Europos sąjungos pagrindai
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos pagrindai

Europos Sąjungos pagrindai

Kaunas, 2005

Įžanga

Vos prieš dešimtmetį subyrėjus didžiajai sovietų imperijai Lietuvos žmonės iš naujo pradėjo mokytis gyventi savarankiškai, ieškoti savo identiteto, būti šeimininkais. Tačiau tuo pačiu iškarto susidūrė su ekonominėmis bei politinėmis realybėmis. Ilgas, kelių kartų, buvimas už geležinės uždangos privertė iš naujo pažvelgti į aplink esantį pasaulį bei jame vykstančius procesus. Savo vietos suvokimas jame negalėjo iškarto atsirasti žmonių galvose ir šis procesas visą laiką nuo nepriklausomybės atgavimo visuomenėje vyko, vyksta ir greičiausiai dar nemažai laiko vyks pakankamai skausmingai. Dalis Lietuvos žmonių iki šiol neranda savo vietos, nesuvokia esą savo ir savo vaikų ateities kūrėjai, kadangi negali pakankamai pilnai suprasti gyvenime vykstančių procesų: šių procesų priežasčių, esmės ir įtakos tolesniam gyvenimui.

Eurointegracija yra vienas šių procesų, užimantis svarbią vietą Lietuvos gyvenime ir suprasti jos prasmę bei egzistencijos pagrindus yra gyvybiškai svarbu kiekvienam šalies piliečiui, kadangi gyvenimas vieningoje Europoje, kartu su kitomis jos tautomis yra neišvengiama realybė bei sunkiai paneigiama vertybė, tai tiesiogiai susiję su galimybėmis įtakoti vykstančius procesus ateityje, rasti savo vietą, realizuoti save kaip sąmoningą asmenybę ir saugiai jaustis pasaulyje. Tai be galo dėkinga galimybė lietuviams pagaliau baigti kovoti ir pradėti kurti, galimybė priklausyti nacijai, kuriai priklausė Imanuelis Kantas, Žanas Žakas Ruso, Vinstonas Čerčilis ir Pablas Pikasas.

Nors vieningos Europos idėja sklandė jau Romos imperijos laikais, realūs žingsniai link taikios, stiprios ekonomiškai ir politiškai suvienytos Europos buvo žengti po antrojo pasaulinio karo. Kodėl būtent 20 a. vidurys tapo kaip tik tuo laikmečiu, kai žmonės pradėjo suvokti taikaus susivienijimo vertybes? Pasak Algirdo Paleckio – Europos vienijimasis, tai pavyzdingai išmokta keliolikos šimtmečių istorijos pamoka. Jau nuo Napoleono laikų kiekvienas karas tapdavo vis didesne katastrofa, reikalaujančia vis daugiau ekonominių ir gyventojų aukų. Pasak Eriko Slavėno, jo straipsnyje “Europos bendrijų įsteigimas”, Europos gyventojas gyvenęs nuo 1900 m. iki 1955 m. karuose statistiškai praleido penktadalį savo gyvenimo. Ir galima tik pridurti, kad nemažą įtaką tam akivaizdžiai turėjo du paskutiniai karai, savo mąstais buvę didžiausi žmonijos istorijoje, nusinešę keliasdešimt milijonų jos gyventojų gyvybių.

Po antrojo pasaulinio karo nuniokota, išniekinta ir pasimetusi Europa, kažkuria prasme buvo panaši Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo, todėl šio darbo užduotis pabandyti atrasti ir išnagrinėti Europos istorijoje precedento neturinčios bendrijos istorinius, ekonominius, politinius ir teisinius pagrindus ir taip suvokti jos egzistavimo prasmę.

Istoriniai pagrindai

Nors Europos istorijoje yra buvę įvairių bandymų suvienyti Europą, jos neturėjo palaikymo dėl įvairių priežasčių. Romos imperijai plečiantis, galima įžvelgti pirmuosius bandymus sukurti vieną valstybę, tačiau būdai ir esmė skyrėsi nuo ES kūrimo. 19 a. Karolis Didysis Vidurio ir Vakarų Europos dalyje įkūrė Šventosios Romos imperiją siekdamas atgaivintas Romos imperijos struktūrą. Tačiau ir pirmuoju ir antruoju atveju pagrindine vertybe buvo laikoma valstybė, tuo pačiu slopinant bet kokį žmogaus iššūkį. Ir net pavieniai mastytojai – Imanuelis Kantas, Žanas Žakas Ruso, Anri Sen-Simonas, Džiuzepė Madzinis, pateikę įvairius Europos vienijimosi projektus ir stoję už glaudesnę tautų sąjungą nepateikė jokių praktinių šių idėjų įgyvendinimo pasiūlymų.

Nuo 20 a. pradžios Europoje vis labiau sklandė vienijimosi idėjos ir bandymai šias idėjas įgyvendinti. 1922 m. buvo įkurta Paneuropos judėjimas, skelbęs tikslą suvienyti visas žemyno valstybes, išskyrus Rusiją, kaip Eurazijos šalį ir Didžiąją Britaniją, kurios valdos išmėtytos visame pasaulyje. 1929 m. Prancūzijos premjeras Aristidas Brianas pasiūlė sudaryti Europos valstybių konfederaciją, kurios nariai glaudžiai bendradarbiautų politikos bei ūkio sferose. Tačiau Briano pasiūlymui Tautų Lyga nepritarė, o Vokietijoje įsigalėjęs fašizmas šią idėją visai padarė neįgyvendinama. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis fašizmo grėsmės Europai akivaizdoje pasiūlė Prancūzijai sudaryti dviejų šalių federaciją, turinčią bendrą pilietybę ir jungtinį parlamentą. Prancūzijai šis pasiūlymas nebuvo priimtinas ir nebuvo įgyvendintas. Netgi fašistai, atėję į valdžią Vokietijoje ir okupavę daugelį Europos valstybių savo propagandoje skelbė būtinumą suvienyti Europą po Trečiojo Reicho vėliava. Tačiau šios idėjos būdingas bruožas buvo nacionalizmo viršenybė. Kita vertus antifašistinio pasipriešinimo judėjimų gretose buvo nemažai veikėjų, manančių, kad tik Europos valstybių federacija gali pažaboti karingąjį nacionalizmą ir leis ateityje išvengti karų.

Galima tik spėti kaip Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės federacija būtų įtakojusi tolimesnę Europos istoriją, tačiau laikas parodė, kad viena iš minėtų šalių buvo okupuota, o kitai prireikė didvyriškų pastangų atlaikyti fašizmo spaudimą. Sąjungininkams pasiekus pergalę,
nuniokota Europa pradėjo ieškoti būdų ateityje išvengti tokios tragedijos ir čia smarkiai išplito vėlgi Europos vienijimosi idėja. Winstonas Churchilis savo kalboje Ciuriche 1946 m. pasiūlė Europos šalių sąjungos, o tolimesnėje ateityje ir Jungtinių Europos valstijų koncepciją. 1948 m. proeuropietiškos organizacijos Hagoje sukvietė Europos kongresą, kuriame dalyvavo virš 800 delegatų – politikų, mokslo ir kultūros veikėjų. Tačiau čia iškilo nesutarimų tarp prancūzų, kurie pasisakė už viršvalstybinius įgaliojimus turintį būsimą Europos parlamentą ir britų, kurie teigė, kad parlamento narius turėtų skirti nacionaliniai parlamentai ar net vyriausybės. Nepaisant nesutarimų, kongrese buvo priimta rezoliucija raginanti kurti viršvalstybinius organus, atsisakant valstybėms dalies savo suverenumo. Po konferencijos vykusių konsultacijų pasekmė – įkurta Europos Taryba, kurios pirmojoje Parlamentinėje Asamblėjoje dalyvavo 15 Europos valstybių, įskaitant Turkiją. Tačiau ir čia tesėsi nesutarimai tarp federalistų ir funkcionalistų.

Prie Europos bendradarbiavimo prisidėjo naujos organizacijos – Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO) kurios tikslas buvo nustatyti Europos šalių ūkio poreikius pagal Maršalo planą JAV tekimai pagalbai gauti, įkūrimas. Organizacijos narėmis tapo 16 valstybių. Be to 1948 metais Europos sąjungininkai pasirašė Briuselio sutartį, kuria apjungė savo karines pajėgas. Vėliau Vakarų Europos šalys sujungė savo gynybos sistemas su JAV ir Kanados pajėgomis į Šiaurės Atlanto organizaciją.

Europos Tarybos veikla suteikė impulsą Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano planui kaip sukurti pirmąją viršnacionalinę struktūrą, kuri valdytų Prancūzijos ir Vokietijos dvi pramonės sritis, tuo metu turėjusias strateginę reikšmę – plieną ir anglį. Europos Anglies ir Plieno Bendrija (EAPB) pradėjo savo veiklą 1952 m. ir apjungė jau 6 valstybes: Prancūziją, Vokietiją, Italiją ir Beneliukso šalis.

EAPB įkūrimas tapo realiu vienijimosi žingsniu žyminčiu naujos eros pradžią. Naują impulsą viršnacionalinių struktūrų kūrimuisi suteikė karas Korėjoje, paskatinęs Europos valstybes kurti bendrą armiją. Deja antrasis žingsnis nebuvo sėkmingas dėl Prancūzijos nacionalinio susirinkimo vieningo prieštaravimo tokiai sutarčiai ir sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo. Tačiau ši nesėkmė nesustabdė vienijimosi iniciatorių, o tik privertė pervertinti savo požiūrį į integracijos ateitį ir savo tolimesnius žingsnius grįsti ekonominiu Europos bendradarbiavimu. Buvo sudaryta darbo grupė,vadovaujama Belgijos užsienio reikalų ministro Spaako, kuri paruošė pagrindinių veiklos sričių gaires ir reikalingų organizacijų viziją siekiant sukurti bendrą Europos rinką. 1957 m. buvo pasirašyta Europos ekonominės bendrijos (EEB) bei Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys.

Didžiajai Britanijai atsisakius dalyvauti EEB, ją sudarė šešios valstybės, tačiau 1961 metais Didžioji Britanija peržiūrėjo savo poziciją ir 1962 m. pareiškė norą dalyvauti organizacijoje, o kartu su ja ir Airija, Danija bei Norvegija. Likimo ironija, tačiau nepaisant EEB narių ir komisijos entuziazmo Prancūzija vetavo savo kaimynės, kuri dar prieš II-ąjį pasaulinį karą siūlė kurti federaciją, stojimą. Pagrindinė vetavimo priežastis buvo baimė, kad priėmus Didžiąją Britaniją, dėl jos transatlantinių ryšių, bendrija praras savo europietiškumą. 1967 m. britams, danams, airiams ir norvegams vėl pareiškus norą prisijungti prie EEB prancūzai pakartojo savo veto. Tuo pačiu metu santykiai tarp Prancūzijos ir bendrijos institucijų, dėl tam tikrų nesutarimų darėsi vis labiau įtempti ir Prancūzijos vyriausybė savo iniciatyva atšaukė atstovą iš Europos Ministrų Tarybos ir nutraukė bendradarbiavimą joje. Prasidėjo “tuščios kėdės krizė”. Tai buvo bene rimčiausia bendrijos krizė, kurią sprendžiant vėliau buvo pasiektas kompromisas , numatantis, kad priimant gyvybiškai svarbius sprendimus diskusijos turi vykti tol, kol bus pasiektas sutarimas.

EEB, EAPB ir Euratomui esant trims skirtingoms organizacijoms pasidarė sunku derinti sprendimus energetikos ir pramonės politikos srityse, todėl 1965 m. buvo žengtas dar vienas jungimosi žingsnis – visos trys organizacijos sujungtos į vieną.

1969 m. atsistatydinus Prancūzijos prezidentui de Gaulle’ui bei po metų britams išsirinkus naują vyriausybę, palaikiusią integracijos idėją, Didžioji Britanija vėl ir šį kartą sėkmingai, padavė paraišką stoti į Bendriją. 1973 m. kartu su britais į bendriją įstojo ir Danija bei Airija. Norvegijai, planavusiai stoti kartu, koją pakišo jos piliečiai, referendume pasisakę prieš integraciją. 1981 m. sėkmingai pasibaigus deryboms, Bendrijos nare tapo Graikija.

Aštuntajame dešimtmetyje Bendrijoje atsirado ir naujovių. Visų pirma buvo įkurti Audito Rūmai, turėję prižiūrėti Bendrijos finansų panaudojimą. Be to 1976-79 metais padaryti keli pranešimai, padarę pamatus tolesnėms reformoms. Svarbiausieji jų buvo Tindemanso pranešimas , pasiūlęs išplėsti Bendrijos veiklą pinigų ir ekonominės politikos bei gynybos ir regioninės politikos srityse, “Trijų išminčių” pranešimas, rekomendavęs padidinti
komisijos vaidmenį ir išplėsti daugumos balsavimo taisyklės taikymą Taryboje ir Spierenburgo pranešimas, pateikęs svarbių pasiūlymų dėl institucijų vidaus struktūrų reorganizavimo.

Bendrija savo susitelkimą pademonstravo naftos krizių 1973 m. ir 1976 m. metu, kai dėl paramos Izraeliui naftą išgaunančių valstybių buvo puolami Nyderlandai. Tada , nežiūrint susilpnėjusio solidarumo, Bendrijos narės teikė pirmenybę bendriems sprendimams.

1979 m. buvo žengtas žingsnis Bendrijai suteikiantis demokratinę teisėtumą perkeliantis organizaciją į visai naują lygmenį – tiesioginiais visuotinais rinkimais buvo išrinktas Europos Parlamentas. Tai pačiais metais pradėjo veikti Europos valiutų keitimo mechanizmas, turėjęs užtikrinti valiutų stabilumą galimos valiutų sąjungos atveju. Pradėjo veikti vieninga piniginė sistema bei piniginis vienetas atsiskaitymams – ekiu.

Nors devintojo dešimtmečio pradžioje buvo šioks toks sąstingis, vis dėlto šis dešimtmetis žymi dideles permainas organizacijoje. 1981 m. Graikija tapo organizacijos nare. 1984 m. Europos parlamentas pritarė Europos Sąjungos sutarties metmenims ir paragino Europos Bendrijos valstybių vyriausybes imtis tolesnių integracijos tolinimo žingsnių. Tais pačiais metais buvo pasiektas kompromisas tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Bendrijos valstybių dėl įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio.

Europos bendroje rinkoje, turinčioje užtikrinti Bendrijos šalių ekonominį stiprumą, įvairių teisės aktų gremėzdiškumas lėmė ilgą priemonių prekybos kliūtims šalinti įgyvendinimą, tad 1985 m. lordas Cockfeldas, kuravęs vidaus rinką išleido Baltąją knygą, kuri įtvirtino vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo priemones iki 1992 m. Šioje knygoje esančios nuostatos buvo perkeltos į Suvestinį Europos aktą, kuriuo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. sukurti vidaus rinką be sienų.

Šiuo metu Jūs matote 62% šio straipsnio.
Matomi 1842 žodžiai iš 2948 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.