Europos regioninės plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinis reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Europos regioninės plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinis reguliavimas

TURINYS

ĮVADAS

3

1. EUROPOS SĄJUNGOS REGIONINĖ POLITIKA IR EUROPOS STRUKTŪRINIAI FONDAI

5

1.1. Regioninės politikos samprata, tikslai ir uždaviniai 5

1.2. Europos Sąjungos regioninė politika ir jos finansavimo šaltiniai 10

2. EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO PANAUDOJIMO TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE 22

2.1. Lietuvos regioninės politikos apžvalga 22

2.2 Plėtros strategija ir prioritetai 32

2.2. Europos Regionų plėtros fondo strateginis valdymas 40

3. EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO KONTROLĖS TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE 51

3.1. Finansų kontrolės ir audito sistemos organizavimas 51

3.2. Priežiūros sistema 57

3.3. Anketinio tyrimo rezultatai 59

4. IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 66

LITERATŪRA 69

SANTRAUKA 73

SUMMARY 74

ŽODYNAS 75

PRIEDAI 77

1 priedas. Darbo rinkos ir užimtumo plėtros Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse narėse skirtumų įvertinimas 78

2 priedas. Finansavimas Europos Regionų plėtros fondo pagal prioritetus 79

3 priedas. Tarpinėms ir įgyvendinančioms institucijoms priskirtos BDP priemonės 80

4 priedas. Anketa 81

ĮVADAS

Regioninė politika Europos Sąjungos kontekste suprantama kaip bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymas. Bendruomenės narių gyvenimo kokybės lygis nepriklausomai nuo žmogaus rasės, tautybės, dislokacijos vietos ar pagaliau jo fizinės galios turi būti tiek pakankamas, kad sistema, kurioje gyvena bendruomenė, funkcionuotų efektyviai. Europos Sąjungos (toliau tekste –ES) regioninės politikos tikslas – nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei skatinti tolygią visos ES plėtrą. ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, nors šis skirstymas nėra oficialus. Struktūrinė politika įgyvendinama, pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą. Struktūrinės politikos fondai, visų pirma, siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų.

Dėmesys regionams – būtina Europos Sąjungos valstybių politikos dalis. Europos Sąjungos šalys, siekdamos skatinti plėtrą ir mažinti skirtumus tarp regionų, skiria daug lėšų atsilikusių regionų pakėlimui ir vystymui. Jos parama yra palanki finansinė priemonė regioninės politikos vykdymui. Regioninės politikos vykdymo poreikis sutapo su Lietuvos siekimu integruotis į Europos Sąjungą. Europos Komisija Lietuvą traktuoja kaip vieną 1 tikslo regioną, kuriame rengiamas Bendrasis programavimo dokumentas, būtinas norint gauti ES struktūrinių fondų lėšas. Tai yra vidutinės trukmės, Europos Komisijos patvirtintas planas, kuris pagal nacionalinės politikos formavimo dokumentus, planuoja konkrečios ES skiriamos sumos panaudojimą. Bendrojo programavimo dokumentas rengiamas pagal ES Tarybos reglamentą Nr. 1260/1999.

Regioninės politikos Lietuvos sąlygomis nagrinėjimo tema ir jos priklausomybė nuo bendrosios ES regioninės politikos buvo pasirinkta neatsitiktinai. Tinkamai parinktas regioninės politikos modelis užtikrina tolygią ir subalansuotą visos šalies ūkio raidą. Lietuva dabar laikoma vienu ES regionu, tai ji pati turės spręsti, kaip sumažinti pagrindinius regionų išsivystymo skirtumus šalies viduje bei kitus svarbius regioninės politikos klausimus. Tolygi ir efektyvi šalies socialinė ir ekonominė raida įmanoma tik tada, kai bet kurio lygio valdžia pakankamai rūpinasi, kaip plėtoti visus regionus. Užimtumo, įmonių veiklos pertvarkymo, kitas aktualias problemas sprendžia apskritys bei savivaldybės. Be abejo, joms reikia ir centrinės valdžios dėmesio ir finansinės paramos.

Prieš rašydama šį darbą, išsikėliau hipotezę: Kokį regioninės politikos modelį Lietuva turi pasirinkti – „iš viršaus į apačią“, t. y. tradicinį modelį, atspindintį centralizuotą valdžią ar „iš apačios į viršų“ – naują regioninės politikos modelį, akcentuojantį regioninės ir vietinės valdžios autonomiškumą?

Šiame darbe nagrinėjama regioninė politika tiek teoriniu (samprata, tikslai, uždaviniai bei svarba bendrai šalies ekonomikai), tiek Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinio reguliavimo aspektais.

Gerai žinoma, jog tarp atskirų apskričių Lietuvoje bei jų viduje egzistuoja gana dideli socialiniai bei ekonominiai skirtumai. Regioninė politika — tai priemonė, nukreipta minėtų skirtumų sumažinimui ir taip pat būdas užtikrinti minimalų gyvenimo lygį bei vienodas galimybes visiems šalies piliečiams nepriklausomai nuo to, kuriame regione jie gyvena. Taigi, regioninė politika turi būti nukreipta išsivystymo netolygumų eliminavimui, kurie dažniausiai yra tampriai susiję su gyventojų nedarbo problemomis, nevienoda galimybe naudotis valstybės teikiamomis paslaugomis, socialine apsauga

Darbo tikslas: Išanalizuoti Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo, kontrolės teisinio reguliavimo aspektus Lietuvoje ir pasiūlyti, kaip pagerinti jo administravimo funkcijas.

Siekiant užsibrėžto tikslo, iškėliau tokius uždavinius:

• aptarti ES regioninės politikos tikslus ir
finansinius instrumentus;

• išanalizuoti teisės aktų reglamentavimą, administruojant ir koordinuojant Europos Regionų plėtros fondą Lietuvoje;

• įvertinti finansų kontrolės ir audito organizavimą, įsisavinant Europos Sąjungos finansinę paramą;

• pateikti išvadas ir rekomendacijas, kaip tobulinti institucijose Europos Regionų plėtros fondo naudojimo ir kontrolės administravimą.

Darbo tyrimo objektas – Tauragės apskrities viršininko administracijos, savivaldybės, verslo centro darbuotojų požiūris į Europos Regionų plėtros fondo administravimą, koordinavimą ir kontrolės organizavimą Lietuvoje.

Tyrimo metodas – pirminių ir antrinių šaltinių apžvalga, pirminių duomenų analizė, loginė klasifikacija, sociologinė apklausa, aprašomasis metodas.

Darbas suskirstytas į tris pagrindines dalis. Pirmoje dalyje pristatomi ES regioninės politikos tikslai ir finansavimo šaltiniai. Antroje dalyje pateikiami teisės aktai apie Europos Regionų plėtros fondo administravimą Lietuvoje. Trečia dalis yra skiriama teisės aktų analizei, reglamentuojančių Europos Regionų plėtros fondo naudojimo kontrolei.

1. EUROPOS SĄJUNGOS REGIONINĖ POLITIKA IR EUROPOS SĄJUNGOS FONDAI

1. 1. Regioninės politikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Kiekviena valstybė turi aiškiai apibrėžtą teritoriją ir negali funkcionuoti be regioninės strategijos, t. y. aiškaus plano kaip spręsti iškylančius ekonominius, demografinius ir aplinkos klausimus. Ši strategija atspindi makro lygio tikslus, kuriuos iškelia pati valstybė, siekdama užtikrinti efektyvų šalies ekonomikos funkcionavimą, gyvenimo lygio kokybę savo piliečiams ir kt. Be to, minėti tikslai yra susiję su valdančiosios partijos politine ideologija (31, p. 1).

Egzistuoja daug skirtingų požiūrių į regioninę politiką — jos esmę ir praktinius įgyvendinimo būdus. Tai sąlygoja nevienareikšmis pačios regioninės politikos supratimas.

Dažniausiai terminas regioninė politika apima atskiras regionines programas, centrinės valdžios funkcijų delegavimą žemesniems valdymo lygiams ir administracines – teritorines restruktūrizacijas (31, p. 2). Regioninė politika gali apimti bet kokią valstybės veiklą, kurios tikslai (ekonominiai, politiniai) yra pagrindinis visos šalies prioritetas, reikalaujantis valstybės įsikišimo. Bet koks valstybinio lygio įsikišimas į socialinį – ekonominį gyvenimą yra susijęs su teritoriniais klausimais (31, p. 2). Ūkio plėtros programos yra kuriamos, atsižvelgiant į regiono ypatumus, todėl jas galima traktuoti kaip regioninės politikos dalį. Regioninė politika egzistuoja tik tuomet, kai atskiri regionai gauna nevienodo lygio valstybės paramą. Jei visiems valstybės regionams yra skiriama vienoda parama, apie regioninę politiką kalbėti jau nebegalime.

Regionine politika valstybė bando išspręsti tokias problemas, kurių nepajėgi eliminuoti rinkos ekonomika. Kita vertus, pati rinka sukuria nemažą dalį regioninių problemų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 902, priimtas 1998 m. liepos 21 d. „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ pateikia tokį regioninės politikos apibrėžimą: „Regioninė politika – tai valstybės įgyvendinama regionų atžvilgiu diferencijuota veikla, kuria siekiama subalansuoti visų šalies regionų socialinės – ekonominės plėtros sąlygas. Regioninė politika yra neatskiriama sudedamoji ūkio šakose bei socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, ji yra koordinuojamojo pobūdžio.“ (16, p. 2).

Su šiuo apibrėžimu galima sutikti tik iš dalies. Terminas „socialinė – ekonominė politika“ neapima regioninės politikos problemų visumos, nors mokslinėje literatūroje šis terminas labai dažnai vartojamas kaip regioninės politikos sinonimas. Regioninė politika yra dalis valstybės (nacionalinės) socialinės – ekonominės plėtros strategijos. Ji yra formuojama valdžios struktūrų. Regioninė politika, tam tikra prasme, yra ekonominės, socialinės, demografinės, apgyvendinimo, ekologinės ir mokslinės – techninės politikų visuma. Regioninės politikos objektas – įvairūs tarpregioniniai skirtumai: pragyvenimo lygio ir gyvenimo sąlygų, nedarbo, ekonominės plėtros tempų ir kt. netolygumai. Regioninė politika – tai tam tikra valstybės įsikišimo forma į įvairias regiono veiklos sritis, su tikslu sumažinti egzistuojančius netolygumus (54, p. 7-8).

Regioninės plėtros įstatyme, įsigaliojusiame 2000 m. rugpjūčio 4 d., regioninė politika įvardijama kaip regioninė plėtros politika ir apibrėžiama taip: „Nacionalinė regioninė plėtros politika – diferencijuota krašto plėtros politika, siekianti gerinti gyvenimo kokybę, racionaliai panaudoti teritorijos ypatumus bei esamą potencialą, sudaryti palankias sąlygas socialinei ir ekonominei bei ekologinei raidai.“ (2). Šis apibrėžimas yra gerokai platesnis už pateiktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ ir geriau atspindi regioninės politikos esmę ir svarbą.

Regioninė politika egzistuoja mikro ir makro lygiuose (54, p. 9). Regioninė politika mikro lygyje – tai valstybės regioninė politika, šalies politinės, ekonominės, socialinės, ekologinės ir kitų sričių valdymo principai valstybės, regionų ir tarpregioniniais aspektais. Regioninė politika makro lygyje yra pasaulinio masto
(pvz., ES) minėtų sričių valdymo principai. Viršnacionalinė (makro lygio) regioninė politika (pvz., ES politika) ir valstybės (pvz., ES narės) regioninė politika viena kitai neprieštarauja, jų tikslai ir uždaviniai yra derinami.

Pagrindinis regioninės politikos tikslas – minimizuoti tokius tarpregioninius skirtumus, kurie gali sąlygoti socialinių konfliktų kilimą ir trukdo šalies socialinei – ekonominei plėtrai. Tokį regioninės politikos tikslą iškelia N. I. Larina ir A. A. Kiselnikov (54, p. 12). Minėti autoriai pateikia ir daugiau regioninės politikos tikslų (54, p. 14):

• „teisingumas“, t. y. toks ekonominės veiklos išsidėstymas, kuriam esant, visų regionų gyventojai turi panašias sąlygas gerovei siekti;

• „efektyvumas“, t. y. racionalus kiekvieno regiono produktyvumo išnaudojimas, siekiant užtikrinti visos šalies gerovę.

Abu šie tikslai gali būti ir papildantys vienas kitą, ir konfliktiniai. Paprastai ekonomikos augimo metu vadovaujamasi pirmuoju tikslu, o krizių metu – antruoju.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ apibrėžia tokius svarbiausius regioninės politikos tikslus (16, p. 3):

• remti rinkos ekonomikos plėtrą kiekviename šalies regione, sudaryti reikiamas ilgalaikes plėtros strategijas;

• formuoti socialinius – ekonominius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą;

• mažinti gyvenimo, ekonominių, kultūros, išsimokslinimo sąlygų skirtumus tarp regionų.

Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymo 2 straipsnyje nurodomi penki pagrindiniai nacionalinės regioninės plėtros politikos tikslai (2):

1. skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą regionuose;

2. spartinti subalansuotą atskirų regionų plėtrą;

3. mažinti socialinius ir ekonominius Lietuvos regionų skirtumus;

4. mažinti nedarbą;

5. plėtoti kaimiškuosius regionus, pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, perdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinti naujų verslų bei paslaugų kūrimąsi kaime.

Regioninės plėtros įstatyme iškelti regioninės politikos tikslai yra gerokai išsamesni už tuos, kuriuos apibrėžė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“. Jie apima visas valstybės ūkio sritis regionuose. Akivaizdu, jog 2000 m. (2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Regioninės plėtros įstatyme) požiūris į regioninę politiką ir jos svarbą ženkliai pasikeitė, lyginant su 1998 m. (1998 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priimtame nutarime „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“) ir tapo kur kas brandesnis ir platesnis. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo naujoji redakcija (2002 m. gruodžio 10 d.) apsiriboja vienu tikslu – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą, o nauju uždaviniu išskyrė – valstybės pagalbos teikimą probleminėms teritorijoms.

Pagrindinė ES regioninės politikos atsiradimo priežastis yra didelis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių ES valstybių narių ar jų regionų išsivystymo lygio. Turtingiausio ES Vidaus Londono regiono BVP vienam gyventojui 2000 m. sudarė 241,4 proc. ES vidurkio, o skurdžiausio Ipeiros regiono Graikijoje – tik 47,1 proc. Taip pat 2000 m. BVP vienam gyventojui skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir skurdžiausių ES 15 valstybių narių regionų sudarė 2,6 karto (42, psl. 8).

ES regioninė politika padeda skirtingo išsivystymo lygio ES valstybėms narėms susitarti dėl tolesnės ir gilesnės integracijos, vykstant ES sprendimų priėmimo procesui (politinis pateisinimas). ES regioninės politikos parama leido kompensuoti mažiau išsivysčiusioms ES valstybėms narėms tariamą ES rinkos integracijos, ypač ES Vieningosios rinkos ir Europos pinigų sąjungos projektų įgyvendinimo, žalą. Ji yra antroji ES politika (po Bendrosios žemės ūkio politikos) pagal lėšų apimtis, jos biudžetas sudaro apie trečdalį viso ES biudžeto. 2000-2006 metais – sudaro 213 mlrd. eurų (42, psl.21).

Apsirūpinimo ištekliais skirtumai erdviniu aspektu, ekonominės plėtros skirtumai, gyvenimo kokybės skirtumai, infrastruktūros būklės skirtumai, ekologinės būklės skirtumai, nacionaliniai ir socialiniai konfliktai regionuose yra būdingi visoms pasaulio valstybėms. Antrajame ES sutarties skyriuje nurodoma, kad Europos Bendrija turi siekti valstybių narių socialinės ir ekonominės sanglaudos. Todėl bendri regioninės politikos tikslai yra šie:

1. Vieningos ekonominės erdvės sukūrimas ir įgyvendinimas, valstybingumo, ekonominių, socialinių, teisinių ir organizacinių pagrindų įtvirtinimas.

2. Regionų tolydžios socialinės — ekonominės plėtros užtikrinimas.

3. Strategiškai svarbių valstybei regionų prioritetinė plėtra.

4. Regionų išteklių ir ypatumų optimalus panaudojimas.

5. Regionų tinkamos ekologinės būklės užtikrinimas.

Specifiniai ES regioninės politikos tikslai nurodomi ir kituose ES sutarties straipsniuose. Pagal ES sutarties 158 straipsnį Europos Bendrija turi siekti mažinti skirtumus tarp įvairių regionų išsivystymo lygio ir menkiau išsivysčiusių
ar salų (tarp jų kaimo vietovių) atsilikimą. Remiantis 160 straipsniu, Europos regioninės plėtros fondas turi remti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą ir struktūrinius pokyčius bei nuosmukį patiriančių pramonės regionų pertvarką. Kiekvienam iš pateiktų tikslų įgyvendinti yra formuojami tam tikri uždaviniai. Kaip išspręsti regioninių skirtumų problemas, iškeliami uždaviniai. Galimi jų pavyzdžiai:

1. Šalies mastu vykdomų ekonominių reformų adaptavimas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į egzistuojančias specifines socialinės, ekonominės, demografinės ir kitų sferų sąlygas.

2. Regioninės politikos koordinavimas valstybiniu, regioniniu ir vietiniu lygiu.

3. Socialinės – ekonominės padėties stabilizacija ir išeičių iš krizės ieškojimas.

4. Regioninių skirtumų gyveninio, darbo ir ūkio plėtros sferose minimizavimas. Regioninės politikos uždaviniai priklauso nuo to, kokios problemos sukelia regionų išsivystymo netolygumus.

ES regioninės politikos tikslams siekti Europos Sąjungos valstybės narės gauna finansinę paramą iš keturių struktūrinių fondų – Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo, Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo Orientavimo skyriaus, Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento ir atskiro Sanglaudos fondo (žr. 1 lentelė). Eil.

Nr. ES struktūrinis fondas Intervencijos sritys

1. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) Gamybos sektorius, infrastruktūra, vietos plėtra ir techninė parama

2. Europos socialinis fondas (ESF) Nacionalinių užimtumo veiksmų planų įgyvendinimas, tame tarpe aktyvios darbo rinkos politikos priemonės,socialinė integracija, švietimas ir mokymas, kt. Taip pat: teritoriniai užimtumo paktai, informacinės visuomenės priemonės bei lygių galimybių priemonės.

3. Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo Orientavimo skyrius (E Lydimosios priemonės ir kitos kaimo plėtros priemonės (ūkių pertvarka,mokymas, perdirbimas, ir rinkodara)

4. Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI) Žuvininkystės sektoriaus pertvarkymo priemonės

1 lentelė. ES struktūrinių fondų intervencijos sritys (37, psl. 2)

Be ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, ES sutarties 158 straipsnyje ir 160 straipsnyje nustatyti tikslai turi būti remiami taip pat iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EAGGF) Garantijų skyriaus, Europos investicijų banko ir kitų veikiančių finansinių instrumentų (Europos investicijų fondo ir Europos atominės energijos bendrijos). ES fondų parama turi būti suderinta su kitomis ES politikomis, kurios neturi atskirų finansavimo iš ES biudžeto šaltinių. Europos Komisija ir Europos Sąjungos valstybės narės turi užtikrinti, kad ES fondų finansuojama veikla atitiktų kitas ES politikos sritis ir veiklą, ypač užimtumo, vyrų ir moterų lygybės, socialinės politikos ir profesinio mokymo, bendrosios žemės ūkio politikos, bendrosios žuvininkystės politikos, transporto, energetikos, transeuropinių tinklų ir aplinkos apsaugos sričių. Pagal Amsterdamo sutartį, Sąjungos finansiniai instrumentai kartu turi siekti ekonominio augimo, socialinės sanglaudos ir aplinkos apsaugos; kitaip sakant –tolydžios plėtros (42, psl. 11).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2613 žodžiai iš 8624 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.