Europos identiteto problematika
5 (100%) 1 vote

Europos identiteto problematika

11213141516171

TURINYS

Įvadas 3

Identiteto sąvoka bei ypatumai 4

Daugialypio Europos identiteto kūrimasis- privalumas ar trūkumas? 5

Europos kultūrinis tapatumas 6

Pilietinis identitetas 9

Lietuvos vieta Europos identiteto problematikoje 13

Lietuvių tautinio identiteto perspektyva 15

Nacionalinio ir Europinio identiteto problema 16

Išvados 21

Literatūra 22

Įvadas

Europa šiandien vienijasi. Europos Sąjunga ar buvusi Europos bendrija yra darinys, kokio mūsų kontinente iki šiol nebuvo. Rodos, dar Vakarų Europos šalys nebuvo tokios solidarios ir taip suinteresuotos viena kitos gerove. Tikriausiai Europos vienijimasis dar niekada nebuvo toks viešas. Besivienijanti Europa kyla ten, kur praėjusiame šimtmetyje praūžė du pasauliniai karai. Tačiau nuolatinis žmonijos vystymasis verčia ieškoti išeities taškų iš susidariusių negatyvių istorinių pasekmių.

Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, “informacinės visuomenės” atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti europinė rinka, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis kelia nerimą dėl atsiradusios tautų “identiteto krizės”.

Europoje egzistuoja keli identiteto sluoksniai: europinis, Rytų ar Vakarų Europos, Euro¬pos Sąjungos (toliau – ES), regioninis, nacionalinis. Stiprėjant integracijos tendencijoms po¬stmodernioje Europoje, kyla naujo kolektyvinio, europinio identiteto klausimas. Kartu didėja sąvokų europietis ir Europos nacionalinės valstybės pilietis sampratos skirtumai, kinta tapa¬tumas su savo šalimi. Europos Sąjungos raidoje reikšmingas yra dviejų lygių identitetas, su¬darytas iš pirminio, t. y. tapatumo su savo nacionaline valstybe, ir antrinio, t. y. tapatumo su Europos Sąjunga, kaip platesne nei nacionalinė valstybė, esybe.

Stiprėjant integracijos procesams postmodernioje Europoje, nacionalinis veiksnys išsilaisvina iš politikos ir besivienijančioje Europoje transformuojasi į multikultūralizmą. Nacionalinių kultūrų įvairovė bei joje pasireiškianti kultūrų vienybė yra Europos turtas bei jos tolesnio klestėjimo pagrindas.

Darbo tikslas. Šiame darbe bus aptariamas Europos identitetas, jo problematika.

Darbo uždaviniai:

• pateikti Europinio identiteto sąvoką bei aptarti jos ypatybes;

• aptarti Europos kultūrinio bei pilietinio identiteto problematiką bei Lietuvos vietą joje;

• išanalizuoti nacionalinio ir europinio identiteto santykį Europos integracijoje.

Identiteto sąvoka bei ypatumai

Individo ar grupės identitetas nėra aiškiai apibrėžtas ir vienareikšmis. Tai kaip ir viskas šiais laikais – kompleksiška, kintama ir nepastovu. Identitetą formuoja dabartinės aplinkybės ir patirtis. Identitetas nuolat kinta, imantis tam tikros veiklos, susiduriant su naujomis situacijomis ar perimant įvaizdžius.

Žmogus, kuris identifikuojasi su tam tikra grupe, dažniausiai viską, kas susiję su šia grupe vertina subjektyviai. Todėl lietuviui sunkoka apibrėžti Lietuvą objektyviai. Stebėtojas iš šalies, tuo tarpu, ypač sėdintis Briuselyje, turi per mažai žinių, kad galėtų įdomiai ir pakankamai rimtai kalbėti apie Lietuvą. Aišku, galima būtų suvesti statistiką ir suskaičiuoti, kiek žmonių iš dešimties sugeba atspėti, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius, ir kad ji yra piečiausia iš trijų Baltijos valstybių. Jei šiek tiek rimčiau, galima būtų apžvelgti, pavyzdžiui, gana retus užsienio spaudos straipsnius apie Lietuvą ir paanalizuoti, kaip apie ją kalba Europos žurnalistai. Bet vargu ar galima būtų iš to daryti rimtas išvadas, nes toli gražu tokie trupinėliai pilnai neatspindi Lietuvos veido.

Identitetas – subjektyvus dalykas, jis susijęs su vertybėmis ir emocijomis. Tie, kurie save identifikuoja su tam tikra grupe, nori, kad jų grupė būtų šauniausia, puikiausia. Grupės ar valstybės narys jaučiasi gerai ir pasitiki savimi, jei mato, kad ir jo bendražygiai myli ir gerbia tą grupę ar tautą. Jis jaučiasi dar geriau jei ir aplinkiniai gerbia jo grupę, veržiasi prie jos prisijungti. Gyvenimas tautoje – valstybėje ar pagaliau bet kokioje grupėje turi ir dar kitą – valdžios aspektą. Esantieji valdžioje yra suinteresuoti, kad jų valdžia būtų pripažįstama, jiems svarbu užsitikrinti, kad grupės nariai būtų jiems lojalūs. Dėl šių priežasčių yra svarbu propaguoti (reklamuoti) identitetą, skatinti patriotizmą arba netgi jį iš naujo sukurti: per simbolius (korporacijos juostelė, totemas, vėliava, himnas, krepšinis), per kūrybą (literatūra ar, dar geriau – tautinė, dainuojamoji poezija), per istorijos suvokimą ir perteikimą. Kuo grupė didesnė, tuo užsiimti šia reklama yra aktualiau, nes ryšiai tarp grupės narių mezgasi sunkiau didelėse nei mažose grupėse. Taip yra formuojami identitetai. Taip buvo formuojamas lietuvių nacionalinis identitetas tarpukaryje ir po nepriklausomybės atgavimo. Taip buvo formuojami visų tautinių valstybių nacionaliniai identitetai. Dabar yra formuojamas naujas – post-nacionalinis identitetas Europos Sąjungos kontekste. Jau yra suinteresuotų asmenų, kurie reklamuoja šį identitetą ir siekia, kad kuo daugiau žmonių jį įsisavintų. Tai natūralus procesas: atsiradus naujai valdžiai, siekiama kurti ir propaguoti naują
lojalumą. Taip atsiranda trintis tarp senų ir naujų propaguotojų – seno ir naujo identiteto (nacionalinio ir Europinio).

Tačiau žvelgiant iš kitos pozicijos, neišeina naujo identiteto kurti iš nieko. Naujai valdžiai atsirasti taip pat reikėjo tam tikro pagrindo, tam tikrų panašumų, kurie sietų valstybes, pradėjusias jungtis į tarptautines bendrijas. Lietuva taip pat į Europos Sąjungą įsijungė dėl to, kad turi dalį europietiško identiteto.

Taigi kas tas europietiškas identitetas? Ar jis egzistuoja? Jei taip, tai koks jis? Ar jis pakankamai stiprus kad sėkmingai veiktų ES mašina?

Įvairūs autoriai identitetą skirsto į skirtingus tipus ar sluoksnius: etninis identitetas, kultūrinis, pilietinis identitetas, istorinis ar ateities identitetas, organinis ir kuriamas.[9]

Apie etninį identitetą čia nebus kalbama. Jis priklauso daugiau nuo vidinių veiksnių ir, pagal anksčiau pateiktą klasifikaciją yra daugiau organinis. Mus domina tos identiteto rūšys, kurios pasiduoda išorės įtakai, kurias galima formuoti ir keisti.

Vieną iš tokių rūšių galima būtų laikyti kultūrinį identitetą. Šį terminą plačiausia prasme galima apibrėžti kaip bendrą istorinę patirtį, vertybių bei bendros kultūros panašumą. Europos kultūrinis identitetas kartais vadinamas bendru Europos paveldu, Europos civilizacija ir pan.

Kita identiteto rūšis, kuri būtų aktuali Europai yra pilietinis identitetas. Priklausymas tam tikrai politinei struktūrai ir savęs identifikavimas su ja. Pilietybė – jau ne natūralių šeimyninių bendruomeninių ryšių, ne vertybinės socializacijos, o visuomeninių struktūrų, kitaip tariant organizuotos ir struktūruotos bendruomenės pasekmė. Šį identitetą labiausiai nei kurį kitą galima įtakoti ir formuoti. Būtent į jį yra dedama daugiausiai vilčių siekiant suvienyti Europos tautas.

Daugialypio Europos identiteto kūrimasis- privalumas ar trūkumas?

Nėra tautos be savo istorijos, religijos ir tradicijų, ir prarasti jas, reikštų prarasti savo teisę į egzistenciją. Tačiau taip pat būtų neteisinga teigti, kad ES į šias vertybes kėsinasi. Priešingai, galimybė pažinti kitas tautas, jų kultūrą tik dar labiau patvirtina įsitikinimą, kaip brangintinos mūsų pačių vertybės. Jos sudaro bendrą europinio kultūros paveldo dalį. Jeigu jas atmestume, atsisakytume dalies Europos istorijos. Kiekvienos Europos šalies kultūra sulaukia ES paramos, jos atvirai reprezentuojama užsienyje, tad vyksta abipusiai pažinimo procesai. Būtų ydinga teigti, jog neigiama svetimų kultūrų įtaka yra vien integracijos padarinys. Jei Europos integracija yra grėsmė identitetams ir kultūrai, tai galioja visoms šalims. Tačiau su identiteto „praradimu“ susiduria ne tik europiečiai. Tai – globalinis dalykas, apie kurį lygiai tiek pat kalbama Bulgarijoje, kiek ir Šri Lankoje. ES plėtra yra ne kas kita, kaip europinis atsakas į globalizaciją. Globalizacija turi privalumų ir trūkumų. Narystė ES leidžia geriau pasinaudoti globalizacijos privalumais: išaugusia tarptautine prekyba, žmonių ir žinių mobilumu, patirties pasikeitimu, tuo pačiu sumažinant arba bent jau racionaliai kontroliuojant neigiamas šio reiškinio pasekmes. Taigi Europos integracija kultūrine prasme yra galimybė sužinoti apie kitus ir papasakoti apie save. [2]

Tiesa, vis sunkiau įvardyti, kas sudaro „nacionalinę“ kultūrą, ypač turint omenyje jos atvirumą išorės įtakai. Ryšys tarp nacionalinio ir europinio identiteto aktualus visoms šiandieninėms ES šalims narėms, ne tik būsimosioms. Skirtingos šalys narystę ES rinkosi dėl skirtingų priežasčių: Vokietija ir Italija norėjo nusikratyti kraupios karo praeities, pokolonijinė Didžioji Britanija ieškojo būdų išspręsti savo vidaus ir užsienio politikos problemas, Suomija ir Švedija skubėjo pasinaudoti galimybe sustiprinti savo saugumą susiklosčius naujoms tarptautinėms sąlygoms. [4]

Daugialypis identitetas – šiandieninės Europos realybė. Žmonės nesijaučia esą išimtinai vokiečiai ar prancūzai, jie vienu metu yra berlyniečiai ar paryžiečiai, o tuo pačiu ir europiečiai. Europietiškumo jausmas jiems dažniausiai yra nacionalinio ar regioninio identiteto papildinys.

ES esmė – interesų suderinimas, kurį užtikrinus, išlieka nacionalinių identitetu įvairovė. Kitaip būtų sunku paaiškinti tolesnį horizontaliųjų ES politikų vystymąsi ir gilinimą, išliekant ir stiprėjant nacionalinėms valstybėms.

Taikus identitetų sambūvis – tai 50 metų Europos integracijos, užkirtusios kelią konfliktams senajame žemyne, rezultatas. Šioje identitetų koegzistencijoje nereikėtų įžvelgti nieko nuostabaus – lygiai kaip Lietuvos istorija tuo pačiu yra dalis visos Europos istorijos, taip ir lietuviai gali būti europiečiai, neišsižadėdami savo lietuviškumo. Kita vertus, svarbu suvokti, jog ES šalių bendra raida ta pačia kryptimi ir jų istorinis vientisumas anaiptol nereiškia kultūrinio vienodumo.[2]

Europos kultūrinis tapatumas

Istorikas Pierre Gerbet aptardamas Europos integracijos istoriją nustatė keletą etapų, kada galima buvo ieškoti panašumų tarp anų laikų ir šių laikų Europos. Štai viduramžiais kultūra plintanti vienuolynų tinklu nematė nei sienų nei judėjimo suvaržymų. Bendra oficiali kalba, popiežiaus autoritetas sudarė tarsi vieną bendrą
erdvę. [6] Net tokia tolima barbarų šalis, kokia buvo Lietuva 13 amžiuje suprato popiežiškos valdžios ir europietiško pripažinimo svarbą, kuri paskatino karalių Mindaugą krikštytis. Renesanso, humanizmo, švietimo kultūra, reformacijos, kontrreformacijos aidai sklido į visus Europos kampelius. Vėliau taip vadinamo “Europos koncerto” (19a.) epocha leidžia kalbėti apie tam tikrą Europos valstybių bendruomenę ir tam tikras normas, kurių pagrindu Europos šalys galėjo susitarti tarpusavyje.[6]

Nors niekada nebuvo pasiektas toks tarpusavio susiklausymas koks yra dabar, įvairiais istoriniais laikotarpiais dialogas Europoje vyko kultūriniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu. Šie tarpusavio ryšiai ilgainiui kūrė tam tikrą Europos identitetą, kurį ES valstybių vadovai 1973 metais Deklaracijoje apie Europos identitetą pavadino Europos civilizacija, arba bendru paveldu, kuriam priskiriamos svarbiausios šios civilizacijos pagimdytos vertybės kaip demokratija, individualios žmogaus teisės ir laisvės, teisinė valstybė, iš kurios kyla tam tikra politinė kultūra. [2]

Kita vertus, kyla klausimas ar tas ryšys, kurį kuria bendras Europos civilizacinis pagrindas yra pakankamas, kad galėtų būti laikomas Europos identiteto pagrindu? Europoje dar egzistuoja ganėtinai ryškūs kultūriniai skirtumai. Toli gražu Europos šalys nemato pasaulio vienodomis akimis ir vis dar kiekviena pabrėžia savo nacionalinį identitetą ir savo interesus. Paprasti pavyzdžiai: religinę laisvę prancūzas supranta visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, lenkas. Olandai toleruoja narkotikų vartojimą, eutanaziją, homoseksualias santuokas. Pagaliau daug skirtumų atrasime tarp Prancūzijos visuomenės, kuri yra pakankamai informuota, žino kas vyksta jų šalyje, dalyvauja savo gyvenimą lemiančių sprendimų priėmime arba bent jau susiorganizuoja protestams, ir Lietuvos visuomenės, kur žmonės beveik be kritikos žiūri į žiniasklaidos pateiktą savos visuomenės vaizdą ir linkę priimti viską kaip yra.[13]

Politiniame lygmenyje atrasime dar daugiau skirtumų. Vienas iš paskutiniųjų ir galbūt skausmingiausių susipriešinimų – Irako karas. Neginčytina, kad valstybių poziciją daugiausiai nulėmė politiniai interesai. Tačiau yra ir gilesnės vertybinės konflikto šaknys: Europa pasidalijusi į pro-amerikietiškas, pro-atlantines valstybes ir pro-europietines, į neutralias ir karines- pacifistines ir ne. Į tas, kurios siekia vadovauti ir tokias, kurios jaučiasi antraeilėmis.

Socialinės tradicijos taip pat kiekvienoje šalyje skirtingos. Vienur žmonės dirba 35 valandas savaitėje ir turi teisę į dideles socialines garantijas, globojami plačiai įsitvirtinusios gerovės valstybės. Kitur dar pakankamai puikiai veikia liberaliojo kapitalizmo dėsniai. Kiekvienoje tradicijoje žmonės pritampa ir išvysto atitinkamus refleksus, atitinkamą požiūrį į darbą, mokslą, laisvalaikį, įsisavina atitinkamas vertybes.

Taigi yra sunku kalbėti apie Europos identiteto vientisumą, kai vyrauja tokie akivaizdūs skirtumai. Dėl to Jean Marc Ferry kalbėjo, kad Europos identitetas gali remtis tik pakankamai bendromis, deklaratyviomis vertybėmis, kurios paminėtos sutarčių preambulėse ir dėl kurių sutariama plačiu konsensusu, dažnai ne tik Europos ribose. [9]

Tuomet iškyla kita problema: kuo Europa yra ypatinga, jei ją vienija tos pačios vakarų civilizacijos vertybės kaip ir pvz. Ameriką? Kuo europietis, save identifikuodamas su plačiai apibrėžiama Vakarų civilizacija skiriasi nuo amerikiečio, save identifikuojančio su ta pačia Vakarų civilizacija?

Yra įvairių bandymų atsakyti į šį klausimą. Vienas iš aktyviau diskutuojamų – tai išskirtinis europiečių požiūris į taiką ir konfliktų sprendimus. Vadinamieji Civilinės galios debatai. Europa iš tiesų yra unikalus istorinis darinys, kuriame valstybės, anksčiau skendėjusios kruvinuose karuose, nusprendžia radikaliai pakeisti bendravimo stilių ir kurti taiką. Ne gana to, šios valstybės nusprendžia, kad toks reikalų sprendimo būdas turi būti pavyzdys likusiam pasauliui. Taip vystoma pavyzdinė taikos kultūra Europos bendrijos viduje ir nešama į pasaulį. Tarptautinė patirtis liudija, kad Europa pasižymi savo bandymu ieškoti taikių krizių sprendimo būdų, kaip teigia Christopher Hill [7], „jai labiau priimtinas įtikinėjimas nei sankcijos, tolerancija, diplomatija nei karinės priemonės“. Robert Kagan žymiame savo veikale “Of Paradise and Power“ teigia, kad europiečiai yra iš Veneros, o amerikiečiai iš Marso ir analizuoja to priežastis. Nors tokiai jėgų konsteliacijai Kagan randa objektyvių paaiškinimų per karinės galios prizmę, autorius būtent mini tam tikrą pacifistinę kultūrą, kurią jau yra išvysčiusios ir įsisavinusios Europos visuomenės ir iš jų kylantys politikai, sprendimų priėmėjai.

Neseniai europiečiai nusprendė vystyti civilinius konfliktų valdymo metodus: policijos misijos, administracinės ir teisinės misijos silpnose ir griūvančiose valstybėse. Nuspręsta šalia karinių priemonių taikos palaikymo operacijoms turėti įrankį ir po-konfliktinėms situacijoms spręsti ir konfliktų šaknims šalinti. Tai irgi iš dalies byloja apie europiečių apsisprendimą būtent šioje vietoje stiprinti savo išskirtinumą, kas galbūt ilgainiui sustiprins Europos kaip taikos nešėjos
[4]

Tačiau negalima teigti, kad tokios pozicijos vienija visą Europą. Dažnai tarptautinių klausimų sprendime tarp europiečių būna daugiau nesutarimų nei tarp Transatlantinių partnerių. Nors dažnai pasauliui Europos Sąjunga kelia nuostabą: kaip 25 tautos, kalbančios 20 skirtingų kalbų susikalba tarpusavyje, ramiai posėdžiauja ir sugeba daug pasiekti. Strateginės Europos šalių kultūros dar pakankamai skirtingos ir dažnai prireikia ilgų metų, kad pozicijos būtų suderintos.

Kita nagrinėjamo kultūrinio identiteto problema – tai istorinė Europos patirtis. Iš vienos pusės Europoje vykę karai, bei jų padariniai lyg ir trukdytų kurti bendrą identitetą, pvz. Ar gali lietuviai atleisti lenkams už Vilnių, Čekai Vokiečiams už Sudetus ir t.t. Neišvengiamai kyla klausimas: ar įmanomas Europos identitetas, kai jos valstybių istorinė patirtis tokia skirtinga ir netgi priešiška? Jean Marc Ferry sako, kad yra įmanomas istorinis susitaikymas: atsiprašymas, vienas kito ir vienas kitam padarytų nuoskaudų pripažinimas. Yra svarbūs tokie simboliniai aktai kai valstybės oficialiai tarpusavyje pripažįsta istorines nesantaikas, atsiprašo ir taip atveria savo istorinę patirtį kitoms valstybėms, įtraukia kitų valstybių istorinę patirtį į savąją. [9]

Taigi kultūrinis identitetas gali būti traktuojamas kaip tam tikras pagrindas, ant kurio kuriasi Europa. Jis nėra toks aiškus ir lengvai apčiuopiamas kaip norėtųsi ir sunku kalbėti apie jo vientisumą. Tačiau jo paneigti taip pat negalima. Didelė dalis šio kultūrinio identiteto – vertybių ir sampratų yra susiformavę per daugelį metų veikiant įvairiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Tad galima būtų sakyti, kad čia apibrėžtas kultūrinis identitetas yra taip pat labiau organinis nei konstruojamas.

Pilietinis identitetas

Pilietinis identitetas yra labiau problematiškas ir labiau aktualus, nes jis susijęs su valdžia ir įtaka. Jis dar yra svarbus Europoje ir dėl savo ryšio su demokratija, kuri visgi yra skelbiama kaip viena pagrindinių Europos vertybių. Kol valstybės sprendė tarpusavyje pasirašyti vieną ar kitą ekonominę sutartį, kol vidinė rinka veikė netobulai ir buvo įmanoma apsaugoti savo ypatingus nacionalinius interesus, tol Europos Bendrijų valstybių narių piliečiai nelabai jaudinosi dėl to, kas vyksta Briuselyje. Tačiau kai ES sostinės sprendimai ėmė vis labiau liesti plačią visuomenę, iškilo lojalumo šiai naujai valdžiai klausimas ir santykio su ja nustatymas. Šis klausimas tapo netgi gyvybiškai svarbus ES statinio išlikimui, nes be piliečių lojalumo ir paramos demokratinėje visuomenėje netoli nukeliausi. Galima, aišku, būtų pasikliauti valstybėmis narėmis kaip tarpininkais tarp Briuselio ir Europiečių tikintis, kad vyriausybės paaiškins ir įtikins savo piliečius apie vykdomos politikos reikšmę. Tačiau persipynimas ir tarpusavio priklausomybė jau neleidžia taip lengvai atskirti valstybių narių prerogatyvų ir veiklos sričių nuo ES tiesioginio ryšio su piliečiais. Pagaliau Europos valdžiai daug saugesnis sprendimas – remtis europiečių pilietiniu identitetu.

Pilietinis identitetas, kaip apibrėžė Barani ir Delayney, – tai santykis su tam tikra politine visuomenine struktūra. Geriausiai pajusime, kad esame piliečiai tos struktūros, su kuria kasdien turime reikalų: mokam mokesčius, vykdom įsakymus, kurios esame ginami ir saugomi, kurios gyvenime tiesiogiai dalyvaujame balsuodami ar rengdami įvairias akcijas. Europos Sąjungos realybėje tokį pilietinį identitetą Europos piliečiai greičiausiai jaus ekonominiuose reikaluose, nes būtent čia ES gyventojai jaučia daugiausiai Briuselio įtakos. Iš vienos pusės eilinių piliečių ekonominis identitetas yra pakankamai lengvai sukuriamas ir nekelia labai daug širdies skausmo ar bėdų: tai praktiški klausimai. Ten kur sprendimas priimtas, ten ir važiuosime derėtis. Tie, kurie kasdien piniginėje nešiojasi eurą, tie dar labiau ima jaustis europiečiais. Tarp tokių vienijančių veiksnių galima paminėti taip pat ir pvz. struktūrinius fondus. Kažkas Romos sutartį yra pavadinęs genialia sutartimi, nes joje yra įrašyti struktūriniai fondai. Ten kur nemokamai dalijami pinigai – ten visuomet atsiranda dalyvių. [3]

Iš kitos pusės, visgi, negalima nekreipti dėmesio į vis dar išliekančius nacionalinius interesus: išsikovoti kuo didesnę cukraus kvotą, apsaugoti nacionalinę lėktuvų pramonę ir pan. Tačiau nei viena valstybė ar jos gyventojas nenuneigs, kad priklauso ekonominei bendrijai, kur ekonominiai klausimai sprendžiami kartu.

Taigi ekonominė bendruomenė kuriama nors ir ne be kliūčių bet pakankamai sklandžiai. Kiek sunkiau su politine bendruomene. Kyla vertybinė problema: politiškai aktyvioje visuomenėje nesant pilietinio Europos identiteto, plintant nacionalizmui ir ekstremizmui, kyla grėsmė pačiai Europos Sąjungai subyrėti. Ši grėsmė jau lipa ant kulnų: danai nepritarė Mastrichto sutarčiai, airiai – Nicos naujovėms, būsimajame Europos Parlamente organizuojasi grupės, sieksiančios “struktūrą sugriauti iš vidaus”. Taigi, peršasi vienintelė išvada- jeigu dar nėra tvirtų pilietinių ryšių tarp ES ir jos gyventojų, reiktų juos kuo greičiau kurti ir stiprinti.

Aptariant Europos pilietybę susiduriama su dviem problemom: praktine ir

teorine. Praktinė problema yra ta, kad Europos Sąjungos sutartyse įrašyta jog sukuriama Europos pilietybė, savaime nieko neduoda: visos Europos piliečio teisės galioja tik su sąlyga, kad jis turi valstybės narės pilietybę. O tai, kaip Europos piliečiai žiūri į savo teises parodė paskutiniai Europos parlamento rinkimai.

Teorinė problema: pilietybės sąvoka vystėsi kartu su tautinės valstybės sąvoka, todėl pilietybė apskritai sunkiai suvokiama kitaip nei nacionaliniame kontekste. Valstybės, o taip pat ir pilietybė bei lojalumas valstybei buvo kuriami tam tikru istorijos laikotarpiu ir tam tikromis sąlygomis.[4] Kaip Jean Marc Ferry pavadino, tai buvo vertikali integracija: valstybė kontroliuoja mokesčių sistemą, karinę prievolę ir švietimą.[9] Kažin ar galima tą patį vienijimosi modelį taikyti Europos Sąjungai? Ar tai būtų realiai įmanoma dabartinėmis sąlygomis ir ar valstybės narės su tuo sutiktų? Yra nemažas federalistinis judėjimas, kuris siekia iš ES padaryti federaciją, tačiau yra labai daug abejojančių šiuo projektu. [11] ES integraciją yra lengviau suvokti kaip horizontalią integraciją: per bendradarbiavimą, ryšius, persipynimą. Jei pagal M. Weberį valstybė turi jėgos monopolį, pagal E. Gellnerį – oficialios švietimo sistemos monopolį, pagal J. M. Ferry Europos Sąjunga turi valstybių narių viešosios politikos koordinavimo monopolį. Čia taikomos kitos taisyklės nei nacionaliniame kontekste.

Europos piliečių informuotumas apie Europą menkas, ryšio ir kasdieninio santykio su Europos institucijomis ar jos veikla yra mažai. O jei ir yra, ypač naujai prisijungiančiose ES šalyse jis dažnai neigiamas, nes daugėja biurokratijos ir normų. Taigi susiduriame su Europinio identiteto pobūdžio bei jo kūrimosi pagrindo problema.

Vienas iš būdų skatinti Europos pilietinį identitetą būtų remtis valstybių patirtimi ir bandyti pritaikyti išbandytus modelius, pavyzdžiui E. Gellnerio modelį. Kurti identitetą per švietimą, tačiau ieškoti laikui ir situacijai adekvačių švietimo sistemos pakaitalų, pavyzdžiui, žiniasklaida. Yra buvę ir dabar yra nemažai Europinės žiniasklaidos projektų: įvairių žurnalų, televizijos programų, siekiančių apimti visą Europą arba dalį jos. Viena iš gerai veikiančių iniciatyvų – tai „Arte“, Vokiečių ir Prancūzų televizija. Tačiau ji kol kas veikia tik dviejose šalyse. Pagaliau visa tai – tik lašas jūroje. Pagrindiniai Europos piliečių informaciniai kanalai lieka nacionaliniai o Europos žinios juose pasirodo nereguliariai, paskęsta tarp kitų naujienų arba tiesiog būna techninės, nedominančios, neinformatyvios, nieko įsimintino žiūrovui nepaliekančios (pvz. apie atskirus asmenis, įvairius skandalus ir pan.). Informacijos ir žinių apie Europos Sąjungą trūkumas – viena opiausių Europos problemų, kurios neišsprendus, vargu ar galima tikėtis pilietinio identiteto. [4]

Problema, galima sakyti, sąlygota situacijos: kad galėtumėme efektyviai perduoti informaciją, visų pirma turime susišnekėti. Kalbų skirtumas visgi įneša nemažai susiskaldymo Europoje. Filosofas Phillip Van Parijs išvystė visą teoriją apie tai, kaip Europai reikia vienos kalbos, kuri jo manymu turėtų būti anglų kalba. Ši teorija čia nebus nagrinėjama, tačiau vieną šio filosofo teiginių verta paminėti. P.V. Parijs manymu demoso negalima sukurti jei nėra bendros kalbos. Kalbų skirtumai kuria nelygybę. Ekonominę nelygybę, nes automatiškai pranašumą darbe ir versle turės tie, kurių kalbą daugiausiai mokosi kiti europiečiai (šiuo atveju – anglakalbiai). Nelygybę taip pat ir pastangose, kurias europiečiai turi padėti, kad išmoktų vieną ar kitą kalbą. Taip pat akivaizdi ir kultūrinė nelygybė.[4]

Vienas būdų kurti pilietinį identitetą – tai viešoji erdvė, per kurią piliečiai, paprasti interesų reiškėjai galėtų dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Viešosios erdvės esmė ta, kad iškylančios problemos, ypač bendrų normų interpretacijos klausimai galėtų būti viešai aptarti, išdiskutuoti ir taip būtų surandami bendri sprendimai. Tai – puikus demokratinis principas, nes numato platų dalyvavimą ir diskusijas vietoj to, kad galingiausi primestų savo interesus. Dialogas – tai pilietinės, informuotos visuomenes pagrindas, taip pat padedantis piliečiams identifikuotis su ta erdve, kurioje jie sprendžia problemas. Vis dėlto, realybėje šis principas sunkiai veiktų. Pavyzdys – Europos konventas. Čia buvo siekiama taikyti visus deliberatyviosios (patariamosios) demokratijos elementus: išplėsti dalyvaujančiųjų ratą, priartinti pilietį prie sprendimo procesų, diskusiją pakreipti taip, kad diskutuotojai ateitų ne savo interesų apginti, o klausytis ką visi pasakys ir ieškoti visiems geriausio sprendimo. Tai buvo siekis, o nieko gero nesigavo. Reprezentatyvumas šiek tiek abejotinas, nes tiek vyriausybių tiek parlamentų nariai buvo paskirti. Įsiklausymas į kito interesus taip pat sunkiai suveikė.

Viešosios erdvės Europoje problema ta, kad ji kuriasi daugiausiai elito lygmenyje ir sunkiai perduodama plačiajai visuomenei. Jeigu šie principai – viešosios erdvės, deliberatyvios demokratijos – įsišaknytų, būtų sėkmingai taikomi, ir dar pavyktų juos perduoti piliečiams, tai galėtų būti puikus pagrindas pilietiniam identitetui. Tam
žingsniai jau yra žengiami ta linkme. Romano Prodi komisija išleido žaliąją knygą apie valdymą („Governance“). Šios koncepcijos skirtumas nuo paprasto valdymo (government) yra tas, kad čia į sprendimų priėmimą siekiama įtraukti kiek galima daugiau dalyvių: pilietinės visuomenės narių, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, įvairių interesų grupių atstovų. Jau konsultacijos plečiamos su regionų komitetu, taip pat su ekonominiu ir socialiniu komitetu. Taip pat plečiamas konsultacijų skaičius ir jų įvairovė: konferencijos, klausymai, internetiniai projektai. Esmė yra ta, kad sprendimas turi atitikti kuo didesnės visuomenės dalies interesus ir nuomones, turi būti surastas kompromisas. Toks dialogas ir dalyvavimas yra efektyvi pilietinio identiteto skatinimo priemonė. Taip kuriami horizontalūs ryšiai, tinklas tarp Europos piliečių, kuris integruoja Europos visuomenę. Kol kas – tai ideali koncepcija, kurios įgyvendinimo bus palaipsniui siekiama. Visgi pirmi žingsniai jau žengti.[4]

Yra ir kitų pasiūlymų kaip kurti pilietinį identitetą. Barani ir Delayney kalbėjo apie teisinę sistemą lygindami JAV integraciją su Europine integracija. Europos Sąjunga kuria tam tikrą teisinę erdvę. Nors ES sutartys yra daugiau tarpvalstybinis susitarimas, ES teisinė bazė liečia ir tiesiogiai jos piliečius.[3]

Tie sprendimai, kuriuos priima Europos ministrų taryba vienaip ar kitaip reglamentuoja ES piliečių gyvenimą ar bent jo dalį. Tačiau kiekvieno ES piliečio santykis su pačia struktūra bus tvirtesnis ar silpnesnis priklausomai nuo to, kiek tiesiogiai jis su ja susidurs. Minėti autoriai analizavo JAV federalinių teismų artumą prie eilinio piliečio. Per galimybę kreiptis į federalinį teismą ir tuo būdu būti valstybės ginamam stiprėjo piliečio ryšys su federaline valstybės valdžia. Tai, kad teismai buvo matomi o jų procesai gerai žinomi, skatino piliečių nacionalinį identitetą. Europoje, tuo tarpu, teismas užsiima daugiau ekonominiais klausimais. Be to jis kritikuojamas dėl savo neprieinamumo eiliniam piliečiui, kuris norėdamas kreiptis į šį teismą turi įrodyti, kad jis yra tiesiogiai liečiamas tam tikro Europos teisės akto. Europoje, bent jau kol kas, nėra galimybės vystyti pilietinį identitetą per teismų sistemą, tačiau tai gali pakisti, ypač jei būtų priimta konstitucija ir jeigu toliau bus kuriama Europos teisinė erdvė.

Apie Konstituciją ir teisinę erdvę bei ryšį su ja kaip potencialų pagrindą identitetui kurti kalbėjo Jurgen Habermas, pasiūlydamas konstitucinio patriotizmo idėją. Christopher Lord taip pat rašė, kad viena iš konstitucijos funkcijų – kurti identitetą. Ne vienas autorius mano, kad būtent konstitucinis patriotizmas Europai būtų geriausia forma kurti identitetą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4326 žodžiai iš 8269 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.