Europos sąjungos politika vidurio ir rytų europos atžvilgiu
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos politika vidurio ir rytų europos atžvilgiu

Europos Sąjungos politika Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu

Turinys

Įvadas 1

Teorinės ES santykių su VRE strategijos 2

Baldwin strategija 2

Dalinės narystės teorija 2

Crombrugghe, Minton-Beddoes, Sachs modelis 2

ES politikos VRE atžvilgiu raida 3

ES ir VRE santykių pradžia 3

Asociacijos (Europos) sutartys 4

Kopenhagos susitikimas 5

Pasiruošimo narystei strategija 5

Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimai 6

Sustiprinta pasiruošimo narystei strategija 7

Stojimo partnerystė 7

Helsinkio Viršūnių Tarybos sprendimai 7

Nicos Viršūnių Tarybos sprendimai 8

Išvados 9

Literatūros sąrašas 9

Įvadas

ES politika Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu pradėta formuoti dar devinto dešimtmečio pabaigoje. Per daugiau nei dešimt metų ji ženkliai kito. Politikos transformacija buvo sąlygota permainų tiek Europos Sąjungoje, tiek VRE šalyse, o dažnai ir trečiose valstybėse. ES ir VRE santykius kai kurie tyrinėtojai, pvz. Ch. Preston, bando paaiškinti įprastiniais „klasikiniais“ Europos Bendrijų / Europos Sąjungos išsiplėtimo ypatumais. Kiti juos suvokia kaip išdavą ES siekiu sumažinti neramumų kaimynystėje tikimybę ar kaip „istorinį šansą“ sukurti vieningą, klestinčią Europą.

ES politikos VRE atžvilgiu nagrinėjimas yra ypatingas bent keletu aspektu. Visų pirma, Sąjungos politika VRE atžvilgiu iš grynai išorinės palaipsniui evoliucionavo į vidinę politiką. Nicos Viršūnių tarybos susitikimas parodė, kad išnyksta riba tarp sprendimų „jiems“ ir sprendimų „sau“. ES plėtra (kurią manau galima vadinti ES politikos VRE atžvilgiu išraiška) tampa įvairių vidinių Europos Sąjungos procesų katalizatoriumi ar stabdžiu. Todėl ES politiką VRE atžvilgiu vargu ar būtų galima laikyti „ypatinga“ ES išorinės politikos dalimi, ji perauga į specifinį vidinių sprendimų priėmimo mechanizmą, modifikuojantį pačią ES.

Kitas svarbus klausimas yra, ar ES VRE regioną supranta kaip vieningą regioną, ar reikia šnekėti apie skirtingą ES politiką skirtingoms VRE šalims. Tiesa yra tai, kad ES santykiuose su visomis VRE naudoja vienodus institucinius bei programinius instrumentus. Visų VRE valstybių „integracijos į ES istorija“ pereina tuos pačius etapus. Tačiau taip pat akivaizdu, kad ES yra linkusi diferencijuoti šalis kandidates. Tai aiškiai parodė 1997 metų Liuksemburgo Viršūnių tarybos sprendimai. VRE valstybių skirtingumo pripažinimas ryškus ir Nicos susitikimo baigiamajame dokumente.

Įdomi ir institucinė santykių su VRE šalimis kaita. Politikos VRE atžvilgiu pradžią galima laikyti EB/ES užsienio politikos dalimi, taigi natūralu būtų tikėtis, kad ji vyktų tarpvyriausybiniais pagrindais, tačiau santykiuose su VRE šalimis, nuo pat jų pradžios išskirtinis vaidmuo teko Europos Komisijai. Šis jos vaidmuo per vis naujas programas stiprėja, bet lieka neaišku, ar tai yra sąmoningas valstybių narių atsiribojimas, ar Komisijos laimėjimas.

Šiame darbe nagrinėjant minėtus ES santykių su VRE aspektus bus apžvelgiamos A.Mayhew pristatytos teorinės ES ir VRE bendradarbiavimo strategijos, ES politikos VRE šalių atžvilgiu raida bei pagrindiniai bruožai. Išvadose bus bandoma atsakyti kaip keitėsi ES politika VRE atžvilgiu bei kokios yra šios politikos perspektyvos.

Darbe VRE valstybėmis vadinamos 10 šalių kandidačių iš Vidurio ir Rytų Europos regiono .

Teorinės ES santykių su VRE strategijos

Teoriniai pamąstymai, kaip turėtų būti vykdoma ES politika VRE atžvilgiu nėra labai gausūs. A.Mayhew, savo knygoje „Recreating Europe“ pristatė keletą labiau paplitusių strategijų.

Baldwin strategija

1994 metais Richard Baldwin savo knygoje “Towards integrated Europe” išdėstė savo plėtros strategiją. Ji remiasi 4 pagrindiniais elementais:

1. plėtra turi apimti visas Rytų Europos šalis. Anot R.Baldwin, ES turi numatyti narystę ir tokioms šalims kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova.

2. turi būti pakeistas asociacijos sutarčių dvišalis pobūdis. ES gamintojas turi laisvą prekybą su visomis VRE šalimis, o VRE šalies gamintojas tik su ES, bet ne su kitomis VRE šalimis.

3. reikalinga tarpinė stadija tarp Europos sutarčių ir narystės. Siūloma pradžioje sukurti muitų sąjungą, o tik vėliau bendrąją rinką. Iš pradžių būtų sukurta Asociacijos Sutarčių Asociacija, o po to – Europos Integracijos Organizacija;

4. plėtra neturi vykti artimiausius 24 metus. R. Baldwin mano, jog anksčiau ES nesugebės įveikti savo vidinių problemų

Būtent dėl paskutiniojo punkto R.Baldwin ir susilaukė daugiausia kritikos. Teigiama, kad būtent narystės atidėjimas ir sukeltų daugiausiai problemų. Ankstesnė narystė išspręstų prekybos iškraipymo problemas, atsirandančias dėl asociacijos sutarčių netobulumo. Kitas trūkumas – tai galimas VRE valstybių nusivylimas Europos Sąjunga, jei narystės joje tektų laukti 24 metus. Be to, jei ES jau dabar (kuomet narystė numatoma 3-4 metų laikotarpyje) apibūdinama kaip judantis taikinys, tai stodama į ES valstybė tikrai negalėtų numatyti, kaip ši pasikeis po 24 metų.

Dalinės narystės teorija

Šią teoriją dar 1990 m. pasiūlė Europos Komisijos komisaras Andriessen. Teigiama, kad VRE nori ne tiek ekonominės, kiek politinės naudos, saugumo, stabilumo. Todėl autorius siūlo VRE šalis įtraukti tik į neekonominį ES bendradarbiavimą. Naujos
narės nedalyvautų BŽŪP ir Struktūrinėje politikoje, tačiau gautų reikiamą politinę paramą ir visas įmanomas saugumo garantijas ES kontekste.

Tai yra gana radikalus pasiūlymas, kuris vargu ar realiai galėtų būti įgyvendinamas. Hipotetiškai žiūrint taip gal ir būtų galima pasielgti, jei ES stipriai išplėstų savo veiklą gynybos politikoje ir sugebėtų pakeisti šioje srityje NATO. Šiuo metu ES VRE valstybėms nėra patraukli kaip saugumo garantas. Narystė joje visų pirma siejama su ekonominiu gerbūviu.

Crombrugghe, Minton-Beddoes, Sachs modelis

Bene sėkmingiausia ir arčiausiai įgyvendinimo yra 1996 metais De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs pasiūlytas ES plėtros strategija. Pagrindiniai šios strategijos bruožai:

1. Asocijuotom valstybėm turi būti užtikrinta, kad jos bus priimtos į ES, toks pasižadėjimas būtų labai naudingas kandidačių ekonomikoms, nes tai didintų investuotojų pasitikėjimą VRE valstybėmis, kas savo ruožtu skatintų ekonomikos augimą bei integracijos palaikymą gyventojų tarpe.

2. Turi būti aiškios derybų ir įstojimo datos, stojimas turi būti spartus. Aiški darbotvarkė mobilizuotų tiek šalis kandidates, tiek ES institucijas ir suteiktų visam procesui skaidrumo.

3. Turi būti aiškios priėmimo sąlygos. Sąlygos turėtų remtis dviem pagrindiniais parametrais – makroekonominiais rodikliai ir acquis perėmimu. Žinodamos tai kandidatės galėtų pilnai pačios kontroliuoti savo pasiruošimo darbus ir tokiu būdu kontroliuoti įstojimą. Būtu aiškus kriterijus, kodėl viena ar kita valstybė derybose pasistūmėjo toliau už kitas.

4. ES turi būti pasiryžusi priimti naujas nares, jei sąlygos bus įvykdytos. Tai yra labai svarbus dalykas, tik esant aiškiai politinei valiai, plėtros procesas yra įmanomas.

5. Asocijuotoms šalims būtų taikomas 10 metų pereinamasis laikotarpis BŽŪP, Struktūrinei politikai, laisvam asmenų judėjimui. Pereinamo laikotarpio metu jos dalyvautų ES sprendimų priėmime išskyrus sritis, kuriose bes pereinamieji laikotarpiai.

Bendrųjų principų pagrindu, autoriai išdėstė ir praktinius pasiūlymus, ką reikėtų daryti. Jie siūlo pradėti derybas 1998 m. Turi būti ribojama kandidačių galimybė sudarinėti sutartis su trečiosiomis šalimis, neatitinkančias ES nuostatų, tačiau neegzistuotų prekybiniai barjerai tarp senų ir naujų narių.

De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs modelis suponuoja dalinės (second-class) narystės. Kandidatės realiai įstotų ne į tokią Sąjungą, kokioje veikia dabartinės narės. Jos negalėtų dalyvauti ekonomiškai patraukliose struktūrinės politikos, bendros žemės ūkio politikose, jų piliečiai negalėtų naudotis laisvo asmenų judėjimo principu. Narytės kaštai netolygiai pasiskirsto – daug daugiau įsipareigojimų šalims kandidatėms. Bene didžiausia tokios strategijos problema – gali būti sunku pagrįsti tokios narystės naudą šalių kandidačių piliečiams. Privalumai – narystės užtikrinimo svarba. ES užtikrinus narystę, tai teigiamai atsilieptų šalių kandidačių ekonomikoms. Kitas svarbus dalykas, objektyvizuojantis pačią plėtrą – sąlygiškumas, sąlygų įgyvendinimą stebėtų Komisija.

De Crobmrugghe, Minton-Bedoes, Sachs pasiūlyta ES plėtros strategija yra artimiausia Ch.Preston taip vadinamam klasikiniam EB/ES plėtros metodui. Ch.Preston teigia, kad, nagrinėjant iki šiol vykusius EB/ES plėtros etapus, galima pastebėti tiek formalių procedūrų, tiek naudojamų principų pastovumą. Tai leidžia teigti, jog EB/ES plėsdamasi naudoja tam tikras fiksuotas taisykles.

Pagal klasikinį metodą, plėtimosi diskusijų esmė yra ne tiek konkretus jungimosi susitarimas tarp šalies kandidatės ir EB, kiek būdas, kaip konkreti šalis taikys “klubo” taisykles. Šalys kandidatės turi pilnai priimti acquis communautaire. Acquis turinys nėra derybų objektas.Kitas klasikinio metodo teiginys – EB/ES ir šalis kandidatė stojimo procese nėra lygiavertės partnerės. Didžioji dalis prisitaikymo atsakomybės tenka stojančiai šaliai, taip siekiama formuoti pačios kandidatės suinteresuotumą kuo greičiau baigti derybas.

ES politikos VRE atžvilgiu raida

ES ir VRE santykių pradžia

Europos Sąjungos ir Vidurio ir Rytų Europos santykių pradine data galima būtų laikyti 1988 metus, kuomet buvo priimta bendra EB ir Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos šalių Deklaracija dėl santykių užmezgimo, kuri suteikė teisinį pagrindą abiejų blokų bendradarbiavimui bei savo potekste reiškė, kad EB pripažįsta atskiras ESPT šalis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1504 žodžiai iš 4942 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.