Europos sąjungos politika vidurio ir rytų europos atžvilgiu
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos politika vidurio ir rytų europos atžvilgiu

11213141

Europos Sąjungos politika Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu

Turinys

Įvadas 1

Teorinės ES santykių su VRE strategijos 2

Baldwin strategija 2

Dalinės narystės teorija 2

Crombrugghe, Minton-Beddoes, Sachs modelis 2

ES politikos VRE atžvilgiu raida 3

ES ir VRE santykių pradžia 3

Asociacijos (Europos) sutartys 4

Kopenhagos susitikimas 5

Pasiruošimo narystei strategija 5

Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimai 6

Sustiprinta pasiruošimo narystei strategija 7

Stojimo partnerystė 7

Helsinkio Viršūnių Tarybos sprendimai 7

Nicos Viršūnių Tarybos sprendimai 8

Išvados 9

Literatūros sąrašas 9

Įvadas

ES politika Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu pradėta formuoti dar devinto dešimtmečio pabaigoje. Per daugiau nei dešimt metų ji ženkliai kito. Politikos transformacija buvo sąlygota permainų tiek Europos Sąjungoje, tiek VRE šalyse, o dažnai ir trečiose valstybėse. ES ir VRE santykius kai kurie tyrinėtojai, pvz. Ch. Preston, bando paaiškinti įprastiniais „klasikiniais“ Europos Bendrijų / Europos Sąjungos išsiplėtimo ypatumais. Kiti juos suvokia kaip išdavą ES siekiu sumažinti neramumų kaimynystėje tikimybę ar kaip „istorinį šansą“ sukurti vieningą, klestinčią Europą.

ES politikos VRE atžvilgiu nagrinėjimas yra ypatingas bent keletu aspektu. Visų pirma, Sąjungos politika VRE atžvilgiu iš grynai išorinės palaipsniui evoliucionavo į vidinę politiką. Nicos Viršūnių tarybos susitikimas parodė, kad išnyksta riba tarp sprendimų „jiems“ ir sprendimų „sau“. ES plėtra (kurią manau galima vadinti ES politikos VRE atžvilgiu išraiška) tampa įvairių vidinių Europos Sąjungos procesų katalizatoriumi ar stabdžiu. Todėl ES politiką VRE atžvilgiu vargu ar būtų galima laikyti „ypatinga“ ES išorinės politikos dalimi, ji perauga į specifinį vidinių sprendimų priėmimo mechanizmą, modifikuojantį pačią ES.

Kitas svarbus klausimas yra, ar ES VRE regioną supranta kaip vieningą regioną, ar reikia šnekėti apie skirtingą ES politiką skirtingoms VRE šalims. Tiesa yra tai, kad ES santykiuose su visomis VRE naudoja vienodus institucinius bei programinius instrumentus. Visų VRE valstybių „integracijos į ES istorija“ pereina tuos pačius etapus. Tačiau taip pat akivaizdu, kad ES yra linkusi diferencijuoti šalis kandidates. Tai aiškiai parodė 1997 metų Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimai. VRE valstybių skirtingumo pripažinimas ryškus ir Nicos susitikimo baigiamajame dokumente.

Įdomi ir institucinė santykių su VRE šalimis kaita. Politikos VRE atžvilgiu pradžią galima laikyti EB/ES užsienio politikos dalimi, taigi natūralu būtų tikėtis, kad ji vyktų tarpvyriausybiniais pagrindais, tačiau santykiuose su VRE šalimis, nuo pat jų pradžios išskirtinis vaidmuo teko Europos Komisijai. Šis jos vaidmuo per vis naujas programas stiprėja, bet lieka neaišku, ar tai yra sąmoningas valstybių narių atsiribojimas, ar Komisijos laimėjimas.

Šiame darbe nagrinėjant minėtus ES santykių su VRE aspektus bus apžvelgiamos A.Mayhew pristatytos teorinės ES ir VRE bendradarbiavimo strategijos, ES politikos VRE šalių atžvilgiu raida bei pagrindiniai bruožai. Išvadose bus bandoma atsakyti kaip keitėsi ES politika VRE atžvilgiu bei kokios yra šios politikos perspektyvos.

Darbe VRE valstybėmis vadinamos 10 šalių kandidačių iš Vidurio ir Rytų Europos regiono .

Teorinės ES santykių su VRE strategijos

Teoriniai pamąstymai, kaip turėtų būti vykdoma ES politika VRE atžvilgiu nėra labai gausūs. A.Mayhew, savo knygoje „Recreating Europe“ pristatė keletą labiau paplitusių strategijų.

Baldwin strategija

1994 metais Richard Baldwin savo knygoje “Towards integrated Europe” išdėstė savo plėtros strategiją. Ji remiasi 4 pagrindiniais elementais:

1. plėtra turi apimti visas Rytų Europos šalis. Anot R.Baldwin, ES turi numatyti narystę ir tokioms šalims kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova.

2. turi būti pakeistas asociacijos sutarčių dvišalis pobūdis. ES gamintojas turi laisvą prekybą su visomis VRE šalimis, o VRE šalies gamintojas tik su ES, bet ne su kitomis VRE šalimis.

3. reikalinga tarpinė stadija tarp Europos sutarčių ir narystės. Siūloma pradžioje sukurti muitų sąjungą, o tik vėliau bendrąją rinką. Iš pradžių būtų sukurta Asociacijos Sutarčių Asociacija, o po to – Europos Integracijos Organizacija;

4. plėtra neturi vykti artimiausius 24 metus. R. Baldwin mano, jog anksčiau ES nesugebės įveikti savo vidinių problemų

Būtent dėl paskutiniojo punkto R.Baldwin ir susilaukė daugiausia kritikos. Teigiama, kad būtent narystės atidėjimas ir sukeltų daugiausiai problemų. Ankstesnė narystė išspręstų prekybos iškraipymo problemas, atsirandančias dėl asociacijos sutarčių netobulumo. Kitas trūkumas – tai galimas VRE valstybių nusivylimas Europos Sąjunga, jei narystės joje tektų laukti 24 metus. Be to, jei ES jau dabar (kuomet narystė numatoma 3-4 metų laikotarpyje) apibūdinama kaip judantis taikinys, tai stodama į ES valstybė tikrai negalėtų numatyti, kaip ši pasikeis po 24 metų.

Dalinės narystės teorija

Šią teoriją dar 1990 m. pasiūlė Europos Komisijos komisaras Andriessen. Teigiama, kad VRE nori ne tiek ekonominės, kiek politinės naudos, saugumo, stabilumo. Todėl autorius siūlo VRE šalis įtraukti tik į neekonominį ES bendradarbiavimą. Naujos
narės nedalyvautų BŽŪP ir Struktūrinėje politikoje, tačiau gautų reikiamą politinę paramą ir visas įmanomas saugumo garantijas ES kontekste.

Tai yra gana radikalus pasiūlymas, kuris vargu ar realiai galėtų būti įgyvendinamas. Hipotetiškai žiūrint taip gal ir būtų galima pasielgti, jei ES stipriai išplėstų savo veiklą gynybos politikoje ir sugebėtų pakeisti šioje srityje NATO. Šiuo metu ES VRE valstybėms nėra patraukli kaip saugumo garantas. Narystė joje visų pirma siejama su ekonominiu gerbūviu.

Crombrugghe, Minton-Beddoes, Sachs modelis

Bene sėkmingiausia ir arčiausiai įgyvendinimo yra 1996 metais De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs pasiūlytas ES plėtros strategija. Pagrindiniai šios strategijos bruožai:

1. Asocijuotom valstybėm turi būti užtikrinta, kad jos bus priimtos į ES, toks pasižadėjimas būtų labai naudingas kandidačių ekonomikoms, nes tai didintų investuotojų pasitikėjimą VRE valstybėmis, kas savo ruožtu skatintų ekonomikos augimą bei integracijos palaikymą gyventojų tarpe.

2. Turi būti aiškios derybų ir įstojimo datos, stojimas turi būti spartus. Aiški darbotvarkė mobilizuotų tiek šalis kandidates, tiek ES institucijas ir suteiktų visam procesui skaidrumo.

3. Turi būti aiškios priėmimo sąlygos. Sąlygos turėtų remtis dviem pagrindiniais parametrais – makroekonominiais rodikliai ir acquis perėmimu. Žinodamos tai kandidatės galėtų pilnai pačios kontroliuoti savo pasiruošimo darbus ir tokiu būdu kontroliuoti įstojimą. Būtu aiškus kriterijus, kodėl viena ar kita valstybė derybose pasistūmėjo toliau už kitas.

4. ES turi būti pasiryžusi priimti naujas nares, jei sąlygos bus įvykdytos. Tai yra labai svarbus dalykas, tik esant aiškiai politinei valiai, plėtros procesas yra įmanomas.

5. Asocijuotoms šalims būtų taikomas 10 metų pereinamasis laikotarpis BŽŪP, Struktūrinei politikai, laisvam asmenų judėjimui. Pereinamo laikotarpio metu jos dalyvautų ES sprendimų priėmime išskyrus sritis, kuriose bes pereinamieji laikotarpiai.

Bendrųjų principų pagrindu, autoriai išdėstė ir praktinius pasiūlymus, ką reikėtų daryti. Jie siūlo pradėti derybas 1998 m. Turi būti ribojama kandidačių galimybė sudarinėti sutartis su trečiosiomis šalimis, neatitinkančias ES nuostatų, tačiau neegzistuotų prekybiniai barjerai tarp senų ir naujų narių.

De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs modelis suponuoja dalinės (second-class) narystės. Kandidatės realiai įstotų ne į tokią Sąjungą, kokioje veikia dabartinės narės. Jos negalėtų dalyvauti ekonomiškai patraukliose struktūrinės politikos, bendros žemės ūkio politikose, jų piliečiai negalėtų naudotis laisvo asmenų judėjimo principu. Narytės kaštai netolygiai pasiskirsto – daug daugiau įsipareigojimų šalims kandidatėms. Bene didžiausia tokios strategijos problema – gali būti sunku pagrįsti tokios narystės naudą šalių kandidačių piliečiams. Privalumai – narystės užtikrinimo svarba. ES užtikrinus narystę, tai teigiamai atsilieptų šalių kandidačių ekonomikoms. Kitas svarbus dalykas, objektyvizuojantis pačią plėtrą – sąlygiškumas, sąlygų įgyvendinimą stebėtų Komisija.

De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs pasiūlyta ES plėtros strategija yra artimiausia Ch.Preston taip vadinamam klasikiniam EB/ES plėtros metodui. Ch.Preston teigia, kad, nagrinėjant iki šiol vykusius EB/ES plėtros etapus, galima pastebėti tiek formalių procedūrų, tiek naudojamų principų pastovumą. Tai leidžia teigti, jog EB/ES plėsdamasi naudoja tam tikras fiksuotas taisykles.

Pagal klasikinį metodą, plėtimosi diskusijų esmė yra ne tiek konkretus jungimosi susitarimas tarp šalies kandidatės ir EB, kiek būdas, kaip konkreti šalis taikys “klubo” taisykles. Šalys kandidatės turi pilnai priimti acquis communautaire. Acquis turinys nėra derybų objektas.Kitas klasikinio metodo teiginys – EB/ES ir šalis kandidatė stojimo procese nėra lygiavertės partnerės. Didžioji dalis prisitaikymo atsakomybės tenka stojančiai šaliai, taip siekiama formuoti pačios kandidatės suinteresuotumą kuo greičiau baigti derybas.

ES politikos VRE atžvilgiu raida

ES ir VRE santykių pradžia

Europos Sąjungos ir Vidurio ir Rytų Europos santykių pradine data galima būtų laikyti 1988 metus, kuomet buvo priimta bendra EB ir Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos šalių Deklaracija dėl santykių užmezgimo, kuri suteikė teisinį pagrindą abiejų blokų bendradarbiavimui bei savo potekste reiškė, kad EB pripažįsta atskiras ESPT šalis.

Po to sekė “pirmosios kartos” – ekonominio bendradarbiavimo – sutartys. Pirmoji iš VRE šalių sutartį dėl prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo 1988 rugsėjį pasirašė Vengrija. 1989 metais Europos Bendrija įkūrė PHARE programą, kurios tuometinis tikslas buvo padėti VRE šalims vykdyti reformas. Anot U. Sedelmeier ir H. Wallace, Europos Bendrijos tuomet stengėsi per pagalbos priemones dalyvauti VRE valstybių ūkio pertvarkyme bei tokiu būdu pertvarkymus nukreipti teisinga – demokratijos ir rinkos ekonomikos įtvirtinimo linkme. Pagrindiniai EB veikėjai paramos VRE šalims srityje buvo Komisija bei Vokietija, nes PHARE pagalba buvo skirta ir Rytų Vokietijai. Tačiau šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad jau nuo pat santykių su VRE pradžios iš ES pusės Komisija užėmė
veikėjo vaidmenį, o šalims kandidatėms pasiūlyta vieninga pagalbos forma, o ne kiekvienai skirtinga. Šalims kandidatėms bendradarbiavimas su EB žymėjo sugrįžimą į Europą, JAV visapusiškai palaikė šį VRE valstybių norą.

Apibendrinant pradinį ES politikos VRE atžvilgiu pobūdį, galima konstatuoti, kad tai buvo kryptinga parama VRE valstybių ekonominės ir politinės sistemų pertvarkai. Tačiau nuo EB/ES užsienio politikos, politiką VRE atžvilgiu skyrė institucinis politikos planavimo ir vykdymo formatas – santykiuose su VRE nuo pat pradžių Komisija užėmė užsienio politikai nebūdingai aktyvų vaidmenį.

1990 metais tapo aišku, jog VRE šalių transformacijos lygis reikalauja didesnio atsako iš EB. Tuomet buvo prisiminta jau anksčiau santykiuose su trečiomis valstybėmis naudota asociacijos forma.

Asociacijos (Europos) sutartys

Pirmosios tokios sutartys, pasirašytos 1991 m. gruodžio mėnesį su Lenkija ir Vengrija, įsigaliojo 1994 m. Paskutinė tokio tipo sutartis pasirašyta su Slovėnija 1996 m. birželio 10 d. Asociacijos sutartys su VRE šalimis yra panašios tiek savo struktūra, tiek ir turiniu.

Asociacijos sutartys, kaip tolesnis ES politikos VRE atžvilgiu etapas atsirado, kaip mano U. Sedelmeier ir H. Wallace, dėl pačios EB/ES specifikos. Būtent dėl ypatingo sprendimų priėmimo mechanizmo bei vidinių – integracijos gilinimo – klausimų dominavimo darbotvarkėje, EB nesugebėjo suformuluoti aiškesnės politikos VRE šalių atžvilgiu, numačiusios eventualią jų narystę, todėl ir buvo pasirinktas jau išbandytas asociacijos sutarčių metodas.

Siekiant išvengti negatyvaus poveikio asocijuotų šalių ūkiui, sutartyse numatyti vienpusiai, išskyrus “jautrias” sritis, pereinamieji laikotarpiai. Tačiau svarbiausias VRE šalių pasiekimas šiame etape buvo tai, kad sutarčių preambulėse pasakyta, jog galutinis asocijuotų šalių siekis yra pilna narystė ES. Reikia pastebėti, kad toks požiūris susiformavo ne iš karto. Inicijuodamos Europos sutartis 1990 m., EB/ES valstybės ir EK į Europos sutartis žiūrėjo kaip į alternatyvą VRE šalių narystei EB, nors buvo įtraukta kompromisinė formuluotė, jog VRE šalių tikslas yra narystė EB. Kompromisinė, nes ES neįsipareigojo priimti VRE valstybių į Sąjungą – sutartyse užfiksuotas tik šių tikslas tapti pilnateisėmis ES narėmis, tačiau VRE valstybėms nenumatytos aiškios politinės ilgalaikės perspektyvos.

Ekonominėje sutarties dalyje daugelis tyrinėtojų taip pat pastebi negatyvių dalykų. Teigiama, jog daugelis Europos sutarties punktų yra protekcionistiniai. Ir proteguoja šios sutartys ne VRE šalių, o ES gamintojus. Tai apsunkina VRE šalių, kurioms perėjimo laikotarpiu būdingas didelis prekybos deficitas, užsienio prekybą. Ch.Preston teigia, kad apribojimai yra taikomi būtent toms “jautrioms” sritims, kuriose VRE šalys turi santykinį pranašumą ir kurios, pagal tarptautinės prekybos teoriją, yra šių eksporto pagrindas. Kita vertus, VRE šalys, prisiimdamos Bendrijos peršamas sąlygas, susijusias su ekonomine politika, susiaurina savo reformų pasirinkimo kelią ir taipogi turi imtis protekcionizmo.

Europos sutarčių ekonominėse dalyse jau galima įžvelgti sąlyginį šalių pasiskirstymą pagal laisvos prekybos sutarties įsigaliojimo pereinamąjį laikotarpį. Pagal tai galima buvo numatyti VRE valstybių pasirinktą stojimo į ES kelią. Tačiau kokybinio žingsnio ES požiūryje į šalis kandidates, nebe kaip į pagalbos gavėjas, o kaip į būsimas nares, dar neįvyko. Kaip jau buvo minėta, Europos sutartyse buvo išsakytas tik asocijuotų šalių įsipareigojimas siekti narystės, tuo tarpu ES VRE dar buvo daugiau „išorinė problema“. ES pažadas plėstis buvo duotas 1993 metais Kopenhagos viršūnių susitikime, kuriame pakito ir pati asociacijos samprata.

Kopenhagos susitikimas

Kopenhagos viršūnių susitikimo metu priimti dokumentai labai svarbūs ES politikos VRE atžvilgiu raidoje tuo, kad čia pirmą kartą buvo išsakytas ES sutikimas priimti VRE šalis į ES – “asocijuotos VRE valstybės, kurios to nori, taps ES narėmis”, teigiama baigiamuosiuose Kopenhagos viršūnių susitikimo dokumentuose. Po šio susitikimo gana neapibrėžtoje padėtyje buvusios Europos sutartys tapo narystės ES priemone. Kopenhagos susitikimą galime laikyti atskaitos taškus, nuo kad ES politiką VRE atžvilgiu ir ES plėtra tapo tapačios sąvokos.

Kopenhagos susitikimo baigiamuosiuose dokumentuose buvo suformuluoti kriterijai, kuriuos atitikusi šalis kandidatė gali tapti ES nare.

Narystė reikalauja, kad šalis kandidatė:

· Būtų pasiekusi institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises, ir mažumų gerbimą bei apsaugą, stabilumą.

· Joje funkcionuotų rinkos ekonomika, o taip pat sugebėtų išlaikyti konkurencijos spaudimą bei rinkos jėgų veikimą Sąjungos viduje.

· Sugebėtų prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant ištikimybę politinės, Ekonominės ir valiutų sąjungos siekiams.

Tame pačiame dokumente buvo įvardintas “ketvirtasis Kopenhagos kriterijus” – ES turi būti pati pajėgi absorbuoti VRE šalis, tuo pačiu išlaikydama vidinės integracijos tempus.

Šio viršūnių Tarybos susitikimo rezultatus šalys kandidatės sutiko džiaugsmingai, tačiau patys “Kopenhagos kriterijai” susilaukė ir kritikos. Jie yra
pernelyg platūs ir suteikia didelę interpretacijos laisvę priešiškai VRE valstybių narystei nusiteikusioms ES narėms, be to, jais visiškai įmanoma užmaskuoti politinę valią. Tačiau pats siekis įvesti objektyvius stojimo į ES kriterijus yra labai svarbus ES santykių su VRE valstybėmis elementas. Kriterijų vykdymo monitoringas suteikė didesnę galimybę Komisijai veikti stojimo procesą. Tačiau ES valstybių kandidačių stojimas dar netapo vidiniu ES reikalu.

1994 metų birželio mėnesį Korfu mieste susirinkusi ES Viršūnių taryba pakvietė Komisiją kitam viršūnių susitikimui pasiūlyti strategiją, kaip geriau vykdyti Europos sutartis bei Kopenhagos viršūnių susitikimo sprendimus. Komisija pavedimą įvykdė, ir 1994 m. gruodžio 9-10 dienomis Esene vykęs Viršūnių tarybos susitikimas priėmė Komisijos ir Tarybos paruoštą pasiruošimo narystei strategiją.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2530 žodžiai iš 4942 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.