Europos komisija
5 (100%) 1 vote

Europos komisija

1121314151

TURINYS

Įžanga …………………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Europos Komisija…………………………………………………………………………………………………………………4

1.1. Kas yra ta komisija? …………………………………………………………………………………………4

1.2. Komisijos sudėtis ir funkcijos ……………………………………………………………………………4

1.3. Kaip organizuojamas Komisijos darbas? …………………………………………………………….8

1.4. Sprendimų priėmimas Komisijoje………………………………………………………………………9

1.5. Komisijos narių kabinetai ir jų veikla ……………………………………………………………….12

1.6. Generalinis direktoratas …………………. ……………………………………………………………..13

1.7. Generalinis sekretoriatas ir sekretorius ……………………………………………………………..14

1.8. Komitologija …………………………………………………………………………………………………15

1.9. Komisijos patariamieji komitetai ……………………………………………………………………..17

1.10. Ekspertų grupės ir pogrupiai ………………………………………………………………………….17

1.11. Komisijos santykiai su kitomis ES institucijomis ……………………………………………..18

Išvados ………………………………………………………………………………………………………………………………….19

Literetūros sąrašas ………………………………………………………………………………………………………………..20

ĮVADAS

Kas yra Europos Sąjunga? Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis). Kiti svarbūs jos tikslai yra:

 skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;

 ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;

 stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;

 plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse.

Suvienytos Europos fenomenas nėra vienareikšmis. Jis formavosi daugelį metų ir buvo veikiamas įvairiausių veiksnių. Kuriant Europos Sąjungą buvo įsteigtos ir Europos Sąjungos institucijos: ES Taryba, ES Parlamentas, ES Komisija ir Teisingumo teismas. Šios institucijos ir tapo pagrindinėmis ES tikslų įgyvendinimo priemonėmis. [ 6; 12 psl.]

Europos Sąjungos bei jos institucijų įkūrimas yra labai svarbi ir reikšminga šios dienos tema. Tai aktualu, todėl, kad ES institucijose ir politikoje yra daug vidinių prieštaravimų, kurie nuolat trukdo tolesnei plėtotei.

Šio darbo tikslas yra atskleisti ES Komisijos struktūrą, parodyti jos veikimą bei sąveiką su kitomis institucijomis. Pasistengsime atskleisti visus šios institucijos veikimo aspektus. Šis darbas bus daugiau pažintis ir informacinis, kuriame iš arčiau pažvelgsime į vieną iš ES institucijų.

Darbe buvo remiamasi duomenimis pateiktais įvairių autorių knygose, oficialiais ES dokumentais bei informaciniais leidiniais, straipsniais ir interneto puslapiais, pristatančiais Europos Sąjungą.

Taigi norėdami geriau suvokti ES ir jos institucijų kūrimosi procesą, turime aptarti šios

idėjos užuomazgas, t.y. pažvelgti į pačią suvienytos Europos idėjos pradžią.

EUROPOS KOMISIJA

1.1. Kas yra ta Komisija?

„Pats terminas „Komisija“ yra vartojamas dviem reikšmėmis. Viena – „Komisijos nariai“, t. y. šiai institucijai vadovauti ir jos sprendimams priimti valstybių narių ir Parlamento paskirtų vyrų ir moterų grupė. Antra, „Komisija“ yra pati institucija ir jos darbuotojai.“ [9.]

Neoficialiai Komisijos nariai yra vadinami „komisarais“. Visi jie yra ėję aukštas politines pareigas savo kilmės valstybėse, o daugelis yra buvę ministrais, bet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti paisydami visos Sąjungos interesų ir neklausyti valstybių narių vyriausybių nurodymų. Nauja Komisija patvirtinama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų.

Dabartinės Komisijos įgaliojimų laikas baigiasi 2004 m. spalio 31 d. Jos pirmininkas yra Romano Prodi. [ 11.] Komisija politiniu atžvilgiu tebėra atskaitinga Parlamentui,
kuris, pareiškęs jai nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi aiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus. Kasdienį Komisijos darbą dirba jos administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apytikriai 24 tūkstančiai. [ 11.] Galbūt tai pasirodys daug, bet iš tikrųjų tai yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos samdo daugelis vidutinio dydžio Europos miestų tarybų.

1.2. Komisijos sudėtis ir funkcijos.

Europos Komisija yra bene puikiausias Europos Sąjungos administracinis kūrinys. Tuo yra įsitikinę daugelis Europos vienijimosi entuziastų. Komisija išsiskiria iš įprastų administracijų naujoviškomis užduotimis, darbo metodais ir sandara. Komisijos naujoviškumas yra tai, kad Europos Bendrijų šalys delegavo jai dalį savo suverenių teisių, kad Komisija jas geriau realizuotų bendram labui. Komisijos tikslas – ginti bendruosius besivienijančios Europos interesus, o ne tenkinti įtakingiausių valstybių įnorius. Neveltui nedidelės ES šalys laiko Komisiją patikima jų užtarėja. Būdama Briuselio įvykių centre, Komisija patiria spaudimą iš visų pusių.

Komisijai vadovauja jos pirmininkas. Jį ir komisarus penkerių metų kadencijai skiria šalys narės. Komisarų sudėtį turi patvirtinti Europos Parlamentas. [ 6; 28psl.] Komisarai privalo likti nepriklausomi nuo juos skyrusių vyriausybių ir nevykdyti jų nurodymų. Penkios pagal gyventojų skaičių didžiausios ES šalys – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Ispanija – skiria į Komisiją po du komisarus, visos kitos – po vieną. [ 9.] Teisė skirti du komisarus yra didelių šalių svarbos pripažinimas. Kartu tai leidžia šių valstybių vyriausybėms skirti vieną komisarą iš valdančiosios partijos stovyklos, antrąjį – iš opozicijos gretų. „2000 metų gruodį Europos Sąjungos vadovai nutarė, kad 27 šalis nares turinčioje Sąjungoje Komisijos narių skaičius bus mažesnis už šalių narių skaičių. Nuo 2004 m. (naujos Komisijos kadencijos pradžios) bus deleguojama tik po vieną komisarą nuo kiekvienos valstybės narės. Kai bendras komisarų skaičius pasieks 27, jų skyrimo principai bus peržiūrimi, ir bus įvestas rotacijos principas, o tai reikštų, kad komisarai pakaitomis atstovaus valstybėms narėms.“ [ 10.] Kiekvienas komisaras atsako už vieną ar kelias Komisijos veiklos sritis. Komisarams pavaldūs vienas arba keli generaliniai direktoratai (savotiškos ministerijos). Antai yra plėtros, žemės ūkio, švietimo ir kultūros generaliniai direktoratai ir t.t. [ 12.] Tokių generalinių direktoratų yra dvi dešimtys.

Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą. [ 15.]

Komisijos galių riba yra aiškiai apibrėžta. Įstatymų leidybos teisė priklauso Tarybai bei Europos Parlamentui. Komisija turi teisę inicijuoti įstatymus, tačiau ji nepriima svarbiausių sprendimų ES politikos ir principų srityje.

Komisijos vaidmuo Europos Sąjungos integracijos srityje yra žymus. Dėl jai suteiktos teisės inicijuoti įstatymus, teikti pasiūlymus politikos bei principų srityje Komisija buvo tuo pagrindiniu veikėju, kuris inicijuodavo esminius pokyčius Europos Sąjungos reformų srityje. „Žymus jos indėlis yra sėkmingas vieningos rinkos sukūrimas 1993 metų pradžioje. Taip pat žymus jos indėlis yra sukuriant vieningą ekonominę ir pinigų sąjungą, stiprinant ekonominį ir socialinį Europos Sąjungos regionų vystymą.“ [ 15.]

Gilėjant Europos Sąjungos integracijai Komisija įgaudavo vis daugiau galių. 1986 metų Suvestinis Europos aktas, 1992 metų Mastrichto sutartis ir 1997 metų Amsterdamo sutartis praplėtė Europos Sąjungos ir Komisijos galias naujose politikos srityse. [ 1; 49psl.] Šios sritys yra: aplinkos apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, vartotojų reikalai, transeuropiniai tinklai, moksliniai tyrimai, kultūra, ekonominė ir pinigų sąjunga.

Komisija turi didelių įgaliojimų skiriant lėšas vystymo programoms trečiose pasaulio šalyse, PHARE ir TACIS programų rėmuose remiant centrinės ir vidurio Europos šalis bei buvusias Tarybų Sąjungos šalis. [ 15.]Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas:

1. Siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai priimti;

2. Administruoja ir vykdo ES politiką ir biudžetą;

3. Įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu);

4. Atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, vesdama derybas dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.

1. Naujų teisės aktų siūlymas

Pagal Sutartį Komisija turi „teisės aktų leidimo iniciatyvos teisę“. [ 10.] Kitais žodžiais sakant, Komisija viena yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.

Prieš teikdama pasiūlymus Komisija turi gerai suvokti Europoje
atsirandančias naujas situacijas bei problemas ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai labiausiai tinka joms tvarkyti ir spręsti. Būtent dėl to Komisija palaiko nuolatinius ryšius su labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (jį sudaro darbdaviai ir profesinių sąjungų atstovai) ir Regionų komitetu (jį sudaro vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai). Ji taip pat stengiasi susipažinti su valstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis

Komisija tik tuomet siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu. Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemiausiu lygmeniu yra vadinamas „subsidiarumo principu“. [ 10.]

Tačiau jei Komisija prieina prie išvados, kad ES teisės aktas yra reikalingas, ji pasiūlo jo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo plačiausius interesus. Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais – įvairių jos komitetų ir darbo grupių nariais.

2. ES politikos ir biudžeto vykdymas

Kaip ES vykdomosios valdžios institucija, Komisija yra atsakinga už ES biudžeto, Parlamento ir Tarybos patvirtintų politikos krypčių bei programų tvarkymą ir vykdymą. [ 10.] Didžioji darbo ir išlaidų dalis iš tikrųjų tenka valstybių narių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija yra atsakinga už to darbo ir išlaidų priežiūrą.

Viena iš Komisijos aktyviai prižiūrimų politikos sričių yra konkurencijos politika: Komisija stebi kartelių sudarymą, įmonių susijungimą ir užtikrina, kad ES valstybės pagalbos savo pramonės įmonėms neteiktų taip, kad būtų iškreipiama konkurencija.

Labai įvairios yra Komisijos administruojamos ES programos, jas visas sunku ir išvardyti – nuo „Interreg“ ir „Urban“ programų (skirtų įvairių valstybių regionų partnerysčių kūrimui ir sunykusių miestų rajonų regeneravimui) iki studentų mainams Europoje skirtos „Erasmus“ programos.[12.]

Biudžetą Komisija vykdo akylai stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą. Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinis Audito Rūmų audito pranešimas, jis atleidžia Komisiją nuo atsakomybės už biudžeto vykdymą.

3. ES teisės įgyvendinimas

Komisija veikia kaip „Sutarčių sergėtoja“. Tai reiškia, kad Komisija kartu su Teisingumo Teismu yra atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybės narėse užtikrinimą. [ 10.]

Nustačiusi, kad kuri nors ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių tai padėčiai ištaisyti.

Pirmiausia ji pradeda teisinį procesą, vadinamą „pažeidimo procedūra“. [ 3; 32psl.] Laikantis šios procedūros vyriausybei yra siunčiamas oficialus raštas, kuriame Komisija išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė narė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.

Jei ši procedūra nepadeda ištaisyti padėties, Komisija turi perduoti reikalą svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas. Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.

4. Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje

Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė tarptautinėje arenoje. Per ją visos valstybės narės tarptautiniuose forumuose, tokiuose kaip Pasaulio prekybos organizacija, gali kalbėti vienu balsu. [ 10.]

Komisija taip pat yra atsakinga už derybų dėl tarptautinių susitarimų vedimą ES vardu. Vienas iš pavyzdžių – Kotonu (Cotonou) susitarimas, nustatantis ES ir besivystančių Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių svarbios pagalbos ir prekybos partnerystės sąlygas. [10.]

Komisijos pirmininko įgaliojimai:

 Turi teisę vetuoti valstybių-narių vyriausybių siūlomas komisarų kandidatūras;

 Politiškai vadovauja komisijai;

 Turi teisę perskirstyti komisarų pareigas;

 Atsakingas už svarbiausių Komisijos tarnybų darbą;

 Patvirtina Komisijos posėdžių darbotvarkę ir pirmininkauja jiems;

 Dalyvauja privalomuose, nuolatiniuose posėdžiuose. [ 5; 89psl.]

1.3. Kaip organizuojamas Komisijos darbas?

Komisijos vidaus veiklos taisyklės numato, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti posėdžiuose. Priešingai Ministrų Tarybos posėdžiams, kuriuose dalyvauja ir ministrų patarėjai, Komisijos posėdžiai yra labiau apriboti. [ 5; 93psl.] Juose, be Komisijos narių, nuolat būna Komisijos generalinis sekretorius ir jo pavaduotojas, Juridinės tarnybos generalinis direktorius, Spaudos ir komunikacijų tarnybos vadovas, Dokumentų registro tarnybos vadovas iš Generalinio sekretoriato. Kai kuriais atvejais posėdžiai organizuojami dalyvaujant tik Komisijos nariams ir generaliniam sekretoriui.

Tiktai Komisijos pirmininkas sprendžia, kuris jos narys už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir (prireikus) Komisijos įgaliojimų laikotarpiu gali keisti tų pareigų paskirstymą. Komisijos pritarimu pirmininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad Komisijos narys atsistatydintų.

Visų komisarų grupė (dar vadinama „kolegija“) kartą per savaitę,
antradieniais, renkasi Briuselyje posėdžiauti. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą politikos sritį, o kolegija dėl jo priima kolektyvinį sprendimą.

Komisijos personalas dirba 36 departamentuose, vadinamuose „generaliniais direktoratais“ (GD), ir tarnybose (pavyzdžiui, Teisės tarnyboje). [ 12.]

Kiekvienas GD yra atsakingas už tam tikrą politikos sritį, o jam vadovauja generalinis direktorius, kuris yra atskaitingas vienam iš Komisijos narių. Būtent generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir parengia Komisijos teikiamų teisės aktų projektų pasiūlymus, o šie pasiūlymai tampa oficialiais, kai jiems savo savaitiniame posėdyje pritaria kolegija. Procedūra yra maždaug tokia:

Pavyzdžiui, tarkim, Komisija mano, jog reikia ES teisės akto, kad būtų užkirstas kelias Europos upių taršai. Tuomet Aplinkos generalinis direktoratas, plačiai pasikonsultavęs su Europos pramonininkais ir ūkininkais, taip pat su valstybių narių aplinkos ministrais ir aplinkosaugos organizacijomis, parengia pasiūlymą.

Po to siūlomą teisės akto projektą išsamiai aptaria ir prireikus pataisas pateikia visi atitinkami Komisijos departamentai. Paskui jį patikrina Teisės tarnyba ir komisarų kabinetai (asmeniniai politiniai patarėjai).

Jau visiškai parengto pasiūlymo svarstymą generalinis sekretorius įtraukia į būsimojo Komisijos posėdžio darbotvarkę. Posėdyje aplinkos komisaras savo kolegoms paaiškina, kodėl šis teisės aktas yra siūlomas, ir jie jį kartu aptaria. Sutarus kolegija pritaria pasiūlymui, ir šis dokumentas siunčiamas svarstyti Tarybai ir Europos Parlamentui.

Jei komisarai nesutaria, pirmininkas paprašo juos balsuoti dėl to pasiūlymo. Jei pasiūlymui pritaria 51% visų Komisijos narių, jis priimamas. Paskui jį besąlygiškai remia visi Komisijos nariai.

Posėdžių darbotvarkę ir dokumentus paruošia generalinis sekretorius ir jo tarnybos darbuotojai. Į posėdžiu darbotvarkes patenka įvairūs klausimai:

 Pasiūlymai dėl ateities politikos krypčių, kuriems reikia Komisijos pritarimo. Tokie pasiūlymai gali būti paruošti pačioje Komisijoje arba Komisijai paprašius – kitose institucijose, dažniausiai Ministrų Taryboje ar Viršūnių taryboje. Jie gali būti pateikiami, kaip Žaliosios ar Baltosios knygos, strateginės programos, veiksmų programos, komunikatai, pranešimai. Šiems politiniams pasiūlymams realizuoti yra būtina paruošti atitinkamas priemones, įskaitant ir teisės aktus. Komisijai pritarus, šie dokumentai yra teikiami Ministrų Tarybai, o Baltosios knygos – Viršūnių tarybai;

 Komisijos pritarimo reikia Europos Tarybos arba Europos Tarybos ir Europos Parlamento teisės aktams;

 ES biudžeto projektas, paruoštas Biudžeto generaliniame direktorate pradedamas svarstyti sausio mėnesį sekantiems metams, dalyvaujant kitiems komisarams;

 Panašiai, kaip biudžeto projektas, pradedamos svarstyti metinės žemės ūkio produkcijos institucinės kainos, pasiūlytos Žemės ūkio ir žuvininkystės generaliniame direktorate (daugumai produkcijos rūšių ūkiniai metai prasideda balandžio – gegužes mėnesiais, nuo tada ir kainos įsigalioja );

 Patvirtinama Komisijos metinė veiklos programa. Ši procedūra prasideda spalio mėnesį ir dėl programos diskutuojama kartu su Taryba ir Europos Parlamentu. [ 5; 93 – 94psl.]

1.4. Sprendimų priėmimas Komisijoje

Europos Sąjungos lygiu priimami sprendimai – tai įvairių šio proceso šalių, ypač „institucijų trikampio“, kurį sudaro Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija, tarpusavio sąveikos rezultatas. [ 10.] Audito Rūmai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Regionų komitetas, Europos centrinis bankas bei Ekonomikos ir finansų komitetas taip pat dalyvauja priimant sprendimus tam tikrose srityse.

Sprendimų priėmimo procedūrą reglamentuojančios taisyklės išdėstytos sutartyse ir apima visas Europos Sąjungos veiklos sritis. Šiuo atveju kalbama tik apie įstatymų leidimo procedūrą, o ne biudžeto tvirtinimo ar tarptautinių sutarčių sudarymo procedūras.

Nors yra keletas sričių, pavyzdžiui, ekonominė ir pinigų sąjunga, kur taikomos specifinės taisyklės, teisės aktų leidimo srityje galima išskirti tris pagrindines sprendimų priėmimo procedūras:

1. bendro sprendimo procedūrą,

2. pritarimo procedūrą,

3. konsultacinę procedūrą. [ 10.]

Sprendimų priėmimo procedūros pasirinkimas priklauso nuo iniciatyvai taikomos teisinės bazės. Rengdama pasiūlymą Europos Komisija pati nustato, kokią sprendimų priėmimo procedūrą dera taikyti. Procedūra pasirenkama pagal objektyvius kriterijus, kuriuos būtų galima apskųsti teismui.

Sprendimų priėmimo procedūros pasirinkimo svarba išryškėja prireikus nustatyti ribą tarp, pavyzdžiui, priemonės, kurią svarstant būtina konsultuotis (pvz., žemės ūkio srityje), ir priemonės, dėl kurios turi būti priimtas bendras keleto institucijų sprendimas (pvz., vidaus rinkos srityje). Skirtingų teisinių pagrindų, reikalaujančių taikyti skirtingas sprendimų priėmimo procedūras, neįmanoma sujungti.

Kaip rodo aukščiau pateiktas pavyzdys, teisinio pagrindo pasirinkimas labiausiai susijęs su daliniais Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos įgaliojimais, nes
Europos Parlamentas tiesiog išsako savo nuomonę, tačiau priimant bendrus sprendimus Parlamentas jau veikia kaip pati tikriausia įstatymų leidimo institucija, tiesiogiai dalyvaujanti bendro sprendimo priėmimo procese.

1. Bendro sprendimo procedūra

„Bendro sprendimo procedūra numatyta Europos Sąjungos sutartyje (1992 m. Mastrichto sutartyje). Ją reglamentuoja šios sutarties 251 straipsnis, pagal kurį steigiama Europos Bendrija. Amsterdamo sutartimi (1997 m.) ši bendro sprendimo procedūra buvo supaprastinta, o jos taikymo sritis praplėsta.“ [ 10.]

Taikant bendro sprendimo procedūrą, Europos Komisijos pateiktas pasiūlymas po du kartus iš eilės svarstomas Europos Parlamente ir Europos Sąjungos Taryboje. Jei minėtosioms teisės aktus leidžiančioms institucijoms nepavyksta susitarti, šaukiamas taikinimo komitetas, kurį sudaro Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Parlamento atstovai. Kad galiausiai būtų susitarta, šio komiteto posėdyje dalyvauja ir Europos Komisija. Sutartas teisės akto variantas vėl teikiamas Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai trečią kartą svarstyti, tikintis, kad jam bus galutinai pritarta.

2. Pritarimo procedūra

Pritarimo procedūra įvesta priėmus Suvestinį Europos aktą (1986 m.). Taikant šią procedūrą, Europos Sąjungos Taryba, prieš priimdama kai kuriuos labai svarbius sprendimus, turi gauti Europos Parlamento pritarimą. [ 10.] Europos Parlamentas gali tik pritarti arba nepritarti pasiūlymui, tačiau jo taisyti negali.

3. Konsultacinė procedūra

Taikant konsultacinę procedūrą, klausiama Europos Parlamento nuomonės. Europos Komisija, gavusi Europos Parlamento nuomonę, gali atitinkamai keisti pateiktąjį pasiūlymą. Tada siūlymą analizuoja Europos Sąjungos Taryba, kuri gali arba priimti siūlomą teisės aktą be jokių pataisų, arba pirma jį pataisyti, o paskui priimti. Tačiau jei Europos Sąjungos Taryba nusprendžia atmesti Europos Komisijos pasiūlymą, tai privalo patvirtinti visais balsais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3027 žodžiai iš 5986 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.