TURINYS
Musolinis – fašizmo pradininkas……………………………………………………..2
Fašizmas Italijoje……………………………………………………………………….4
Fašizmas Vokietijoje………………………………………………………………..….6
Fašizmas Europoje………………………………………………………………….…8
Kultūra ir fašizmas……………………………………………………………………..9
Fašistinis judėjimas atsirado ir aktyviai veikė tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos šalių. Tai buvo naujas, labai savitas ir įtakingas politinis judėjimas. Fašizmo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio “fascio”, t.y. ryšulys. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis. Fašina tapo Italijos fašistų ženklu, reiškiančiu vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos imperijos tradicijų tąsą.
Fašizmas – tai idėjų ir praktinių veiklos metodų visuma, kaip niekur kitur pasaulyje, Italijoje pasireiškusi klasikiniu būdu. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, visuomenė privalo būti vieninga. Valstybė ir nacija fašistų ideologijoje yra didžiausios vertybės, kurioms turi tarnauti visuomenė. Valstybė ir nacija fašistui – viskas, o asmuo ir jo laisvė – niekas. Fašizmas pakeitė daugelio žmonių likimus visame pasaulyje: vieni jų vylėsi, kad jis padės išspręsti visas tuo metu kilusias problemas, kiti, juo bjaurėdamiesi, stojo į kovą Antrojo pasaulinio karo metais. Visų šalių fašistai pabrėžė savo tautos išskirtinumą. Fašistų organizacijos pasižymėjo drausme, paklusnumu vadams, atsidavimu idėjai. Vienas svarbiausių fašistų reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.
Toks vadas Italijoje buvo Benitas Amilkarė Andrea Musolinis – žmogus, nulėmęs fašizmo gimimą ir evoliuciją. Musolinis gimė 1883 metų liepos 29 dieną Italijos Romanijos provincijoje, kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje. Musoliniui reikėjo nuo mažens pačiam, pasikliaujant vien savo sugebėjimais ir garbėtroška, kopti į viršų. Jau nuo septyniolikos metų jis dalyvavo socialistiniame judėjime. Ne kartą buvo įkalintas. Garsėjo kaip antimilitaristas. Pirmajame pasauliniame kare buvo sužeistas ir niekuomet nepamiršo pasirūpinti savo žygių reklama spaudoje. Visa jo veikla buvo orientuota į iškilimą valdžioje. Ir tai jam sekėsi puikiai – netrukus jis tapo Italijos diktatoriumi, kuris valdė šalį daugiau kaip dvidešimt metų ir kėlė didesnį, nei bet kuris kitas veikėjas, savo tautos susižavėjimą. Savo charakterio ypatybės jis buvo tikras italas – gyvo temperamento, giliai prisirišęs prie tautinių tradicijų, ryžtingai norėjęs atsilyginti už patirtas skriaudas remiantis papročiais bei apeinant įstatymus ir valdžios autoritetą . Visa tai jam padėjo pelnyti tautiečių populiarumą ir palaikymą.
________________________________________________________________________
FAŠIZMAS ITALIJOJE
Pirmaisiais pokario metais Italiją apėmė politinė, ekonominė ir socialinė krizė. Italija kare patyrė didžiulius nuostolius: išseko šalies materialiniai ir finansiniai resursai, karas Italijai kainavo 65 mlrd. lirų, buvo prarasta didžioji dalis prekybos laivyno. 1918 – 1919 m. valstybės biudžeto deficitas sudarė apie 23 mlrd. lirų. Tiesa, karo metais Italijoje šiek tiek padidėjo pramonės gamyba ir iš agrarinės šalies, kokia ji buvo karo išvakarėse, į karo pabaigą Italija tapo agrarine – industrine šalimi. Pirmiausiai vystėsi tos pramonės šakos, kurios buvo skirtos karui, – mašinų gamyba, metalurgija, chemijos pramonė ir kt. Bet šis pramonės gamybos augimas buvo susijęs daugiausiai su vyriausybės kariniais užsakymais. O karui pasibaigus pramonės gamyba mažėjo, nes karinių užsakymų nebebuvo ir labai trūko žaliavų bei kuro. Gyventojų perkamoji galia buvo žema, todėl siaurėjo vidaus rinka. Pavyzdžiui, plieno gamyba 1917 m. sudarė 1332 tūkst. tonų, o 1919 m. – tik 732 tūkst. tonų.
Pirmajame pasauliniame kare žuvo 635 000 žmonių, 500 000 suluošinta ir liko invalidais, 1,5 mln. pateko į nelaisvę. Išryškėjo prastas Italijos karinis pasirengimas. Nors dėl revoliucinių įvykių prasidėjus Austrijos – Vengrijos monarchijos žlugimui, italų kariuomenė sugebėjo pasistūmėti į šiaurę, o 1918 m. spalio mėnesį pasiekė pergalę prie Vitorio Veneto, visą laiką Italai dažniau patirdavo pralaimėjimus ir daugiau vedė gynybines kovas, nors ir buvo pranašesni. Kai 1917 m. Italijos kariuomenė patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Kaporeto, Italijoje pradėjo bręsti revoliucinė krizė, kuri pasiekė ypač didelį mastą. Šis pralaimėjimas Italijai buvo didelis smūgis. Buržuazija buvo pasipiktinusi ir tuo, kad Italijos sąjungininkės – Jav, Anglija ir Prancūzija – atsisakė duoti jai priklausančią dalį Versalio pasaulio dalybose. Paryžiaus taikos konferencijoje Klemenso ir Loidas Georgė italus laikė antraeiliu partneriu, su kuriuo nebūtina skaitytis dalinantis kolonijas ir nustatant naujas Europos sienas. Italų delegatai konferencijoje,
premjeras Orlando ir užsienio reikalų ministras Sonino, mėgino įtikinti sąjungininkus vykdyti Londono memorandumo įsipareigojimus ir užtikrinti šaliai teritorinius laimėjimus. Tačiau šiems mėginimams nepasisekus, Italijos santykiai su Antantės valstybėmis atšalo bei sukėlė apgautoje šalyje manifestacijų bangą. Nusivylimas dėl bereikalingų aukų kovose buvo visuotinis. Tai paskatino italų nacionalistus pradėti audringą kampaniją, kurią inspiravo pagarsėjęs poetas Gabrielis D’Anuncijas bei Musolinis.
Nesėkmingos karinės pastangos didele dalimi prisidėjo prie maištingų nuotaikų stiprėjimo karo nuskurdintoje šalyje. Prie ekonominės ir socialinės krizės prisidėjo dar ir “nacionalinė” krizė.
Visame krašte įsiliepsnojo ne tik streikai, bet ir politinės demonstracijos bei įnirtingos vidinės kovos. Po karo smarkus revoliucinio judėjimo kilimas buvo visų pirma susijęs su sunkiomis to karo pasekmėmis. Visą kraštą kamavo badas ir būtiniausių kasdienio vartojimo prekių trūkumas. Maištingas nuotaikas stiprino iš Rusijos ateinančios žinios. Ten vykstančios revoliucijos eiga domino daugelį, o antikariniuose mitinguose vis dažniau buvo girdimi šūkiai, raginantys padaryti taip, kaip Rusijoje. Viena partija kovojo prieš kitą, kas trukdė Italijai įvykdyti reformas, padėsiančias atgaivinti pramonę, pagerinti žmonių gyvenimą. Dėl šios suirutės visoje šalyje, ypač šiaurinėje jos dalyje, darbininkai užiminėjo fabrikus bei įmones, valstiečiai dalijosi dvarininkų žemę, kūrėsi raudonosios gvardijos būriai. Darbininkų padėtis buvo sunki, pragyvenimo lygis žemas. Miestuose be perstojo augo pragyvenimo išlaidos. Spekuliantai turtėjo, vis gilėjo praraja tarp turtingųjų ir skurdžių. 1918 m. darbo užmokesčio vidutinis lygis neviršijo 76 % prieškarinio lygio. Bedarbių skaičius 1919 m. antrajame ketvirtyje sudarė 390 tūkst. žmonių. Darbininkai ėmė paramos ieškoti socialistų partijos gretose, kurios po karo žymiai išaugo. Ne ką geresnė padėtis buvo ir kaimuose. Daugelis valstiečių nuomojo žemę iš dvarininkų labai blogomis sąlygomis. 7,5 mln. valstiečių turėjo mažučius, vidutiniškai 0,25 ha sklypelius. Be to, valstiečiai mokėjo dar ir labai didelius valstybinius mokesčius.