Europos sąjungos institucijos
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos institucijos

1121314151617181

KLAIPĖDOS SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJA

TEISĖS KATEDRA

STUDIJŲ PROGRAMA

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

Leidžiama ginti

KATEDROS VEDĖJA

J.Paulauskienė

2005-____-____

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS

INSTITUCIJOS

Baigiamasis darbas

DIPLOMANTAS

Darius Šileikis

2005-____-____

VADOVAS

Darius Kurpavičius

2005-____-____

RECENZENTAS

___________________

2005-____-____

Klaipėda, 2005

TURINYS

1. Profesinių kompetencijų Sąrašas

2. Įvadas

3. Literatūros šaltinių apžvalga

4. Darbo metodai ir priemonės

5. Europos Sąjungos istorinė apžvalga

6. Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos

6.1. Europos Parlamentas

6.2. Europos Viršūnių Taryba

6.3. Europos Taryba

6.4. Europos Komisija

6.5. Europos Audito Rūmai

6.6. Europos Teisingumo Teismas

7. Darbo rezultatai ir jų aptarimas

8. Išvados ir rekomendacijos

Literatūros sąrašas

Anotacija

Summary

Priedai

1. PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

• Teisinis konsultavimas

• Teisinis auditas

• Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

• Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas

• Valstybės valdymo subjektų teisinis konsultavimas ir teisinis auditas

• Teisės norminių aktų ir valstybės valdymo subjektų lokalinių dokumentų kūrimas bei laikymosi priežiūra.

2. ĮVADAS

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas

Pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra:

– sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis);

– skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;

– ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;

– stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;

– plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse.

Kuriantis Europos Sąjungai kūrėsi ir jos institucijos. Jos priima sprendimus, kuriais remiantis sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės paklūsta Europos Sąjungos privalomoms sutartims bei teisės aktams, perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos Europos Sąjungos interesus.

Tam, kad Europos Sąjunga galėtų siekti užsibrėžtų tikslų ir vykdyti jai suteiktas funkcijas bei įgaliojimus, būtinos tam tikros valdžios institucijos. Dabartiniu metu, Europos Sąjungoje, be papildomų, patariamųjų ar finansinę veiklą vykdančių institucijų yra ir pagrindinės institucijos, kurios sąlyginai atintinka visose šalyse esantį valdžių padalijimo principą: leidžiamoji valdžia – Europos Taryba ir Europos Parlamentas, vykdomoji valdžia – Europos Komisija, teisminė valdžia – Teisingumo Teismas. Priežiūros funkcijas atlieka Audito Rūmai.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Šalies Parlamentarai ir kiti aukšti pareigūnai dalyvauja svarbiausiuose Europos Sąjungos institucijų darbuose išreikšdami mūsų kaip šalies piliečių valią ir ir įgyvendina valstybės tikslus. ES vainikuoja daugiau kaip dešimtmetį nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trukusias pastangas grįžti į Europos tautų šeimą, kuriai Lietuva istoriškai visada priklausė, su kuria ją sieja bendra praeitis ir bendros vertybės. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atveria kelius Lietuvos žmonių gerovei, o valstybei suteikia naujas galimybes užtikrinti šalies klestėjimą bei jos saugią ateitį. Šie faktai ir paskatino mane nagrinėti Europos Sąjungos institucinę sistemą, juk tai ypatinga institucinė sistema, kuri nėra įprasta tarptautinėms organizacijoms, nes labai stipriai išvystyta, turi teisę priimti sprendimus sąlyginai nepriklausomai nuo jos narių.

Taigi šio darbo objektas – pagrindinės Europos Sąjungos institucijos bei jų analizė, o pagrindinis darbo tikslas nuosekliai išdėstyti kiekvienos Europos Sąjungos institucijos veiklą, sudėtį, kompetenciją bei jos būtinumą Sąjungoje. Šių tikslų sieksiu istoriniais bei statistiniais aspektais.

3. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Pradedant rašyti šį darbą teko susidurti su informacijos stoka, kadangi daugelis lietuvių autorių, tokie kaip Gediminas Vitkus, Algis Junevičius ir kt., Europos Sąjungą analizuoja dar iki naujų narių įstojimo į Europos – narių Šeimą, ir pateikia duomenis Lietuvos integracijos laikotarpiu. Šiandien ši
informacija iš esmės yra pasikeitusi. Statistinės Europos Sąjungos institucijų sudėties, veiklos, darbo rezultatų analizės pateikiamos tik iki 2000 metų. Šių autorių leidiniai nemažai pagelbėjo rašant Europos Sąjungos institucijų teorinę dalį ir jų vaidmenį pačioje Sąjungoje.

Naudojantis užsienio autorių ir į lietuvių kalbą išleista literatūra, tai: Dr. Klauso – Dieterio Borchardto „Bendrijos teisės abėcėlė“, Vernerio Veidenfeldo bei Volfgango Veselo „Europa nuo A iki Z“ daugiausia buvo rasta bendros informacijos, kuri kartojasi visose knygose, ir pateikta labiau sausi duomenys apie institucijų sudėtį, pagrindines kompetencijas, mat, tai knygos, skirtos „greitam naudojimui“ (informacija jose pateikiama abėcėline tvarka).

Gal net didžausią duomenų dalį radau internetiniuose puslapiuose, kur kiekviena Europos Sąjungos institucija su ja susijusius duomenis publikuoja savo sukurtuose tinklapiuose, kuriuose informacija yra reguliariai atnaujinama ir pateikiama su naujausiais pasiketimais. Juose radau šiuo metu pačią tiksliausią infomaciją, kiekvienos institucijos narių sąrašus, jų pareigybes, kadencijos laikotarpius bei pačių institucijų atliekamas funkcijas. Tenka tik šiek tiek nusivilti, kad daugelis informacijos pateikiama užsienio kalba, kurios išvertimas į gimtąją labai apsunkino šio darbo rašymą. Bene pats informatyviausias tinklapis tai Europos Sąjungos portalas (http://europa.eu.int), kuriame be pateiktos informacijos radau nemažą nuorodų srautą į su Europos Sąjunga susijusius tinklapius.

Prie darbo rašymo nemaža dalimi prisidėjo Europos Sąjungos informacijos centro informacija, kuri pateikta bukletų, lankstinukų bei konsultacijų pavidalu, leido dar smulkiau įsigilinti į rašomo darbo objektą ir kokybiškiau siekti jo tikslų.

4. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS

Šiam darbui atlikti pasirinkau informacinį metodą. Mano darbo priemonės – tai informacija, kuri daugiausia buvo rasta internetiniuose tinklapiuose, įvarių autorių išleistuose metodiniuose leidiniuose bei įstatymų bei norminių aktų interpretacijose. Naudojantis šia informacija, duomenis pateikiau statistiniu bei kelių lentelių pavidalu.

Pagrindinis rezultatas pasiektas smulkia kiekvienos darbo objekto dalies analize interpretavus surinkta medžiaga.

Kiti darbo metodai (apklausa, eksperimentas ir kt.) nebuvo naudojami, kadangi yra nenaudingi rašomo darbo temos atžvilgiu.

5. TRUMPA EUROPOS SĄJUNGOS APŽVALGA

Bendrais bruožais trumpai apžvelgsiu pačią Europos Sąjungos istoriją. Po dviejų įvykusių pasaulinių karų, Vakarų Europos valstybės buvo priverstos ieškoti tarpusavio supratimo, bendradarbiavimo bei sutarimo. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, naujų rinkų baigdavosi karais. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir Prancūzija. Antrasis pasaulinis karas gerokai sukompromitavo nacionalines valstybes. Politikai pradėjo suvokti, kad nacionalizmas – tai karas ir jeigu valstybės nepasidalys suvereniteto – konfliktai tęsis. Kai pokario Europoje vėl atsirado karo grėsmė, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R.Schumanas 1950 m. pakvietė prie derybų – Prancūziją ir Vokietiją. R.Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Aukštajai valdybai. Nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R.Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu.

Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijas – Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus. Be šių institucijų Europos Sąjungoje veikia papildomos institucijos. Šios institucijos priima sprendimus, kuriais remiantis sukuriamas pagrindas Europos Sąjungos funkcionavimui. Sprendimų priėmimas – tai Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams. ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui. Europos Sąjungą sudaro 25 skirtingų kultūrų valstybės, kurių gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į dvidešimt oficialių Europos Sąjungos kalbų.

Norint geriau suprasti
Sąjungos funkcionavimą, reiktų atidžiau apžvelgti joje veikiančių institucijų sistemą, bruožus bei pagrindines veiklos kryptis.

6. PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS

6.1. EUROPOS PARLAMENTAS

6.1.1 Parlamentinė Asamblėja tapo Parlamentu

Europos Parlamento pirmtakė yra Europos Parlamentinė Asamblėja, kuri buvo įkurta 1952 metais pagal Europos anglies ir plieno bendrijos (Paryžiaus) sutartį. Ją sudarė 78 nacionalinių parlamentų deputatai, deleguoti papildomoms pareigoms į Europos Parlamentinę Asamblėją.

Romos sutartimis buvo patvirtintos ir pratęstos Europos Parlamentinės Asamblėjos funkcijos visoms trims bendrijoms (EEB, EAPB, Euratomui) ir 1958 metais į pirmą išplėstinį Asamblėjos posėdį susirinko 142 nacionalinių parlamentų deleguoti nariai. Šiuo metu Europos Parlamente yra 732 nariai, o Europos Sąjungos Konstitucijoje numatyta, kad ateityje Europos Parlamento narių kiekis negalės viršyti 736.

Pirmuoju Europos Parlamentinės Asamblėjos pirmininku buvo išrinktas vienas iš Europos bendrijų iniciatorių R.Šumanas. Pirmaisiais Parlamentinės Asamblėjos darbo metais buvo manoma, kad ji taps forumu, kuriame nacionalinių parlamentų nariai galės išsakyti savo nuomonę visais Europos bendrijoms aktualiais klausimais. Parlamentinės Asamblėjos nariai buvo ne renkami, bet nacionalinių parlamentų deleguojami nariai (ne visada patys iškiliausi politikai) ir tokiu būdu jie turėjo dvigubus mandatus. Visi jos nariai buvo Europos integracijos šalininkai, nes euroskeptikai negalėjo sau leisti, kad jų pavardės būtų minimos tarp Parlamentinės Asamblėjos narių.

Pirmaisiais Europos bendrijų veiklos metais Parlamentinė Asamblėja turėjo prižiūrėti Tarybos ir Komisijos veiklą, bet iš tikrųjų tapo tik Tarybos konsultacine institucija ir nuolat siekė išplėsti savo kompetenciją.

1962 m. kovo 30 d. Europos Parlamentinė Asamblėja nutarė pakeisti savo pavadinimą ir pasivadinti Europos parlamentu, tačiau iš valstybių-narių vyriausybių sudaryta Taryba kurį laiką nenorėjo pripažinti naujojo pavadinimo. 1974 metais Paryžiaus susitikime bendrijų valstybių-narių vadovai sutarė, kad nuo 1979 metų Europos Parlamentas bus renkamas visuotinių ir tiesioginių rinkimų būdu. Kaip ir daugelyje bendrijas sudarančių valstybių-narių buvo nutarta rinkimus rengti kas 5 metai. Europos Parlamento rinkimai ilgai buvo atidėliojami, nes iš pradžių Prancūzijos, o vėliau ir D.Britanijos politiniuose sluoksniuose buvo prisibijoma tiesioginiuose rinkimuose išrinkto Parlamento galių didėjimo nacionalinių parlamentų sąskaita.

Sprendimas dėl visuotinių tiesioginių Europos Parlamento rinkimų buvo priimtas 1976 m. rugsėjo 20 d., o įsigaliojo nuo 1978 m. liepos 1 d., visoms valstybėms narėms ratifikavus šį dokumentą. Netgi nutarus Europos Parlamento rinkimus rengti kas penki metai, nepavyko susitarti dėl vieningos visose valstybėse rinkimų procedūros.

Europos Parlamento įtaka ir galia nuolat augo ir tai buvo įteisinama sutartyse. 1992 m. Mastrichto sutartis bei 1997 m. Amsterdamo sutartis Europos Parlamentą, kuris ilgą laiką buvo viso labo tik patariamąja asamblėja, pavertė įstatymus leidžiančiu parlamentu, turinčiu beveik tokius pačius įgaliojimus kaip ir nacionaliniai parlamentai.

Kaip ir visi nacionaliniai parlamentai Europos Parlamentas turi tris fundamentalias galias:

– teisės aktų leidybos;

– biudžeto tvirtinimo;

– priežiūros.

Europos Parlamentas nėra tiek atsakingas už vykdomosios valdžios kontrolę, kaip yra atsakingi nacionaliniai parlamentai. Daug nutarimų dėl Europos Parlamento veiklos yra priimama ne plenarinių posėdžių metu, bet Parlamento pirmininko ar Biuro sprendimu.

Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1965 m. Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų protokole. Parlamento sesijos metu jo nariai savo šalyje naudojasi tokiomis pat teisėmis, kaip nacionalinių parlamentų nariai, o kitose Europos Sąjungos šalyse turi imunitetą nuo teisinio persekiojimo ir sulaikymo. Parlamentarai gauna tą patį atlyginimą, kaip ir atstovaujamų valstybių nacionalinių parlamentų nariai. Amsterdamo sutartimi buvo numatyta suvienodinti visų Europos Parlamento narių atlyginimus. Šiuo metu dėl parlamentarų atlyginimų sulyginimo vyksta diskusijos Taryboje ir Parlamente.

Europos Sąjungos Konstitucijoje yra nurodyta, kad Europos Parlamentas kartu su Taryba priima teisės aktus, tvirtina biudžetą, atlieka politinės kontrolės ir konsultacines funkcijas, kurios nurodytos šioje Konstitucijoje.

6.1.2. Parlamento rinkimai

Europos Parlamento veiklos taisyklėse yra nurodoma, kad Europos Parlamentas yra susirinkimas atstovų, išrinktų vadovaujantis Bendrijos sutartimi ir 1976 m. rugsėjo 20 d. aktu dėl Europos Palamento rinkimų pagal nacionalinės teisės aktus.

Europos Palamento nariai renkami tiesioginų visuotinių rinkimų būdu pagal proporcinio atstovavimo sistemą nacionaliniu mastu (Austrijoje, Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, ir kt.), regioniniu mastu (D.Britanijoje, Belgijoje, Italijoje) arba pagal mišrią sistemą (Vokietijoje). Visose valstybėse yra taikomos bendrosios demokratinės taisyklės: teisė balsuoti sulaukus 18 metų, moterų ir vyrų lygybė, slaptas balsavimas. Belgijoje, Graikijoje, Liuksemburge dalyvavimas rinkimuose yra privalomas, tad šiose
valstybėse rinkėjų aktyvumas siekia apie 90 proc., tuo tarpu D.Britanijoje tradiciškai būna mažiausias rinkėjų aktyvumas, renkant Europos Parlamento narius, ir siekia 33-36 procentus.

Pirmieji visuotiniai Europos Parlamento rinkimai įvyko 1979 metų birželio 7-10 dienomis. Šie ir vėliau vykę Europos Parlamento rinkimai (1984, 1989, 1994, 1999, 2004) buvo rengiami skirtingose valstybėse pagal skirtingas rinkimų tvarkas. Negana to rinkimai vyko skirtingomis dienomis. Yra ir kai kurių ypatumų, pavyzdžiui Vokietijoje ir Suomijoje rinkėjai gali rinktis nacionalinį sąrašą arba regioninį sąrašą, o Švedijoje rinkėjai gali keisti kandidatų sąrašo eiliškumą.

Iki pirmos Bendrijos plėtros Europos Parlamente buvo 142 nariai. Kai nuo 1973 m. sausio 1 d. prie Bendrijos prisijungė Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė Europos Parlamente narių padaugėjo iki 198.

Po antrosios Bendrijos plėtros, kai nuo 1981 m. sausio 1 d. jos nare tapo Graikija, dar 24 šios šalies parlamentarai buvo deleguoti į Europos Parlamentą ir turėjo dvigubus parlamentarų mandatus iki 1984 m. įvykusių rinkimų.

Po trečiosios Bendrijos plėtros, kai nuo 1986 m. sausio 1 d. jos narėmis tapo Ispanija ir Portugalija, į Europos Parlamentą buvo paskirta 60 Ispanijos bei 24 Portugalijos parlamentarai ir vykdė šias pareigas iki 1989 m. įvykusių rinkimų.

Po Vokietijos suvienijimo ir Europos Parlamento vietų perskirstymo tarp valstybių narių per 1994 m. vykusius rinkimus buvo padidintas parlamentarų narių kiekis nuo 518 iki 576. Po ketvirtosios Bendrijos plėtros 1995 m. (Austrija, Suomija, Švedija) narių kiekis buvo padidintas iki 626.

Po penktosios Europos Sąjungos plėtros, nuo 2004 m. gegužės 1 d. (Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija) narių kiekį pagal Nicos sutartį numatyta padidinti iki 727 ir nekeisti jo po galimo sekančio plėtros etapo 2007 m.

Būta nerimo dėl galimo didesnio rinkėjų aktyvumo Europos Parlamento rinkimuose nei rinkimuose į nacionalinius parlamentus ir dėl to prisibijota, kad didelis jų aktyvumas gali sąlygoti Europos Parlamento galių didėjimą nacionalinių parlamentų galių mažėjimo sąskaita. Visi iki šiol įvykę Europos Parlamento rinkimai parodė, kad buvo baimintasi be pagrindo. 1979 metais rinkimuose dalyvavo 63 proc. rinkėjų, 1984 m.– 61 proc., 1989 m.- 58,5 proc., 1994 m.– 56,8 proc., 1999 m.– 49,8 proc., 2004 m.– 45,7 procentai visų rinkėjų.

Nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. bet kuris Europos Sąjungos valstybės-narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje-narėje, gali balsuoti ir balotiruotis rinkimuose toje valstybėje, kurioje gyvena. Europos Parlamento rinkimuose turi teisę dalyvauti visi Europos Sąjungos valstybių-narių piliečiai nuo 18 metų amžiaus. Balsuoti ir būti iškeltam kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą galima bet kurioje valstybėje, nepriklausomai nuo valstybės-narės pilietybės.

Į Europos Parlamentą vis daugiau išrenkama moterų. Jeigu 1979 metais moterys sudarė tik 16,5 procento, tai 1994 metais – 27,5 proc., 1999 metais – 29,7 proc., 2004 metais – 28 procentai viso Parlamento narių.

Europos Parlamente kiekvieną valstybę-narę atstovauja tiek išrinktų atstovų, kiek jų numatoma išrinkti pagal steigimo sutartis, atsižvelgiant į valstybės gyventojų kiekį. Europos Sąjungos Konstitucija numato, kad Europos Parlamentą renka Europos Sąjungos valstybių-narių piliečiai visuotinų tiesioginių rinkimų būdu slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai. Parlamento narių negali būti daugiau nei 736 ir minimalus jų skaičius, atstovaujantis vieną valstybę negali būti mažesnis nei 4.

Pagal Europos Sąjungos Konstituciją Europos Parlamentas yra įpareigotas paruošti vieningą visoms valstybėms-narėms visuotinių ir tiesioginių Europos Parlamento rinkimų įstatymą. Tame pačiame Konstitucinės sutarties straipsnyje yra nurodyta, kad Taryba šį įstatymą privalo priimti vieningu balsavimu po to, kai jam pritars Parlamento dauguma. Vieningas Europos Parlamento rinkimų įstatymas įsigalios tik tada, kai jam pritars visos valstybės narės pagal jų galiojančius konstitucinius reikalavimus. Europos Parlamento rinkimus visose valstybėse-narėse pagal vieningą tvarką numatoma pradėti organizuoti nuo 2009 metų.

6.1.3. Politinės partijos ir koalicijos

Europos Parlamente politinės partijos veikia trijuose lygiuose: transnacionaliniu, nacionaliniu ir parlamentinių grupių.

Transnacionalinės partijų federacijos buvo sukurtos, siekiant daugiapartinės demokratijos propagavimo visose valstybėse-narėse, geresnio partijų veiklos tarpusavio veiksmų koordinavimo ir didesnio rinkėjų dalyvavimo rinkimuose. Trys pagrindinės partinės federacijos buvo sukurtos septinto dešimtmečio viduryje, pritraukiant į jas ideologiškai artimas partijas Europos Sąjungos valstybėse-narėse ir už jos ribų. Transnacionalinių partinių susivienijimų kūrimąsi paskatino artėjantys pirmieji visuotiniai ir tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Bendrijos sutartis numato, kad visos Europos mastu veikiančios politinės partijos yra svarbus Europos integracijos veiksnys. Per politines partijas yra išreiškiama Europos Sąjungos gyventojų politinė valia. Europos parlamente šiuo metu veikia šios politinės frakcijos:

– E-DE Europos liaudies
(krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcija

– PSE Socialistų frakcija Europos Parlamente

– ALDE Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija

– Verts/ALE Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas

– GUE/NGL Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji

– IND/DEM Nepriklausomybės/demokratijos frakcija

– UEN Sąjungos už tautų Europą frakcija

– NI Nepriklausomi Parlamento nariai

Europos Parlamente politines frakcijas sudaro daugiau nei šimto politinių partijų atstovai, išrenkami į Europos Parlamentą.

Europos integracijos šalininkai, kurdami tokius partinius susivienijimus tikėjo, kad tai padės lengviau ir greičiau suvienyti Europą. Vienok, silpnas partijų finansavimas ir vieningų organizacinių struktūrų silpnumas sąlygoja tik periodinius partinių lyderių susitikimus, kurie dažniausiai vyko ir vyksta prieš Europos vadovų tarybos posėdžius ir eilinius Europos Parlamento rinkimus.

Pagal Europos Parlamento vidaus tvarkos taisykes yra numatyta, kad politinė grupė galės būti suformuota, jeigu ją vienys ne mažiau kaip vieno penktadalio valstybių-narių atstovai ir joje bus ne mažiau 19 parlamentarų. Politinės deputatų grupės yra formuojamos dėl ideologinės identifikacijos ir tai padeda siekti maksimalios naudos renkant Parlamento vadovybę, balsuojant dėl naujų teisės aktų ar jau egzistuojančių teisės aktų pataisų. Parlamentaras negali priklausyti daugiau nei vienai politinei grupei. Parlamento posėdžių metu sėdima susiskirsčius ne nacionalinėmis delegacijomis, bet pagal priklausymą politinių partijų grupėms. Europos Parlamento veiklos taisyklės numato didesnes galimybes organizuotoms deputatų grupėms įtakoti plenarinių posėdžių darbotvarkės sudarymą, paskirstant komitetų pirmininkų postus.

Europos liaudies partija/Europos demokratai, vienija Europos krikščionių demokratų ir konservatorių partijas. Didžiausios iš jų yra Vokietijos ir Italijos krikščionių demokratų partijos ir Didžiosios Britanijos bei Ispanijos konservatorių partijos. Šiuo metu tai yra pati skaitlingiausia Europos Parlamento politinė grupė, kurioje yra visų Europos Sąjungos valstybių-narių parlamentarų.

Antra pagal dydį ir įtakingumą yra Europos socialistų partijų parlamentinė grupė. Šioje grupėje taip pat yra visų Europos Sąjungos valstybių-narių bent po vieną atstovą. Gausiausiai šiame partiniame susivienijime yra atstovaujama Vokietijos socialdemokratų ir D.Britanijos leiboristų partijoms. Europos socialistų parlamentinėje grupėje yra susivieniję kairiųjų pažiūrų politikai nuo socialistų, reikalaujančių labai didelės valstybės intervencijos į ekonomiką iki D.Britanijos leiboristų, kurie ekonomikoje labiau vertina rinkos santykius nei valstybinį reguliavimą.

Europos liberalų, demokratų ir reformų partija jungia daugiau centristinės pakraipos parlamentarus, bet joje yra ir kairuoliškai nusiteikusių asmenų.

Žalieji/Europos laisvas aljansas vienija daugiau aplinkosauginiai įsitikinimai, tačiau tarp jų dominuoja labiau kairiųjų pažiūrų politikai, nors yra ir tokių, kurie nedemonstruoja nei savo kairuoliškų nei dešinių pažiūrų.

Europos jungtinių kairiųjų/Šiaurės Žaliųjų kairiųjų partijų grupei priklauso daugumoje politikai anksčiau priklausę komunistų partijoms, o dabar demonstruojantys kraštutines kairiąsias pažiūras.

Sąjungos už Europą grupė – vienija centro dešiniąsias pažiūras išpažįstančius politikus, kaip Prancūzijos vadinamuosius golistus ir į juos panašius.

Europos Demokratijos skirtingumo grupė vienija parlamentarus, kurie kritiškai vertina Europos integracijos bei centralizacijos idėjas ir pasisako už Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaraciją bei parlamentinę demokratiją.

Europos Parlamento narių priklausomybė kuriai nors politinei grupei nėra labai stabili ir nuolat kinta. Tai įrodo tas faktas, kad nuo 1989 metų iki 1999 metų Europos Parlamento rinkimų išliko stabilios tik 3 partinės grupės (Europos Liaudies; Europos Socialistų; Europos Liberalų, Demokratų ir Reformų). Kitos grupės nyko ir vėl formavosi, keitė savo pavadinimus ar reformavosi.

6.1.4. Parlamento vadybinės struktūros

Į pirmą sesiją (po rinkimų) susirinkusiems parlamentarams pirmininkauja vyriausias amžiumi parlamento narys, kol yra išrenkamas Parlamento pirmininkas. Po pirmininko rinkimų pagal Parlamento veiklos taisykles yra renkami pirmininko 14 pavaduotojų, o po jų ir 5 kvestoriai. Europos Parlamento vidaus veiklos taisyklės numato, kad pirmininkas, jo pavaduotojai ir kvestoriai yra renkami dviejų su puse metų kadencijai. Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisykles, parlamentarai privalo kasmet be kvietimo susirinkti antrą kovo mėnesio antradienį ir nustatyti sesijos trukmę metams ir jos pertraukas. Ta pati taisyklė numato, kad Pirmininkų konferencija gali keisti nustatytą sesijos darbo tvarką.

Europos Parlamento pirmininkas pagal vidaus tvarkos taisykles. privalo vadovauti visam Parlamento ir jo institucijų veiklai. Parlamento pirmininkui yra suteikta daug įgaliojimų. Visų pirma jis vadovauja posėdžiams, paskirsto užduotis komitetams. Be to, pirmininkas atstovauja Parlamentą kituose ES institucijose ir užsienio valstybėse. Tokiu būdu Parlamento pirmininkas vienu metu turi būti geras
sumanus politikas, geras organizatorius bei derybininkas.

Pagal Europos Parlamento vidaus tvarkos taisykles, pirmininkas, vicepirmininkai ir kvestoriai privalo būti renkami slaptu balsavimu.

Biuras, kurį sudaro Parlamento pirmininkas, 14 jo pavaduotojų ir 5 kvestoriai svarsto ir priima sprendimus įvairiais finansiniais ir administraciniais reikalais, kaip pavyzdžiui, nustatant Sekretoriato struktūrą, planuojant finansines išlaidas. Kvestoriai (angl. Quaestors) dalyvauja Biuro posėdžiuose tik su patariamo balso teise.

Organizacinius reikalus Parlamente tvarko Pirmininkų Konferencija, kurią sudaro Europos Parlamento pirmininkas ir parlamentinių politinių grupių pirmininkai. Tie parlamentarai, kurie nepriklauso jokioms politinėms grupėms gali į Konferenciją deleguoti du savo narius. Pirmininkų Konferencija svarsto tokius jautrius parlamentarams vidinės tvarkos klausimus, kaip sėdimų vietų išsidėstymas plenarinių posėdžių salėje, nes nei viena parlamentinė politinė grupė nenori užimti kraštutines kairias ar dešines salės vietas. Pirmininkų Konferencija nustato Parlamento darbų programą, svarsto į komitetus siunčiamus ir iš komitetų išsiunčiamus teisės aktų projektus.

Pirmininkų Konferencijoje sprendimai yra priimami bendru sutarimu, jeigu to nepavyksta pasiekti yra balsuojama ir kiekvienas Konferencijos narys turi tiek balsų, kiek narių yra jo politinėje grupėje. Jokioms politinėms grupėms nepriklausantys parlamentarai neturi balsavimo teisės ir dalyvauja, kaip stebėtojai.

Be Pirmininkų Konferencijos yra dar dvi: Komitetų Pirmininkų Konferencija ir Delegacijų Vadovų Konferencija. Pirmoji jungia Parlamento komitetų pirmininkus, įskaitant ir laikinųjų komitetų pirmininkus, o antroji valstybėse-narėse išrinktų parlamentarų delegacijų vadovus. Šios abi Konferencijos irgi padeda spręsti Parlamento organizacinius reikalus.

Europos Parlamento organizacinius reikalus padeda tvarkyti Generalinis sekretoriatas, kuriame dirba apie 4000 konkurso tvarka iš visų valstybių-narių atrinkti pareigūnai ir techninio personalo darbuotojai. Vertėjai sudaro apie vieną trečdalį visų Generalinio sekretoriato darbuotojų.

Visi parlamento plenarinių ir komitetų posėdžių debatai yra sinchroniškai verčiami į dvidešimt oficialių Europos Sąjungos kalbų. Visi Europos Parlamento dokumentai taip pat verčiami ir spausdinami šiomis dvidešimt kalbų.

Europos Parlamento sprendimai, pozicijos, svarstymų medžiaga, rezoliucijos yra publikuojami Oficialiame žurnale.

6.1.5. Darbas komitetuose

Didžioji Europos Parlamento darbų dalis yra atliekama komitetuose. Juose yra apsvarstomi visi klausimai prieš pateikiant svarstyti Parlamento plenariniuose posėdžiuose. Parlamentiniai nuolatiniai komitetai yra suformuojami Parlamento veiklos pradžioje, tuoj po rinkimų, ir įpusėjus jo kadencijai. Jų darbo trukmė – 2,5 metų arba pusė Parlamento kadencijos. Be šių nuolatinių komitetų, Parlamentas taip pat gali sudaryti pakomitečius ir laikinuosius komitetus arba tyrimo komitetus, kurie tvarko tam tikrus specifinius reikalus ir yra paleidžiami, kai tie klausimai tampa neaktualūs. Kiekvienam komitetui vadovauja nuosavas biuras, kurio sudėtyje būna pirmininkas ir du ar trys vicepirmininkai. Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisykles komiteto pirmininkas ir kiti biuro nariai privalo būti renkami pirmame komiteto posėdyje. Komiteto biuro nariai renkami slaptu balsavimu, kai to pageidauja ne mažiau šeštadalis komiteto narių.

Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisykles kiekvienam tikrajam komiteto nariui yra skiriamas po vieną pakaitinį komiteto narį, kuris dalyvauja posėdžiuose ir turi balsavimo teisę tik tada kai posėdyje negali dalyvauti tikrasis komiteto narys.

Jungtiniai parlamentiniai komitetai palaiko ryšius su parlamentais tų valstybių, kurios su Europos Sąjunga yra pasirašiusios Asociacijos sutartį. Yra sudaryti Parlamentų bendradarbiavimo komitetai su Nepriklausomos Valstybių Sandraugos (NVS) valstybėmis ir Mongolija.

20 tarpparlamentinių delegacijų palaiko ryšius su daugelio kitų valstybių parlamentais ir tarptautinėmis organizacijomis.

Parlamento komitetai posėdžiauja Briuselyje. Europos Parlamento nuolatiniai komitetai:

– Užsienio reikalų, žmogaus teisių, bendros saugumo ir gynybos politikos;

– Biudžeto;

– Biudžeto kontrolės;

– Piliečių teisių ir laisvių, vidaus reikalų ir teisingumo;

– Ekonominių ir monetarinių reikalų;

– Teisės reikalų ir vidaus rinkos;

– Pramonės, užsienio prekybos, mokslo ir energetikos;

– Darbo ir socialinių reikalų;

– Aplinkos, sveikatos ir vartotojų teisių;

– Žemės ūkio ir kaimo vystymo;

– Žuvininkystės;

– Regionų politikos, transporto ir turizmo;

– Kultūros, jaunimo, švietimo, žiniasklaidos, sporto;

– Plėtros ir bendradarbiavimo;

– Konstitucinių reikalų;

– Moterų teisių ir lygių galimybių;

– Peticijų.

Pagal Parlamento vidaus veiklos taisykles visų komitetų nariai yra renkami atsižvelgiant į Parlamento Pirmininkų Konferencijos siūlymą, kuris turi atitikti visų parlamentarų teisingą pasiskirstymą į komitetus. Tai reiškia, kad politinės grupės prieš tai derasi dėl proporcingo jų grupės narių atstovavimo komitetuose. Dauguma parlamentarų tampa tik vieno komiteto nariu, bet yra atvejų, kai tas pats parlamentaras gali būti net trijų komitetų nariu.
Nuolatiniai parlamentiniai komitetai, kurie dažniausiai turi po 50-60 narių atlieka įvairius darbus, kaip pavyzdžiui, aiškinasi su Komisija jos pasiūlymus, siūlo savo iniciatyvas, diskutuoja įvykių eigą su Tarybos pirmininku. Bet svarbiausiu komitetų uždaviniu yra visapusiškai išstudijuoti tuos teisės aktų projektus, kurių priėmimui yra reikalinga Parlamento nuomonė.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4381 žodžiai iš 8646 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.