Europos sąjungos istorija
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos istorija

1121314151617181

EUROPOS SĄJUNGOS ISTORIJA TRUMPAI

· 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtas Šumano planas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms.

· 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį.

· 1952 m. gegužės 27 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį.

· 1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo veiklą.

· 1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakė svarstyti Europos gynybos bendrijos steigimo sutarties ratifikavimą. Sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo.

· 1957 m. kovo 25 d. Romoje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis.

· 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys. Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija pradėjo veiklą.

· 1961-1962 m. narystės trijose Europos Bendrijose paraiškas pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija.

· 1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis pareiškė, jog Prancūzija vetuos Didžiosios Britanijos narystę Europos Bendrijose.

· 1965 m. liepos 30 d. Prancūzija dėl nesutarimų su kitomis Europos Bendrijų valstybėmis atšaukė savo atstovą iš Europos ekonominės bendrijos Ministrų tarybos. Prasidėjo „tuščios kėdės“ krizė.

· 1966 m. sausio 29 d. Liuksemburge Prancūzija ir kitos penkios Europos Bendrijų valstybės pasiekė kompromisą. Prancūzija grąžino savo atstovą į Ministrų tarybą, bet iškėlė sąlygą, kad balsuojant itin svarbiais, tiesiogiai su nacionaliniais interesais susijusiais klausimais būtų priimamas vieningas sprendimas. „Tuščios kėdės“ krizė baigėsi.

· 1967 m. liepos 1 d. į vieną sistemą sujungiamos trijų Europos Bendrijų – Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos, Europos ekonominės bendrijos – institucijos.

· 1967 m. trims Europos Bendrijoms narystės paraiškas antrą kartą pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija. Šias paraiškas vėl vetavo Prancūzija.

· 1968 m. liepos 1 d. tarp Europos ekonominės bendrijos valstybių įsigaliojo muitų sąjunga, panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti bendrieji išoriniai muitų tarifai.

· 1969 m. gruodžio 1-2 d. Hagoje Europos Bendrijos valstybių viršūnių susitikime nuspręsta imtis naujų integracijos gilinimo iniciatyvų ir priimti į Bendriją to pageidaujančias valstybes.

· 1970 m. parengti Europos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos steigimo projektai.

· 1972 m. sausio 22 d. Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Europos Bendriją sutartį.

· 1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo.

· 1973 m. sausio 1 d. Airija, Danija ir Didžioji Britanija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.

· 1974 m. gruodžio 9-10 d. Paryžiuje susirinkę Europos Bendrijos valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė oficialiai įtvirtinti savo susitikimus ir rengti juos reguliariai tris kartus per metus. EB valstybių lyderių susitikimas nuo tada oficialiai vadinamas Europos viršūnių taryba.

· 1979 m. birželio 7-10 d. vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai (1984, 1989, 1994, 1999 ir t. t.).

· 1979 m. gegužės 28 d. Graikija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.

· 1979 m. kovo 13 d. pradėjo veikti Europos piniginė sistema, atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu.

· 1981 m. sausio 1 d. Graikija tapo dešimtąja Europos Bendrijos nare.

· 1984 m. vasario 14 d. Europos Parlamentas pritarė Europos Sąjungos sutarties metmenims ir paragino Europos Bendrijos valstybių vyriausybes imtis tolesnių integracijos gilinimo žingsnių.

· 1984 m. birželio 25-26 d. Fontenblo susirinkusi Europos viršūnių taryba pasiekė kompromisą ir baigė kone dešimtmetį trukusį ginčą tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Europos Bendrijos valstybių dėl jos įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio.

· 1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.

· 1985 m. liepos 12 d. Ispanija, Portugalija ir
Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.

· 1985 m. birželio 28-29 d. Milane susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė tarpvyriausybinės konferencijos, rengusios Europos Bendrijos reformą, pradžią.

· 1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.

· 1986 m. vasario 17 d. Hagoje Suvestinį Europos aktą pasirašė devynios Europos Bendrijos valstybės: Airija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika.

· 1986 m. vasario 28 d. Liuksemburge Suvestinį Europos aktą pasirašė trys likusios Europos Bendrijos valstybės – Danija, Graikija ir Italija.

· 1987 m. liepos 1 d. įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Juo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. pabaigos sukurti vidaus rinką be sienų.

· 1989 m. lapkričio 9 d. „griuvo“ Berlyno siena.

· 1989 m. gruodžio 8-9 d. Strasbūre susirinkusi Europos viršūnių taryba nutarė surengti naują tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje būtų pasirengta įgyvendinti ekonominę ir pinigų sąjungą.

· 1990 m. spalio 3 d. galutinai susivienijo Vokietija. Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, o drauge ir Europos Bendrijos sudedamąja dalimi.

· 1990 m. gruodžio 13-15 d. Romoje susirinkusi Europos viršūnių taryba nusprendė surengti iš karto dvi tarpvyriausybines konferencijas: vieną skirtą ekonominei ir pinigų sąjungai, kitą – Europos Bendrijos valstybių politinei sąjungai.

· 1991 m. gruodžio 9-10 d. Mastrichte baigėsi tarpvyriausybinės konferencijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos viršūnių taryba pritarė Europos Sąjungos sutarčiai.

· 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių – Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija – pasirašė Europos Sąjungos sutartį.

· 1992 m. birželio 2 d. Danijos piliečiai referendume nepritarė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai.

· 1992 m. gruodžio 31 d. baigiama įgyvendinti vidaus rinkos kūrimo programa.

· 1993 m. gegužės 18 d., Danijos vyriausybei išsiderėjus kai kurias nuolaidas, Danijos piliečiai pakartotiniame referendume pritarė Mastrichto sutarčiai.

· 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis.

· 1994 m. birželio 25 d. Austrija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungos valstybės pasirašė stojimo į Sąjungą sutartį.

· 1994 m. lapkričio 28 d. Norvegijos piliečiai referendume nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą. Norvegijos stojimo į Sąjungą sutartis neįsigaliojo.

· 1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tapo visateisėmis Europos Sąjungos narėmis.

· 1996 m. kovo 29 d. Turine susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė, kad pradedama nauja tarpvyriausybinė konferencija, skirta Europos Sąjungos sutarties įgyvendinimui ir tolesnėms reformoms aptarti.

· 1997 m. birželio 16-17 d. Amsterdame baigėsi tarpvyriausybinė konferencija. Europos viršūnių taryba pritarė modifikuotai Europos S¹jungos sutarčiai.

· 1997 m. spalio 2 d. penkiolika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija – pasirašė modifikuotą Europos Sąjungos sutartį.

· 1999 m. sausio 1 d. prasidėjo baigiamasis ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo etapas. Bendra Europos Sąjungos valstybių valiuta – euras – naudojamas vienuolikos Europos Sąjungos valstybių (Airija, Austrija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) tarpbankiniams atsiskaitymams. Grynųjų pinigų pavidalu euras bus įvestas 2002 m.

· 1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Amsterdamo sutartis.1 tema. Pokario integracijos Europoje istorija

Istorinės prielaidos, sąlygojusios Europos anglies ir plieno, Europos Ekonominės ir Euroatomo bendrijų susikūrimą.

· II pasaulinio karo pamokos, kurios parodė, prie kokių baisių pasekmių gali privesti susiskaldymas.buvo populiarios pacifistinės idėjos, vyravo pacifistiniai, federalistiniai judėjimai. Šalininkai palaikė idėją, kad taika gali būti užtikrinta per visuomeninį bendradarbiavimą.

· Grėsmė iš komunistinės tarybų sąjungos; santykių aštrėjimas tarp rytų ir vakarų. 1948 m. “Briuselio paktas” tarp Prancūzijos, Beneliukso šalių, kuris numatė priemones bendros gynybos sistemos formavimui. Šio pakto pagrindu buvo steigiama NATO, Vakarų Europos sąjunga.

· Integracijos proceso prielaidos: 1947 m. JAV prezidentas pareiškė, kad rems Europos demokratines valstybes. Tai atsispindėjo maršalo plane, kuris rėmėsi daugiašaliais mechanizmais – šalys, norėdamos gauti pagalbą, turėjo glaudžiai bendradarbiauti. 1948 m. 16 valstybių įsteigė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO). Buvo siūloma ir rytų valstybėms, bet jos šios pagalbos atsisakė. Vėliau ši organizacija neišvystė savo veiklos, bet jos pagrindu buvo įsteigta OECD ekonominio bendradarbiavimo, vystymosi organizacija. Ši organizacija funkcionuoja ir dabar, yra pasaulinio pobūdžio
· Ekonominės prielaidos ir materialios bazės kūrimas – didėjanti prekybos apyvarta, korporacijų steigimas, būtinybė harmonizuoti ekonominius standartus, derinti politiką prekybos srityse. Valstybės tik bendradarbiaudamos galėjo nugalėti kontrabandą. Impulsas ES sukūrimui buvo 1946 m. Ciuriche pasakyta Čerčilio kalba. Jis buvo aktyvus E vienijimosi šalininkas, siūlė sukurti kažką panašaus į JAV. Kertinis pirmosios bendrijos akmuo – 1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Šumano deklaracijoje (“Šumano planas”): “Prancūzija yra pasirengusi vykdyti bendrą politiką su Vokietija plieno ir anglių pramonės srityje”. Ši deklaracija davė postūmį dėl bendrijos šioje srityje steigimo. 1951 m. (įsigaliojo 1952 m.) pasirašyta sutartis dėl anglių ir plieno. Ją pasirašė Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas. Tikslas – sukurti bendrą rinką anglių ir plieno srityje.

Buvo pasiūlyta sukurti vieningą Europos armiją (Pleveno planas) dėl gynybos. Buvo pasirašyta Europos bendrijos steigimo gynybos sutartis, tačiau nepasirašius Prancūzijai, neįsigaliojo. 1955 m. konferencijoje, vykusioje Italijoje, buvo nuspręsta toliau eiti ekonominės integracijos keliu. Buvo nuspręsta steigti bendro pobūdžio bendriją ir specialią atomo energijos srityje. 1957 m. pasirašyta sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos steigimo (dabar EB) ir tą pat dieną pasirašyta sutartis dėl Europos atominės energijos bendrijos steigimo. EEB (Romos) sutartis įsigaliojo 1958 m. šias abi bendrijas įsteigė tos pačios valstybės. Bendrijų struktūra panaši. 1965 m. (įsigaliojo 1967 m.) valstybės pasirašė susiliejimo sutartį, kuri nustatė vieningą valstybėms institucinę

sistemą, bet nesujungė bendrijų į vieną. Narių skaičiaus didėjimas Europos Bendrijose. Pirmas plėtimasis įvyko 1973 m., kai į bendrijas įstojo D.Britanija, Airija, Danija. Sekantis – 1981 m. įstojus Graikijai; 1986 m. – įstojus Ispanijai, Portugalijai. Nuo 1986 m. iki 1995 m. Europos Bendrijas sudarė 12 narių. 1995 m. narėmis tapo Austrija, Suomija, Švedija. Šiuo metu ES yra 15 narių. ES bendrijoje nėra numatyta išstojimo tvarka, tačiau yra pavyzdžių apie išstojimą (Grenlandija 1985m.). EFTA bei Europos Ekonominė erdvė. 1960 m. Stokholme D. Britanijos siūlymu įkurta Europos Prekybos organizacija EFTA. Tikslas – panaikinti prekybos techninius apribojimus tarp valstybių narių.

1991 m. tarp EFTA ir Europos bendrijos valstybių susitarimas dėl prekybinių santykių.

Bet nepritarė ETT , nes šis susitarimas prieštarauja EB pagrindinei sutarčiai.Vieningas Europos aktas. Tai EB – jų valstybių narių sutartis, pasirašyta 1986 02 17 Liuksemburge (devynių tuometinės EB narių) ir 1986 m. 02 28 Hagoje Airijos, Danijos ir Graikijos). Įsigaliojo 1987 m. 07 01. pasirašytas vieningas (bendras) aktas, kurį sudarė dvi sutartys:

· Papildė ir pakeitė buvusias sutartis; (Paryžiaus ir Romos sutarties pataisos);

· Sutartis dėl bendros politikos užsienio politikos srityje.

Europos Komisijos siūlymu buvo nuspręsta abu dokumentus sujungti į vientisą tekstą, pačią sutartį pavadinti suvestiniu aktu.

Tam impulsą davė trečiasis plėtimasis. Buvo pakeistos balsavimo procedūros (vienbalsiškumo laikytis buvo sudėtinga). Tai sudarė galimybę galvoti apie tolesnį bendradarbiavimą.

Vieningas Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB – jų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Jis nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves. Preambulėje pripažįstamas tikslas sukurti ES; apibrėžiama europos viršūnių tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai. Išplečiamos E parlamento teisės priimant teisės aktus ir numatoma, kad EP pritarimas yra būtinas sudarant naujų narių stojimo, taip pat asociacijos sutartis. Prie E teisingumo Teismo įkuriamos pirmosios instancijos teismas; numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 01 01 ir nustatomos teisės derinimo priemonės; sukuriama speciali europos politinio bendradarbiavimo sistema.

2 tema. Mastrichto bei Amsterdamo sutartys. Europos Sąjungos plėtros perspektyvos

Europos Sąjungos sutartis, jos struktūra. Dar kitaip ji vadinama Mastrichto sutartimi. Pasirašyta 1992 m. 02 07 ją pasirašė 12 valstybių – Airija, Belgija, Danija, D.Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija. Įsigaliojo 1993 m. lapkritį. ES sutartis numatė tokius jos tikslus:

· Skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą;

· Tvirtinti sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje;

· Stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą;

· Plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje;

· Išlaikyti teisinės sistemos (acguis) vientisumą.

Ši sutartis nesukūrė naujos sąjungos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius), t.y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse. Sąjunga yra įsteigta EB – jų pagrindu, jas papildė sutarties nustatytos politikos sritys ir
bendradarbiavimo formos. Sutartyje numatyta, kas Sąjungoje veikia viena bendra EB steigimo sutartyje numatyta institucinė sistema. Tai sudėtingas teisės aktas. Nėra lengva suprasti atskirai paimtą sutarties tekstą ir juo naudotis, nes jis susideda tiek iš naujų konstitucinių nuostatų, tiek iš EB steigimo sutarčių pataisų. Todėl ES sutarties tekstą reikia gretinti su EB steigimo sutartimis.

Ekonominės ir monetarinės sąjungos pagrindiniai bruožai, jos institucijos. Ekonominės ir monetarinės sąjungos nuostatos. Ši sąjunga atsirado 1969 m., tik 1989 m. Hanoveryje buvo nuspręsta sudaryti komitetą, į kurį įėjo valstybių centrinių bankų atstovai ir nepriklausomi ekspertai.

1989 m. parengtas projektas susidedantis iš 3 stadijų. 1 stadija- 1990-1993 tikslu stiprinti ekonominės ir monetarinės politikos koordinavimą, laisvas kapitalo judėjimas.

2st.1994 01 01-1999 01 01- skirta pereinamajam laikotarpiui sukurti vieningą pinigų sistemą.Įkurtas Europos monetarinis institutas prižiūrėti ekiu naudojimą.Stiprinti valstybių narių centrinių bankų nepriklausomybę.

3st. 19990101 tikslas įvesti eurą.(bendrą valiutą).

Negali valstybės narės dalyvauti 3-ioje stadijoje neįvykdžiusios pirmų dviejų stadijų.

Konvergencijos kriterijai

1. užtikrinti stabilų kainų lygį.

2. 2.užtikrinti valstybės finansinės padėties pastovumą

3. 3.užtikrinti valstybių narių valiutų kursų pastovumą.

4. 4ilgalaikių paskolų palūkanų normos negali viršyti 2procentų už trijų stabilių valstybių narių paskolos vidurkį.

5. 5.valstybės skola neturi viršyti 60 procentų bendro vidaus produkto.

1995 12 16 Madride numatytos 3 euro įvedimo stadijos.

1st. 1998-19990101-patvirtinti valstybių sąrašus kurios atitinka konvergencijos kriterijus (nėra Danijos ir anglijos).

Europos monetarines institucijas įvesti į Centrinį banką.

2st. 19990101-20020101- valstybių narių ir euro santykis, ima išnykti ekiu, atsiskaitymas gali būti vykdomas ir nacionaline valiuta ir eurais.

Ekonominės ir monetarinės sąjungos institucijos

3 stadijos metu sukurtas Europos ir valstybių narių Centrinis bankas, į kurį įeina valstybių narių ir Europos Centrinis bankas (EB sutarties 105 str.)

Bendrija turi palaikyti kainų stabilumą.

Įgyvendinti bendrą pinigų politiką.

Vykdyti pinigų keitimo operacijas.

Užtikrinti gerą mokėjimo sistemos funkcionavimą.

Europos centrinis bankas vykdo tam tikrą finansinių įstaigų priežiūrą,gali konsultuoti ET, Komisiją ir Parlamentą.

Bankui vadovauja valdančioji taryba, kurią sudaro valdymo nariai ir nacionalinių bankų pirmininkai.

Banko sprendimai yra privalomojo taikomojo pobūdžio.

EBTT prižiūri banko teisės aktų teisėtumą ir nagrinėja ieškinius.

Ekonomikos ir finansų komitetas-patariamoji institucija, kuri konsultuoja komisiją apie valstybių narių finansinę padėtį.

Europos Sąjungos pilietybė. Ji įvesta ES sutartyje. 1974 m. Paryžiuje sukurta spec. komisija integracijai tirti. Jos uždavinys apibrėžti kokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiams gali būti suteikiamos bendros teisės. Tai žinoma kaip “Tindemanso pranešimas”:teisė dalyvauti rinkimuose, vieningas pasas, kitos teisės dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pagal EB sutarties nuostatas ES pilietybė – tai teisinis ryšys tarp valstybės narės ir piliečio. ES pilietis – kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę. Kas yra valstybės pilietis sprendžia pati valstybė narė. Tai priklauso nuo valstybės narės įstatymų. Pati ES nesuteikia pilietybės ir neturi teisės tikrinti ar yra ryšys tarp valstybės ir jos piliečio. Kartu išlieka nacionalinė pilietybė, o ES pilietybė tik ją papildo.

ES piliečio teisės:

· Laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje teisė. Liko apribojimai įsidarbinti valstybės tarnybose;

· Teisė į diplomatinę gynybą. Kai trečioje valstybėje nėra kurios nors narės atstovybės, ES pilietis gali kreiptis į kitos valstybės narės diplomatinę atstovybę ir prašyti diplomatinės pagalbos;

· Teisė kreiptis į ombucmeną.

· Teisė dalyvauti vietos rinkimuose

· Teisė kreiptis į E parlamentą su peticija;

· Teisė dalyvauti E parlamento rinkimuose.

Naujos Europos Sąjungos politikos sritys.

Amsterdamo sutartis ir jos įtaka Sąjungos “konstitucinei” sąrangai. Institucinė reforma. Ją 1997 10 02 Amsterdame pasirašė 15 valstybių. Įsigaliojo 1999 05 01. Šia sutartimi įvestos tokios pagrindinės naujovės:

· Prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai priskirti Bendrijos kompetencijai kaip asmenų judėjimo laisvės dalis.

· Šengeno sutartis inkorporuota į Sąjungos teisinę sistemą ir kaip Europos teisė bus taikoma 13 valstybių narių.

· Numatyta sustiprinti policijos ir muitinių teisinį bendradarbiavimą baudžiamųjų reikalų srityje; patikslintos Europolo operatyvinės funkcijos;

· Daugiau dėmesio skirta nuostatoms dėl užimtumo ir socialinės politikos koordinavimo;

· Numatytos nuostatos, didinančios bendrosios užsienio ir saugumo politikos vykdymo nuoseklumą;

· Išplėstos Europos Parlamento teisės ES teisės aktų leidybos procese.

Amsterdamo sutartyje nepavyko išspręsti institucijų pertvarkymo klausimų, visų pirma jų parengimo plėtrai. Amsterdamo sutartyje yra patvirtinta nauja straipsnių numeracija ir
pateikta buvusių bei būsimų straipsnių numerių atitikmenų lentelė. Europos Sąjungos ateities perspektyvos. Federalistinis požiūris agituoja už greitą sąjunginės valstybės susikūrimą. Neofunkcionalistinis požiūris sako, kad suverenios valstybės gali palaipsniui atsisakyti savo suverenių teisių atskirose srityse, jei įsitikins to naudingumu. Bendrijų modelis ir pagrįstas šiuo požiūriu. Tarpvyriausybinė federacija – akcentuojamas valstybių narių vaidmuo, skatinama klausimus spręsti vienbalsiškumo principu – įprastu tarptautinėje teisėje bendradarbiavimo būdu.

Europos Sąjungos plėtra Centrinėje ir Rytų Europoje.

Nicos sutartis ir jos įtaka Europos Sąjungos plėtrai. Nicos sutartis 2000 12 11 tarpvyriausybinėje konferencijoje Nicoje buvo priimti svarbūs ES plėtrai pakeitimai. Sutartis buvo pasirašyta 2001 02, dar neįsigaliojo, ratifikavimo procesas apie 18 mėn.,Danija šią sutartį jau ratifikavo, Airija atsisakė ratifikuoti.

Ką numatė ši sutartis? Numatė daug institucinių pakeitimų. Buvo padidintas EP narių skaičius iki 732 narių.Valstybės kandidatės gali rinkti narius į EP, rinkimai yra tiesioginiai. Lietuva galės turėti 12 narių, Estija 6, Latvija 8.

Pakeitimai Komisijos srityje, iki Nicos sutarties į komisiją įėjo 20 narių , kai įsigalios Nicos sutartis, viena valstybės galės skirti vieną kandidatą, galutinį skaičių turi patvirtinti taryba.

Pakeista sprendimų priėmimo tvarka ES Taryboje. Sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma, kiekviena valstybė turės balsų proporcingai gyventojų skaičiui. Daugiausia turės Vokietija, Prancūzija, Italija, Lietuva turės 7 balsus. Išplėstos tos sritys kur sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma.

Pakeitimai teismų sistemoje, numatyta įkurti Teisminius Rūmus. Tai pirma institucija teismo ir žmogaus teisių srityje (nesu tikra)3 tema. Federalizmas, suverenitetas ir subsidiarumo principas

Supranacionalinės ir tarpvyriausybinės Europos Bendrijos doktrinos.

Kompetencijos pasidalijimas tarp Europos Sąjungos ir jos valstybių narių.

Subsidiarumo ir proporcingumo principai. Subsidiarumo principas įtvirtintas EB sutarties 3b straipsnyje – srityse, kurios nepatenka į jos išimtinę kompetenciją, bendrija, vadovaujantis subsidiarumo principu veikia tik tada, kai pasiūlytas veiksmas negali būti valstybių-narių tinkamai įvykdytas ir dėl veiksmo masto ir poveikio bendrija jį atliktų geriau.

Proporcingumo principas įtvirtintas EB sutarties 3b straipsnio 3dalyje – bendrija negali imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant nustatytų šioje srityje tikslų. Šis principas sudaro du momentus:

· Kokia teisinė priemonė turi būti naudojama. Pirmenybė teikiama laisvesnio pobūdžio reglamentavimui (jei klausimą galima sureguliuoti direktyvų lygyje, nebūtina priimti reglamento);

· Pirmenybė teikiama bendro pobūdžio priemonėms prieš detalias.

Taryba ir Europos Parlamentas turi teisę sprendimų priėmimo procese tikrinti ar komisijos pasiūlyti teisės aktų projektai atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus. Ieškiniai dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo žinybingi teisingumo Teismui.

Europos Bendrijų bei Europos Sąjungos tarptautinis teisinis subjektiškumas. ES tai savotiškas valstybių junginys. Jų susikūrimas vyko įprastiniu tarptautinei teisei būdu – sudarant tarptautines sutartis. Kiekvienos bendrijos steigimo sutartyje yra pasakyta, kad bendrija yra juridinis asmuo. Būtent bendrija, o ne jos institucijos. Institucijos veikia pagal individualios kompetencijos principą: sutartyse nustatyti joms priskirti klausimai ir priemonės joms spręsti.

Tarptautinės teisės požiūriu kiekviena bendrija gali būti teisės subjektu jai priskirtos kompetencijos ribose. Bendrijos, kaip tarptautinės teisės subjekto teisių apimtį apsprendžia tarptautinė teisė, tuo tarpu kompetencijos pasidalijimas tarp bendrijos narių yra bendrijų teisės objektas. Bendrijų teisinis subjektiškumas pasireiškia:

· Teisė sudaryti tarptautines sutartis;

· Teisė dalyvauti kitų tarptautinių organizacijų veikloje;

· Teisė reikšti ieškinį ginant savo organizacijos interesus;

· Teisė siųsti ir priimti diplomatines misijas;

· Galimybė būti atsakovu už padarytus pažeidimus ir žalą kitiems subjektams.

4 tema. Europos Sąjungos institucijų sistema

Europos Bendrijų komisijos sudėtis ir skyrimo tvarka. Tai vykdančioji Europos Sąjungos institucija. „Komisijos“ terminas atsirado pasirašius 1992 metais Mastrichto sutartį. Iki tol buvo vartojamas „Europos Bendrijų Komisija“ terminas, oficialiai atsiradęs 1967 m. liepos 1 d., įsigaliojus sutarčiai, kuri apjungė visų trijų Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos) administracijas.

Komisiją sudaro 20 Komisijos narių, kuriuos skiria valstybės narės. Nepaisant narių delegavimo Komisijos nariai yra nepriklausomi nuo savo vyriausybių, įvairių įtakos grupių.

Komisijos ir jos komisarų kadencijos laikas yra 5 metai. Iki 1995 sausio mėnesio kadencijos laikas buvo ketveri metai. Kadencijos laikas pratęstas norint sulyginti Komisijos mandato trukmę su Europos Parlamento kadencija. Iš tiesų komisarų kadencija prasideda šešiais mėnesiais vėliau nei Parlamento narių. Taip padaryta
todėl, kad Parlamentas galėtų atiduoti savo balsą Komisijos paskyrimui jai dar nepradėjus dirbti, tokiu būdu ją demokratiškai įteisinant.

Paprastai Komisija susitinka kartą per savaitę, tačiau kartais, priklausomai nuo situacijos, gali būti šaukiamos ir specialios sesijos. Susitikimų metu kiekvienas komisaras pristato savo srities klausimą. Sprendimas priimamas balsų dauguma (kai tai yra būtina). Priimtas sprendimas tampa Komisijos politika. Tuomet sprendimą remia visi Komisijos nariai.

Be įprastų generalinių direktoratų darbuotojų kiekvienas Komisijos narys turi savo asmeninį privatų kabinetą. Šio kabineto darbuotojai, kurių yra šeši, atlieka tilto tarp Komisijos nario ir generalinių direktoratų vaidmenį. Be to, jie nuolat informuoja bei konsultuoja Komisijos narį.

Komisijos darbą koordinuoja Generalinis Sekretoriatas.

Komisijos pirmininką bendru sutarimu renka Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės. Naujo Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritari Europos Parlamentas. Likusius 19 Komisijos narių skiria valstybių narių vyriausybės. Komisijos pirmininko vieta laikoma viena svarbiausių pozicijų ES, todėl dėl pirmininko paskyrimo neretai vyksta smarkūs ginčai, o pati procedūra gali gerokai užtrukti. Kiekviena ES valstybė narė turi teisę vetuoti Komisijos pirmininko kandidatūrą.

Komisijos nariais paprastai tampa visų ES valstybių narių atstovai.

Lemiamą vaidmenį suformavus Komisijos sudėtį taria Europos Parlamentas. Parlamentas apklausia atskirai kiekvieną Komisijos narį, išklauso Komisijos pirmininko programą, vėliau balsuoja už arba prieš Komisijos paskyrimą. Naujoji Komisija prisiekia Europos Parlamentui, o atskiri jos nariai- Teisingumo Teisme. Patvirtinus Komisiją Europos Parlamentas neturi teisės atšaukti vieną ar kelis jos narius. Tačiau Parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą in corpore. Tokiu atveju Komisija privalo atsistatydinti. 1999 metų pradžioje kilus skandalui dėl kai kurių Komisijos narių neteisingo paskirstymo pinigų, tarnybinės padėties piktnaudžiavimo, Europos Parlamentas pareiškė nepasitikėjimą Komisijai, kuri buvo priversta atsistatydinti.

Komisijos narius atstatydinti gali Teisingumo Teismas. Be to, Teismas, Tarybos arba pačios Komisijos reikalavimu, gali laikinai sustabdyti Komisijos nario įgaliojimus.Generaliniai direktoratai. Komisiją sudaro 25 generaliniai direktoratai ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Generaliniams direktoratams vadovauja valstybių narių deleguojami komisarai (kaip ministras vyriausybėje). Komisarai yra atsakingi Komisijos pirmininkui.

Komisijos aparatas suskirstytas į generalinius direktoratus (23-24) konkrečioms ūkio sritims. Bendras visiems direktoratams padalinys – teisinis statistinis sektorius. Jau renkant komisijos narius, numatoma kokias sritis jis kuruos. Veiklą kontroliuoja komisijos nariai, kuriems pavaldūs atitinkami direktoratai. Kiekvienas komisijos narys savo darbui užtikrinti turi savo kabinetą (6-8 žmonės), paprastai tos pačios valstybės piliečiai, kaip ir komisijos narys. Juos skiria pats komisijos narys; jie jam atskaitingi, vadovauja kabineto šefas, kuris yra dešinioji komisijos nario ranka. Komisijos nariai, vykdydami savo pareigas, turi privilegijas-imunitetus: atleidimas nuo teisminio proceso, atleidimas nuo nacionalinio pajamų mokesčio (jie moka specialų mokestį). Europos komisijos funkcijos. Komisija atlieka tris pagrindines funkcijas: inicijuoja siūlymus teisės aktų leidimo srityje; prižiūri ES sutarčių vykdymą; įgyvendina Europos Sąjungos politiką.

· Įstatymo inicijavimo funkcija Komisija inicijuoja Europos Sąjungos politiką ir atstovauja bendriems Europos Sąjungos interesams. Įstatymų leidybos srityje Komisijai tenka įstatymo inicijavimo vaidmuo; svarbiausius sprendimus įstatymų leidybos srityje priima Taryba, kuri bendradarbiavimo ir konsultacijų procedūrų su Europos Parlamentu būdu priima sprendimus. Dėl Romos sutartyje numatytos teisės inicijuoti įstatymus, Komisija turi teisę siūlyti naujus teisės aktus. Siūlymą apsprendžia Komisijos supratimas to, kas yra tuo metu reikalingiausia Sąjungai ir jos piliečiams. Siūlymai liečia tokias svarbias Europos Sąjungai sritis kaip prekyba, industrija, socialinė politika, žemės ūkis, aplinkos apsauga, regioninis vystymas ir pan. Komisija konsultuojasi su vyriausybių, industrijos, prekybos sąjungų, įvairių interesų grupių atstovais. Šios konsultacijos nemaža dalimi nusprendžia, kokį pasiūlymą Europos Sąjungos Tarybai pateiks Komisija. Priimant pasiūlymus Komisija laikosi subsidiarumo principo (sprendimų priėmimo principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi) tik tais atvejais, kai akivaizdu, jog šį teisės aktą galės efektyviau įgyvendinti Europos Sąjunga, o ne valstybės narės. Komisijai pateikus siūlymą Tarybai bei Europos Parlamentui prasideda konsultacijos bei bendras darbas. Komisijai pritarus Taryba gali daryti korektyvas siūlyme remiantis kvalifikuotos balsų daugumos balsavimu (jeigu Komisija nesutinka, tuomet reikia vienbalsio Tarybos narių balsavimo). Europos Parlamento nuomonė siūlymo atveju yra svarbi, todėl Komisija turi į ją atsižvelgti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4274 žodžiai iš 8374 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.