1998 02 05
Kažin kas apsprendžia, koks bus mūsų gyvenimo kelias? Socialinė padėtis, giminės paveldas, gimtųjų vietų dvasia? Nuo ko pareina dėsniai, valdą mūsų ilgesį ir pasitenkinimą, viltį ir gėlą, džiaugsmą ir rūpestį? Kiek galima nuo tų dėsnių pabėgti? Ir ar išvis jie egzistuoja? Nežinau. Kas nuveda žmogų doros keliu, ar nuklaidina klystkeliais? Kas valdo žmogaus dorovę, žmogaus gėrio gyslelę. Nieks to negali paaiškinti, tačiau mes galime paaškinti aplinkybes, kurios galbūt ir turi įtakos šių žmogaus vertybių valdyme.
Europos žmogus turi ypatingų dvasinių vertybių. Amžinos okupacijos, amžinos priespaudos, karai ir mūšiai. Ilgametė Sovietizacija pamynė daugelio Europos šalių moralę, tiesiog ją sutrypė purve. Kiek reikia jėgos, dvasinės stiprybės ir valios, kad priverstum savo kūną, protą ir dvasią visapusiškai priešintis tam, kas yra bloga ir juoda, nepaklustum jų įsakymams, visą laiką puoselėtum laisvės liepsnelę savo širdyse. Juk šitaip buvo sunku kiekvienam nešti savo liepsnelę per pagundas į vieną didelę liepsnojančią laisve ugnį, kuri išsklaidytų tamsius šešėlius, kurie atrodo tokie stiprūs ir nenugalimi. Vienybė, laisvės troškimas, meilė tėvynei, meilė savo artimui, mokėjimas kovoti už tiesą. Vien tik per kovą nuolatinę žmogus atranda savo aš. Mokėjimas eiti savo pasirinktu keliu, iš kurio, nepaisant vingių ir duobių, nieks negali išstumti – štai europos žmogaus vertybės.