Europos sąjungos žemės ūkio politika
4.5 (90%) 2 votes

Europos sąjungos žemės ūkio politika

1121314151

Turinys

1. ĮVADAS 3

2. EUROPOS SĄJUNGOS BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA 4

2.1 BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS MECHANIZMAI 4

2.2 BENROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMOS 5

3. ES ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA IR LIETUVA 8

3.1 EKSPORTAS IR IMPORTAS 8

3.2 EKSPORTO LENGVATOS 9

3.2.1 MĖSOS PRODUKTAI 9

3.2.2 PIENO PRODUKTAI 10

3.3 LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PERSPEKTYVOS 11

3.3.1 LIETUVIŠKI PIENO PRODUKTAI SKVERBIASI Į PASAULIO RINKAS 11

3.3.2 MAISTO PRODUKTŲ IR GYVULIŲ EKSPORTAS TURI PERSPEKTYVŲ 12

3.3.3 GRŪDŲ EKSPORTO KLIŪTIS – MUITAI 13

3.3.4 CUKRAUS IR KONDITERIJOS PRAMONĖ 13

3.3.5 SMULKIŲ ŪKININKŲ GALIMYBĖS 13

3.4 KAIP LIETUVA TAIKOSI PRIE ES RINKOS REGULIAVIMO PRIEMONIŲ 14

4. KAIMO PLĖTROS PLANAS: STRATEGIJA, TIKSLAI, PRIORITETINĖS

SRITYS IR PARAMOS PRIEMONĖS 17

4.1 SAPARD PRIORITETAI 19

4.2 SAPARD PROGRAMOS PARAMOS PRIEMONĖS 23

4.3 LAUKIAMAS INVESTICIJŲ POVEIKIS 24

5. IŠVADOS 27

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS 28

1. ĮVADAS

Lietuvai aktyviai jungiantis prie tarptautinių ekonominių organizacijas: Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos ( prie pastarosios Lietuva jau prisijungė ), būtina, kad Lietuvos žemės ūkis atitiktų pasaulio ir dar svarbiau Europos žemės ūkio konkurencingumo lygį. Tam, kad Lietuvos žemės ūkis galėtų konkuruoti Europoje ir pasaulyje, jis turi atitikti Europos Sąjungos žemės ūkio standartu atitikti ES Benrąją žemės ūkio politiką.

Šiame darbe trumpai bus apžvelgta kas yra ta Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika ir kokie jos tikslai.

Taip pat bus aptartas dabartinis Lietuvos žemės ūkio santykis su Europos Sąjungos Bendrąją žemės ūkio politika bei Lietuvos žemės ūkio konkurencijos galimybės Bendrojoje Europos rinkoje.

Paskutiniajame skyriuje bus aprašytos priemonės Lietuvos žemųs ūkio konkurencingumui padidinti, kad jis atitiktų Europos Sąjungos lygį.

2. EUROPOS SĄJUNGOS BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA

Bendroji žemės ūkio politika – nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Sąjungos politika, kurios svarbiausia paskirtis – ES biudžeto lėšomis remti žemės ūkio sektorių.

Europos Bendrija pradėjo kurtis 1952m. nuo bendrų anglių ir bendro plieno. Buvo spėjama, kad šalys, kurios šias kariavimui būtinas medžiagas valdo kartu, privalės gyventi taikiai. Taikos užtikrinimo tikslu susivienijusios šalys netrukus ėmė bendrai spręsti ir kitą problemą – kaip aprūpinti maisto produktais karo nuniokotos Europos gyventojus. 1957m. šešios šalys – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Vokietija ir Prancūzija – Romoje pasirašė Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartį, kurioje pripažinta būtinybė sukurti Bendrą žemės ūkio poitiką (BŽŪP).

Pagrindiniai Romos sutartyje įtvirtinti BŽŪP tikslai:

Diditi žemės ūkio gamybą;

Garantuoti normalų žemdirbių pregyvenimo lygį;

Stabilizuoti rinkas;

Užtikrinti maisto ir kitų žemės ūkio produktų tiekimą;

Užtikrinti, kad maisto produktai pasiektų vartotoją jam piimtinomis kainomis.

1962m. šios šalys susitarė dėl pagrindinių BŽŪP priemonių ir principų, kurie galioja ir šiandien.

Pagrindiniai BŽŪP principai:

Bendra žemės ūkio produktų rinka;

Bendrijos preferencija ( pirmenybė ir privilegijos teikiamos Europos Bendrijos gamintojams );

Finansinis solidarumas ( BŽŪP finansuojama bendromis lėšomis per EB biudžetą).

2.1 BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS MECHANIZMAI

Daugiau kaip 30 metų nesikeitė ir pagrindinis BŽŪP mechanizmas – garantuoti žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas. Visas kainų palaikymo mechanizmas remiasi tiksline kaina, t.y. teorine kaina, kuri turėtų garantuoti pakankamas ūkininko pajamas. Tikslinę kainą daugumai žemės ūkio produktų nustato Europos Komisija. Pagal ją apskaičiuojama ir intervencinė kaina, kurią už dalį perteklinės produkcijos žemdirbiams sumoka ES valstybėse narėse įsteigtos intervencinės agentūros tuo atveju, jei ES vidaus rinkoje konkretaus žemės ūkio produkto kaina nukrenta žemiau tam tikro ( nustatyto ) lygio.

Siekiant apsaugoti ES ūkininkų pagamintą produkciją nuo pigesnės trečiųjų šalių produkcijos konkurencijos, nustatytos minimalios importo į ES kainos. Jeigu į ES įvežama produkcija pigesnė nei minimali importo kaina, už ją mokamas muitas, kuris patenka į ES biudžetą. Iš to paties biudžeto mokamos eksporto subsidijos, taip sumažinant jos kainą ir padidinant konkurencingumą tarptautinėje rinkoje.

Jeigu verslininkas X įveža į Bendriją australiškos avienos, pigesnės nei minimali avienos importo į ES kaina, jis turi sumokėti importo muitą, kuris padidina australiškos avienos kainą iki Bendrijos nustatyto dydžio. Muito mokestis patenka į ES biudžetą, grįžta į žemės ūkio politikai skirtą eilutę ir išmokamos kaip konpensacija ES ūkininkui Y, kad šiek tiek atpigintų jo brangesnę, nei pasaulinę, produkciją ir leistų jai konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

2.2 BENROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMOS

Garntuotos kainos panaikino su rinkos rizika susijusius žemės ūkio svyravimus ir gamintojai ėmė vis labiau orientuotis į valstybės vykdomus viešuosius pirkimus. Didėjo produkcijos perteklius, o kartu ir jos supirkimo ir saugojimo išlaidos. Trečiosios šalys buvo akivaizdžiai nepatenkintos dėl dirbtinai žemų ES subsidijuojamų maisto
produktų kainų.

Norėdama sumažinti BŽŪP išlaidas ( 1984m. BŽŪP buvo skirta net 70 proc. ES biudžeto ), taip pat palengvinti derybas su pasaulio prekybos organizacija, Komisija ėmėsi reformos. 1984m. įvestos kvotos, kai kurios produkcijos gamintojams, siūlyta plačiau taikyti žemės pūdymavimo (ekonominio pūdymo) principą, pagal kurį žemdirbiams konpensuojama už žemės ūkio tikslams nenaudojamą žemę. Įvesta biudžeto disciplinos sąvoka: pradėta kontroliuoti žemės ūkiui skirto biudžeto didinimo tempus.

1992m. pradėta žemės ūkio įgaliotinio MacSharry vardu pavadinta reforma. Jos esmė – pereiti nuo dirbtinio žemės ūkio produktų supirkimo kainų palaikymo prie nustatyto žemdirbių pajamų lygio palaikymo tiesioginėmis išmokomis.

Tačiau MacSharry reforma nedavė lauktų rezultatų stabilizuojant žemės ūkio produktų rinkas bei mažinant ES biudžeto išlaidas žemės ūkiui. Keitėsi ir išorės sąlygos: stiprėjo pastangos toliau liberalizuoti pasaulinę prekybą, vis realesnė darėsi ES plėtimosi į Rytus perspektyva. Todėl pasitinkant naują tūkstantmetį prireikė radikalesnės BŽŪP reformos.

“Darbotvarkė 2000”

1997m. Europos Komisija paskelbė savo programą “Darbotvarkė 2000”. Joje plačiai apžvelgtos ES vystymosi tendencijos, nagrinėjamas plėtimosi į Vidurio ir Rytų Europos šalis poveikis.

Kalbant apie žemės ūkį, programoje numatyta liberalizuoti žemės ūkio gamybą; daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai, reguliuoti žemės ūkio produktų perteklių; sudaryti galimybes mažiau išsivysčiusioms valstybėms plėtoti savo ūkius; mažinti išlaidas žemės ūkio produktams.

Nuo 2000m. laipsniškai bus mažinamos išmokos, garantuojančios aukštas žemės ūkio produktų supirkimo kainas. Taip pat bus atsisakoma griežtos rinkos apsaugos sistemos, pagrįstos muitais ir kvotomis. Nauja žemės ūkio politika daugiau dėmesio skiria žemės ūkio šakų pertvarkymui ir modernizavimui, alternatyvių darbo vietų kūrimui kaimo vietovėse bei aplinkos apsaugai.

“Darbotvarkės 2000” tikslai žemės ūkio srityje:

Didinti ES žemės ūkio produktų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose;

Užtikrinti, kad maistas būtų kokybiškas ir visiškai saugus vartoti;

Užtikrinti pakankamą žemės ūkio darbuotojų pragyvenimo lygį, stengtis išlaikyti stabilias ūkių pajamas;

Integruoti į BŽŪP aplinkosaugos tikslus;

Padėti kurti papildomas ar alternatyvias pajamas ir įsidarbinimo galimybes kaimo vietovėse.

3. ES ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA IR LIETUVA

Sėkmingai užbaigusi plėtimosi procesą ES jungs 28 šalis ir turės 540mln. gyventojų. Šioje didžiulėje vidaus rinkoe laisvai judės prekės ir paslaugos, kapitalas bei darbo jėga. Norėdami tinkamai pasinaudoti šiais privalumais, turime sustiprinti lietuviškų produktų konkurencingumą: pagerinti jų kokybę ir padidinti gamybos efektyvumą. Tam reikia modernizuoti ir pertvarkyti pirminę žemės ūkio gamybą bei perdirbimo pramonę, plėsti bei efektyvinti rinkodarą.

3.1 EKSPORTAS IR IMPORTAS

Užsienio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais yra tradiciškai svarbi Lietuvos prekybos dalis. 1999m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 14,3% bendros Lietuvos eksporto vertės, o importas – 13%.

1 lentelė. Pagrindinės žemės ūkio ir maisto produktų rinkos. Eksportas.[ 5 ]

Eksporto krypttys 1998m. 2001m.

Į ES 25% 33,7%

Į Baltijos šalis 16% 21,6%

Į NVS 49% 23,9%

2 lentelė. Pagrindinės žemės ūkio ir maisto produktų rinkos. Importas. [ 5 ]

Importo šalys 1998m. 2001m.

Iš ES 54% 54,3%

Iš VRE 14% 20,5%

Iš Baltijos šalių 9% 12,7%

Prekybiniai ryšiai tarp Lietuvos ir ES grindžiami Laisvosios prekybos sutarties nuostatomis ir pagrindiniais principais. Pagal šias nuostatas žemės ūkio ir maisto produktams yra numatytas 6 metų pereinamasis laikotarpis, kurio metu abi pusės laipsniškai mažina importo muitus. Kartu didinamos lengvatinio importo kvotos. Jautriausiems produktams importo muitai išlieka ir pereinamojo laikotarpio pabaigoje.

Žemės ūkio ir maisto produktų importas iš ES šalių didėja sparčiau nei lietuviškų prekių eksportas į Europos Sąjungą. Daugiausia eksportuojame į Latviją ir Vikietiją, o importuojame – iš Vokietijos, Olandijos ir Danijos. 2001 m. Lietuvos eksporte į ES vyravo paruošti maito produktai ( 43% ), gyvūninės kilmės produktų eksportas sudarė apie 37 proc., o augalinės kilmės – 19%. Iš ES šalių daugiausia importuota aukštesnės pridėtinės vertės produktų: aliejaus, margarino, kavos, arbatos, pieno produktų, cukraus ir šokolado konditerijos, gėrimų, tabako, taip pat produktų, kurių Lietuva iš viso negamina, pvz., citrusų, riešutų, prieskonių, įvairių daržovių ir kt.

3.2 EKSPORTO LENGVATOS

Remiantis laisvosios prekybos sutarties nuostatomis ir pagrindiniais principais, Lietuva jau šiuo metu turi nustatytas kvotas ir muitų lengvatas eksportuojamai žemės ūkio produkcijai, tačiau prekybos srautų statistika rodo, kad Lietuva dažnai nesugeba išnaudoti ES suteiktų lengvatinio eksporto į ES kvotų.

3.2.1 MĖSOS PRODUKTAI

3 lentelė. Mėsos produktų eksportas. [ 6 ]

Produktas 2001m. 2002 m. per 10 mėn.

Jautiena 0 t 0 t

Kiauliena 0 t 0 t

Paukštiena 0 t 0 t

Mėsos subproduktai 10 t 16 t

Pagal Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguiavimo gentūros

duomenis į ES nebuvo eksportuota nė tonos kialienos, jautienos ar paukštienos.. Buvo eksportuota tik mėsos subproduktų ir mėsos konservų ir gaminių, tačiau pernai šių produktų į ES eksportuota nebuvo

3.2.2 PIENO PRODUKTAI

4 lentelė. Pieno produktų eksportas. [ 7 ]

Produktas 2001 m. 2002 m. per 10 mėn.

Lieso pieno miltai 3384 t 1417 t

Sviestas 2196 t 1849 t

Sūris 7080 t 6362t

Jogurtas 25 t 66 t

Kaip matyti iš lentelės, pieno produktų eksportas yra kur kas didesnis. Lietuva pinai išnaudoja savo kvotas pieno produktų rinkoje.

3.3 LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PERSPEKTYVOS

Nors ne visi žemės ūkio sektoriai šiuo metu vienodai pajėgūs konkuruoti su atitinkamais ES valstybių sektoriais, bet pastarųjų kelerių metų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto-importo pokyčiai yra teigiami. Be to, iki galimos narystės ES dienos, dar galima daug nuveikti.

3.3.1 LIETUVIŠKI PIENO PRODUKTAI SKVERBIASI Į PASAULIO RINKAS

Šiuo metu dauguma Lietuvos pieno perdirbimo įmonių turi ES patvirtintus veterinarijos numerius, suteikiančius joms teisę eksportuoti pieno produktus į ES valstybes. Pažymėjimai buvo išduoti po to, kai ES ekspertai patys ne kartą lankėsi Lietuvos ūkiuose ir pieno perdirbimo įmonėse ir įsitikino, kad Lietuvos pieno žaliava, tiek iš jos gaminami produktai atitinka Es kokybės reikalavimus. Šiuo metu iš 35 veikiančių pieno perdirbimo įmonių 19 atitinka Europos Sąjungoje galiojančias normas.

Lietuvos pieno pramonės pažangos rodikliai

§ Sugriežtinus kokybės reikalavimus aukščiausios rūšies pienas nuo 2000 m. sausio 1 d. atitinka minimalius ES saugos reikalavimus. Pirmąjį 2000 m. pusmetį šiuos reikalavimus atitiko 30 proc. Lietuvoje pristatyto į pienines pieno.

§ 1990-1999 m. vidutinis karvių produktyvumas padidėjo nuo 3577 kg iki 4250 kg.

Nors Lietuvos pieno standarto reikalavimai I ir II rūšies pienui šiuo metu žemesni negu ES, yra galimybės juos suvienodinti jau artimiausiais metais. Tam turėtų padėti ES SAPARD programos lėšos, numatytos šaldymo ir mechanizuoto melžimo įrangai įsigyti. Ši įranga leis smarkiai sumažinti pieno mikrobinio užterštumo rodiklį, pagal kurį Lietuva atsilieka nuo ES. Pagal kitą labai svarbų pieno kokybės kriterijų – somatinių ląstelių kiekį – mūsų pienas jau dabar atitinka ES pieno standarto reikalavimus.

Svarbus vaidmuo skatinant Lietuvos pieno produktų eksportą bei užkertant kelią nekokybiškų produktų importui į mūsų valstybę tenka 2000 m. balandžio mėn. ES akredituotai Nacionalinei veterinarijos laboratorijai bei jos pagrindu įkuratai Maisto kontrolės laboratorijai. Su šios laboratorijos išduotais kokybės pažymėjimais mūsų maisto produktai gali būti realizuojami ne tik ES, bet ir kitose pasaulio rinkose.

3.3.2 MAISTO PRODUKTŲ IR GYVULIŲ EKSPORTAS TURI PERSPEKTYVŲ

Lietuva įsoipareigojo iki 2003 m. liepos 1 d. Suderinti visą teisę su ES acquis veterinarijos srityje ir ją įgyvendinti iki 2004 m. sausio 1 d. Prašoma dviejų pereinamųjų laikotarpių: iki 2007 m. sausio 1 d. mėsos, pieno, žuvies perdirbimo įmonėms rekonstruoti pagal ES veterinarijos reikalavimus ir iki 2007 m. sausio 1 d. Lietuvos pieno ūkiams ir juose gaunamampienui pasiekti ES keliamus veterinarijos reikalavimus.

Šių metų rugpjūčio 27 d. įsigaliojo Europos Komisijos sprendimai, kuriais ES veterinarijos patvirtinimo numeriai suteikti įmonėms UAB “Biovela” ir R. Irmonto firmai “Rovisa”. “Rovisa” nuo šiol gali eksportuoti gyvulių skerdenas, išpjaustytą mėsą ir mėsos produktus, UAB “Biovela” – mėsos produktus.

Iki šiol ES veterinarijos numerius turėjo trys Lietuvos perdirbimo įmonės: UAB “Vilkė”, UAB “Sikasta” įmonė “Skinija” ir UAB “Mažeikių mėsinė”.

Įmonėms “Biovela” ir “Rovisa” ES numeriai buvo suteikti be ES ekspertų inspekcijos, nes praėjusiais metais ES ekspertams įvertinus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos strktūrą, vykdomos kontrolės pajėgumus ir atitikimą ES reikalavimams, jai buvo suteikta teisė pačiai teikti mėsos įmones Europos Komisijos patvirtinimui.

Šiandien iš per tris šimtus mėsos sektoriuje veikiančių įmonių Lietuvoje ES standartus atitinka 5 gyvulių skerdyklos, 6 mėsos perdirbimo ir viena žarnų apdorojimo įmonė. Iš jų visos mėsos perdirbimo įmonės, 4 skerdyklos ir viena žarnų apdorojimo įmonė turi ES veterinarijos patvirtinimo numerius ir gali eksportuoti produkciją į ES.

Iki 2004 m. ES standartus atitiks 260 įmonių: 98 gyvulių ir 7 paukščių skerdyklos, 2 mėsos ruošinių, 106 gaminančios mėsos produktus įmonės. Šiuo metu 4 skerdimo, 3 išpjaustymo, 8 mėsos produktų gaminimo, 1 pieno perdirbio, 5 žuvų perdirbimo įmonės prašo pereinamojo laikotarpio, kad atitiktų ES reiklavimus.

3.3.3 GRŪDŲ EKSPORTO KLIŪTIS – MUITAI

Nėra jokių kliučių eksportuoti į ES kviečius, miežius, avižas, grikius bei kitas grūdines kultūras, išskyrus ES taikomus muito mokesčius. Tokie pat muitų mokesčiai riboja ir miltų, kruopų bei kitų grūdų produktų eksporto galimybes. Daugiausia Lietuva į ES eksportuoja rapsų. Lietuvai tapur Es nare būtų panaikinti muito mokesčiai grūdams bei grūdų produktams, o mūsų žemdirbiams ir perdirbėjams atsirastų galimybė parduoti savo produkciją ES kainomis.

3.3.4 CUKRAUS IR KONDITERIJOS

PRAMONĖ

Geras perspektyvas sėkmingai integruotis į ES vidaus rinką turi Lietuvos konditerijos pramonė. Tuo trapu Lietuvos cukraus pramonė kol kas gamina tik baltą cukrų, kuris neatitinka ES kokybės reikalavimų, ir negamina kitų cukraus produktų: rafinuoto cukraus, cukraus pudros, skysto cukraus ir kt. Dėl to Lietuvos gaiviųjų gėrimų pramonė priversta importuoti rafinuotą cukrų, o konditerijos pramonė – cukraus pudrą. Lietuvos cukraus fabrikai neatitinka ES higienos standartų, neturi šiuolaikiškos laboratorinės įrangos ir kartu galymybių sėkmingai konkuruoti ES.

3.3.5 SMULKIŲ ŪKININKŲ GALIMYBĖS

Kartais klaidingai teigiama, kad Lietuvos ūkinikai nepajėgs konkuruoti su ES ūkininkais vien dėl to, kad jų žkiai per maži. Tačiau ES apstu pavyzdžių, įrodančių, kad žemės ūkio verslo sėkmę lemia ne ūkio dydis, kiek tinkamas verslo pasirinkimas ir darbo organizavimas bei kooperacija.

Olandijoje net 32 proc. ūkininkų turi mažiau nei 5 ha žemės, bet tai netrukdo jiems sėkmingai verstis kiaulininkyste, paukštininkyste, gėlininkyste ar daržininkyste ir išlaikyti pirmaujančias pozicijas pasaulio rinkose.

EUROSTAT duomenimis, 1996 m. Olandijoje 49 proc. ūkių buvo mažesni nei 10 ha, Suomijoje tokio dydžio ūkių buvo 62 proc., Vokietijoje ir Belgijoje – po 47 proc. Nuo 1987 m. vidutinis Olandijos fermerio ūkio dydis sumažėjo 0,4 ha ir 1996 m. ir siekė tik 17,2 ha. Kokybiška pieno produkcija garsėjančiose Austrijos fermose vidutiniškai buvo 7,7 melžiamos karvės, Portugalijos – 3,8, Graikijos – 5,6, o Suomijoje 60 proc. fermerių bandose laikė mažiau nei 10 karvių.

3.4 KAIP LIETUVA TAIKOSI PRIE ES RINKOS REGULIAVIMO PRIEMONIŲ

Institucinė pertvarka

Norint perimti ES BŽŪPnuostatas bei pasinaudoti skiriamomis lėšomis, būtina įsteigti efektyvią rinkos reguliavimo priemonių sistemą, kuri galėtų užtikrinit vidaus bei eksporto subsidijų, tiesioginių išmokų ūkininkams mokėjimą bei atskirų žemės ūkio produktų supirkimą ir reguliavimą. Vienas išbūtinų žingsnių – Integruotos administravimo bei kontrolės sistemos (IAKS) plėtimas Lietuvoje. Pagrindinis IAKS tikslas – sujungti ir tinkamai administruoti visus gaunamus duomenis, susijusius su ūkių, galvijų registravimu ir pasėlių deklaravimu. IAKS būtina norint pereiti nuo kainų palaikymo beisubidijavimo prie tiesioginių išmokų už žemės ūkio produkciją bei kitų ES taikomų rinkos regiliavimo preimonių. Šiuo metu jau baigtas galvijų ąenklinims, taip pat įsibėgėja pasėlių deklaravimo procesas, kuriamas naujas visaapimantis integruotas ūkių registras. Planuojama, kad prieš tapdama Es nare Lietuva turės visaapimančią ir funkcionalią integruotą adminstravimo ir kontrolės sistemą. Todėl plėtojamas Ūkių apskaitos duomenų tinklas, kuris leis nustatyti ūkininkų pajamų lygį bei konkretų valstybinės paramos poreikį.

Europos Sąjungoje javų, pieno produktų rinkų reguliuotojų vaidmenų atlieka intervencinės agentūros. Lietuvoje šias intervencines funkcijas ateityje atliks Lietuvos žemės ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, kuri jau šiandien superka grūdų, jautienos, pieno miltų, sviesto perteklių ir padeda žemės ūkio produktus perdirbančioms įmonėms laiku atsiskaityti už parduotą produkciją su žemdirbiais. Norint sėkmingai administruoti ES Specialiosiosparamos žemės ūkiiui ir kaimo plėtrai programą (SAPARD), o vėliau ir kitų struktūrinių fondų lėšas bus plečiamos Nacionalinės mokėjimo agentūros funkcijos. Ši agentūra taip pat administruos ir nacionalinio Kaimo rėmimo fondo programų įgyvendinimą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2802 žodžiai iš 5441 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.