Europos sąjungos institucijos
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos institucijos

Referatas

“Europos Sąjungos institucijos”

ĮVADAS

5 svarbiausios institucijos – Parlamentas, Taryba, Komisija, Europos Teisingumo Teismas ir Auditorių Teismas privalo veikti ES Sutartimi joms “suteiktų įgaliojimų ribose”.

Nežiūrint atskirų Europos Sąjungos sutarties dalių nesklandumų, iki šiol gyvuojančios institucijos veikia. Bus taikomas tas pats nutarimų priėmimo mechanizmas. Todėl Sąjungos sutartis sukuria vieningą institucijų struktūrą ir bendrais sprendimais formuluoja pagrindinius Sąjungos tikslus.

Europos Sąjungos tikslai yra šie:

• Skatinti subalansuotą ir nepertraukiamą ekonominę bei socialinę pažangą: sukurti zoną be vidaus sienų, stiprinti ekonominės ir socialinės sričių tarpusavio ryšius, steigti ekonominę ir monetarinę (valiutų) sąjungą, nukreipti į vieningą valiutą.

• Įtvirtinti Europos identitetą tarptautinėje arenoje: įgyvendinti vieningą užsienio ir saugumo politiką ir mėginti nubrėžti vieningos gynybinės politikos gaires, kurios, laikui bėgant, galėtų išsikristalizuoti į bendrą gynybos politiką.

• Stiprinti Sąjungos narių tautų teisių ir interesų apsaugą – įvesti Sąjungos pilietybę.

• Glaudžiai bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

1. Europos Bendrijos istorija

Jau nuo seno žmonės būrėsi į bendruomenes. Giminės susiliedavo į gentis, šios – į tautas, valstybes ir t.t. Vienos gentys ar net tautos išnyko, kitos iškilo, apjungdamos kelias gentis ar tautas. Tik per pastaruosius 50 metų iškilo daugiau nei 140 valstybių.

Tarptautiniams prekių mainams augant, valstybės ūkio sistema vis labiau pradeda priklausyti nuo pasaulinės ekonomikos. Vis labiau juntamas naujų rinkų poreikis. Bandomos šalinti kliūtys laisvam valiutos keitimui, tarptautinio transporto organizavimui, steigiant pirmąsias transporto organizacijas, tarptautinius bankus ir kita.

Baigiantis Antrajam Pasauliniam karui Europos ūkis buvo sugriautas. Taip pat buvo sugriauta dauguma Europos miestų ir kaimų. Milijonai žmonių neteko pastogės. Maskvos pokarinės konferencijos žlugimas panaikino karo metu sudarytą paktą tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Prahos valstybinis perversmas 1948 m. vasarą ir Berlyno blokada 1949 m. pavasarį didino įtampą ir parodė, kad Europoje skirtingai dominuoja dvi supervalstybės – Rusija ir Amerika. Vakarų Europa baiminosi Sovietų Sąjungos ir ieškojo būdų jos karinei jėgai atsverti.

Praėjus septynioms savaitėms po fašistinės Vokietijos kapituliacijos ir šešioms savaitėms prieš atominį Hirosimos bombardavimą, San Fransiske (JAV) 50-ties tautų atstovai pasirašė Jungtinių Tautų Chartiją. 1946 m. Sir Winston Churchill, kuris karo metu buvo Britanijos vyriausybės vadovas, sakydamas savo istorinę kalbą Ciuriche kalbėjo apie būtinybę “kažko panašaus į Jungtines Amerikos Valstijas”.

1947 m. vasarą, siekiant atstatyti Europos ekonomiką, buvo pradėtas įgyvendinti Amerikos Marshallo Planas. Pagalba buvo pasiūlyta visoms regiono šalims, tačiau ją priėmė tik tos valstybės, kurios šiandieną vadinamos Vakarų Europa. 1949 m. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kurios pagrindu įkurtas NATO blokas.

Pokarinėje Europoje tarpvalstybiniai santykiai ryškiai pasikeitė. Pokyčius nulėmė virš 50 metų trukusi stabili taika žemyne bei pakitę tarptautinės politikos prioritetai ir praktika. Akivaizdu, kad Europos šalys ir toliau rungtyniavo, neretai sukeldamos rimtus konfliktus, bet jie jau niekada nebuvo sprendžiami karinės jėgos pagalba. Pakitę tarptautinės politikos prioritetai reiškė, kad valstybių tarptautinė politinė veikla vis dažniau iš “aukštosios politikos” nusileisdavo iki “kasdieninės politikos”, tradicines valstybės saugumo ir įtakos sferų problemas keisdama nedarbo, monetarinės politikos, aplinkos apsaugos, ekonominės konkurencijos, antidempingo priemonių ar oro transporto saugumo problemomis.

Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų tam, kad jie pradėtų ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Europos vyriausybės pasirinko ekonominę ir politinę integraciją. 1945 – 1950 metų laikotarpiu, 1948 m. Marshallo plano administravimui buvo įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OECO), kuri vėliau tapo Europos Ekonominio Bendradarbiavimo ir Vystymo Organizacija (OECD), o 1949 m. buvo įkurta Europos Taryba. Beneliukso muitų sąjunga tarp Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo įsigaliojo jau 1948 m. ir tapo ekonominio bendradarbiavimo tarp skirtingų šalių modeliu.

Italijos federalistas Altiero Spinelli ir Prancūzijos politikas Jean Monnet buvo dviejų pagrindinių koncepcijų, įkūnijusių tarpvalstybinės integracijos procesus, ištakose. Tai, iš esmės, buvo vienas kitą papildantys, taip vadinami, federalinis ir funkcinis valstybės veiklos procesai:

• Federalinis, pagrįstas dialogu ir papildančiais ryšiais tarp vietinių, regioninių, nacionalinių ir europinių valdžios institucijų,

• Funkcinis, pagrįstas laipsniniu suvereniteto perdavimu iš nacionalinio lygio į tarptautinius Europinės Bendrijos lygius.

Šios dvi tezės virto įsitikinimu, kad šalia nacionalinių ir regioninių valdžios institucijų turėtų egzistuoti europinė valdžia, paremta demokratinėmis ir nepriklausomomis institucijomiis ir galinti valdyti tas
sritis, kurioms bendra veikla efektyvesnė nei atskirų valstybių pastangos:

• Vidaus rinka,

• Valiuta,

• Ekonominis ir socialinis suartėjimas,

• Užsienio politika bei bendras saugumas.

Šiandieninė Europos Sąjunga – tai Europos Bendrijų kūrėjų pastangų, kurias jie įgyvendino nuo 1950-tųjų metų, rezultatas. Ši sąjunga įkūnija daugiaplanę 15 ją sudarančių Valstybių integraciją tokiose srityse:

• Ekonominė

• Socialinė

• Politinė

• Piliečių teisė ir tarpvalstybiniai ryšiai.

Europos Sąjungos konstitucinę bazę sudaro:

• Paryžiaus sutartis, 1957 metais įkūrusi Europos anglies ir plieno bendriją – EAPB;

• Romos sutartis, 1957 metais įkūrusi Europos ekonominę bendriją – EEB irEuropos atominės energijos bendriją – EAEB;

• Pastarąsias 1986 metais modifikavęs Europos Vieningas Aktas – EVA;

• Mastrichto sutartis, 1992 metais įkūrusi Europos Sąjungą – ES.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman iškilmingoje 1950 m. gegužės 9 d. Deklaracijoje pakvietė Europą susivienyti konkrečiais siekiais. 1951 metų balandžio 18 d. šešios šalys: Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Belgija ir Olandija įkuria Europos anglies ir plieno bendriją (EAPB). Ji sukuria “pirmuosius platesnius ir gilesnius valstybinius Bendrijos pagrindus tarp tautų, ilgą laiką supriešintų kruvinais padalijimais” ir “institucinius pagrindus, galinčius suvienyti iki tol padalintus likimus”. Bendrija, pradžioje apribota bendrąją rinka angliai ir plienui tarp 6 valstybių, pirmiausiai buvo skirta ir taikai žemyne palaikyti, kadangi ji turėjo pagal lygybės principus suvienyti paskutinio karo nugalėtojus ir nugalėtuosius.

1954 metais Prancūzijos nacionalinei asamblėjai atsisakius ratifikuoti Europos vieningos armijos projektą, šešios valstybės 1957 metais nusprendė įkurti prekių, paslaugų ir dirbančiųjų laisvo judėjimo Europoje Bendriją. 1968 metų liepos 1 d. buvo visai panaikintos muitinių teisės ir pradėta įgyvendinti bendra, iš esmės skirta žemės ūkiui ir prekybai, politika, kurią ir toliau tęsia jau Europos Sąjunga.

Šios šešios šalys 1957 metų kovo 25 d. Romoje pasirašo Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB) steigimo sutartį. Ši sutartis, nuo tol vadinama Romos sutartimi, “sukuria vis glaudesnius sąjungos tarp Europos tautų pagrindus” ir kviečia “kitas Europos tautas, kurios pritaria jų idealui, suvienyti jų pastangas”.

Europos Bendrijos valstybių vadovai 1985 metų gruodžio mėnesį, žengdami ryžtingą žingsnį, sukuriant Europos sąjungą, patvirtina Europos vieningą aktą (EVA). Šiuo aktu dvylika Europos sąjungos valstybių įsipareigoja iki 1992 metų gruodžio 31 d. savo valstybėse sukurti asmenų, paslaugų ir kapitalo laisvo judėjimo teritoriją, t.y. taip vadinamą Europos bendrijos Vieningą vidaus rinką (VVR). Europos sąjungos taryba, vietoje anksčiau reikalauto vienbalsio sutarimo, jau gali sprendimus priimti kvalifikuotos daugumos principu, o Parlamentas – taip vadinama kooperacijos procedūra.

Pasirengiant vieningai vidaus rinkai kartu vyko ir parengiamieji darbai Ekonominei ir valiutinei sąjungai – EVS bei kitose bendros veiklos srityse. 1989 metų balandžio mėnesį vienbalsiai buvo pritarta dėl Ekonominės ir valiutinės sąjungos bei vieningos europinės valiutos sukūrimo trimis etapais. Nuspręsta pirmąjį etapą pradėti nuo 1990 metų liepos 1 d. įvedant laisvą kapitalo cirkuliaciją visose EB valstybėse, išskyrus keturias, kurioms nustatyti kiti terminai. Taip pat numatomi peseto, svaro sterlingo ir eskudo prisijungimo prie Europos monetarinės sistemos terminai. 1990 metų spalio 27 – 28 d. susitikime Romoje Europos taryba, Didžiajai Britanijai susilaikius, suderina pagrindinius EVS ir vieningos pinigų politikos etapus bei nustato antro EVS etapo pradžią – 1994 metų sausio 1 d. Visus 1991 metus dvylikos EB narių ekonomikos ir finansų ministrai kartu su Europos komisija ruošia naują EVS sutartį, kuri tapo garsiosios Mastrichto sutarties pagrindu.

Kartu su EVS rengimu vyksta ir glaudesnio politinio bendradarbiavimo paieška. Iniciatyvą parodė Prancūzijos prezidentas F.Miteranas ir Vokietijos kancleris H.Kolis savo 1990 m. balandžio 19 d. laišku Europos tarybos prezidentui. Laiške kviečiama “stiprinti demokratijos pagrindus ir Bendrijos narių bendrą veiklą ekonominės, monetarinės, užsienio ir bendro saugumo politikos srityse”. 1990 m. gruodžio 15 d. įvyksta Tarpvyriausybinė konferencija, kurios metu buvo paruoštas ir 1991 m. lapkričio mėnesį pateiktas naujos sutarties dėl Ekonominės, valiutinės bei politinės sąjungos tekstas. Dvylikos Europos bendrijos narių vadovai 1991 m. gruodžio 11 d. Olandijos Mastrichto mieste pritaria sutarčiai dėl Europos sąjungos įkūrimo. Galutinai teisiškai suderinta ji oficialiai pasirašoma 1992 m. vasario 7 d.

Šešių valstybių sėkmė paakino Didžiąją Britaniją, Daniją ir Airiją prisijungti prie EEB. Pirmasis EEB padidėjimas nuo 6 iki 9 narių įvyko tik 1972 metais, kartu pagilindamas tikslus naujose socialinės, regioninės ir aplinkosaugos politikos srityse.

70-tųjų metų pradžioje suvokiama Europos valstybių ekonominės ir monetarinės konvergencijos būtinybė. Tuo pačiu laiku daugumą pasaulio šalių sukrėtė tiek dolerio, tiek
pasaulinė monetarinė krizė, kurią dar paaštrino 1973 ir 1979 metų naftos krizės. Europos monetarinės sistemos įgyvendinimas 1979 metais stipriai stabilizavo nacionalinių valiutų santykius ir įkvėpė valstybes – Sąjungos nares – solidariai bei griežtai politikai atviros ekonomikos erdvėje.

1981 ir 1986 metais Graikijos, Ispanijos bei Portugalijos įstojimas sustiprino EEB pietinę pusę. Vis labiau akivaizdesne tampa būtinybė įgyvendinti struktūrines tarpusavio pagalbos ir vystymosi programas, skirtas sumažinti ekonominio išsivystymo skirtumus tarp Europos bendrijos valstybių.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. prisijungė dar 3 nauji nariai: Austrija, Suomija ir Švedija, sustiprindami Europos sąjungą Europos centre ir ją praplėsdami Europos šiaurėje.

Berlyno sienos griuvimas, Vokietijos suvienijimas 1990 m. lapkričio 3 d. ir Centrinės bei Rytų Europos šalių išsilaisvinimas iš Tarybų Sąjungos jungo ir jos pačios subyrėjimas labai smarkiai pakeitė kontinento politiką. ES šalys pradeda naujas derybas su naujomis Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis.

Europos Sąjungos sutartis, įsigaliojusi 1993 m. lapkričio 1 d., šalims – narėms iškelia ambicingus tikslus: nuo 1999 m. Europos valiutinė sąjunga, nauja bendroji užsienio politika, europinė pilietybė, diplomatinė kooperacija ir bendra gynyba bei saugumas. Siekdama palaikyti Europos pasaulinę konkurencinę galią ir įveikti bedarbystę, Europos Taryba, remdamasi Europos Komisijos Baltąja knyga apie vystymąsi, konkurenciją ir įdarbinimą, 1994 m. birželyje nutaria pradėti milžiniškus infrastruktūros ir komunikacinių tinklų pertvarkymo darbus Europoje. Sąjunga nuo šiol neturi kito pasirinkimo, išskyrus šį – toliau vystytis demokratijos keliu, galint nutarti bei veikti, visiškai išsaugojant savo narių identitetą. 1997 m. numatomi išties dideli struktūriniai Europos Sąjungos pertvarkymai. Žadama 15 narių struktūrą pritaikyti naujiems uždaviniams, pasiruošti dar vienam išsiplėtimui, nemažinant jos įkūrėjų didžiojo politinio projekto užmojo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1747 žodžiai iš 5727 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.