Europos integracija europos bendrijų susikūrimas
5 (100%) 1 vote

Europos integracija europos bendrijų susikūrimas

TURINYS

ĮŽANGA 2

INTEGRACIJOS SAMPRATA 3

EUROPOS INTEGRACIJOS PRIEŽASTYS 3

EUROPOS BENDRIJŲ SUSIKŪRIMAS IR EVOLIUCIJA Į EUROPOS SĄJUNGĄ 4

SUVESTINIS EUROPOS AKTAS 8

IŠVADOS 10

LITERATŪROS SĄRAŠAS 11

ĮŽANGA

Pačia bendriausia žodžio prasme integracija – tai procesas, kuriam vykstant kokios nors dalys darniai susijungia į visumą. Kadangi termino reikšmė yra labai plati, tai jis gali būti taikomas daugybėje žmogaus pažinimo sričių, kur tiktai siekiama apibūdinti ir tirti kokius nors vienijimosi arba skaidymosi procesus.

Tuo tarpu socialiniuose moksluose ir ypač politikoje integracijos terminas gali būti vartojamas kalbant apie genčių, regionų, socialinių sluoksnių, interesų grupių, politinių partijų ar pagaliau valstybinių darinių jungimąsi. Intergracijos terminą ypač išpopuliarino ir padarė beveik kasdien daugelio žmonių vartojamą XX amžiaus vidyryje susikūrusios Europos Bendrijos, kurių pagrindiniu tikslu steigėjų buvo nuspręsta laikyti glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimą.

Kadangi ir šiandien Europos integracijos klausimas yra aktualus, tai referate svarbu aptarti kas apskritai yra integracija, kokios svarbiausios Europos integracijos priežastys bei kaip vyko Europos bendijų kūrimasis ir jų evoliucija į Europos Sąjungą.

Referato tikslai:

1. išsiaiškinti, ką reiškia integracijos terminas;

2. aptarti svarbiausias Europos integracijos priežastis;

3. išanalizuoti, kaip kūrėsi Europos bendrijos.

INTEGRACIJOS SAMPRATA

Integracija (lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas) yra daugiaprasmė ir įvairiai traktuojama sąvoka, reiškianti atskirų dalių sujungimą į vieną sistemą, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio ryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi.

Integracija atsirado ir vystosi netolygiai. Todėl daugiau gyventojų turinčios šalys yra pranašesnės už tas, kuriose jų mažiau, nes imlioje vidaus rinkoje plėtojasi optimalaus dydžio gamyklos, auga konkurencinė galia. Pagal savo mastą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti:

1. globalinė (Tarptautinis valiutos fondas, Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymo bankas, JTO),

2. regioninė (Europos Sąjunga, NAFTA, ASEAN).

Integracijos procese dalyvauja įvairūs subjektai: valstybės, supranacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos. Visų jų interesai ir tikslai skirtingi, todėl kyla įvairiausių prieštaravimų. Paprastai skiriamos dvi integracijos formos:

1. ekonominė integracija,

2. politinė integracija.

EUROPOS INTEGRACIJOS PRIEŽASTYS

Teoriškai yra galima tiek globalinė, tiek regioninė integracija, tačiau pasaulio politinėje praktikoje globalinė integracija buvo ir tebėra teorinė galimybė, tuo tarpu regioninė integracija, visų pirma Europos valstybių integracijos formos, jau tikrai yra tapusi ir politinės praktikos dalyku.

Kadangi integracija yra labai platus, sudėtingas ir painus reiškinys, savo mastu, ko gero, sulygintinas su politika, todėl atskleisti integracijos priežastis ir veiksnius yra taip pat sudėtinga, kaip paaiškinti politiką.Tačiau yra susiformavusios dvi nuomonės, bandančios paaiškinti labiausiai išplėtoto Europos integracijos atvejo priežastis.

1. Kai kurie teoretikai mano, kad Europos integracija yra natūralus procesas, liudijantis, jog suvereni nacionalinė teritorinė valstybė, kaip žmonių politinės organizacijos forma, jau išsėmė visas savo galimybes. Todėl egzistuojančią suverenių valstybių sistemą pamažu ir pradeda keisti didesni politiniai junginiai, savotiškos supervalstybės.

2. Tuo tarpu kiti teoretikai, stebėdami tą patį Europos integracijos procesą, padarė kitokią išvadą. Pasak jų, yra priešingai – integracija nėra natūralus procesas. Kad jis prasidėtų, vyriausybės turi savanoriškai apsispręsti dėl jo. Ir vyriausybės tai daro ne dėl kokių nors teorinių ar idealistinių paskatų, o todėl, kad yra įsitikinusios, jog tai joms bus naudinga. Kitaip tariant, suverenių valstybių vyriausybės paveda tarptautinėms institucijoms tvarkyti tam tikrus reikalus ne todėl, kad pačios nepajėgtų to padaryti, bet todėl, jog yra priežasčių manyti, kad taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. O drauge tai reiškia, jog suverenios nacionalinės valstybės ne tik „nemiršta“ – priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, lengviau prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos.

Teoriniai šių dviejų nuostatų šalininkų debatai nėra pasibaigę, ir galutinį atsakymą turėtų pateikti pati Europos integracijos realybė. Tačiau, šiaip ar taip, kiekviena iš šių teorinių nuostatų atspindi tai, kad šiuolaikinė integracija yra vienu metu tarptautinėje politikoje besireiškiančių procesų, valstybių suartėjimo ir atsiribojimo, išraiška.

EUROPOS BENDRIJŲ SUSIKŪRIMAS IR EVOLIUCIJA Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Kertinis akmuo Europos Bendrijai buvo padėtas 1950 m. gegužės 9 d., kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas (Robert Schuman) pateikė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą, Šumano deklaraciją. Jame buvo numatoma Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno
pramonę padaryti pavaldžią Jungtinei Vyriausiajai Valdybai, kurios vadovaujama organizacija liktų atvira kiekvienai kitai Europos valstybei.. Šiuo pasiūlymu siekta dviejų tikslų: viena, nebuvo prasmės kaustyti Vokietijos vienašališkais apribojimais, tačiau kita vertus, visiškai nepriklausoma Vokietija dar buvo suvokiama kaip potenciali grėsmė taikai. Taigi pagrindinė sąlyga, leidžianti žengti pirmąjį žingsnį į vieningą Europą, buvo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas. Tik esant santaikai tarp didžiųjų Europos valstybių galima politinė ir ekonominė visos Europos Sąjunga. Vokiečiai pasiūlymą sutiko palankiai, o netrukus prie deklaracijos prisijungė Italija, Belgija. Liuksemburgas ir Olandija.

1951 m. balandžio 18 d. Prancūzija, Vokietijos Ferderacinė Respublika, Italija, Belgija. Liuksemburgas ir Olandija pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri įkūrė EAPB – Europos anglies ir plieno bendriją (ECSC – European Cooland Steel Community), pirmąją vieningos Europos pakopą. Paryžiaus sutartyje buvo du iš esmės nauji aspektai:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 898 žodžiai iš 2913 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.