Europos sajungos politikos sritys
5 (100%) 1 vote

Europos sajungos politikos sritys

Ivadas

Jau nuo 6-ojo dešimtmečio Europoje daug diskutuota dėl pinigų. 1969 m. Hagos sutartyje buvo oficialiai numatyta sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), t.y. visų pirma sumažinti valiutų keitimo kursų svyravimus, tačiau dėl nepalankios makroekonominės aplinkos (naftos krizė, JAV dolerio silpnumas ir t.t.) to napavyko įgyvendinti.

1979 m. sukurta Europos pinigų sistema svarbi tuo, kad buvo įvestas Europos piniginis vienetas ekiu (ECU), kurį sudarė šaioje sistemoje dalyvaujančių valstybių valiutų krepšelis. Tai – stabilūs, tačiau koreguojami valiutų kursai (nustatyti pagrindiniai valiutų kursai ekiu atžvilgiu). Apskaitos vienetas ekiu materialios išraiškos – banknotų ir monėtų – neturėjo. Ekiu vartojami bendrovių tarpusavio atsiskaitymams užsienio prekyboje, taupomi, kadangi jais išreikšta nemažai valstybinio ir privataus sektoriaus skolų dalis. Europos pinigų sistemos pozityvūs rezultatai: infliacija suvienodėjo ir mažėjo, palūkanų norma konvergavo.

1992 m. pasirašytoje Europos Sąjungos sutartyje (vadinamoje Mastrichto) numatyta sukurti EPS, t.y. įkurti Europos centrinį banką (ECB) bei Europos centrinių bankų sistemą (ECBS) ir iki 1999 m. sausio 1 d. įvesti bendrą valiutą. EPS turi garantuoti geresnį Europos Sąjungos (ES) bendrosios rinkos, kurioje yra laisvas prekių, paslaugų, darbo ir kapitalo judėjimas, funkcionavimą. ES valstybės, siekiančios narystės EPS, turėjo tenkinti nustatytus konvergencijos reikalavimus.

EPS – bendros valiutos zona – pagrįsta dviem principais:

 Ekonominės politikos derinimas;

 Nepriklausoma pinigų politika, kurią formuoja ir įgyvendina ECBS.

Ekonominė ir pinigų sąjunga (angl. economic and monetary union, pranc. union économique et monétaire, vok. Wirtschafts- und Währungsunion) – Europos Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos derinimo procesas, kurio galutinis tikslas – bendrų pinigų įvedimas.

Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimas paminėtas Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, tačiau tuo metu ši sąvoka dar neapėmė bendrų pinigų įvedimo, buvo numatytas tik ekonominės ir pinigų politikos koordinavimas. 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m., taip pat paskyrė aukšto rango grupę, turėjusią pateikti pranešimą dėl galimybių sukurti EPS ir jos kūrimo grafiko. EPS klausimu tuometinė EB buvo pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni manė, kad pirmasis žingsnis turėtų būti bendradarbiavimas pinigų politikos srityje, kiti teigė, kad pirmiausia turi būti pasiektas tam tikras ekonomikos koordinavimo lygis. Abi stovyklos buvo parengusios alternatyvius artėjimo prie EPS planus.

1970 m. abiejų stovyklų teiginiai buvo sujungti Vernerio pranešime (pavadintame darbo grupei vadovavusio Liuksemburgo ministro pirmininko Pjero Vernerio (Pierre Werner) vardu), pateikusiame ir EPS sukūrimo iki 1980 m. tvarkaraštį. Šiame pranešime buvo pabrėžiamas lygiagretus judėjimas EPS link: koordinuojant ir derinant ekonominę politiką ir kartu palaipsniui mažinant valiutų kursų svyravimų skirtumus, integruojant kapitalų rinkas ir įvedant bendrus pinigus bei įsteigiant Europos centrinį banką. Visas procesas plane suskirstytas į stadijas.

1971 m. Taryba patvirtino kiek modifikuotą Vernerio planą, numačiusį per pirmąją stadiją (iki 1974 m.) koordinuotos intervencijos priemonėmis apriboti valiutų kursų svyravimus. Buvo nustatyta maksimali leistina valiutų svyravimo riba – 2,25 proc. į bet kurią pusę lyginant su JAV doleriu, o kelios valstybės sutiko nustatyti dar mažesnius skirtumus. Įgyvendinant šiuos planus 1973 m. buvo įsteigtas Europos monetarinio bendradarbiavimo fondas. Tačiau dėl aštuntojo dešimtmečio pradžios ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių (išskyrus Vokietijos Federacinę Respubliką ir Beneliukso šalis) nesugebėjo laikytis nustatytų valiutų svyravimų. Taip idėjos sukurti EPS įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui.

1978 m. liepos 6-7 d. Florencijoje Europos viršūnių taryba patvirtino Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymą sukurti vadinamąją Europos piniginę sistemą ir jos pagrindinį elementą – Europos valiutų Ekonominė ir pinigų sąjunga krepšelį, žinomą sąlyginio piniginio vieneto ekiu vardu. Europos piniginė sistema įsigaliojo nuo 1979 m. kovo 13 d. Ji turėjo užtikrinti EB valstybių pinigų tarpusavio santykių stabilumą, bet, žinoma, jokiu būdu nebuvo pinigų sąjunga tikrąja to žodžio prasme. Tuo tarpu prie ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo idėjos buvo grįžta 1989 m. birželio mėn., kai Madride Europos viršūnių taryba pritarė tuometinio Komisijos pirmininko Žako Deloro (Jacques Delors) pranešimui, kuriame buvo numatyti trys EPS sukūrimo etapai. Pirmasis etapas turėjo prasidėti 1990 m. liepos 1 d., o dėl kitų etapų Europos viršūnių taryba nusprendė sušaukti specialią tarpvyriausybinę konferenciją.

Tarpvyriausybinė konferencija parengė Europos Sąjungos sutartį. Pagal šią sutartį antrasis EPS įgyvendinimo etapas turėjo prasidėti 1994 m. sausio 1 d. Perėjimui prie galutinio, trečiojo, etapo – bendrų pinigų įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. pinigų
įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. sausio 1 d. arba ne vėliau kaip nuo 1999 m. sausio 1 d. Taip pat numatytos atitinkamos EPS kūrimo ir funkcionavimo institucijos (Europos centrinių bankų sistema, Europos pinigų institutas, Europos centrinis bankas), sprendimų priėmimo mechanizmai ir reikalavimai būsimoms EPS narėms – konvergencijos kriterijai. Buvo numatyta, kad 1996 m. ES valstybių finansų ministrai, remdamiesi Komisijos ir Europos pinigų instituto ataskaitomis, nuspręs, kurios valstybės atitinka bendros valiutos įvedimo reikalavimus. Jeigu konvergencijos kriterijus atitiktų bent septynios valstybės, tuomet Taryba (Komisijos siūlymu ir Europos Parlamento pritarimu) absoliučia balsų dauguma galėtų nuspręsti leisti visoms valstybėms pradėti trečiąjį etapą. Jeigu Taryba nepriimtų tokio sprendimo, tuomet į trečiąjį etapą išsyk žengtų tik kriterijus atitinkančios valstybės.

Vyko sudėtingi debatai, būta ir interesų susikirtimų, kol 1995 m. gruodžio mėn. Madride Europos viršūnių taryba būsimuosius pinigus pavadino eurais ir patvirtino jų įvedimo planą, pasirinkdama vėlesnę trečiojo etapo paskelbimo datą – 1999 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai kiekvienoje Europos viršūnių taryboje buvo pabrėžiama, kad vyriausybių pastangos pasiekti konvergencijos kriterijų atitikimą nebuvo bevaisės. Tačiau bendrų pinigų įvedimas tebekėlė abejonių ir buvo vertinamas kaip vienas sudėtingiausių bei ambicingiausių ES uždavinių, todėl būta raginimų atidėti EPS įgyvendinimą. Valstybės, kurių konvergencijos rodikliai buvo geresni, nuogąstavo, kad dėl prasčiau pasirengusių valstybių naujasis euras gali būti silpnas. Pavyzdžiui, finansiškai stabilesnės valstybės reikalavo, kad EPS baigiamasis etapas būtų pradėtas numatytu laiku, tačiau nešvelninant prisijungimo kriterijų. Kai kurios valstybės manė, kad stiprus euras, nors ir vėliau įvestas, būtų geriau negu laiku įvestas silpnas.

Vis dėlto 1996 m. gruodžio mėn. Dubline Europos viršūnių taryba priėmė Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo paktą, kuriame valstybės sutarė griežtai laikytis EPS kūrimo terminų ir reikalavimų. Priėmus šį paktą EPS įgyvendinimo perspektyva tapo daug aiškesnė. EPS stabilumo paktą Europos viršūnių taryba patvirtino Amsterdame (1997 m. birželis) ir Liuksemburge (1997 m. gruodis). 1998 m. 88 gegužės 2-3 d. Briuselyje surengtame specialiame Europos viršūnių tarybos susitikime buvo patvirtintas laikinasis Europos centrinio banko pirmininkas ir šešių narių banko valdyba, taip pat patvirtintas valstybių, atitinkančių stabilumo kriterijus ir tinkamų bei norinčių žengti į trečiąjį EPS etapą, sąrašas: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Savo noru dalyvauti trečiajame EPS etape kol kas atsisakė Danija, Didžioji Britanija ir Švedija, o Graikija atitiko ne visus konvergencijos kriterijus. Tačiau šios valstybės galės vėliau prisijungti prie EPS ir įsivesti eurą.

Po šių nutarimų galutinai buvo atvertas kelias paskelbti EPS ir įvesti bendrą valiutą. Vėlesni Europos viršūnių tarybos susitikimai (1998 m. birželio mėn. Kardife ir 1998 m. gruodžio mėn. Vienoje) patvirtino ankstesnius sprendimus, kad bendra ES valiuta – euras – bus įvesta nuo 1999 m. sausio 1 d. Tačiau iš pradžių euras bus įvedamas tik negrynųjų (sąskaitinių) pinigų pavidalu.

2002 m. sausio 1 d. išleisti į apyvartą grynieji pinigai (banknotai ir monetos). Nuo 2002 m. liepos 1 d. nacionaliniai piniginiai ženklai nustos galioję.

Pagrindiniai klausimai apie Ekonominę ir pinigų sąjungą

Ar euro įvedimas turės įtakos ES valstybių, nedalyvaujančių EPS nuo pat pradžių, valiutoms?

Taip. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje numatyta, kad valstybių narių valiutų kursai turėtų būti laikomi bendrų interesų subjektu. Valiutos kurso valdymo požiūriu euro įvedimas darys kur kas didesnę tiesioginę įtaką toms valstybėms narėms, kuriose euras neįvestas, tačiau priklausančioms Valiutų kurso mechanizmui (VKM2), pradėjusiam funkcionuoti 1999 m. sausio 1 d. VKM2 susiejo dviejų valstybių narių – Danijos ir Graikijos – valiutas su euru.

Komercinės veiklos požiūriu, valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, bendrovės ir gyventojai pradės naudoti valiutą, kuri cirkuliuoja kur kas didesnėje ekonominėje teritorijoje, negu šiuo metu vartojama kurios nors kitos Europos Sąjungos valstybės narės valiuta. Sandorių eurais taip pat bus sudaroma kur kas daugiau negu bet kuria kita Europos Sąjungos valiuta. Bendrovėms, veikiančioms valstybėse narėse, nepriklausančiose euro zonai, gali būti patogu naudoti eurą apskaitoje, o gal net atliekant operacijas savo šalyje. Todėl tikėtina, kad valstybėse narėse, nepriklausančiose euro zonai, kartu su nacionalinėmis valiutomis bus pradėtas vartoti euras ir taps jų gretutine valiuta.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1514 žodžiai iš 4743 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.