Europos integracija
5 (100%) 1 vote

Europos integracija

1121

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO

Barboros radvilaites

ekonomikos, vadybos blabla studentės

Rašto darbas

EUROPOS INTEGRACIJA

Asistentas

Klaipėda, 2005TURINYS

ĮŽANGA 3

ISTORINĖS APLINKYBĖS 3

INTEGRACIJOS EIGA 6

INTEGRACIJOS EKONOMINIAI REZULTATAI 9

IŠVADOS 10

LITERATŪROS SĄRAŠAS 11

ĮŽANGA

2004-04-30 yra viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje. Tapome priimti į Europos valstybių šeimą – Europos sąjungą – Europos valstybių asociaciją, kuri siekia glaudžios ekonominės ir politinės integracijos savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje vardan. Gyvenimas vieningoje Europoje su kitomis tautomis yra neišvengiama realybė ir sunkiai paneigiama vertybė, nes suteikia galimybę realizuoti save kaip asmenybę, saugiai jaustis pasaulyje. Norint pasinaudoti Europos Sąjungos teikiamomis privilegijomis, tapti aktyviu Europos piliečiu, būtina suprasti Eurointegracijos prasmę, jos egzistencijos pagrindus.

Tad šio darbo tikslas – atskleisti ir išnagrinėti Europos istorijoje precedento neturinčios bendrijos vystymosi, integracijos prielaidas, pagrindines priežastis, eigą ir rezultatus.

ISTORINĖS APLINKYBĖS

Europos istorijoje ne kartą mėginta keisti jos geopolitinį žemėlapį, keisti valstybės, kaip idėjos, sampratą. Dar Romos imperijos laikais galima įžvelgti pirmuosius bandymus sukurti vieną valstybę, Viduržemio jūrą paverčiant imperijos vidaus ežeru. IX a. Karolio Didžiojo imperija, 962m. atsiranda Šventosios Romos imperijos sąvoka. Visos šios valstybės apėmė didžiulius dabartinių valstybių plotus, tačiau jų kūrimo būdai ir esmė skyrėsi nuo ES kūrimo, mat „pagrindine vertybe buvo laikoma valstybė, tuo pačiu slopinant bet kokį žmogaus iššūkį“ (P.Fontaine). Jos buvo kuriamos užkariavimais, neatsižvelgiant į užkariautų teritorijų gyventojų papročius , vertybes, norus priklausyti vienai valstybei ir pan., o ES pagrindinis tikslas, minimas ES sutarty: „sukurti kuo glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“.

Ypač Švietimo amžiuje (XVIII a.) sustiprėjęs nepasitenkinimas valstybių santvarka skatino keisti valstybės, kaip idėjos, sampratą. Tačiau pavieniai mąstytojai – I. Kantas, Ž.Ž. Ruso, A.Sen-Simonas, Dž. Madzinis ir kt., pateikę įvairių Europos vienijimosi projektų ir stoję už glaudesnę tautų sąjungą, nepateikė jokių praktinių šių idėjų įgyvendinimo pasiūlymų.

Nuo XX a. pradžios Europoje vis labiau sklandė vienijimosi idėjos ir bandymai šias idėjas įgyvendinti. Jau po pirmojo pasaulinio karo, po Paryžiaus Taikos konferencijos 1919 m. Centrinės Europos valstybės iširo ir, dėl atsiradusio politinio vaakumo, Europos geopolitiniame žemėlapy atsiranda dešimt naujų valstybių. „Esminis įvykis, slypėjęs už pokarinių rekonstrukcijų programos buvo 1917 m. Spalio revoliucija. Naujas vaiduoklis – komunizmo šešėlis, užklojęs karo nuniokotą Europos sceną, paskatino Vakarų liberaliąją demokratiją atsisakyti tradicinio nacionalinio valstybių varžoviškumo ir ideologiškai vienytis.“(G.Delanty) To pasėkoje pokario metais kuriasi paneuropinės organizacijos – 1920 m. „Paneuropos“ sąjunga , Tautų Lyga. Paneuropos judėjimas skelbė tikslą suvienyti visas Europos žemyno valstybes, išskyrus Rusiją (kaip Eurazijos šalį ) ir Didžiąją Britaniją, kurios valdos buvo išmėtytos visame pasaulyje. Judėjimą apramino įsiliepsnojęs antrasis pasaulinis karas, tačiau sąjungininkams pasiekus pergalę, nuniokota Europa pradėjo ieškoti būdų ateityje išvengti tokios tragedijos ir čia vėl smarkiai išplito Europos vienijimosi idėja.

1946 m. Ciuriche Vinstonas Churchillis savo kalboje pasiūlė Europos šalių sąjungos, o tolimesnėje ateityje ir Jungtinių Europos valstijų, koncepciją.

1948 m. paneuropinės organizacijos Hagoje sukvietė Europos Kongresą, kuriame dalyvavo virš 800 delegatų – politikų, mokslo ir kultūros veikėjų. Nepaisant iškilusių nesutarimų tarp prancūzų (kurie pasisakė už būsimą Europos parlamentą, turintį viršnacionalinius įgaliojimus ) ir britų (jie teigė, kad parlamento narius turi rinkti nacionaliniai parlamentai ar net vyriausybės ), Kongrese buvo priimta rezoliucija, raginanti kurti viršvalstybinius organus. Po konferencijos vykusių konsultacijų pasekmė – 1949 m. įkurta Europos Taryba, kurios sostine tapo Strasbūras. Pirmojoje jos Parlamentinėje Asamblėjoje dalyvavo 15 Europos valstybių, įskaitant Turkiją.

Su Europos vienijimusi susijusios ir JAV. 1947 m. JAV valstybės sekretorius D. Maršalas pasiūlė ekonominės pagalbos planą Europai „atkurti ir sustiprinti“. Maršalo planas numatė 16 Europos valstybių suteikti 13,2 mlrd. dolerių paramą. Už humanitarinių motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai: JAV ekonomika kare sustiprėjo, tačiau pokario ekonomikoje vyravo nepasitikėjimas – stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo. Be to, Europa per karą labai įsiskolino JAV, tad tik iš atsigavusios Europos JAV galėjo tikėtis atgauti savo pinigus. Ekonominės pokario krizės galėjo sustiprinti komunistų pozicijas, tad šia pagalba JAV sumažino komunizmo plitimą, bet ir sustiprino Europoje savo politinę įtaką ir
sukūrė rinką savoms prekėms. Tačiau tai leido paremti karo nuniokotą Vakarų valstybių ūkį, sumažinti nedarbą, viešpatavusį skurdą. Sparčiai plėtojamas ūkis ir gyvenimo lygio kilimas nulėmė demokratijos įsigalėjimą Vakarų Europoje. Smarkai padidėjo išlaidos socialiniam aprūpinimui , smarkiai perskirstomos pajamos , dalis kapitalistų pelno, surinkto kaip mokesčiai, skiriami socialinėms išmokoms – nepasiturintiems. Todėl turtiniai skirtumai nekėlė grėsmės esamai demokratijos santvarkai.

Prie Europos bendradarbiavimo prisidėjo naujos organizacijos. Pagalbai pagal Maršalo planą derinti buvo sukurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija ( OEEC )., kurioje dalyvavo 16 valstybių, Ši organizacija išliko ir pasibaigus Maršalo plano veikimo laikui.

Europos Tarybos veikla, kuri labiau skatino kultūrinį bendradarbiavimą bei derino teisės normas, suteikė impulsą Prancūzijos užsienio reikalų ministro R. Šumano planui. 1950 m. jis pasiūlė ekonominę Europos vienijimosi idėją – tarsi atsaką i 1949 m. ekonominę socialistinių šalių sąjungą ESPT . Taigi Europos kūrimu pagal Šaltojo karo taisykles buvo siekiama sudaryti užkardą prieš SSRS ir komunizmą, o taip pat tai buvo bandymas sutrukdyti atgaivinti Trečiąjį Reichą. Mat Šumano plano tikslas – sukurti pirmąją viršnacionalinę struktūrą, kuri valdytų Prancūzijos ir Vokietijos dvi pramonės sritis, tuo metu turėjusias strateginę reikšmę – karo pramonėje naudojamą plieną ir anglį. 1952 m. buvo įkurtas Europos anglių ir plieno susivienijimas ( EAPS ). EAPS dėka buvo sudaryta bendroji rinka anglių ir metalurgijos pramonės gaminiams. Susivienijime dalyvavo 6 šalys: Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Liuksemburgas ir Nyderlandai.

EAPS įkūrimas tapo realiu žingsniu, žyminčiu naujos eros pradžią. Organizacijos veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių valstybių sąjungai. 1957-03-25 vykusioje Romos konferencijoje jos pasirašė Europos ekonominės bendrijos ( EEB ) ir Europos atominės energetikos ( Euratom ) steigimo sutartis. Svarbiausias sutarties punktas buvo bendrosios rinkos sudarymas, tad iš čia ir kilo kitas EEB pavadinimas „Bendroji rinka“. EEB veikla turėjo integruoti šešių valstybių ūkį. Kad tam netrukdytų nepakankamai jai pasirengusių valstybių prisijungimas, buvo numatyta naujus narius priimti tik vienbalsiai.

Taigi, kaip Šaltojo karo padarinys, Europos idėja tapo karo, arba veikiau politines sistemos, pagristos nuolatiniu pasirengimu jam, legimitacija. EB buvo kuriama ne tik tam, kad teiktų reikalingos jėgos valdyti vėlyvojo kapitalizmo krizes, bet ir tam, kad leistų valstybėms siekti skirtingų savo tikslų, jaučiantis ekonomiškai saugiems, globaliniu lygmeniu padarant Vakarų Europos kapitalizmą konkurencingą.

Dar paprasčiau sakant, – antrojo pasaulinio karo padariniai, pokario krizės, ką tik nugalėtas fašizmas ir naujas siaubas – komunizmas skatino būti pasirengusiems, ieškoti tvirtų sąjungininkų, stiprinti savo ūkį, politinę ideologiją. Stipri valstybė – pirmiausia tokia, kuri stipri ekonomiškai. Tad valstybių integracija pirmiausia į pabrėžtinai ekonominę sąjungą buvo šių istorinių – politinių priežasčių rezultatas.

INTEGRACIJOS EIGA

Didžiajai Britanijai atsisakius dalyvauti EEB, ją sudarė šešios šalys, tačiau 1961 m. ji peržiūrėjo savo poziciją ir 1962 m. pareiškė norą dalyvauti organizacijoje, o kartu su ja ir Airija, Danija bei Norvegija. Tačiau, dėl Prancūzijos prezidento de Golio reikalavimo, derybos su D.Britanija buvo nutrauktos. Pagrindinė vetavimo priežastis buvo baimė, kad priėmus D.Britaniją, Bendrija praras savo europietiškumą dėl D.Britanijos transatlantinių ryšių.

1967 m. D. Britanija, Danija, Airija ir Norvegija vėl pareiškė norą prisijungti prie EEB, bet Prancūzija vėl vetavo. Tuo metu santykiai tarp Prancūzijos ir Bendrijos institucijų darėsi vis labiau įtempti, todėl Prancūzija savo iniciatyva atšaukė savo atstovą iš Europos Ministrų Tarybos ir nutraukė bendradarbiavimą joje. Prasidėjo „tuščios kėdės krizė“ – viena rimčiausių Bendrijos krizių. Ją sprendžiant vėliau buvo pasiektas kompromisas, numatantis, kad priimant gyvybiškai svarbius sprendimus, diskusijos turi vykti tol, kol bus pasiektas susitarimas.

EAPB, EEB, Euratom esant trim skirtingoms organizacijoms, pasidarė sunku derinti sprendimus energetikos ir pramonės politikos srityse, todėl 1965 m. buvo žengtas dar vienas jungimosi žingsnis – visos trys organizacijos sujungtos į vieną.

1967-07-01 visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas.

Iki 1969 m. panaikinti savitarpio prekybos apribojimai, t.y. atsisakyta muitų pramonės gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Be to, jos nustatė vienodai didelius muitus prekyboje su trečiosiomis šalimis. Taigi EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencines sąlygas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1447 žodžiai iš 2881 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.