Turinys
Įžanga 1
Ištakos: karas ir taika 2
Nuo trijų Bendrijų link Europos Sąjungos 2
Integracija reiškia bendras politikas 4
Bendra rinka: kliūčių šalinimas 4
Bendri pinigai: euras jūsų kišenėje 4
ES institucijos 4
Pagrindinės Europos integracijos datos 5
Lietuva ir ES 10
Transformacija ir integracija 10
Integracijos poveikis Lietuvos ūkiui 10
Integracija ir ekonominė politika Lietuvoje 11
Turinys 15
Naudota literatūra 16
Įžanga
Europa – tai žemynas, kuriame gyvena daugelis skirtingas tradicijas ir kalbas, bet taip pat ir bendrų vertybių turinčių tautų. ES gina šias vertybes. Ji puoselėja Europos tautų bendradarbiavimą, skatindama vienybę išlaikant įvairovę ir užtikrindama, kad sprendimai būtų priimami kuo labiau priartinant juos prie piliečių.
XXI amžiuje, kai pasaulyje vis didėja savitarpio priklausomybė, kiekvienam Europos piliečiui netgi dar labiau reikės su kitų šalių žmonėmis bendradarbiauti žingeidumo, pakantumo ir solidarumo dvasia.
Euras – toks Europos bendros valiutos, į apyvartą išleistos 2002 m. sausio 1 d., pavadinimas. € – euro simbolis.
Dvylika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija – savo ankstesnius piniginius vienetus jau pakeitė eurais.
Turint bendrą valiutą lengviau keliauti ir lyginti kainas, bendra valiuta padeda Europoje kurti stabilesnę aplinką verslui, skatina augimą ir konkurencingumą.
Ištakos: karas ir taika
Šimtmečiais Europa buvo dažnų ir kruvinų karų arena. 1870-1945 m. Prancūzija ir Vokietija tarpusavyje kariavo net tris kartus, prarasdamos daug žmonių gyvybių. Ne vienas Europos vadovas įsitikino, kad geriausias būdas užtikrinti ilgalaikę taiką yra šalių ekonominis ir politinis susivienijimas.
1951 m. Balandžio 18d., Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Robertui Šumanui (1950 m. Gegužės 9 d. Šumano planas) pasiūlius, buvo pasirašyta Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartis. Pagrindiniai sutarties pasirašymo motyvai rėmėsi noru įveikti tradicinį Prancūzijos ir Vokietijos priešiškumą bei troškimas pakloti Europos federacijos pamatus. Taip pat buvo siekiama užtikrinti taiką tarp pergalės ir pralaimėjimą antrajame pasauliniame kare patyrusiu tautų. Šis tikslas suvienijo jas lygiomis teisėmis, bendradarbiavimo teise perduodant bendroms institucijoms. Sutartį pasirašė Belgija, Vakarų Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai. Teisė priimti sprendimus, susijusius su šių šalių anglių ir plieno pramone, buvo patikėta nepriklausomai, viršvalstybinei institucijai – „Aukštajai vadovybei“. Žanas Monė tapo pirmuoju jos pirmininku.
Nuo trijų Bendrijų link Europos Sąjungos
EAPB dirbo taip sėkmingai, kad per kelerius metus šios šešios valstybės nusprendė žengti toliau – integruoti kitus savo ūkio sektorius. 1957 m. jos pasirašė Romos sutartį ir įsteigė Europos atominės energijos bendriją (Euratomą) ir Europos ekonominę bendriją (EEB). Valstybės narės ėmė šalinti tarp jų esančias prekybos kliūtis ir kurti „bendrą rinką“. 1967 m. buvo sujungtos trijų Europos Bendrijų institucijos. Taip buvo įsteigta bendra Komisija ir bendra Ministrų Taryba bei Europos Parlamentas.Vėliau šešios valstybes narės nusprendė sukurti įvairių prekių ir paslaugu bendra rinka pagristą Europos ekonominę bendriją (EEB). 1968 m. liepos 1 d. šios šešios valstybes panaikino visus tarpusavio muitus, o septintajame dešimtmetyje pradėjo bendras, įskaitant prekybos ir žemes ūkio, politikas. Šis sumanymas buvo toks sėkmingas, kad netrukus prie Bendrijų nusprendė prisijungti Airija, Danija ir Jungtine Karalyste. Pirmoji plėtra – nuo šešių iki devynių nariu, įvyko 1973 m. Tada Bendrijos ėmėsi naujų uždavinių ir naujų politikų: socialinės, regioninės ir aplinkos. 1975 m. regioninei politikai įgyvendinti buvo įsteigtas Europos regionines plėtros fondas (ERPF). Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje Bendrijos vadovai suprato, kad būtina suvienodinti ekonomikas ir kad pinigu sąjunga yra galutinis tokio proceso rezultatas. Tačiau tuo pat metu Jungtines Valstijos nusprendė atsisakyti dolerio konvertavimo i auksą. Tai sukėlė nestabilumą pasaulio pinigu rinkose, kuriam neigiamos įtakos turėjo 1973 ir 1979 m. naftos krizes. 1979 m. įvesta Europos pinigų sistema (EPS) padėjo stabilizuoti keitimo kursus ir padrąsino Bendrijos valstybes nares imtis griežtų politikų, leidusių išlaikyti Bendrijos valstybių solidarumą ir drausminti ekonomikas. 1981 m. į Bendrijas įstojo Graikija, o netrukus – 1986 m. Ispanija ir Portugalija. Todėl dar labiau sustiprėjo poreikis įgyvendinti struktūrines programas, pavyzdžiui, pirmąsias integruotas Viduržemio jūros valstybių programas (IVP), skirtas 12 valstybių narių ekonominio išsivystymo skirtumams sumažinti.EEB tarptautinis vaidmuo nuolat stiprėjo. Ji pasirašė keletą pagalbos ir prekybos sutarčių su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis (I, II, III ir IV Lomės konvencijos, 1975-1989 m.), kurių išdava buvo 2000 m. birželi pasirašyta Kotonų sutartis. Tai leido Europai, kaip pasaulio svarbiausiai prekybinei jėgai, veikti ir būti pastebėtai tarptautinėje arenoje. Europos Sąjungos vėlesniu tikslu tapo bendra užsienio
ir saugumo politika.Kartu su pasaulio ekonomikos nuosmukiu atėjo europesimizmo banga. Bet viltis sugrįžo 1985 m., kai Žako Deloro (Jacques Delors) vadovaujama Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą, kurioje įsipareigota iki 1993 m. sausio 1 d. sukurti bendra Europos rinka. Bendrijos pritarė šiam ambicingam tikslui ir įtraukė jį į Suvestinį Europos aktą, kuris buvo pasirašytas 1986 m. vasarį, o įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.1989 m. nugriovus Berlyno siena, iš esmės pasikeitė Europos politinė padėtis. Tai suteikė galimybę 1990 m. spalio 3 d. Vokietijai susivienyti, o Vidurio ir Rytų Europos šalims, išsivadavusioms iš sovietų valdžios, pasirinkti demokratinį kelia. Tarybų Sąjunga nustojo egzistavusi 1991 m. gruodį.Keitėsi ir Europos Bendrijos. Valstybės narės aptarinėjo naują sutartį, kurią 1991 m. gruodį Mastrichte priėmė Europos Vadovų Taryba (t.y. valstybių prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai). Ši Europos Sąjungos steigimo sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d., EEB pakeitė Europos bendrija (EB). Be to, papildžius Bendrijos sistema tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritimis, šia sutartimi buvo įkurta Europos Sąjunga (ES). Mastrichto sutartis iškėlė ambicingus uždavinius valstybėms narėms: iki 1999 m. įsteigti pinigų sąjungą, patvirtinti Europos pilietybę, naujas bendrąsias politikas, įskaitant bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), ir susitarimus dėl vidaus saugumo.Naujas Europos dinamiškumas ir besikeičianti žemyno geopolitika 1995 m. sausio 1 d. paskatino dar tris šalis – Austrija, Suomija ir Švedija – prisijungti prie ES. 2004 m. Europos Sąjunga priėmė dešimt naujų valstybių narių: Kiprą, Čekiją, Estiją, Vengriją, Latviją, Lietuvą, Maltą, Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją. Bulgarija ir Rumunija tikisi prisijungti po kelerių metų, o Turkija taip pat yra šalis kandidatė. Kad 25 ir daugiau narių turinti ES galėtų veiksmingai funkcionuoti, reikia racionalizuoti jos sprendimų priėmimo sistemą. Dėl šios priežasties Nicos sutartyje buvo nustatytos naujos taisyklės, reglamentuojančios ES institucijų dydį ir jų darbą. Sutartis įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.
Integracija reiškia bendras politikas
Dėl Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės integracijos šios šalys turi priimti bendrus sprendimus daugeliu klausimų. Taigi, jos sukūrė bendras politikas daugelyje sričių: nuo žemės ūkio iki kultūros, vartotojų reikalų iki konkurencijos, aplinkos ir energetikos iki transporto ir prekybos.Iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į bendrą prekybos anglimis ir plienu politiką ir bendrą žemės ūkio politiką. Laikui bėgant ir iškilus poreikiui, pastarosios politikos buvo papildomos kitomis politikomis. Atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas pasikeitė ir keli pagrindiniai politikos tikslai. Pavyzdžiui, žemės ūkio politikoje jau nebeskatinama pagaminti kaip galima daugiau maisto kaip įmanoma mažesnėmis kainomis, bet remiami ūkininkavimo metodai, kurie leidžia gaminti sveiką, aukštos kokybės maistą ir saugoti aplinką. Daugelyje ES politikų atsižvelgiama į būtinybę saugoti aplinką.Be to, išaugo Europos Sąjungos santykių su likusiu pasauliu svarba. ES derasi dėl labai svarbių prekybos ir pagalbos sutarčių su kitomis šalimis ir kuria bendrą užsienio ir saugumo politiką.
Bendra rinka: kliūčių šalinimas
Valstybėms narėms prireikė nemažai laiko, kad būtų pašalintos visos joms prekiauti trukdančios kliūtys ir „bendra rinka“ iš tikrųjų taptų bendra, o joje laisvai judėtų prekės, paslaugos, žmonės ir kapitalas. Bendra rinka formaliai baigta kurti 1992 m. pabaigoje, nors dar reikia nemažai nuveikti kitose srityse, pavyzdžiui, sukurti tikrai bendrą finansinių paslaugų rinką.Dešimtajame dešimtmetyje Europoje žmonėms pasidarė vis lengviau keliauti, kadangi ties dauguma ES vidaus sienų panaikinta pasų kontrolė ir muitinės patikrinimai. Todėl ES piliečiai keliauja daugiau. Pavyzdžiui, nuo 1987 m., pasinaudojęs ES parama, daugiau negu milijonas Europos jaunimo studijavo užsienyje.
Bendri pinigai: euras jūsų kišenėje
1992 m. ES artėjo prie didžiausio savo laimėjimo – nacionalinių valiutų pakeitimo. ES nusprendė sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), įvesdama bendrus Europos pinigus, už kuriuos atsakingas Europos centrinis bankas. Bendri pinigai – euras – dienos šviesą išvydo 2002 m. sausio 1 d., kai euro banknotai ir monetos pakeitė nacionalines valiutas dvylikoje iš 25 Europos Sąjungos šalių (Belgijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Austrijoje, Portugalijoje ir Suomijoje Euras tapo viena svarbiausių pasaulio valiutų, kurio statusas prilygo JAV doleriui.
ES institucijos
Svarbiausios ES institucijos(1 lentelė):
Europos Parlamentas (renkamas valstybių narių tautų);
Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms);
Europos Komisija (varomoji jėga ir vykdomoji institucija);
Teisingumo Teismas (užtikrinantis teisės laikymąsi);
Audito Rūmai (kontroliuojantys, kad ES biudžetas būtų patikimai ir teisėtai tvarkomas).
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (reiškia organizuotos pilietinės visuomenės nuomones ekonomikos ir socialiniais klausimais);
Regionų komitetas (reiškia regionų ir vietos
valdžios institucijų nuomones);
Europos centrinis bankas (atsako už pinigų politiką ir euro valdymą);