Europos integracija1
5 (100%) 1 vote

Europos integracija1

11213141

EUROPOS INTEGRACIJA

Tuo metu, kai Europa grimzdo į pesimizmą skaičiuodama II Pasaulinio karo nuostolius, filosofas K. Jaspersas buvo paklaustas, ar Žemėje dar apskritai liko tai, ką būtų galima pavadinti Europa. Atsakymas buvo trumpas: „Biblija ir antikos idėjos“. Taip buvo apibrėžti du svarbiausieji dalykai, jungiantys Senojo žemyno žmones: iš antikos paveldėtas racionalus mastymas ir krikščioniškosios vertybės. Ant šių pamatų ir pradėta vienyti Europa.

Vakarų Europos valstybių integracijos pradžia laikoma 1951 metų gegužės 9 diena, kai Paryžiuje paskelbta Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano deklaracija, kuria šešios Vakarų Europos valstybės – Prancūzija, Vokietijos FR, Italija, Belgija, Nyderlandai, ir Liuksemburgas buvo pakviestos įkurti naują tarptautinę organizaciją – Europos anglių ir plieno bendriją. Naujai įkurta organizacija veikė labai sėkmingai. Todėl po šešerių metų tos pačios valstybės nutarė išplėsti ekonominę integraciją ir sukurti tokią ekonominę bendriją, kuri integruotų ne tik kurią nors ūkio šaką, bet ir visą tų valstybių ūkį. 1957 metais buvo pasirašyta Romos sutartis. Ja buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija. Be to, buvo pasirašyta atskira sutartis – įsteigti atskirą organizaciją šių šešių valstybių atominės energetikos reikalams bendrai tvarkyti – Europos atominės energetikos bendrija, kuri dažniausiai vadinama tiesiog Euratomu. Kadangi visų trijų bendrijų organizacinė struktūra buvo analogiška, 1967 metais buvo susitarta įkurti bendrus visų trijų bendrijų valdymo organus. Ir nors formaliai teisiškai liko egzistuoti visos trys bendrijos, jos buvo pradėtos vadinti bendru Europos bendrijos vardu. Terminas Europos sąjunga oficialiai pradėtas vartoti įsigaliojus Mastrichto sutarčiai ir nurodo platesnį integracijos procesą, susidedantį iš: 1) trijų bendrijų (Europos bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Eurotomo); 2) bendros užsienio ir saugumo politikos; 3) bendradarbiavimo teisėtvarkos ir vidaus reikalų klausimais.

Kodėl kilo poreikis vienyti Europą

Tai sąlygojo daugybė įvairiausių motyvų, iš kurių svarbiausi buvo šie :

 Poreikis sparčiau plėtoti pokario ekonomiką;

 Prekybos Europoje liberalizavimas;

 Naujo ginkluoto konflikto baimė;

 Efektyvios atsvaros Rytų blokui sukūrimas;

 Būtinumas grąžinti Europai prarastą jos ekonominį ir politinį statusą tarptautinėje bendrijoje.

Europos suvienijimo idėja turėjo daug šalininkų tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų. Ir vieni ir kiti buvo įsitikinę, kad po dviejų Europos pilietinių karų žemyną galima atstatyti tik bendromis jėgomis. Europos valstybės, be jas skiriančių nesutarimų turėjo daug bendrų interesų ir siekių. Vis tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač ekonomikos ir prekybos srityse, maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga.

Pokario laikotarpiu išryškėjo bendri Europoje vykstančios integracijos principai, nulėmę pagrindinių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo būdus.

Pagrindiniai integracijos principai

Rinkų integracijos principas pabrėžia, kad ES ekonominė integracija pagrįsta valstybių narių rinkų integracija. Ją sudaro atviros ir tarpusavyje konkuruojančios rinkos, garantuojančios sandorių laisvę ir rinkos dėsnių veikimą. Konkurencijos politika kuria laisvos rinkos funkcionavimo taisykles. Rinkų integracija turi būti harmonizuota, t.y. visų šalių vyriausybės turi vienodas galimybes kištis į ekonomikos sferą ir įtakoti rinkos procesus. Pagrindinis harmonizacijos instrumentas – valstybių narių teisinių sistemų derinimas.

Integracijos gilinimo principas. ES, realizuodama savo tikslus ir uždavinius pirmiausia atsižvelgia į savo narių ketinimus. Sąjungos dinamiškumas niekada niekam nekėlė jokių abejonių. Romos sutartyje buvo akcentuojamos muitų unijos ir bendros rinkos kūrimas. Vieningos Europos aktas patvirtino vidaus rinkos kūrimo principus ir harmoningumą, naujus Bendrijos įgaliojimus gamtosaugos, vartotojų apsaugos bei socialinėje srityse. Naujus tikslus iškėlė Mastrichto sutartis : Ekonominės ir valiutų sąjungos sukūrimas, pramonės politika, transeuropinė transporto, energetikos bei telekomunikacijų infrastruktūros programa.

Skirtumų toleravimo principas. Įvairovė visuomet buvo išskirtinis Europos bruožas, o pagarba jai tapo svarbiu integracijos elementu. Europos Sąjunga netapo ir kažin ar taps federacine valstybe. ES valstybės – narės neprarado savo nacionalinio suvereniteto. Sąjungos institucijoms yra tekusi tik labai ribota kompetencija, jokie svarbesni sprendimai nepriiminėjami, neatsižvelgus į valstybių – narių nuomonę. Kultūrinės įvairovės Europoje pagrindas – istoriniai, geografiniai, socialiniai – ekonominiai, politiniai faktoriai. Kultūrinė įvairovė turi būti gerbiama ir saugoma lygiai taip, kaip ir kitos vertybės. Įvairovė, pavyzdžiui, ekonomikos srityje, pasireiškia tuo, kad ES yra : skirtingi rinkos ekonomikos modeliai; nevienodas centrinės valdžios vaidmuo ekonominiame gyvenime; įvairios pramoninės demokratijos struktūros; įvairūs centrinių ir periferinių rajonų santykiai; nevienodos teisinės sistemos; skirtingos išorinės ekonominių ryšių
ir vieningumo principas. Dėl suartėjimo atsiranda bendri gamybos, paskirstymo, administravimo aspektai. Elgsenos panašumas suvienodina įvairių šalių vyriausybių veiklos metodus ir makroekonomines politikas. Įvairių šalių ir regionų harmoningas ir tolygus vystymasis bei pagrindinių makroekonomikos rodiklių suvienodinimas yra būtini Ekonominės ir valiutų sąjungos kūrimo veiksniai.

Vieningumo principas. Tampriai susijęs su vystymosi tolygumu. Šio principo būtinumą sąlygoja esantys ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp ES šalių ir regionų. Galime teigti, kad tai yra ES atvirumo visoms Europos valstybėms, nežiūrint į jų išsivystymo lygį, pasekmė.

Socialinio modelio apsaugos principas. Vienas iš pagrindinių ES uždavinių – didelio užimtumo, socialinės apsaugos ir gerbūvio užtikrinimas Bendrijoje. Tai yra Europos socialinio modelio esmė. Pagrindinis visuomeninės politikos uždavinys įgyvendinant šį modelį yra minimalių standartų socialinių teisių srityje sukūrimas : darbo sąlygų suvienodijimas, judėjimo laisvė, socialinė apsauga, diskriminavimo apraiškų šalinimas.

Atvirumo Europos valstybėms principas. ES yra atvira visoms demokratinėms Europos valstybėms, pripažįstančioms žmogaus teises ir laisves. Šio principo išraiška ES plėtimasis. Vertinant Bendrijos plėtimosi perspektyvas pastaruoju metu vyrauja dvi nuomonės. Vieni siūlo atidėti Sąjungos plėtimąsi kol ES peraugs į aukštesnę integracijos pakopą, o kiti teigia, jog būtina kuo greičiau priimti į bendriją kai kurias Vidurio Europos šalis ir plėtoti integraciją. Pastarasis požiūris turi daugiau šalininkų.

Integracijos į pasaulio ekonomiką principas. ES gerbia savo narių teisę turėti ryšių su kitomis pasaulio valstybėmis ir dalyvauti tarptautinėse organizacijose. Ypač didelę reikšmę turi valstybių narių dalyvavimas daugiašalėse derybose, kurių tikslas – prekybos liberalizavimas ir atviros prekybos sistemos sukūrimas pasaulyje.

Visi išvardyti integracijos principai lemia Europos Sąjungos pagrindinių tikslų ir uždavinių realizavimo būdus ir metodus.

ES valstybės narės derina įvairias politikos sritis, apimančias gerokai daugiau nei ekonomikos klausimus. Be to, ekonominės politikos priemonės dažnai naudojamos politiniais ir saugumo tikslais. Paprastai skiriamos dvi integracijos formos: politinė ir ekonominė.

Politinė integracija

Narystė Europos Bendrijoje sudarė sąlygas anksčiau dažnai konfliktavusioms valstybėms sukurti taikius tarpusavio santykius. Tai pasakytina apie Vokietiją bei Prancūziją, Portugaliją bei Ispaniją, Airiją bei Didžiąją Britaniją. Visos Sąjungai priklausančios Vakarų Europos šalys įgyvendina savo nacionalines užsienio politikas. Tačiau po Mastrichto sutarties buvo žengtas dar vienas žingsnis bendros valstybių narių užsienio politikos link. Pirmą kartą istorijoje visi svarbiausi saugumo klausimai tapo bendru visos Europos valstybių reikalu. Žinoma, atskiros ES šalys turi savo nacionalinius interesus. Pavyzdžiui, prancūzai iki šiol leidžia sau turėti „specifinius“ interesus Afrikoje, o Vokietija – Europoje. Skiriasi atskirų ES narių pažiūra į JAV, ne visiškai pamiršti ir tarpusavio nesutarimai. Beveik visos šalys Bosnijos dramos metu labiau rėmė JAV, negu savo ES partnerių poziciją. Sprendžiant Irako klausimą, šalys išsirikiavo kitaip: Didžioji Britanija pritarė griežtai JAV pozicijai, o Prancūzija ir Vokietija laikėsi švelnesnės politikos. Tačiau reaguodami į veiksmus Kuboje bei Irane, JAV vykdoma „lazdos“ politiką europiečiai smerkė išvien.

Dabartiniu metu galima išskirti tokias pagrindines ES bendros užsienio politikos kryptis :

 Politika Rusijos atžvilgiu;

 Politika Vidurio ir Rytų Europos klausimu;

 Bendra politika Trečiojo pasaulio šalių atžvilgiu;

 Bendra transatlantinė politika.

Mastrichte buvo numatyta sprendimo priėmimų užsienio ir saugumo politikos reikalais procedūra. Ji primena tarpvyriausybinį politinį bendradarbiavimą. Užsienio ir saugumo politika – tai valstybių ir vyriausybių vadovų, užsienio reikalų ministrų prerogatyva.

Bendra užsienio saugumo politika šiandien reikalinga dėl kelių priežasčių.

Pirma, po šaltojo karo iš esmės pakito Europos Sąjungos strateginė padėtis. SSSR grėsmė išnyko, bet atsirado daugybė naujų pavojų: vietiniai konfliktai, galintys išsiplėsti į kaimynines šalis arba eskaluotis viduje, terorizmas, ekstremizmas, fundamentalizmas, tarptautinis nusikalstamumas. Veikdamos kartu, ES narės turėtų daugiau įtakos nei veikdamos atskirai.

Antra, Europos balsas bus išgirstas pasaulyje, jeigu tai bus vienas balsas, o tai labai svarbu priimant įvairius prekybinius – ekonominius sprendimus.

Trečia, JAV gerokai sumažins savo karines pajėgas Europoje, kontinentas turės imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.

Ketvirta, Europos Sąjungos sutartis Įpareigoja toliau plėtoti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Tai juridinis įsipareigojimas, kurio privalo laikytis visos valstybės narės. Europos Sąjunga, turėdama didžiausią vidaus rinką pasaulyje, būdama svarbiausia įvairių šalių ir ekonominių grupuočių prekybos partnere bei pagrindiniu plėtros ir humanitarinės pagalbos subjektu, negali išvengti padidėjusios atsakomybės sprendžiant pasaulio reikalus.

Politiniai
integracijos motyvai yra labai svarbūs, tačiau integracijos pasekmės, kurias pirmiausiai patiria naujos ES narės, yra ekonominio pobūdžio. Būtent ekonominės narystės Europos Sąjungoje pasekmės yra labiau apčiuopiamos.

Ekonominė integracija

Ekonominė integracija apibūdina procesą, o ne būseną. Todėl yra natūralu kalbėti apie skirtingus integracijos lygius.

Žemiausia integracijos pakopa arba silpna ekonominės integracijos forma, yra laisvoji prekybos zona. Paprastai ji apibūdinama kaip grupė šalių, prekiaujančių tarpusavyje be muitų ir kvotų ar kitų prekybos apribojimų. Kiekviena tokios grupės šalis turi savarankišką muitų sistemą šalims, nepriklausančioms laisvos prekybos zonai. Tam, kad prekės iš kitų šalių nebūtų į laisvos prekybos zoną importuojamos per šalį, turinčią mažiausią muitą zonoje, yra sudaromos vadinamos prekių kilmės taisyklės. Dabar pasaulyje yra daug regioninių valstybių grupuočių, kurias tenkina toks integracijos lygis. Šios valstybės kol kas neketina pereiti prie kitos integracijos pakopos. Laisvos prekybos zonoje yra laikomos šios valstybių grupuotės:

NAFTA Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zona.

EFTA Europos laisvos prekybos asociacija (Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas, Šveicarija).

ASEAN Pietryčių Azijos valstybių asociacija(Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Singapūras, Tailandas, Indonezija).

CARICOM Karibų sąjunga (Jamaika, Barbadosas, Trinidadas, Taboga, Gajana).

MERCOSUR Pietų Amerikos Sąjunga (Brazilija, Argentina, Peru, Čilė, Urugvajus, Paragvajus).

Aukštesnė ekonominės integracijos pakopa – muitų unija. Ji skiriasi nuo laisvos prekybos zonos tuo, kad šalys, pasirašiusios sutartį, ne tik panaikina tarpusavio muitus, bet taip pat sukuria bendrą muitų sistemą „išorės“ šalims. Techniniu požiūriu tai paprastesnis sprendimas, kadangi nebereikalingos atitinkamos prekių kilmės taisyklės bei jas reglamentuojantis biurokratinis aparatas. Antra vertus, šalims, pasirašančioms tokią sutartį, žymiai sunkiau prieiti prie bendros nuomonės : jos gali turėti skirtingus ekonominius interesus – favorizuoti skirtingas ekonomikos šakas ir vykdyti skirtingą finansinę politiką, kurios sudėtinė dalis yra muitų sistema. Muitų unija Europos Bendrijoje buvo sukurta 1968 metais.

Ryškiausias muitų unijos pavyzdys yra Vakarų Afrikos ekonominė bendrija, vienijanti šalis, anksčiau priklausiusias prancūziškajai Vakarų Afrikai. Jos pagrindiniai principai : prekės, pagamintos šiose šalyse, gali netrukdomai judėti po visą Bendriją, supaprastintas jų kainų nustatymas, įdiegta vieninga tarifų sistema iš trečiųjų šalių įvežamoms prekėms.

Aukštesnė ekonominės integracijos pakopa yra bendra rinka. Muitų sąjunga, kaip laisvos prekybos zona, prekių ir paslaugų judėjimą apima ribotai. Bendrojoje rinkoje prasideda nevaržomas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Tarp valstybių narių atsiranda didelė vidaus rinka, kuri įvairiais būdais toliau saugoma nuo išorės šalių. Valstybės pradeda derinti mokesčių ir socialinės apsaugos sritis, socialinę, konkurencijos, pramonės ir kitas politikas. Kiekvienas pilietis turi teisę dirbti visose bendrosios rinkos šalyse be jokių papildomų leidimų ar apribojimų. Taip pat kiekvienas bendrosios rinkos pilietis turi teisę investuoti arba atidaryti įmonę bet kurioje bendrosios rinkos šalyje.

Stipriausia ekonominės integracijos pakopa yra ekonominė ir valiutinė sąjunga. Ekonominė sąjunga apima centralizuotą ekonominę politiką. Šiuo atveju nėra harmonizavimo proceso, būdingo bendrajai rinkai. Pagrindinės ekonominės politikos sritys atiduodamos koordinuoti įkurtoms specifinėms politinėms institucijoms. Ekonominei sąjungai įkurti reikia suvienodinti apmokestinimo sistemas ir socialines politikas. Valiutinė sąjunga yra integracijos etapas, kai patenkinami bendrosios rinkos reikalavimai ir šalys naudoja bendrus pinigus. Turint vieną valiutą, išvengiama su valiutos kurso svyravimais susijusios rizikos ir tokiu būdu skatinama šalių tarpusavio prekyba, sukurianti aukštesnį bendros gerovės lygį. To paties galima pasiekti ir kai šalys išlaiko nacionalines valiutas, tačiau jų kursai yra griežtai fiksuojami. Kad fiksuotus kursus būtų galima išlaikyti neribotą laiką, reikia, kad šalys vykdytų vienodą piniginę politiką.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2097 žodžiai iš 4020 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.