Europos sajungos socialine politika
5 (100%) 1 vote

Europos sajungos socialine politika

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………….3

1.Socialinės politikos samprata, principai, tikslai ir uždaviniai ES………………….5

2.ES socialinės politikos vystymosi kryptys……………………………………………7

2.1. Judėjimo laisvė………………………………………………………………7

2.2. Lygios vyrų ir moterų teisės…………………………………………………10

2.3. Socialinė apsauga……………………………………………………………13

2.4. Sveikatos apsauga ir darbo sauga……………………………………………16

2.5. Užimtumas…………………………………………………………………..18

2.6. Švietimas ir mokymas……………………………………………………….22

IŠVADOS IR APIBENDRINIMAI……………………………………………………24

NAUDOTA LITERATŪRA……………………………………………………………25

ĮVADAS

Kiekvienos valstybės kaip sistemos funkcionavimo pagrindą sudaro visuomenė, t.y. tam tikros valstybės teritorijoje gyvenantys žmonės. Todėl valstybė, siekdama įgyvendinti savo politinius, ekonominius, demografinius, kultūrinius ar kitus tikslus, negali atsiriboti nuo visuomenės ir neatsižvelgti į joje gyvenančių žmonių poreikius. Siekiant užtikrinti bet kurios šalies bei jos piliečių gerovę, susiduriama su socialinėmis problemomis. Šioms problemoms spręsti valstybė turi surasti būdus, labiausiai atitinkančius susidariusią situaciją bei numatyti veiksmingiausias priemones atsiradusioms problemoms pašalinti. Tuo tikslu formuojama valstybės socialinė politika.

Socialinės politikos negalima pavadinti savarankiška, nes ją sąlygojantis nacionalinių pajamų dydis priklauso nuo visuomenės ekonominės veiklos rezultatų. Tačiau iš kitos pusės, socialinės politikos įgyvendinimas daro grįžtamąjį poveikį šalies ūkiui bei kitų visuomenės gyvenimo sferų raidai. [pagal N.3, p.205]

Kursinio darbo temą pasirinkti paskatino keletas priežasčių: pirmiausia, pastaruoju metu vis didėjantis socialinės politikos vaidmuo šiuolaikinės valstybės ekonominėje politikoje; be to, ši tema yra ypač aktuali šiandieninėmis Lietuvos sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos strateginių tikslų – narystė Europos Sąjungoje (ES), kur jau yra suvokta socialinės politikos įtaka ekonomikai, socialinių problemų sprendimo aktualumas įgauna dar didesnę reikšmę. Siekdama integruotis į ES, Lietuva turi stengtis atitikti narystei ES keliamus reikalavimus ir suderinti savo įstatyminę bazę su ES teisės aktais įvairiose veiklos srityse, įskaitant ir socialinę sferą.

Norint Lietuvos socialinę politiką orientuoti į ES politiką šioje srityje, pirmiausia būtina išnagrinėti ES socialinę aplinką ir susipažinti su ES socialinę veiklą reguliuojančiais įstatymais.

Tad mano kursinio darbo tikslas – susipažinti su ES socialine politika, atkreipiant dėmesį į problemas, susijusias su ekonomikos vystymu.

Su šiuo tikslu yra susiję mano darbo uždaviniai: apibrėžti socialinės politikos supratimą ir nustatyti socialinės dimensijos vietą bendroje ES politikoje; išsiaiškinti, kaip socialinių problemų sprendimas yra susijęs su ekonomika; plačiau panagrinėti pagrindines socialinės politikos kryptis.

Rašant kursinį darbą, buvo naudotasi įvairiais šaltiniais – knygomis, straipsniais Internete, teisės aktais ir kt. Kadangi dalis literatūros parašyta ne lietuvių kalba, o ir kai kurių lietuvių autorių mintys bei teiginiai perteikti apibendrintai, todėl darbe ne visur tiksliai nurodyta, iš kurio šaltinio paimta konkreti teksto dalis. Jeigu darbe pateikiama medžiaga apjungiama iš kelių šaltinių, nurodomas tas šaltinis, kuriuo remtasi daugiausia.

1. SOCIALINĖS POLITIKOS SAMPRATA, PRINCIPAI, TIKSLAI IR UŽDAVINIAI ES

Socialinės politikos samprata turi daug reikšmių, kurios skiriasi skirtingose ES valstybėse-narėse. Europos Komisija šią sąvoką traktuoja kaip visų politikų socialinėje srityje įvairovę, įtraukiant į ją ir darbo rinką.

Europos Sąjungos socialinė politika remiasi visuotinėmis vertybėmis – demokratija ir individualiomis teisėmis, kolektyvine derybų laisve, vienodų galimybių suteikimu bei socialine apsauga ir solidarumu.

ES sutartyje apibrėžiama 20 Bendrijos veiklos sričių, iš kurių net 5 tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su socialine politika:

 priemonės, susijusios su asmenų atvykimu ir judėjimu vidaus rinkoje;

 politika socialinėje srityje, apimanti ir Europos socialinį fondą;

 ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimas;

 indėlis į švietimą ir profesinio rengimo gerinimą bei valstybių-narių kultūrų klestėjimą.

ES socialinę politiką galima išskirti į du tipus:

1. politika, turinti ekonominės ir socialinės politikos požymių;

2. politika, turinti socialinės veiklos specifinių sričių požymių.

Pirmojo tipo politikos esmė – Europos ekonominė ir socialinė vienybė.

Socialinės politikos, pagrįstos ekonomine ir socialine vienybe, tikslai yra šie:

 padėti vystytis
atsilikusiems regionams;

 pertvarkyti pramonės smukimo smarkiai paliestus regionus;

 mažinti jaunimo ir asmenų, išstumtų iš darbo rinkos, ilgalaikę bedarbystę ir padėti integruotis į darbo rinką;

 padėti darbininkams prisitaikyti prie pramonės pokyčių;

 paspartinti žemdirbystės ir žuvininkystės modernizavimą;

 vystyti silpnas kaimo zonas.

Šiems tikslams pasiekti naudojamos penkios finansavimo priemonės:

 Europos Socialinis Fondas, skirtas profesiniam tobulinimui ir naujų darbo vietų kūrimui;

 Europos Regioninio vystymo Fondas, kuris padeda mažinti regioninius skirtumus;

 Europos Žemės ūkio valdymo garantijų Fondas, skirtas žemės ūkio ir kaimo vystymui;

 Specialieji biudžeto fondai: žvejybos, energetikos, aplinkos apsaugos;

 Suartėjimo fondas, kuris turi užtikrinti finansavimą bendrų projektų aplinkos apsaugos ir transorto infrastruktūros srityse Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje.

Antrojo tipo socialinės politikos sritys yra šios:

 darbas, švietimas ir tobulinimas;

 laisvas judėjimas;

 gyvenimo ir darbo sąlygos;

 moterys ir jaunimas (lygios vyrų ir moterų teisės bei jaunimo problemos);

 visuomenės sveikata (sveikatos apsaugos lygio kėlimas, vėžys , AIDS, toksikomanija, kova su kitomis ligomis);

 kitos problemos (socialinis atstūmimas (varguomenė), žmonės su negalia, pagyvenę žmonės, migrantai, etninės mažumos).

[parengta pagal N.6]

Taigi, nors eiliniam žmogui ES atrodo kaip kažkas labai tolima, tačiau pasidomėjus ES socialine politika galima pastebėti, kad ES stengiamasi pagerinti ne tik dirbančiųjų darbo sąlygas, bet nepamirštama pasirūpinti ir bedarbių poreikiais bei tais žmonėmis, kuriems tenka prisitaikyti prie pokyčių Europos pramonėje.

Socialinei politikai ES vidutiniškai skiria apie 28 proc. BVP. Sąjungos išlaidos šiai politikai pateiktos lentelėje Nr.1. Pagal šį rodiklį valstybes-nares galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmoji grupė – keturios mažiausiai išsivysčiusios ES šalys (Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija), kurių BVP dalis socialinėms išlaidoms 1994 m. vidutiniškai siekė apie 20 proc. Antrąją grupę sudaro Didžioji Britanija, Italija, Belgija. Pastarųjų valstybių BVP dalis socialiniams reikalams yra artima ES vidurkiui. Trečioji grupė – likusios penkios šalys, kuriose socialinei apsaugai skiriama daugiau lėšų nei ES vidurkis. 1995 m. į Bendriją įstojusias šalis (Austriją, Švediją, Suomiją) būtų galima priskirti trečiajai grupei. Taigi socialinės programos įvairiose Bendrijos šalyse smarkiai skiriasi tiek savo mastais ir prioritetais, tiek finansavimo ir valdymo būdais.

1 lentelė

ES išlaidos socialinei politikai

BVP dalis,

(%) Pašalpų dalis pensi-

ninkams, (%) Pašalpų dalis dir-bantiesiems, (%)

1994 1994 1980 1994 1980

Belgija

Danija

Vokietija

Graikija

Ispanija

Prancūzija

Airija

Italija

Liuksemburgas

Nyderlandai

Portugalija

D. Britanija

ES 27,0

33,7

30,8

16,0

23,6

30,5

21,1

25,3

24,9

32,3

19,5

28,1

28,6 44,2

36,6

41,2

66,8

42,6

43,7

27,5

64,0

46,0

36,8

40,1

41,3

44,2 41,5

35,7

42,6

66,1

41,0

43,9

31,4

55,1

47,5

31

39,4

42,8

43,3 11,0

16,8

9,2

2,7

18,1

8,1

17,2

2,5

2,3

10,4

5,8

7,3

9,2 11,6

12,9

4,5

2,7

15,7

5,1

8,8

2,3

0,9

6,1

2,8

9,6

6,4

[N.5, 214]

2. ES SOCIALINĖS POLITIKOS VYSTYMOSI KRYPTYS

2.1. Judėjimo laisvė

ES socialinės politikos bei su ja susijusios darbo rinkos politikos kūrimą reiktų pradėti nagrinėti nuo Europos integracijos pradžios, paliečiant 1958 – 1973 metus, kuomet darbo rinkos politika buvo tik kuriama. Vykstant kapitalo restruktūrizacijai bei svarbiems pokyčiams darbo rinkoje, t.y. kuriantis bendrai darbo rinkai, vienas iš ES tikslų buvo “maksimaliai išnaudoti šiuos pranašumus. Vadinasi, Romos sutartis reiškė ne tik tai, kad ES piliečiai turėjo teisę bet kur įsidarbinti, bet ir tai, kad kitos valstybės piliečiai neturėjo būti diskriminuojami mokant jiems atlyginimus ir sudarant darbo sąlygas”. [N.1, p. 34-35]

Kalbant apie laisvą darbininkų judėjimą, reikėtų paminėti keletą direktyvų.

1968 m. spalio 15 d. direktyva – priemonių pagrindas. Darbininkas, atvykęs į kitą Bendrijos šalį, gali užsiimti bet kokia ekonomine ar socialine veikla, už kurią jam bus atlyginama, nepriklausomai nuo to, iš kurios valstybės-narės jis atvyko. Šioje direktyvoje išskirtinos žemiau išvardintos priemonės laisvo darbininkų judėjimo įgyvendinimui:

• teisė į vienodą atlyginimą (teisė dirbti pasirinktinai);

• teisė atvykti į valstybę-narę (asmens dokumentų, paso galiojimas);

• teisė nuolatos būti valstybėje-narėje (mažiausiai penkis metus galiojanti viza);

• teisė likti valstybėje-narėje.

Šioje direktyvoje pažymimos tokios išimtys kaip grėsmė visuomenės tvarkai, saugumui ar visuomenės sveikatai.

1990 m. liepos mėnesio direktyvos:

• neaktyviems žmonėms: ligos draudimas ir būtinos lėšos;

• pensininkams: būtinos lėšos (invalidumo, priešlaikinė, senatvės pensija) ir draudimas ligos atveju, socialiai apsaugantis pilietį priimančioje šalyje;

• studentams: teisė į profesinį tobulinimąsi, būtinos lėšos, draudimas ligos atveju, socialiai apsaugantis asmenį priimančioje šalyje.

Reikėtų paminėti ir
darbo agentūrą EURES, palengvinančią laisvą darbininkų judėjimą Bendrijoje ir EFTA šalyse bei plėtojančią Europos darbo rinką, ir Šengeno sutartį, kuria buvo panaikintos vidaus sienų kontrolės, sustiprinta išorinių sienų kontrolė bei sutartas bendradarbiavimas policijos ir vidaus reikalų srityse. [pagal N.6]

Principo dėl laisvo asmenų judėjimo pradmenų randama ir ES Sutartyje, kurioje apibrėžiama, kad Bendrijos veikla apima:

• vidaus rinką, kurios išskirtinis bruožas – panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių-narių;

• priemones dėl asmenų įvažiavimo ir judėjimo vidaus rinkoje, kaip numatyta šimtajame straipsnyje”.

Be to, Mastrichto sutartis dėl ES įvedė į EB Sutartį “Europos pilietybės” sąvoką. EB Sutartis numato, kad “Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai keliauti ir apsigyventi valstybių-narių teritorijoje, pagal apribojimus ir sąlygas, nustatytas šia Sutartimi bei dėl jos įgyvendinimo priimtomis priemonėmis”.

Minėti EB Sutarties straipsniai nustato pagrindus laisvam asmenų judėjimui, o pagrindinės nuostatos dėl dirbančiųjų, dėl laisvės įsikurti, dėl laisvės teikti-gauti paslaugas yra įtvirtintos kituose EB Sutarties straipsniuose.

Europos Teisingumo Teismas laisvą dirbančiųjų judėjimą pripažino kaip vieną iš svarbiausių žmogaus teisių, atspindinčių šioje sąvokoje jos socialinę arba “žmogiškąją” reikšmę. Dėl to Teismas smarkiai išplėtojo šios teisės socialinius padarinius. Pagrindinė Sutarties norma, reguliuojanti laisvą dirbančiųjų judėjimą, yra 48 straipsnis:

1. “Dirbančiųjų judėjimo laisvė Bendrijoje turi būti užtikrinta vėliausiai iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.

2. Tokia judėjimo laisvė turi reikšti bet kokios diskriminacijos pilietybės pagrindu tarp valstybių-narių dirbančiųjų, susijusios su įsidarbinimu, darbo užmokesčiu bei kitomis darbo ir įsidarbinimo sąlygomis, panaikinimą.

3. Atsižvelgiant į apribojimus, grindžiamus visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais, ji turi apimti teisę:

a) priimti pateiktus pasiūlymus dėl įsidarbinimo;

b) tam tikslui laisvai judėti valstybių-narių teritorijoje;

c) apsistoti valstybėje-narėje, įsidarbinti remiantis įstatymu, poįstatyminiu aktu ar administracine priemone nustatytomis taisyklėmis, reguliuojančiomis tos valstybės piliečių įsidarbinimą;

d) įsidarbinus pasilikti valstybės-narės teritorijoje toje valstybėje laikantis sąlygų, kurios turi būti numatytos įgyvendinančiuose reglamentuose, parengtuose Komisijos;

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos, kai įsidarbinama valstybinėje tarnyboje”.

Teisės, numatytos EB Sutarties 48 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose antriniuose teisės aktuose, taikomos dirbantiesiems ir jų šeimų nariams, kurių teisės kyla išimtinai dėl jų ryšio su dirbančiuoju. Šeimų nariai buvo įtraukti dėl to, jog buvo aišku, kad asmenys, turintys teisę laisvai keliauti visoje ES teritorijoje, mažiau būtų linkę pasinaudoti šia teise, jeigu jie negalėtų pasiimti kartu savo šeimos narių.

Nustatant EB Sutarties 48 straipsnio su juo susijusių antrinės teisės aktų taikymo apimtį, labai svarbu apibrėžti sąvoką dirbantysis. Ši sąvoka nėra apibrėžta nei EB Sutartyje, nei kituose EB teisės aktuose. Nepaisant to, Europos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai yra Bendrijos teisės sąvoka, turinti savarankišką reikšmę. Ji apima bet kurį faktiškai ir realiai dirbantį arba norintį dirbti asmenį, net jeigu jis dirba ne visą darbo dieną (nebent darbas būtų toks menkavertis, kad jo negalima būtų laikyti darbu) arba atlyginimo tarifas yra žemesnis nei minimalus garantuotas užmokestis, arba net jeigu atlyginimas iš viso nemokamas, pavyzdžiui, religinėje bendruomenėje.

Taigi, pasak Europos Teisingumo Teismo, lemiamas dirbančiojo požymis pagal EB teisę yra tas, kad jis (ji) atlieka tam tikros ekonominės vertės funkcijas, vadovaujant kitam asmeniui ir jo labui, už tai gaudamas (-a) atlyginimą teisės knyga. [N.8, p. 155-158]

2.2. Lygios vyrų ir moterų teisės

Europos Sąjunga pastaruoju metu deda daug pastangų, kad sulygintų vyrų ir moterų galimybes. Vienintelė Didžioji Britanija iki šiol nedalyvavo lygiateisiškumo svarstymuose. Dabar Sąjungos narės stengiasi, kad sunkiai iškovoti laimėjimai dėl moterų teisių būtų taikomi ir asocijuotose šalyse.

Pamatinis lygybės principas, integruotas į sutartį, siekiant neleisti nesąžiningos konkurencijos, pripažįstamas ir EB Sutartyje. Jis nustato, kad vyrai ir moterys už vienodą darbą gauna vienodą atlyginimą. Vienodas atlyginimas be lyčių diskriminacijos reiškia, kad

 atlyginimas už vienodą darbą, esant vienetiniam atlygiui, turi būti apskaičiuotas pagal vienodą matavimo vienetą;

 atlyginimas už vienodą darbą, esant valandiniam atlygiui, turi būti vienodas.

Be to, reikia neužmiršti, kad Europos Teismas lygių galimybių principą Bendrijos teisėje paskelbė pamatine teise. Todėl direktyvos, kuriomis įgyvendinamas lygių galimybių principas, vidaus rinkos teisės aktų sistemoje laikomos ypač svarbiomis. Nuo 1957 m. (tada priimta pirmoji direktyva) Europos lygybės teisė buvo gerokai išplėtota. Tam pasitarnavo ir veiksmai įstatymdavystės srityje, ir Europos Teismo jurisprudencija,
turinti ilgalaikį poveikį. Be EB sutarties Europos lygybės teisė dar apima penkias “lygybės” direktyvas bei daugelį Teismo interpretacijų.

“Diskriminacija – tai bet kokių lygių darbo ir profesinės veiklos galimybių bei lygiateisius santykius pažeidžiantis arba panaikinantis apribojimas ar pranašumo teikimas pagal rasę, odos spalvą, lytį, tautinę ar socialinę kilmę”. [Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 111 dėl diskriminacijos darbe ir profesinės veiklos srityje]

Kaip ir kita Europos Sąjungos teisė, taip ir ši jos rūšis yra bendra visoms valstybėms-narėms bei viršesnė už nacionalinę teisę. Būtent šiomis direktyvomis asmenys teisme gali remtis tiesiogiai. Šis unikalus Bendrijos teisės bruožas turi būti perkeltas į kitų teisinių sistemų harmonizacijai reikalingus susitarimus. Praktiškas požiūris į lyčių lygybę pasireiškia tuo, kad šalia tiesioginės diskriminacijos išskiriama netiesioginė. Netiesioginę diskriminaciją gimdo elgesio stereotipai ir tradicinis darbo pasidalijimo tarp lyčių suvokimas. Būtent šios diskriminacijos aukomis be išimties tampa moterys.

Pagrindinės ES “lygybės” direktyvos akcentuoja tokias problemas:

 Vienodas darbo užmokestis. Mastrichto sutarties 119 str. įpareigoja ES valstybes mokėti vienodą atlyginimą – lyčių diskriminacija draudžiama visur, kur tik kalbama apie užmokestį bei darbo sąlygas: įstatymuose, darbo sutartyse, individualiuose kontraktuose.

 Vienodos įsidarbinimo galimybės. Jos reiškia tolygų požiūrį į moteris ir vyrus, priimant juos į darbą, rengiant mokymus, skiriant paaukštinimą, sudarant darbo sąlygas.

 Vienodas požiūris į individualia darbine veikla užsiimančius asmenis. Siekiama panaikinti lyčių diskriminaciją, kai reikalaujama nurodyti šeimyninę padėtį.

 Motinystės atostogos ir nėščios darbuotojos. 1992 m. priimta Direktyva numato keturiolikos savaičių motinystės atostogų. Direktyva taip pat įpareigoja darbdavius atkreipti dėmesį į nėščiosioms pavojingas darbo sąlygas, jas pakoreguoti, perkelti moterį į kitą darbo vietą arba suteikti jai atostogas. Nėščios ir mažus vaikus auginančios moterys dirbti naktimis neprivalo.

 Vienodos socialinės garantijos. Direktyva, įsigaliojusi 1979 m., siekia panaikinti tiesioginę ir netiesioginę lyčių diskriminaciją, teikiant paramą ligos, senatvės, profesinių ligų ir nedarbo atvejais. Direktyva taip pat leidžia Sąjungos valstybėms kol kas numatyti skirtingą vyrų ir moterų pensijinio amžiaus ribą.

 Lytinė diskriminacija. Europos Komisija siūlo keisti įstatymus dėl įrodymų lytinės diskriminacijos bylose. Dabartiniai įstatymai reikalauja, kad darbuotoja(s) įrodytų, jog jis (ji) buvo diskriminuojami. Tačiau europinės profsąjungos nori, kad darbdavys proceso metu įrodytų, jog tai netiesa. EK siūlo kompromisą: savo teisėtumą turėtų įrodinėti ir darbuotojas, ir darbdavys. [N.3. p. 221-222]

2 lentelė

Moterų atstovavimas mokslo institucijose 1993/94 m. (100 vyrų)

Vidurinis išsilavinimas Aukštasis išsilavinimas

ES 15 101 99

Belgija 97 97

Danija 101 105

Vokietija 85 73

Graikija 93 88

Ispanija 111 104

Prancūzija 96 120

Airija 103 93

Italija 99 106

Liuksemburgas nėra duomenų nėra duomenų

Nyderlandai 84 86

Austrija 84 89

Portugalija 111 132

Suomija 125 113

Švedija 114 120

D. Britanija 115 100

[N.5, 223]

3 lentelė

Valandinis moterų atlyginimas palyginti su vyrų 1995 m. (proc.)

B D V GR Isp Pr I L O S Š DB

Užimančios

vadovaujan-

čius postus 82 87 84 71 78 79 83 84 74 84 91 84

Biuro dar-

buotojos 84 85 84 78 77 92 79 84 76 94 97 94

Pagalbinės

darbininkės 84 84 82 81 83 87 84 81 76 83 90 82

Iš viso 88 85 83 71 80 82 86 82 71 83 89 76

[N.5, 223]

Nors ES ir labai stengiasi įtvirtinti ir net kodifikuoti lygias lyčių teises, vargu ar šiuo metu ji gali būti pavyzdžiu šalims kandidatėms. Pastaruoju metu moterų nedarbas visose penkiolikoje valstybių buvo apie 12,6 proc., o vyrų – sumažėjo nuo 10,2 proc. 1994 m. iki 9,6 proc. 1996 m. Moterims iki šiol mokama vidutiniškai 15-30 proc. mažiau nei tą patį darbą dirbantiems vyrams (žr. 3 lentelę). Tarp žmonių, kurių pragyvenimo lygis nesiekia nustatyto vidurkio, 70 proc. yra moterys. Be to, nors moterys sudaro 44 proc. visų EK pareigūnų, tik 14 proc. jų užima aukščiausius postus. Tokia padėtis verčia ES šiai problemai skirti nuolatinį dėmesį ir, berods, rezultatai gerėja.

Teisė, reguliuojanti lyčių lygybės klausimus, tapo vienu iš Bendrijos teisės sėkmingo veikimo pavyzdžių. Palyginti konkrečios Sutarties nuostatos, Europos Teisingumo Teismo išaiškinimai bei Bendrijos antrinės teisės aktai sukūrė detalų teisinį režimą, kuris daugybei privačių ieškovų leido įgyvendinti savo teises, be to, padarė didžiulį poveikį nacionalinėms teisinėms sistemoms.

Vienas iš reikšmingiausių laimėjimų buvo Europos Teisingumo Teismo išplėtota netiesioginės diskriminacijos koncepcija. Šioje koncepcijoje atsižvelgiama į moterų darbo socialines sąlygas, ypač pareigų darbe ir šeimoje suderinimą, dažniausiai tenkantį moterims. Įgyvendinant teisės nuostatas dėl lyčių lygybės tokiomis aplinkybėmis, kai diskriminacija siejama su ne visos darbo dienos darbu arba tokiais kriterijais kaip lankstumas ar darbo stažas, daugelis
veikų, kuriomis buvo užkertamas kelias moterų lygybei atlyginimų ir įsidarbinimo srityse, nustojo egzistuoti. Istoriškai valstybėms-narėms buvo lengviau pasiekti sutarimą lyčių diskriminacijos klausimais negu kitose socialinės politikos srityse, nors tokiam susitarimui pasiekti paprastai reikia ne vienerių metų. Komisijos iniciatyva dėl vienodo atlyginimo rodo, kad procesas šioje srityje ir toliau plėsis. Galbūt svarbiausių direktyvų, kaip Direktyvos dėl vienodo atlyginimo bei lyčių lygybės, era jau baigėsi, tačiau procesai tokiose svarbiose srityse kaip, pavyzdžiui, Direktyva dėl nėštumo ir motinystės, tęsis ir moterų teisinę lygybę vieningoje rinkoje darys pažangesnę.

Vyrų ir moterų lygybės principas užima ypatingą vietą Bendrijos teisės sistemoje, kurios aktais pagrįsti visi ES teisės aktai ir politika. Iš daugelio Europos Teisingumo Teismo nutarimų aišku, kad dėl vyrų ir moterų lygybės priimtos direktyvos yra privalomos visiems asmenims, o sukurtos teisės tampa darbuotojų legalių teisių dalimi. Daugelyje socialinės apsaugos sričių, suteikus lygias teises, daromas didžiulis poveikis darbdaviams ir valstybėms. [N.8, p. 324-325]

2.3 Socialinė apsauga

Socialinė integracija – tai žmogaus teisė į visas bendrąsias buvimo konkrečioje ES priklausančioje šalyje privilegijas. Kitaip sakant, dirbantiems asmenims iš kitų valstybių-narių kaip ir vietos gyventojams galioja tos pačios taisyklės ir privilegijos dėl jų apgyvendinimo, dalyvavimo profesinių sąjungų veikloje bei teikiamų socialinių garantijų. Jiems ir jų šeimų nariams taip pat priklauso socialinės pašalpos, studentų stipendijos, garantijos mažus vaikus auginančioms motinoms ar nuolaidos įvairiems visuomeninams poreikiams.

Socialinio aprūpinimo sistemos tarnautojams bei privatiems verslininkams, taip pat jų šeimoms garantuojamos ne tik šeimos išlaikymo išlaidos, bet ir atitinkamos kompensacijos ligos, invalidumo, nelaimingo atsitikimo darbe, nedarbo ir kt. atvejais. Svarbiausia – siekiama garantuoti, kad niekas neprarastų teisių į teikiamas socialines garantijas ir neliktų nuskriaustas vien dėl to, kad gali laisvai judėti ES priklausančiose šalyse.

ES valstybėms-narėms paliekama visiška laisvė, plėtojant socialinės apsaugos sistemas. Nė vienoje socialinės apsaugos srityje teisės aktų derinimas nenumatytas. Yra vykdomas tik jų koordinavimas, norint garantuoti, kad migruojantys darbuotojai neprarastų kai kurių socialinių teisių, įgytų vienoje iš valstybių-narių, persikėlus gyventi į kitą valstybę-narę. Teisės aktai yra koordinuojami visose svarbiausiose socialinės apsaugos srityse: ligos ir motinystės išmokų, invalidumo, senatvės ir maitintojo netekimo pensijų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, bedarbystės pašalpų bei išmokų šeimai.

ES socialinės apsaugos nuostatos yra pagrįstos keturiais svarbiausiais principais:

1. Galima taikyti tik vienos šalies teisės aktus. Tai apsaugo darbuotojus nuo dvigubo socialinių įnašų mokėjimo ir garantuoja jų apdraudimą tose valstybėse, kuriose jie dirba.

2. Vienodas požiūris. ES valstybės visiems jų šalyje dirbantiems darbuotojams garantuoja vienodas teises ir pareigas.

3. Išsaugomos įgytos teisės. Valstybėje-narėje paskirta pensija yra išmokama žmogui ir tada, kai jis gyvena kitoje valstybėje.

4. Sumuojami visi draudimo ir gyvenimo laikotarpiai, nes visose socialinės apsaugos srityse teisė į išmokas priklauso nuo kvalifikacinių laikotarpių.

Kaip buvo minėta anksčiau, EB Sutartis bei antrinės teisės aktai leidžia dirbantiesiems vykti į bet kurią ES valstybę kartu su savo šeimomis. Buvo pripažinta, kad trukdymas tai daryti daugeliu atvejų reikštų trukdymą dirbantiesiems įgyvendinti savo teises, įtvirtintas EB teisėje. Tas pats pasakytina apie socialinę apsaugą reguliuojančias taisykles, kurios kiekvienoje valstybėje-narėje yra skirtingos. Socialinės apsaugos nuostatų neįgyvendinimas sudarytų dideles kliūtis dirbančiųjų mobilumui. Socialinės apsaugos nuostatų derinimo poreikis buvo pripažintas EB Sutarties 51 straipsniu, kuriame sakoma, kad “Taryba, veikdama vienbalsiai, pagal Komisijos siūlymą turi patvirtinti tokias socialinės apsaugos priemones, kurios yra būtinos dirbančiųjų judėjimo laisvei užtikrinti; dėl to dirbantiesiems iš kitų valstybių-narių bei jų išlaikytiniams turi būti užtikrinta:  kad bus sudėtas visas laikas, įskaitytas pagal kelių šalių įstatymus, kad asmuo įgytų ir išsaugotų teisę į tam tikrą pašalpą ir kad galima būtų apskaičiuoti šios pašalpos dydį;

 kad bus mokamos pašalpos asmenims, gyvenantiems valstybių-narių teritorijoje”.

Ši sritis toliau buvo plėtojama antrinės teisės aktais.

Akivaizdu, kad skirtingų valstybių-narių sistemų artimiausioje ateityje visiškai suderinti bus neįmanoma, kadangi kai kurios valstybės-narės savo piliečiams numato labai aukštą socialinės apsaugos lygį, o kitos – palyginti žemą. Tačiau tam tikras derinimas yra būtinas. Pirminės ir antrinės teisės aktais Bendrija sukūrė sistemą, pagal kurią yra mokamos pašalpos kiekvienos iš valstybių-narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, be to, pagal ją dirbantiesiems – kitų valstybių-narių piliečiams, jų šeimų nariams, asmenims be pilietybės bei pabėgėliams
leidžiama įgyti teisę į pašalpas ir apskaičiuoti tų pašalpų dydį.

Didžioji dalis šių teisinių nuostatų yra įtvirtinta EB Reglamente, reguliuojančiame socialinės apsaugos schemų taikymą samdomiems darbuotojams, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams Bendrijos teritorijoje. Jis taikomas tokių kategorijų asmenims:

 samdomiems ir savarankiškai dirbantiems asmenims, šiuo metu ar anksčiau priklausiusiems vienos ar kelių valstybių-narių jurisdikcijai, asmenims, esantiems valstybės-narės piliečiais, asmenims be pilietybės arba pabėgėliams, gyvenantiems vienos iš valstybių-narių teritorijoje, taip pat jų šeimų nariams bei po jų mirties likusiems gyviems išlaikytiniams;

 po samdomų ir savarankiškai dirbusių asmenų mirties likusiems gyviems išlaikytiniams, priklausantiems vienos iš valstybių-narių jurisdikcijai, jeigu, nepaisant samdomųjų bei savarankiškai dirbusių asmenų pilietybės, jų likę gyvi išlaikytiniai yra vienos iš valstybių-narių piliečiai, asmenys be pilietybės arba pabėgėliai, gyvenantys vienos iš valstybių-narių teritorijoje;

 valstybės tarnautojams ir jiems teisiškai prilygintiems asmenims, šiuo metu ar anksčiau priklausiusiems vienos ar kelių valstybių-narių jurisdikcijai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3781 žodžiai iš 7280 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.