Europos sąjungos institucijos
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos institucijos

KLAIPĖDOS SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJA

TEISĖS KATEDRA

STUDIJŲ PROGRAMA

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

Leidžiama ginti

KATEDROS VEDĖJA

J.Paulauskienė

2005-____-____

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS

INSTITUCIJOS

Baigiamasis darbas

DIPLOMANTAS

Darius Šileikis

2005-____-____

VADOVAS

Darius Kurpavičius

2005-____-____

RECENZENTAS

___________________

2005-____-____

Klaipėda, 2005

TURINYS

1. Profesinių kompetencijų Sąrašas

2. Įvadas

3. Literatūros šaltinių apžvalga

4. Darbo metodai ir priemonės

5. Europos Sąjungos istorinė apžvalga

6. Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos

6.1. Europos Parlamentas

6.2. Europos Viršūnių Taryba

6.3. Europos Taryba

6.4. Europos Komisija

6.5. Europos Audito Rūmai

6.6. Europos Teisingumo Teismas

7. Darbo rezultatai ir jų aptarimas

8. Išvados ir rekomendacijos

Literatūros sąrašas

Anotacija

Summary

Priedai

1. PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

• Teisinis konsultavimas

• Teisinis auditas

• Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

• Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas

• Valstybės valdymo subjektų teisinis konsultavimas ir teisinis auditas

• Teisės norminių aktų ir valstybės valdymo subjektų lokalinių dokumentų kūrimas bei laikymosi priežiūra.

2. ĮVADAS

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas

Pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra:

– sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis);

– skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;

– ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;

– stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;

– plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse.

Kuriantis Europos Sąjungai kūrėsi ir jos institucijos. Jos priima sprendimus, kuriais remiantis sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės paklūsta Europos Sąjungos privalomoms sutartims bei teisės aktams, perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos Europos Sąjungos interesus.

Tam, kad Europos Sąjunga galėtų siekti užsibrėžtų tikslų ir vykdyti jai suteiktas funkcijas bei įgaliojimus, būtinos tam tikros valdžios institucijos. Dabartiniu metu, Europos Sąjungoje, be papildomų, patariamųjų ar finansinę veiklą vykdančių institucijų yra ir pagrindinės institucijos, kurios sąlyginai atintinka visose šalyse esantį valdžių padalijimo principą: leidžiamoji valdžia – Europos Taryba ir Europos Parlamentas, vykdomoji valdžia – Europos Komisija, teisminė valdžia – Teisingumo Teismas. Priežiūros funkcijas atlieka Audito Rūmai.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Šalies Parlamentarai ir kiti aukšti pareigūnai dalyvauja svarbiausiuose Europos Sąjungos institucijų darbuose išreikšdami mūsų kaip šalies piliečių valią ir ir įgyvendina valstybės tikslus. ES vainikuoja daugiau kaip dešimtmetį nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trukusias pastangas grįžti į Europos tautų šeimą, kuriai Lietuva istoriškai visada priklausė, su kuria ją sieja bendra praeitis ir bendros vertybės. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atveria kelius Lietuvos žmonių gerovei, o valstybei suteikia naujas galimybes užtikrinti šalies klestėjimą bei jos saugią ateitį. Šie faktai ir paskatino mane nagrinėti Europos Sąjungos institucinę sistemą, juk tai ypatinga institucinė sistema, kuri nėra įprasta tarptautinėms organizacijoms, nes labai stipriai išvystyta, turi teisę priimti sprendimus sąlyginai nepriklausomai nuo jos narių.

Taigi šio darbo objektas – pagrindinės Europos Sąjungos institucijos bei jų analizė, o pagrindinis darbo tikslas nuosekliai išdėstyti kiekvienos Europos Sąjungos institucijos veiklą, sudėtį, kompetenciją bei jos būtinumą Sąjungoje. Šių tikslų sieksiu istoriniais bei statistiniais aspektais.

3. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Pradedant rašyti šį darbą teko susidurti su informacijos stoka, kadangi daugelis lietuvių autorių, tokie kaip Gediminas Vitkus, Algis Junevičius ir kt., Europos Sąjungą analizuoja dar iki naujų narių įstojimo į Europos – narių Šeimą, ir pateikia duomenis Lietuvos integracijos laikotarpiu. Šiandien ši
informacija iš esmės yra pasikeitusi. Statistinės Europos Sąjungos institucijų sudėties, veiklos, darbo rezultatų analizės pateikiamos tik iki 2000 metų. Šių autorių leidiniai nemažai pagelbėjo rašant Europos Sąjungos institucijų teorinę dalį ir jų vaidmenį pačioje Sąjungoje.

Naudojantis užsienio autorių ir į lietuvių kalbą išleista literatūra, tai: Dr. Klauso – Dieterio Borchardto „Bendrijos teisės abėcėlė“, Vernerio Veidenfeldo bei Volfgango Veselo „Europa nuo A iki Z“ daugiausia buvo rasta bendros informacijos, kuri kartojasi visose knygose, ir pateikta labiau sausi duomenys apie institucijų sudėtį, pagrindines kompetencijas, mat, tai knygos, skirtos „greitam naudojimui“ (informacija jose pateikiama abėcėline tvarka).

Gal net didžausią duomenų dalį radau internetiniuose puslapiuose, kur kiekviena Europos Sąjungos institucija su ja susijusius duomenis publikuoja savo sukurtuose tinklapiuose, kuriuose informacija yra reguliariai atnaujinama ir pateikiama su naujausiais pasiketimais. Juose radau šiuo metu pačią tiksliausią infomaciją, kiekvienos institucijos narių sąrašus, jų pareigybes, kadencijos laikotarpius bei pačių institucijų atliekamas funkcijas. Tenka tik šiek tiek nusivilti, kad daugelis informacijos pateikiama užsienio kalba, kurios išvertimas į gimtąją labai apsunkino šio darbo rašymą. Bene pats informatyviausias tinklapis tai Europos Sąjungos portalas (http://europa.eu.int), kuriame be pateiktos informacijos radau nemažą nuorodų srautą į su Europos Sąjunga susijusius tinklapius.

Prie darbo rašymo nemaža dalimi prisidėjo Europos Sąjungos informacijos centro informacija, kuri pateikta bukletų, lankstinukų bei konsultacijų pavidalu, leido dar smulkiau įsigilinti į rašomo darbo objektą ir kokybiškiau siekti jo tikslų.

4. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS

Šiam darbui atlikti pasirinkau informacinį metodą. Mano darbo priemonės – tai informacija, kuri daugiausia buvo rasta internetiniuose tinklapiuose, įvarių autorių išleistuose metodiniuose leidiniuose bei įstatymų bei norminių aktų interpretacijose. Naudojantis šia informacija, duomenis pateikiau statistiniu bei kelių lentelių pavidalu.

Pagrindinis rezultatas pasiektas smulkia kiekvienos darbo objekto dalies analize interpretavus surinkta medžiaga.

Kiti darbo metodai (apklausa, eksperimentas ir kt.) nebuvo naudojami, kadangi yra nenaudingi rašomo darbo temos atžvilgiu.

5. TRUMPA EUROPOS SĄJUNGOS APŽVALGA

Bendrais bruožais trumpai apžvelgsiu pačią Europos Sąjungos istoriją. Po dviejų įvykusių pasaulinių karų, Vakarų Europos valstybės buvo priverstos ieškoti tarpusavio supratimo, bendradarbiavimo bei sutarimo. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, naujų rinkų baigdavosi karais. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir Prancūzija. Antrasis pasaulinis karas gerokai sukompromitavo nacionalines valstybes. Politikai pradėjo suvokti, kad nacionalizmas – tai karas ir jeigu valstybės nepasidalys suvereniteto – konfliktai tęsis. Kai pokario Europoje vėl atsirado karo grėsmė, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R.Schumanas 1950 m. pakvietė prie derybų – Prancūziją ir Vokietiją. R.Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Aukštajai valdybai. Nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R.Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu.

Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijas – Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus. Be šių institucijų Europos Sąjungoje veikia papildomos institucijos. Šios institucijos priima sprendimus, kuriais remiantis sukuriamas pagrindas Europos Sąjungos funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams. ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui. Europos Sąjungą sudaro 25 skirtingų kultūrų valstybės, kurių gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į dvidešimt oficialių Europos Sąjungos kalbų.

Norint geriau suprasti
Sąjungos funkcionavimą, reiktų atidžiau apžvelgti joje veikiančių institucijų sistemą, bruožus bei pagrindines veiklos kryptis.

6. PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS

6.1. EUROPOS PARLAMENTAS

6.1.1 Parlamentinė Asamblėja tapo Parlamentu

Europos Parlamento pirmtakė yra Europos Parlamentinė Asamblėja, kuri buvo įkurta 1952 metais pagal Europos anglies ir plieno bendrijos (Paryžiaus) sutartį. Ją sudarė 78 nacionalinių parlamentų deputatai, deleguoti papildomoms pareigoms į Europos Parlamentinę Asamblėją.

Romos sutartimis buvo patvirtintos ir pratęstos Europos Parlamentinės Asamblėjos funkcijos visoms trims bendrijoms (EEB, EAPB, Euratomui) ir 1958 metais į pirmą išplėstinį Asamblėjos posėdį susirinko 142 nacionalinių parlamentų deleguoti nariai. Šiuo metu Europos Parlamente yra 732 nariai, o Europos Sąjungos Konstitucijoje numatyta, kad ateityje Europos Parlamento narių kiekis negalės viršyti 736.

Pirmuoju Europos Parlamentinės Asamblėjos pirmininku buvo išrinktas vienas iš Europos bendrijų iniciatorių R.Šumanas. Pirmaisiais Parlamentinės Asamblėjos darbo metais buvo manoma, kad ji taps forumu, kuriame nacionalinių parlamentų nariai galės išsakyti savo nuomonę visais Europos bendrijoms aktualiais klausimais. Parlamentinės Asamblėjos nariai buvo ne renkami, bet nacionalinių parlamentų deleguojami nariai (ne visada patys iškiliausi politikai) ir tokiu būdu jie turėjo dvigubus mandatus. Visi jos nariai buvo Europos integracijos šalininkai, nes euroskeptikai negalėjo sau leisti, kad jų pavardės būtų minimos tarp Parlamentinės Asamblėjos narių.

Pirmaisiais Europos bendrijų veiklos metais Parlamentinė Asamblėja turėjo prižiūrėti Tarybos ir Komisijos veiklą, bet iš tikrųjų tapo tik Tarybos konsultacine institucija ir nuolat siekė išplėsti savo kompetenciją.

1962 m. kovo 30 d. Europos Parlamentinė Asamblėja nutarė pakeisti savo pavadinimą ir pasivadinti Europos parlamentu, tačiau iš valstybių-narių vyriausybių sudaryta Taryba kurį laiką nenorėjo pripažinti naujojo pavadinimo. 1974 metais Paryžiaus susitikime bendrijų valstybių-narių vadovai sutarė, kad nuo 1979 metų Europos Parlamentas bus renkamas visuotinių ir tiesioginių rinkimų būdu. Kaip ir daugelyje bendrijas sudarančių valstybių-narių buvo nutarta rinkimus rengti kas 5 metai. Europos Parlamento rinkimai ilgai buvo atidėliojami, nes iš pradžių Prancūzijos, o vėliau ir D.Britanijos politiniuose sluoksniuose buvo prisibijoma tiesioginiuose rinkimuose išrinkto Parlamento galių didėjimo nacionalinių parlamentų sąskaita.

Sprendimas dėl visuotinių tiesioginių Europos Parlamento rinkimų buvo priimtas 1976 m. rugsėjo 20 d., o įsigaliojo nuo 1978 m. liepos 1 d., visoms valstybėms narėms ratifikavus šį dokumentą. Netgi nutarus Europos Parlamento rinkimus rengti kas penki metai, nepavyko susitarti dėl vieningos visose valstybėse rinkimų procedūros.

Europos Parlamento įtaka ir galia nuolat augo ir tai buvo įteisinama sutartyse. 1992 m. Mastrichto sutartis bei 1997 m. Amsterdamo sutartis Europos Parlamentą, kuris ilgą laiką buvo viso labo tik patariamąja asamblėja, pavertė įstatymus leidžiančiu parlamentu, turinčiu beveik tokius pačius įgaliojimus kaip ir nacionaliniai parlamentai.

Kaip ir visi nacionaliniai parlamentai Europos Parlamentas turi tris fundamentalias galias:

– teisės aktų leidybos;

– biudžeto tvirtinimo;

– priežiūros.

Europos Parlamentas nėra tiek atsakingas už vykdomosios valdžios kontrolę, kaip yra atsakingi nacionaliniai parlamentai. Daug nutarimų dėl Europos Parlamento veiklos yra priimama ne plenarinių posėdžių metu, bet Parlamento pirmininko ar Biuro sprendimu.

Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1965 m. Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų protokole. Parlamento sesijos metu jo nariai savo šalyje naudojasi tokiomis pat teisėmis, kaip nacionalinių parlamentų nariai, o kitose Europos Sąjungos šalyse turi imunitetą nuo teisinio persekiojimo ir sulaikymo. Parlamentarai gauna tą patį atlyginimą, kaip ir atstovaujamų valstybių nacionalinių parlamentų nariai. Amsterdamo sutartimi buvo numatyta suvienodinti visų Europos Parlamento narių atlyginimus. Šiuo metu dėl parlamentarų atlyginimų sulyginimo vyksta diskusijos Taryboje ir Parlamente.

Europos Sąjungos Konstitucijoje yra nurodyta, kad Europos Parlamentas kartu su Taryba priima teisės aktus, tvirtina biudžetą, atlieka politinės kontrolės ir konsultacines funkcijas, kurios nurodytos šioje Konstitucijoje.

6.1.2. Parlamento rinkimai

Europos Parlamento veiklos taisyklėse yra nurodoma, kad Europos Parlamentas yra susirinkimas atstovų, išrinktų vadovaujantis Bendrijos sutartimi ir 1976 m. rugsėjo 20 d. aktu dėl Europos Palamento rinkimų pagal nacionalinės teisės aktus.

Europos Palamento nariai renkami tiesioginų visuotinių rinkimų būdu pagal proporcinio atstovavimo sistemą nacionaliniu mastu (Austrijoje, Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, ir kt.), regioniniu mastu (D.Britanijoje, Belgijoje, Italijoje) arba pagal mišrią sistemą (Vokietijoje). Visose valstybėse yra taikomos bendrosios demokratinės taisyklės: teisė balsuoti sulaukus 18 metų, moterų ir vyrų lygybė, slaptas balsavimas. Belgijoje, Graikijoje, Liuksemburge dalyvavimas rinkimuose yra privalomas, tad šiose
valstybėse rinkėjų aktyvumas siekia apie 90 proc., tuo tarpu D.Britanijoje tradiciškai būna mažiausias rinkėjų aktyvumas, renkant Europos Parlamento narius, ir siekia 33-36 procentus.

Pirmieji visuotiniai Europos Parlamento rinkimai įvyko 1979 metų birželio 7-10 dienomis. Šie ir vėliau vykę Europos Parlamento rinkimai (1984, 1989, 1994, 1999, 2004) buvo rengiami skirtingose valstybėse pagal skirtingas rinkimų tvarkas. Negana to rinkimai vyko skirtingomis dienomis. Yra ir kai kurių ypatumų, pavyzdžiui Vokietijoje ir Suomijoje rinkėjai gali rinktis nacionalinį sąrašą arba regioninį sąrašą, o Švedijoje rinkėjai gali keisti kandidatų sąrašo eiliškumą.

Iki pirmos Bendrijos plėtros Europos Parlamente buvo 142 nariai. Kai nuo 1973 m. sausio 1 d. prie Bendrijos prisijungė Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė Europos Parlamente narių padaugėjo iki 198.

Po antrosios Bendrijos plėtros, kai nuo 1981 m. sausio 1 d. jos nare tapo Graikija, dar 24 šios šalies parlamentarai buvo deleguoti į Europos Parlamentą ir turėjo dvigubus parlamentarų mandatus iki 1984 m. įvykusių rinkimų.

Po trečiosios Bendrijos plėtros, kai nuo 1986 m. sausio 1 d. jos narėmis tapo Ispanija ir Portugalija, į Europos Parlamentą buvo paskirta 60 Ispanijos bei 24 Portugalijos parlamentarai ir vykdė šias pareigas iki 1989 m. įvykusių rinkimų.

Po Vokietijos suvienijimo ir Europos Parlamento vietų perskirstymo tarp valstybių narių per 1994 m. vykusius rinkimus buvo padidintas parlamentarų narių kiekis nuo 518 iki 576. Po ketvirtosios Bendrijos plėtros 1995 m. (Austrija, Suomija, Švedija) narių kiekis buvo padidintas iki 626.

Po penktosios Europos Sąjungos plėtros, nuo 2004 m. gegužės 1 d. (Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija) narių kiekį pagal Nicos sutartį numatyta padidinti iki 727 ir nekeisti jo po galimo sekančio plėtros etapo 2007 m.

Būta nerimo dėl galimo didesnio rinkėjų aktyvumo Europos Parlamento rinkimuose nei rinkimuose į nacionalinius parlamentus ir dėl to prisibijota, kad didelis jų aktyvumas gali sąlygoti Europos Parlamento galių didėjimą nacionalinių parlamentų galių mažėjimo sąskaita. Visi iki šiol įvykę Europos Parlamento rinkimai parodė, kad buvo baimintasi be pagrindo. 1979 metais rinkimuose dalyvavo 63 proc. rinkėjų, 1984 m.– 61 proc., 1989 m.- 58,5 proc., 1994 m.– 56,8 proc., 1999 m.– 49,8 proc., 2004 m.– 45,7 procentai visų rinkėjų.

Nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. bet kuris Europos Sąjungos valstybės-narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje-narėje, gali balsuoti ir balotiruotis rinkimuose toje valstybėje, kurioje gyvena. Europos Parlamento rinkimuose turi teisę dalyvauti visi Europos Sąjungos valstybių-narių piliečiai nuo 18 metų amžiaus. Balsuoti ir būti iškeltam kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą galima bet kurioje valstybėje, nepriklausomai nuo valstybės-narės pilietybės.

Į Europos Parlamentą vis daugiau išrenkama moterų. Jeigu 1979 metais moterys sudarė tik 16,5 procento, tai 1994 metais – 27,5 proc., 1999 metais – 29,7 proc., 2004 metais – 28 procentai viso Parlamento narių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2605 žodžiai iš 8646 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.