Europos integracijos procesų
5 (100%) 1 vote

Europos integracijos procesų

EUROPOS INTEGRACIJOS PROCESAIPaskaitų konspektas viešojo administravimo neakivaizdinio sk. studentams

Parengė doc. A.Damulienė

I tema. INTEGRACIJOS ESMĖ, PRINCIPAI, FORMOS

Integracijos proceso samprata ir formos

Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu.

Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.

Skiriamos 2 integracijos formos:

1, Ekonominė integracija – tai valstybių ekonominis bendradarbiavimas pagal suderintą tarpvalstybinę ekonominę politiką. Ją lemia tokios priežastys:

– – įmonės peraugimas nacionalinių rinkų ribas;

– – poreikis plėsti tarptautinį darbo pasidalijimą;

– – didėjantis naujų rinkų poreikis;

– – prekybos politikos liberalizavimas (be apribojimų);

– – didėjanti nacionalinio ūkio priklausomybė nuo pasaulinės ekonomikos;

– – technologinė pažanga (telefonas, faksas, kompiuteris).

Idealios sąlygos ekonominei integracijai – tai rinka, kurioje prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės gali judėti be jokių apribojimų.

2. Politinė integracija – tai individų, socialinių grupių, institucijų ir valstybių susivienijimas į vieną visuomeninę sistemą. Yra 2 vieną kitai priešingos politinės koncepcijos:

1. Valstybių sąjunga;

2. Federacinė valstybė.

Joms būdingi ir skirtingi principai. Valstybių Sąjungai būdingas tarpvyriausybiškumo principas, kai susivienijusios valstybės išlieka suverenios, disponuoja veto teise, turi įstatymų leidybos kompetenciją ir neįkuria atskiro federacinio parlamento ar bendros centrinės vyriausybės. Federacinei Valstybei b8dingas supranacionalumo principas, kai kuriamos viršvalstybinės institucijos. Šiuo atveju valstybės narės perleidžia savo kompetenciją ir teises naujai įkurtoms viršnacionalinėms institucijoms, koordinuoja politinius ir teisinius procesus.

Politinė integracija suintensyvėjo pradėjus kurtis Europos bendrajai rinkai. Jai plečiantis reikėjo bendrų įstatymų, politikų, kurie turėjo apsaugoti įvairias soc. grupes nuo neigiamų augančios konkurencijos pasekmių. Integracijos principai

Principas – tai pamatinė idėja, dėsningumas. Europos integracijai būdingi šie principai:

1. Rinkų integracijos principas. ES ekonominė integracija yra pagrįsta valstybių narių rinkų integracija. Pastaroji turi būt harmonizuota suderinant ES teisines sistemas tam, kad visų šalių Vyriausybės turėtų vienodas galimybes kištis į ekonomikos sferą ir įtakoti rinkos procesus.

2. Integracijos gilinimo principas. Pradžioje buvo akcentuojamas muitų sąjungos ir bendros rinkos kūrimas. Vėliau integracija buvo plėtojama apimant ir kitas sferas, t.y. pramonę, gamtosaugą, vartotojų ir socialinę apsaugą, transportą, energetiką ir telekomunikacijas, ekonominę ir pinigų sąjungą bei kt.

3. Skirtumų toleravimo principas. Įvairovė visuomet buvo išskirtinis ES bruožas, o pagarba jai tapo svarbiu integracijos elementu.

4. Konvergencijos (suartėjimo) ir vieningumo principas. Dėl konvergencijos atsiranda bendri gamybos, paskirstymo ir administravimo aspektai t.y. panaši elgsena, kuri suvienodina įvairių šalių vyriausybių veiklos metodus ir makroekonomines politikas.

Vieningumo principas būtinas dėl esančių ekonominių ir socialinių skirtumų tarp ES šalių ir regionų. ES plėtra į Pietus ir Rytus didina regioninės paramos programų ir pajamų perskirstymo svarbą.

5. Socialinio modelio apsaugos principas. Europos socialinio modelio esmė – tai didelis užimtumas, socialinė apsauga ir žmonių gerovė. Pagrindinis uždavinys šioje srityje yra: darbo sąlygų suvienodinimas ir judėjimo laisvė, socialinės apsaugos garantijos bei diskriminacijos šalinimas.

6. Atvirumo Europos valstybėms principas. ES atvira visoms demokratinėms Europos valstybėms, pripažįstančioms žmogaus teises ir laisves.

7. Integracijos į pasaulio ekonomiką principas. Tai ES šalių narių teisė palaikyti ryšį su kitomis pasaulio valstybėmis ir dalyvauti tarptautinėse organizacijose.

Visi aukščiau išvardinti integracijos principai lėmė Europos Sąjungos pagrindinių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo būdus ir metodus. Ekonominės integracijos teorijos ir lygiai

Ekonominės integracijos teorijas atspindi 2 koncepcijos, turinčios visiškai priešingus požiūrius:

1. Liberalizmas. Šios teorijos atstovų nuomone ekonominės integracijos galima siekti per laisvą tarptautinę prekybą. Tokiu atveju valstybės neaukoja savo ekonominio suvereniteto, nes laisva prekyba pati savaime integruoja įvairias sferas. Pagal liberalus, tai pati tobuliausia integracijos forma, kurioje dominuoja vien tik rinkos dėsniai ir laisva konkurencija. Nereikia kurti jokių viršvalstybinių institucijų.

2. Institucionalizmas. Jo šalininkai visuomenės struktūros pagrindiniu elementu laiko instituciją, t.y. grupės žmonių sąjungą tam tikram tikslui pasiekti. Pagal institucionalistus efektyviam integracijos procesui nepakanka vien tik laisvos konkurencijos ir laisvos tarptautinės
prekybos. Tam būtina suderinti atskirų valstybių ekonomines politikas, o tai reikalauja kurti specialias tarptautines (viršvalstybines) institucijas. Šia prasme institucinė integracija suprantama kaip įvairių normų, taisyklių, politikų, institucijų harmonizavimas.

Tačiau integracijos procese dažniausiai būtina derinti atskirus laisvos tarptautinės prekybos aspektus su valstybių vykdoma ekonomine politika, t.y. abi ekonominės integracijos koncepcijas.

Ekonominės integracijos lygiai (pakopos). Ekonominė integracija apibūdina ne būseną, o procesą. Todėl čia galima kalbėti apie atskirus integracijos lygius. Perėjimas iš žemesnio integracijos lygio į aukštesnį vyksta išsiplėtus integracinės veiklos sritims, kartu kintant jau egzistuojančioms senosioms institucijoms. Daugelis mokslininkų skiria keletą ekonominės integracijos lygių:

1.Laisvosios prekybos zona – tai žemiausia integracijos pakopa, kuri pasižymi žema, silpna ekonomine integracija. Ja apibudinama grupė šalių, kurios prekiauja tarpusavyje be jokių apribojimų (muitų, kvotų ar kt.). Kiekviena tos grupės šalis turi savarankišką muitų sistemą šalims, kurios nepriklauso šiai zonai. Kad prekės iš trečių šalių nebūtų importuojamos per mažiausią muitą zonoje turinčią valstybę, sudaromos vadinamosios prekių kilmės taisyklės.

2. Muitų sąjunga (unija) – aukštesnė ekonominės integracijos pakopa. Šalys, pasirašiusios muitų unijos sutartį, ne tik panaikina tarpusavio muitus, bet ir sukuria bendrą muitų sistemą išorės šalims. Europos bendrijoje muitų sąjunga buvo sukurta 1968 m.

3. Bendroji rinka – dar aukštesnė ekonominės integracijos pakopa. Ji skiriasi nuo kitų dviejų tuo, kad jei pirmose laisvai judėjo prekės, tai čia prasideda nevaržomas paslaugų, kapitalo, asmenų (žmonių ir darbo jėgos) judėjimas. Tarp valstybių, šios rinkos narių, atsiranda didelė vidaus rinka, kuri saugoma nuo išorės šalių. Valstybės pradeda derinti mokesčių ir socialinės apsaugos sritis, socialinę, konkurencijos, pramonės ir kt. politikas. Kiekvienas pilietis turi teisę dirbti visose bendrosios rinkos šalyse be jokių papildomų leidimų ir apribojimų, investuoti ar atidaryti įmonę bet kurioje bendrosios rinkos šalyje. Bendra rinka Europoje formavosi nuo 1985m., o šis procesą baigėsi 1992m.

4. Ekonominė ir pinigų sąjunga – stipriausia integracijos pakopa. Ekonominė ir pinigų sąjunga apima:

– centralizuotą ekonominę politiką, kai pagrindinės ekonominės politikos sritys atiduodamos koordinuoti įkurtoms specifinėms politinėms institucijoms. Turi būti suvienodintos apmokestinimo sistemos ir socialinės politikos.

– bendrą piniginį vienetą.

Įvairios pasaulio šalių grupės šiandien yra skirtingose ekonominės integracijos pakopose. Vienintelė ES, siekdama glaudesnio bendradarbiavimo, yra perėjusi į aukščiausią pakopą – Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS). Politinės integracijos teorijos

Yra 2 politinę integraciją ryškiausiai atspindinčios teorijos:

1. Funkcionalizmas. Jos atstovų nuomone, savarankiškos valstybės negali patenkinti savo piliečių materialinių poreikių ir užtikrinti jų saugumo. Todėl siūlomas laipsniškas vyriausybės funkcijų perdavimas naujoms tarpvalstybinėms institucijoms ekonomikos, technikos, mokslo ir kultūros srityse. Tik taip galima įtvirtinti pasaulyje abipusiai naudingą tarptautinį bendradarbiavimą bei užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą.

2. Federalizmas. Jo esmė – teisinis institucinis susivienijimas. Federalizmo šalininkų manymu pats veiksmingiausias žmonių susivienijimo metodas yra federalinių institucijų kūrimas ginkluotųjų pajėgų, policijos ir įstatymų leidimo sferose.

2 tema. EUROPOS INTEGRACIJA: NUO IDĖJOS IKI EUROPOS SĄJUNGOS

Antika – Europos idėjos kilmė

Suvienytos Europos idėja prieš tapdama politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos valstybių tikslu, nebuvo nežinoma niekam, išskyrus mokslininkus ir filosofus. Manoma, kad jau Antikos laikais kai tik pradėjo formuotis sąvoka “europa” buvo žengti patys pirmieji žingsniai, siekiant, kad Europa būtų vieninga, kad joje būtų taika ir, kad jos gyventojus jungtų bendrumas.

Kiekvienam yra žinoma, kad Europos istorija prasideda senovės Graikijoje. Trys šimtai metų prieš Kristų, Periklis teigė: “….valstybė teikia didesnę naudą tuomet, kai ji sėkmingai veikia kaip vienetas, negu tuomet kai ji klesti individo požiūriu, bet neveikia kaip bendruomenė.”

Tačiau Antikinėms civilizacijoms Europos idėja buvo ne itin reikšminga, ji nenusakė Europos kontinento iki VII amžiaus, kol nepaplito islamas. Ilgą laiką Europa buvo suvokiama kaip Mažosios Azijos graikų gyvenama teritorija, kuri apėmė dalį šiaurinės Azijos, bet anaiptol ne Vakarų kontinentas, kurio didžioji dalis buvo nepažįstama ir menkai teapgyvendinta. Kaip geografinis darinys, Europa buvo Viduržemio jūros baseino civilizacijų skilimo padarinys.

Taigi senovės gyventojams Europos idėja reiškė nedaug. Prieš įgaudama geografinę išraišką ji priklausė ne tiek mokslo ir politikos, kiek mito sričiai. Europos samprata nebuvo aiškiai diferencijuota ir Antikos autoriai retai vartojo žodį “Europa”. Terminas “Europa” iš pradžių buvo vartojamas nurodant Graikijos žemyninės dalies teritorijas ir tik vėliau ėmė aprėpti
jūros salas.

Reikia paminėti, kad Antika Europos idėją buvo susiejusi su Okcidento samprata, o ši pirmiausia buvo nuoroda į rytinės Viduržemio jūros baseino dalį ir nebuvo tapati Europos, o tuo labiau kultūros, idėjai. Okcidento sąvoka plačiąja prasme reiškė erdvesnį graikų pasaulį, tačiau įdomu tai, kad Antikoje Okcidento sąvoka turėjo dar vieną ir gerokai svarbesnę prasmę: buvo manoma, kad tai rojus, esantis kažkokiame nežinomame Vakarų vandenyne. Šiai Vakarų mistikai priklausė Europa. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos kaip Okcidento samprata dar nebuvo tapusi vienijančia idėja. Europos idėja ėmė kristalizuotis nykstant klasikinei graikų civilizacijai.

II m. e. amžiuje Ptolėmajas pradėjo vartoti terminą “Sarmatia” ir skyrė “Sarmatia Europea” ir “Sarmatia Asiatica”. Tai turėjo patvirtinti seną skirtį, kuri iki šiol yra vienas iš geografinių Europos apibrėžimų. Šis dvigubas pasaulio skirstymas į Aziją ir Europą, arba Persiją ir Graikiją, vėliau lėmė trigubą skirstymą į Europą, Aziją ir Afriką.

Romėnų laikais Europa buvo vadinamas geografinis regionas, apimantis dabartinį kontinentą, išskyrus Skandinaviją. Britų salynas ir Iberijos pusiasalis Europai dažniausiai nebūdavo priskiriami. Tad Antikos laikais Europa neaprėpė viso to, kas su ja siejama šiandien. Geriausiu atveju tai buvo regionas, tačiau ne kontinentas geopolitine prasme. Pažymėtina, kad Romos imperijai Europa nereiškė kultūrinio modelio. Nereiškė ji ir kultūrinio vieningumo, nes dauguma kontinento gyventojų buvo “barbarai”. Modernioji Europos kaip Vakarų ir senovinė Europos idėja istoriškai nebuvo tapačios.

Nors žodis “Europa” senovės laikais egzistavo, sąvoka “europiečiai” buvo reta. Todėl Sirijos ir Irano gyventojai moderniuosius europiečius iki šiol vadina “frankais”, nes jie neturėjo jokio kito žodžio apibūdinti kryžiuočius frankus, XII amžiuje atvykusius iš Vakarų. Graikijoje europiečiai taip pat buvo žinomi frankų vardu, o Šiaurės Afrikos regionuose jie iki šiol vadinami romėnais. Tai liudija, kad senovės laikais Europos samprata geriausiu atveju tebuvo geografinė sąvoka ir neturėjo kultūrinės reikšmės, tuo labiau nebuvo tapatinama su politika.

Europos idėja viduramžiais

Manoma, kad Europos integracijos ištakos glūdi būtent viduramžių laikais, kai Europa buvo kultūrinė vienybė, apjungta Romos bažnyčia, vyraujant vienai kalbai, kuri buvo – lotynų kalba, su pakankamai išvystyta regionine prekyba ir netgi vienu metu (kryžiaus žygių epochoje) turėdama bendrą išorės politiką ir strateginius karinius tikslus.

Iki X amžiaus Europa buvo daugiau kaip tris kartus mažesnė nei dabar ir palyginti su Kinija ji buvo technologiškai atsilikusi. Viduramžių Europą sudarė 500 politinių vienetų, įskaitant hercogystes, vyskupystes, kunigaikštystes ir miestus valstybes.

Nuo Šiaurės jūros iki Sacharos dykumos Europos civilizacija plito kartu su Romos imperija; tai pakankamai didelė geografinė teritorija, kad būtų visiškai savarankiška, turinti bendrą kultūrą ir politinę vienybę. Amžiams bėgant, iškilo naujos tautos, pakilo didžiosios barbarų gentys, gotai, vandalai, burgundai, lombardai ir frankai. VII a. romėnų ir germanų tradicijos atidarė vartus naujoms laisvės ir plėtimosi idėjoms bei sąvokoms. Valdovai tapo monarchais, o feodalizmas suteikė jiems iki šiol neregėtą politinę galią. Prancūzijoje, Ispanijoje ir Anglijoje iškilo nacionalinės monarchijos, pasirengusios padidinti įtakos zonas.

Viduramžių laikais buvo labai paplitęs islamas, todėl VII Europos idėja vis dažniau pradėta vartoti kaip priešpriešą islamui, kuris daugybę amžių buvo stipresnis, o viena iš pirmųjų nuorodų į europiečius yra susijusi su armija, kurios padedamas frankų vadas Charlesas Martelis nugalėjo musulmonus. Pažymėtina, kad šis mūšis Europos ateičiai buvo ypač reikšmingas, nes jei musulmonai nebūtų buvę sutriuškinti, neatmestina prielaida, jog krikščionybė būtų buvusi nušluota nuo Europos paviršiaus.

Laikotarpiu nuo IV iki IX amžiaus, “Europa” reiškė krikščioniją ir ji buvo nepajėgi atsilaikyti prieš islamą. Krikščioniško civilizuoto pasaulio samprata, glaudžiai susijusi su krikščionių religija ir jos globaliniais siekiais, atsirado žlungant Romai. Krikščionybė pradėta sieti su kultūriniu pranašumu, o nekrikščioniškas pasaulis buvo laikomas necivilizuotu ir barbarišku. Nuo VIII amžiaus krikščionybė buvo efektyviai “europizuota”. Taigi, kitaip tariant, tuo metu, kai krikščionija klestėjo, Europa buvo siejama būtent su ja.

IX amžiaus pabaigoje, kai išryškėjo Vokietijos ir Prancūzijos kontūrai, atsirado pradinė tautų Europa. Įdomu pažymėti, kad Karolio Didžiojo imperijos sienos visiškai sutapo su pradinėmis Europos Sąjungos sienomis, o iš tiesų žodis “Europa” politine prasme pirmą kartą buvo pavartotas Karolio Didžiojo dvare Achene.

XII amžiuje po krikščionybės priėmimo Šiaurės Europoje, pasibaigusio slavų atsivertimu, Europa jau buvo ne vien geografinė sąvoka – ji ėmė žymėti kultūrinį bendrumą. Sustiprėjus Romos imperijai, Europa tapo apibrėžtesniu teritoriniu dariniu. Pavyzdžiui, Dantė tikėjosi, kad Europą suvienys ne popiežiai, o vokiečių imperatoriai ir šis teiginys gali būti
laikomas vienu iš pirmųjų teiginių apie Europos vieningumą.

Europos ribas nubrėžus musulmonams, krikščionybė tapo teritorine viduramžių religija. Kryžius nuo X amžiaus tapo universaliu Europos sandaros simboliu, o būti krikščionimi jau reiškė būti ne romėnu ar Romos imitatoriumi, bet oficialios krikščioniškos valstybės nariu. Reziumuojant galima daryti išvadą, kad X amžiuje Europos idėja iš geografinės sąvokos tapo kultūrine idėja, tinkama politikai, tačiau dar nevisiškai nusistovėjusia, kad taptų Europos tapatumo pagrindu. Jeigu iki V amžiaus pabaigos Europos idėja iš esmės buvo geografinė sąvoka, pajungta dominuojančiai Vakarų sistemai – krikščionijai, tai vėliau Europa jau reiškė ne tik geografinį vienetą, bet ir “civilizacijos” vertybių sistemą.

Atradus Atlantą ir jo atvertus naujus prekybos kelius, prasidėjo Amerikų ir tolimųjų Rytų užkariavimas. Pirmąją milžinišką prekybos imperiją sukūrė portugalai, po jų sekė ispanai, įsteigę kolonijinę imperiją. Žlugus viduramžių agrarinei ekonomikai, jūrų kontrolė perėjo į Europos rankas. Musulmonai niekada nevaldė jūros taip kaip europiečiai. Reikia pažymėti, kad būtent jūros užvaldymas padėjo susiformuoti moderniajai Europai ir uždaras viduramžių Europos pasaulis baigėsi tą dieną, kai Europos laivai išplaukė į jūrą. 1492 m. Kolumbas, finasuojamas Ispanijos, atrado Ameriką, ieškodamas naujų žemių, tarnaujančių Europai, o Britanijoje energija, paleista sėkmingo ir nenutrūkstamo gerovės kūrinio prekybos kelių, išugdo išradėjus, gudruolius, pramonininkus ir verslininkus. Tai buvo siekis išsilaisvinti iš senos privilegijos, suvaržymo ir monopolio.

Įdomu pastebėti, kad XIV amžiuje dominikonų dvasininkas iškėlė idėją apie Europos konfederaciją, kurią valdytų bendra valdžia. Jo nuomonė tokia konfederacija būtų viena iš geriausių krikščionių pasaulio egzistavimo formų. Taigi galima daryti išvadą, kad ir viduramžių laikais buvo mąstytojų, kurie savo idėjose matė Europą vieningą, kadangi kaip teigė Pjeras Diubua, “geriausia pasaulio egzistavimo forma yra jo vienybė”.

Antrojoje XV amžiaus pusėje Vakarų Europa pradėjo atsigauti nuo smukimo, išgyvento XIV amžiuje. Baigėsi ilgi pilietiniai viduramžių karai.

Reikia paminėti ir dar vieną viduramžių laikais susiformavusią idėją apie vieningą Europą: XVI amžiaus pabaigoje Makslimiljanas de Betiunas, žymus Henrio IV pirmasis ministras, siūlė sukurti vieningą Europos armiją.

1566 m. florentietis istorikas išleido pirmą modernia kalba parašytą knygą “Europos istorija”. Europa tapo erdvės ir laiko atžvilgiu apibrėžtu tapatumu, o įtakos tam turėjo kartografijos raida. Žemėlapio ir knygos atsiradimas pavertė Europą suvokiama, regima konfigūracija: ji tapo Kontinentu.

Kryžiaus žygiai sutelkė krikščioniją ir įtvirtino teritorinio viduramžių Europos tapatumo sampratą. Reikia paminėti, kad ne visada Europa buvo siejama su krikščionybe, kadangi jau maždaug 1571 metais Europos idėja ėmė keisti krikščioniją ir šioje kaitoje Europa jau reiškė ne geografinę teritoriją, o vertybių sistemą. Taip pat buvo prasminga krikščionijos sąvoką pakeisti žodžiu “Europa”, nes tapo aišku, kad ne visa ji buvo krikščioniška.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2790 žodžiai iš 9200 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.