. Identitetas nuolat kinta, imantis tam tikros veiklos, susiduriant su naujomis situacijomis ar perimant įvaizdžius.

Žmogus, kuris identifikuojasi su tam tikra grupe, dažniausiai viską, kas susiję su šia grupe vertina subjektyviai. Todėl lietuviui sunkoka apibrėžti Lietuvą objektyviai. Stebėtojas iš šalies, tuo tarpu, ypač sėdintis Briuselyje, turi per mažai žinių, kad galėtų įdomiai ir pakankamai rimtai kalbėti apie Lietuvą. Aišku, galima būtų suvesti statistiką ir suskaičiuoti, kiek žmonių iš dešimties sugeba atspėti, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius, ir kad ji yra piečiausia iš trijų Baltijos valstybių. Jei šiek tiek rimčiau, galima būtų apžvelgti, pavyzdžiui, gana retus užsienio spaudos straipsnius apie Lietuvą ir paanalizuoti, kaip apie ją kalba Europos žurnalistai. Bet vargu ar galima būtų iš to daryti rimtas išvadas, nes toli gražu tokie trupinėliai pilnai neatspindi Lietuvos veido.

Identitetas – subjektyvus dalykas, jis susijęs su vertybėmis ir emocijomis. Tie, kurie save identifikuoja su tam tikra grupe, nori, kad jų grupė būtų šauniausia, puikiausia. Grupės ar valstybės narys jaučiasi gerai ir pasitiki savimi, jei mato, kad ir jo bendražygiai myli ir gerbia tą grupę ar tautą. Jis jaučiasi dar geriau jei ir aplinkiniai gerbia jo grupę, veržiasi prie jos prisijungti. Gyvenimas tautoje – valstybėje ar pagaliau bet kokioje grupėje turi ir dar kitą – valdžios aspektą. Esantieji valdžioje yra suinteresuoti, kad jų valdžia būtų pripažįstama, jiems svarbu užsitikrinti, kad grupės nariai būtų jiems lojalūs. Dėl šių priežasčių yra svarbu propaguoti (reklamuoti) identitetą, skatinti patriotizmą arba netgi jį iš naujo sukurti: per simbolius (korporacijos juostelė, totemas, vėliava, himnas, krepšinis), per kūrybą (literatūra ar, dar geriau – tautinė, dainuojamoji poezija), per istorijos suvokimą ir perteikimą. Kuo grupė didesnė, tuo užsiimti šia reklama yra aktualiau, nes ryšiai tarp grupės narių mezgasi sunkiau didelėse nei mažose grupėse. Taip yra formuojami identitetai. Taip buvo formuojamas lietuvių nacionalinis identitetas tarpukaryje ir po nepriklausomybės atgavimo. Taip buvo formuojami visų tautinių valstybių nacionaliniai identitetai. Dabar yra formuojamas naujas – post-nacionalinis identitetas Europos Sąjungos kontekste. Jau yra suinteresuotų asmenų, kurie reklamuoja šį identitetą ir siekia, kad kuo daugiau žmonių jį įsisavintų. Tai natūralus procesas: atsiradus naujai valdžiai, siekiama kurti ir propaguoti naują
lojalumą. Taip atsiranda trintis tarp senų ir naujų propaguotojų – seno ir naujo identiteto (nacionalinio ir Europinio).

Tačiau žvelgiant iš kitos pozicijos, neišeina naujo identiteto kurti iš nieko. Naujai valdžiai atsirasti taip pat reikėjo tam tikro pagrindo, tam tikrų panašumų, kurie sietų valstybes, pradėjusias jungtis į tarptautines bendrijas. Lietuva taip pat į Europos Sąjungą įsijungė dėl to, kad turi dalį europietiško identiteto.

Taigi kas tas europietiškas identitetas? Ar jis egzistuoja? Jei taip, tai koks jis? Ar jis pakankamai stiprus kad sėkmingai veiktų ES mašina?

Įvairūs autoriai identitetą skirsto į skirtingus tipus ar sluoksnius: etninis identitetas, kultūrinis, pilietinis identitetas, istorinis ar ateities identitetas, organinis ir kuriamas.[9]

Apie etninį identitetą čia nebus kalbama. Jis priklauso daugiau nuo vidinių veiksnių ir, pagal anksčiau pateiktą klasifikaciją yra daugiau organinis. Mus domina tos identiteto rūšys, kurios pasiduoda išorės įtakai, kurias galima formuoti ir keisti.

Vieną iš tokių rūšių galima būtų laikyti kultūrinį identitetą. Šį terminą plačiausia prasme galima apibrėžti kaip bendrą istorinę patirtį, vertybių bei bendros kultūros panašumą. Europos kultūrinis identitetas kartais vadinamas bendru Europos paveldu, Europos civilizacija ir pan.

Kita identiteto rūšis, kuri būtų aktuali Europai yra pilietinis identitetas. Priklausymas tam tikrai politinei struktūrai ir savęs identifikavimas su ja. Pilietybė – jau ne natūralių šeimyninių bendruomeninių ryšių, ne vertybinės socializacijos, o visuomeninių struktūrų, kitaip tariant organizuotos ir struktūruotos bendruomenės pasekmė. Šį identitetą labiausiai nei kurį kitą galima įtakoti ir formuoti. Būtent į jį yra dedama daugiausiai vilčių siekiant suvienyti Europos tautas.

Daugialypio Europos identiteto kūrimasis- privalumas ar trūkumas?

Nėra tautos be savo istorijos, religijos ir tradicijų, ir prarasti jas, reikštų prarasti savo teisę į egzistenciją. Tačiau taip pat būtų neteisinga teigti, kad ES į šias vertybes kėsinasi. Priešingai, galimybė pažinti kitas tautas, jų kultūrą tik dar labiau patvirtina įsitikinimą, kaip brangintinos mūsų pačių vertybės. Jos sudaro bendrą europinio kultūros paveldo dalį. Jeigu jas atmestume, atsisakytume dalies Europos istorijos. Kiekvienos Europos šalies kultūra sulaukia ES paramos, jos atvirai reprezentuojama užsienyje, tad vyksta abipusiai pažinimo procesai. Būtų ydinga teigti, jog neigiama svetimų kultūrų įtaka yra vien integracijos padarinys. Jei Europos integracija yra grėsmė identitetams ir kultūrai, tai galioja visoms šalims. Tačiau su identiteto „praradimu“ susiduria ne tik europiečiai. Tai – globalinis dalykas, apie kurį lygiai tiek pat kalbama Bulgarijoje, kiek ir Šri Lankoje. ES plėtra yra ne kas kita, kaip europinis atsakas į globalizaciją. Globalizacija turi privalumų ir trūkumų. Narystė ES leidžia geriau pasinaudoti globalizacijos privalumais: išaugusia tarptautine prekyba, žmonių ir žinių mobilumu, patirties pasikeitimu, tuo pačiu sumažinant arba bent jau racionaliai kontroliuojant neigiamas šio reiškinio pasekmes. Taigi Europos integracija kultūrine prasme yra galimybė sužinoti apie kitus ir papasakoti apie save. [2]

Tiesa, vis sunkiau įvardyti, kas sudaro „nacionalinę“ kultūrą, ypač turint omenyje jos atvirumą išorės įtakai. Ryšys tarp nacionalinio ir europinio identiteto aktualus visoms šiandieninėms ES šalims narėms, ne tik būsimosioms. Skirtingos šalys narystę ES rinkosi dėl skirtingų priežasčių: Vokietija ir Italija norėjo nusikratyti kraupios karo praeities, pokolonijinė Didžioji Britanija ieškojo būdų išspręsti savo vidaus ir užsienio politikos problemas, Suomija ir Švedija skubėjo pasinaudoti galimybe sustiprinti savo saugumą susiklosčius naujoms tarptautinėms sąlygoms. [4]

Daugialypis identitetas – šiandieninės Europos realybė. Žmonės nesijaučia esą išimtinai vokiečiai ar prancūzai, jie vienu metu yra berlyniečiai ar paryžiečiai, o tuo pačiu ir europiečiai. Europietiškumo jausmas jiems dažniausiai yra nacionalinio ar regioninio identiteto papildinys.

ES esmė – interesų suderinimas, kurį užtikrinus, išlieka nacionalinių identitetu įvairovė. Kitaip būtų sunku paaiškinti tolesnį horizontaliųjų ES politikų vystymąsi ir gilinimą, išliekant ir stiprėjant nacionalinėms valstybėms.

Taikus identitetų sambūvis – tai 50 metų Europos integracijos, užkirtusios kelią konfliktams senajame žemyne, rezultatas. Šioje identitetų koegzistencijoje nereikėtų įžvelgti nieko nuostabaus – lygiai kaip Lietuvos istorija tuo pačiu yra dalis visos Europos istorijos, taip ir lietuviai gali būti europiečiai, neišsižadėdami savo lietuviškumo. Kita vertus, svarbu suvokti, jog ES šalių bendra raida ta pačia kryptimi ir jų istorinis vientisumas anaiptol nereiškia kultūrinio vienodumo.[2]

Europos kultūrinis tapatumas

Istorikas Pierre Gerbet aptardamas Europos integracijos istoriją nustatė keletą etapų, kada galima buvo ieškoti panašumų tarp anų laikų ir šių laikų Europos. Štai viduramžiais kultūra plintanti vienuolynų tinklu nematė nei sienų nei judėjimo suvaržymų. Bendra oficiali kalba, popiežiaus autoritetas sudarė tarsi vieną bendrą
erdvę. [6] Net tokia tolima barbarų šalis, kokia buvo Lietuva 13 amžiuje suprato popiežiškos valdžios ir europietiško pripažinimo svarbą, kuri paskatino karalių Mindaugą krikštytis. Renesanso, humanizmo, švietimo kultūra, reformacijos, kontrreformacijos aidai sklido į visus Europos kampelius. Vėliau taip vadinamo “Europos koncerto” (19a.) epocha leidžia kalbėti apie tam tikrą Europos valstybių bendruomenę ir tam tikras normas, kurių pagrindu Europos šalys galėjo susitarti tarpusavyje.[6]

Nors niekada nebuvo pasiektas toks tarpusavio susiklausymas koks yra dabar, įvairiais istoriniais laikotarpiais dialogas Europoje vyko kultūriniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu. Šie tarpusavio ryšiai ilgainiui kūrė tam tikrą Europos identitetą, kurį ES valstybių vadovai 1973 metais Deklaracijoje apie Europos identitetą pavadino Europos civilizacija, arba bendru paveldu, kuriam priskiriamos svarbiausios šios civilizacijos pagimdytos vertybės kaip demokratija, individualios žmogaus teisės ir laisvės, teisinė valstybė, iš kurios kyla tam tikra politinė kultūra. [2]

Kita vertus, kyla klausimas ar tas ryšys, kurį kuria bendras Europos civilizacinis pagrindas yra pakankamas, kad galėtų būti laikomas Europos identiteto pagrindu? Europoje dar egzistuoja ganėtinai ryškūs kultūriniai skirtumai. Toli gražu Europos šalys nemato pasaulio vienodomis akimis ir vis dar kiekviena pabrėžia savo nacionalinį identitetą ir savo interesus. Paprasti pavyzdžiai: religinę laisvę prancūzas supranta visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, lenkas. Olandai toleruoja narkotikų vartojimą, eutanaziją, homoseksualias santuokas. Pagaliau daug skirtumų atrasime tarp Prancūzijos visuomenės, kuri yra pakankamai informuota, žino kas vyksta jų šalyje, dalyvauja savo gyvenimą lemiančių sprendimų priėmime arba bent jau susiorganizuoja protestams, ir Lietuvos visuomenės, kur žmonės beveik be kritikos žiūri į žiniasklaidos pateiktą savos visuomenės vaizdą ir linkę priimti viską kaip yra.[13]

Politiniame lygmenyje atrasime dar daugiau skirtumų. Vienas iš paskutiniųjų ir galbūt skausmingiausių susipriešinimų – Irako karas. Neginčytina, kad valstybių poziciją daugiausiai nulėmė politiniai interesai. Tačiau yra ir gilesnės vertybinės konflikto šaknys: Europa pasidalijusi į pro-amerikietiškas, pro-atlantines valstybes ir pro-europietines, į neutralias ir karines- pacifistines ir ne. Į tas, kurios siekia vadovauti ir tokias, kurios jaučiasi antraeilėmis.

Socialinės tradicijos taip pat kiekvienoje šalyje skirtingos. Vienur žmonės dirba 35 valandas savaitėje ir turi teisę į dideles socialines garantijas, globojami plačiai įsitvirtinusios gerovės valstybės. Kitur dar pakankamai puikiai veikia liberaliojo kapitalizmo dėsniai. Kiekvienoje tradicijoje žmonės pritampa ir išvysto atitinkamus refleksus, atitinkamą požiūrį į darbą, mokslą, laisvalaikį, įsisavina atitinkamas vertybes.

Taigi yra sunku kalbėti apie Europos identiteto vientisumą, kai vyrauja tokie akivaizdūs skirtumai. Dėl to Jean Marc Ferry kalbėjo, kad Europos identitetas gali remtis tik pakankamai bendromis, deklaratyviomis vertybėmis, kurios paminėtos sutarčių preambulėse ir dėl kurių sutariama plačiu konsensusu, dažnai ne tik Europos ribose. [9]

Tuomet iškyla kita problema: kuo Europa yra ypatinga, jei ją vienija tos pačios vakarų civilizacijos vertybės kaip ir pvz. Ameriką? Kuo europietis, save identifikuodamas su plačiai apibrėžiama Vakarų civilizacija skiriasi nuo amerikiečio, save identifikuojančio su ta pačia Vakarų civilizacija?

Yra įvairių bandymų atsakyti į šį klausimą. Vienas iš aktyviau diskutuojamų – tai išskirtinis europiečių požiūris į taiką ir konfliktų sprendimus. Vadinamieji Civilinės galios debatai. Europa iš tiesų yra unikalus istorinis darinys, kuriame valstybės, anksčiau skendėjusios kruvinuose karuose, nusprendžia radikaliai pakeisti bendravimo stilių ir kurti taiką. Ne gana to, šios valstybės nusprendžia, kad toks reikalų sprendimo būdas turi būti pavyzdys likusiam pasauliui. Taip vystoma pavyzdinė taikos kultūra Europos bendrijos viduje ir nešama į pasaulį. Tarptautinė patirtis liudija, kad Europa pasižymi savo bandymu ieškoti taikių krizių sprendimo būdų, kaip teigia Christopher Hill [7], „jai labiau priimtinas įtikinėjimas nei sankcijos, tolerancija, diplomatija nei karinės priemonės“. Robert Kagan žymiame savo veikale “Of Paradise and Power“ teigia, kad europiečiai yra iš Veneros, o amerikiečiai iš Marso ir analizuoja to priežastis. Nors tokiai jėgų konsteliacijai Kagan randa objektyvių paaiškinimų per karinės galios prizmę, autorius būtent mini tam tikrą pacifistinę kultūrą, kurią jau yra išvysčiusios ir įsisavinusios Europos visuomenės ir iš jų kylantys politikai, sprendimų priėmėjai.

Neseniai europiečiai nusprendė vystyti civilinius konfliktų valdymo metodus: policijos misijos, administracinės ir teisinės misijos silpnose ir griūvančiose valstybėse. Nuspręsta šalia karinių priemonių taikos palaikymo operacijoms turėti įrankį ir po-konfliktinėms situacijoms spręsti ir konfliktų šaknims šalinti. Tai irgi iš dalies byloja apie europiečių apsisprendimą būtent šioje vietoje stiprinti savo išskirtinumą, kas galbūt ilgainiui sustiprins Europos kaip taikos nešėjos
[4]

Tačiau negalima teigti, kad tokios pozicijos vienija visą Europą. Dažnai tarptautinių klausimų sprendime tarp europiečių būna daugiau nesutarimų nei tarp Transatlantinių partnerių. Nors dažnai pasauliui Europos Sąjunga kelia nuostabą: kaip 25 tautos, kalbančios 20 skirtingų kalbų susikalba tarpusavyje, ramiai posėdžiauja ir sugeba daug pasiekti. Strateginės Europos šalių kultūros dar pakankamai skirtingos ir dažnai prireikia ilgų metų, kad pozicijos būtų suderintos.

Kita nagrinėjamo kultūrinio identiteto problema – tai istorinė Europos patirtis. Iš vienos pusės Europoje vykę karai, bei jų padariniai lyg ir trukdytų kurti bendrą identitetą, pvz. Ar gali lietuviai atleisti lenkams už Vilnių, Čekai Vokiečiams už Sudetus ir t.t. Neišvengiamai kyla klausimas: ar įmanomas Europos identitetas, kai jos valstybių istorinė patirtis tokia skirtinga ir netgi priešiška? Jean Marc Ferry sako, kad yra įmanomas istorinis susitaikymas: atsiprašymas, vienas kito ir vienas kitam padarytų nuoskaudų pripažinimas. Yra svarbūs tokie simboliniai aktai kai valstybės oficialiai tarpusavyje pripažįsta istorines nesantaikas, atsiprašo ir taip atveria savo istorinę patirtį kitoms valstybėms, įtraukia kitų valstybių istorinę patirtį į savąją. [9]

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2503 žodžiai iš 8269 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.