Fenomenologija išsamiai
5 (100%) 1 vote

Fenomenologija išsamiai

Fenomeenologijos egzamino klausimai

(GALUTINIS VARIANTAS)

Pastabos apie husserliškojo fenomenologijos projekto ypatumus

1. Bendras fenomenologinės filosofijos tikslų apibūdinimas (tie, kuriems apskritai rūpi, kas yra filosofija ir kokią vietą jos kontekste galėtų įgyti fenomenologija, rekomenduočiau G.Deleuze ir F.Guattari darbą „qu`est-ce que la philosophie?“, Paris, 1991.

a) pamatinė Husserlio idėja – absoliučios, filosofiškai = metodiškai išgrynintos „dabarties“ (t.y.Husserlio epochos) „įkonceptualizavimo“, t.y. epochos filosofinio „įrėminimo“ galimybių atskleidimas

b) adekvataus, relevantiško tai epochai, grynojo, teorinio požiūrio, arba, grynosios imanencijos plane įgyvendinamas „grįžimas prie pačių daiktų“

c) „imanentiškumo“ ir „erdviškumo“ matmens išgryninimas ir jo preferavimas transcendentiškumo bei laiko dimensijų atžvilgiu (prisiminkime Husserlio kritiką Heideggerio atžvilgiu dėl to, kad šis pateikė laiko ir žmogiškosios būties apriorinį projektą)

d) Husserlis formuluoja griežtai individualios filosofijos projektą, tad nepagrįstai , deja, pakankamai dažnai kritikuojamas dėl tariamai dialogiškumo ar komunikacijos reikšmės sumenkinim – „Ar ne Sokratas pavertė filosofiją vieta draugiškai diskusijai?…………..Iš tikrųjų Sokratas jeigu ir darė ką nors, tai įtvirtino bet kurios diskusijos negalimybę“ (Deleuze, Guattari, aukščiau minėtas darbas)

e) filosofijos kaip epochiškai įmanomo pirmapradžio atvirumo būčiai, t.y. „patiems daiktams“ (orientuojamasi į pagrindą, fenomenologiškai atskleidžiamą anksčiau negu formuluojamos bei praktikuojamos humanitarinės, gamtamokslinės ir t.t. būties specifikacijos) samprata

f) filosofijoje praktikuojama ypatinga laikysena pasaulio atžvilgiu, t.y. atmetama ne tik kiekviena pasaulio „pasauliškumą“ natūralistiškai neigianti filosofija, pavyzdžiui, Descarteso (abejonė kaip nepakankamai patikimas pažinimo pagrindas), bet ir kiekviena šio pasaulio būvį nekritiškai teigianti ar epochos ontologinę situaciją įtvirtinanti filosofija (Heideggerio kritika avansu, šiam dar nepaskelbus „Būties ir laiko“), t.y. fenomenologija nesitenkina mūsų įprastinių, dažniausia istoriškai paveldėtų, samprotavimų pasaulio atžvilgiu ar mūsų buvimo jame atžvilgiu universalumu bei savaiminiu patikimumu, kurie neretai paverčiame pagrindu objektyviam žinojimui pagrįsti, ir, kas blogiausia, paverčiama medžiaga filosofinių konceptų plėtrai

g) filosofijoje siekiama tokio santykio su pasauliu, kuris nepažeistų „pačių daiktų“ būties, t.y. siekiama atskleisti grynosios imanencijos sferą kaip „pačių daiktų“ būties sferą ir leistų jiems būti tokiems, kokie jie ir tegali būti kaip realūs filosofiškai ir konceptualizuojami filosofiškai

h) suvokiamas aktualumas klausimo apie filosofinės ir ne-filosofinės realybių ryšį, tad Husserlio fenomenologija, tartum siekdama būti vienintele bei unikalia, paradoksaliu būdu „paleidžia laisvėn“, palieka ne tik kitų filosofijų, bet ir pačios ne-filosofinės realybės egzistavimo galimybę

i) Husserlis puikiai suvokė pavojų didžiųjų iliuzijų, pražūtingų filosofijai ir suponuojančių jos prigimties deformacijas, nuosekliai, nors ir ne iki galo, siekė išvengti šių iliuzijų keliamo pavojaus:

1) transcendentiškumo iliuzija (Husserlio kritikuojama kaip natūralios nuostatos generalinės pasaulio tezės tiesioginis „įfilosofinimas“

2) galutinio universalumo iliuzija (Husserlio kritikuojamas universalijų (sąvokų, teorijų it t.t.) su neatskleistomis prielaidomis vartojimas, prielaidos universalizuojamos, nors iš tikrųjų jos yra epochinės prigimties

3) amžino, savaiminio filosofijos vertingumo (jos vidinio istorinio ryšio, kaip kad yra pas Hegelį ar pas Heideggerį) ) iliuzija (užmirštant, kad filosofuoti įmanoma „įsigyvenant“ absoliučiai patikimoje unikalioje „grynosios /sąmonės/ imanencijos“ teritorijoje („geofilosofijos“, „teritorizacijos“ idėja puikiai išskleista Geleuze ir Guattari darbe)

4) komunikatyvumo bei dialogiškumo kaip savaiminio gėrio iliuzija (tikras dialogas neįmanomas, nes, arba dar nėra apie diskutuoti, arba, jau nebėra apie ką diskutuoti, t.y. vadinamoji komunikatyvioji paradigma, pavyzdžiui, J.Habermas, aptaria komunikacinio veiksmo struktūrą situacijoje, kuomet dar neišskleista „metafizinio vienišumo“ = „nepažymėti metafizinio vienišumo teritorijos ribiniai ženklai“, tai kiekviena komunikacija – tik „suveltas“ ir painus dialogas, tiksliau, „pseudodialogas“: „filosofinė komunikacija mėgaujasi paieškomis universalios liberalios nuomonės – konsensuso , konsensuso, kurio viduje atsiskleidžia tikro kapitalisto ciniškos percepcijos ir išgyvenimai“ (Deleuze, Guattari)

j) tad nors Husserlis filosofinį atvirumą pasauliui ir siekia atskleisti būdu, primenančiu graikiškąsias ambicijas, pvz., Platono paideia, t.y. absoliučiai grynu, skaidriu, neutralia mąstančia žiūra paremtu būdu, t.y. siekiama pirminio aiškumo bei skaidrumo, (tuo tarpu Husserlio epochoje, priešingai, viešpatavo reliatyvizmas, skepticizmas, istoricizmas, sistematizmas, pavyzdžiui, Hegelio palikimas bei visokie kitokie „-izmai“), suvokiama, jog
šiai epochai išreikšti reikalingas individualus konceptualizuotas projektas, mat senieji projektai mechaniškai negali būti taikomi visur ir visada

k) pirmasis uždavinys šiame kelyje – tikslus bei išsamus tiriamo dalyko

esmės aprašymas, vengiant bet kokių išankstinių prielaidų, pirmiausia, metafizinių – sisteminių, epistemologinių, psichologinių ir t.t., t.y. siekiama išvengti subjektyviojo bei objektyviojo idealizmo formų įtakos

l) remiamasi mintine struktūra „visuma-dalis“, kuri turėtų įgalinti

atskleisti tiriamų dalykų esmę, intencionalumo pagrindu stebėti „dalį“ visumos kontekste bei suvokti visumą kaip būtiną „dalies“ „ foną“, mintis gali būti adekvati tik konkrečiam fonui, ji – veiksminga tik tam tikroje veikimo „teritorijoje“, už kurios ji darosi nebeprasminga.

2. Skirtumas tarp G.F. Hegelio ir E.Husserlio fenomenologijos sampratų:

a) pagrindinis Husserlio filosofinių paieškų tikslas – siekimas aiškumo bei akivaizdumo, nes istoriškai kintančių bei nepaliaujamai kaupiamos, performuluojamos pažintinės informacijos akivaizdoje pulsuojančių elgesio bei mąstymo imperatyvų, įgyjusių istorinį pateisinimą būtinumo forma, pagrindu deformuojama, „nuvertinama“ žmogiškojo supratimo motyvų galia ir kryptingumas, t.y. vyksta nuosekli šios motyvacijos „destrukcija“, „demotyvacija“, tad, viena vertus, nuolat blėsta filosofijos kaip griežto mokslo ambicijos, kita vertus, formuojasi nihilistinės, rezignacinės nuotaikos, „paviršutiniškas“, „lėkštas“ būties pasaulyje supratimo būdas, kurį Husserlio mokinys Heideggeris, nors ir „iškraipė“ savo mokytojo idėjas, taikliai pavadino „das Man“: „Konkretus žmogus nėra nei šis, nei kitas, ne pats žmogus ir ne kai kurie, ir ne visų suma“.

b) G.F.Hegelio filosofijoje fenomenologija traktuojama kaip nuoseklus atskleidimas žmogiškosios dvasios brandos pakopų, kurias įveikdama dvasia, pradedant naivios, vaikiškos sąmonės pakopa, ir, baigiant visiškos brandos stadija, kaupia vis objektyvesnę informaciją, o tuo pačiu plėtoja ir savo pažintinę galią bei šios galios taikymo mechanizmus.

c) E.Husserlio projekto kryptis priešinga – t.y. proto brandumą galima atskleisti einant Hegelio atžvilgiu priešingu keliu, t.y. išlaisvinti galimo žmogaus sąmoningėjimo „čia“ ir „dabar“ „teritoriją“ iš istoriniu būtinumu, pažinimu saistomos ir šį būtinumą įkūnijančios sistemos varžtų (vadinasi, iš istoriškai objektyvuotų fenomenų, tapusių negyvais objektyvumo kristalais ir tartum „visiems laikams“, „amžinybei“ įkalinusių istoristines subjektyvumo objektyvacijas filosofiškai neapibrėžtoje teritorijoje ir, tuo pat metu, prisidengus tariamo istorinio būtinumo vardu, imperatyviai išlaikančių žmogiškąjį subjektyvumą šios „nebeįmanomo veikimo“ teritorijos ribose, kuriose „sekinami“ subjektyvumo resursus, priespaudos, t.y. Husserlio tikslas – filosofinis, nelyginant koks „herojinis“ – turint omenyje krizinę situaciją to meto filosofijoje, individualaus proto galimybių (minties galimybių atskleidimas jos turiningumą bei procesualumą visaapimančia prasme) jokiomis prielaidomis nesaistomas vidiniai-mintiškai- tekstualiai realus patvirtinimas akivaizdoje, kuomet jau dominuoja istoriškai įsitvirtinęs ir visuotinai pripažintas, tačiau dėl absoliutinio racionalumo „įteritorinimo“ ambicijų išsekimo susvetimėjęs tiek individualus, tiek pasaulinis protas, ir, H.Marcusės žodžiais, įsitvirtinęs vienmatis žmogus, (egzistavimo būdo, veiklos praktikos ir pasaulio pajautos lėkštumo prame ir t.t.).

d) E.Husserlio tikslas – sukurti epochai adekvačią filosofiją tokiu būdu, kad, viena vertus, būtų įgyvendintos „grįžimo prie pačių daiktų“ (prie sąmonės fenomenų) galimybės, ir, kita vertus, kad šis „grįžimas“ nebūtų paprastas istorinių sąmonės nuosėdų, sąmonės transformacijų neigimas ir naujos istorinės avantiūros, „naujų visuomenių ar utopijų, kūrimas, siekiama, kad šias transformacijas būtų galima įtraukti į filosofinio tyrimo lauką atskleidžiant jų formavimo paslėptas prielaidas bei jose kristalizuotas tam tikru būdu praktikuoto (turimos omenyje įvairios kultūros formos) žmogiškosios būties supratimo prasmes.3. Pamatinis skirtumas tarp Husserlio ir Heideggerio fenomenologijos sampratų:

a) Heideggeris fenomenologiniam metodui siekia suteikti ontologinės hermeneutikos prasmę, t.y. jeigu Husserliui fenomenas – tai, kas aiškiai ir akivaizdžiai išgyvenama be papildomos interpretacijos bei identifikuojama grynos, interpretacijos nereikalaujančios kategorinės žiūros būdu (grynosios imanencijos srityje galima nesuinteresuota kategorinė žiūra), tai Heideggeris akivaizdumą supranta taip: „das Evidente“ vokiškai pavadinama „das Offenbare“ – kas yra atsivėręs, – daroma užuomina į „tai, kas paslėpta, apgobta, uždengta“. Tad Husserliui fenomenas reiškiasi akivaizdžiai ir tiesiogiai kaip sąmonės imanentinės sferos saviduotybė, tuo tarpu Heideggeriui – netiesioginiu ir paslėptu būdu. Pagal Heideggerį, tai, kas reiškiasi, yra esinys, kuris uždengia šio esinio duotybės būdą „kaip“, tad fenomenai nepasiduoda mūsų tiesioginiam suvokimui, nes ontiniu, t.y. savo esamybės aspektu (skirtingu nuo ontologinio,
būties prasmės aspekto) jie rodosi kaip tik ne tuo, kuo iš tikrųjų yra. Vadinasi, pagal Heideggerį, fenomenologija nuo kitų mokslų skiriasi tuo, kad ji išskleidžia tai, kas slypi visuose reiškiniuose, kas pro juos „prasismelkia“ – iškreipta esinio būtis. Tuomet fenomenologijai, suvoktai heideggeriškai, reikia fenomenus įdabartinti, nes jie išbarstyti „išlaikinimo“ bei istorizacijos procesų eigoje. Fenomenologijos ašis – nebe žiūra (kaip kad yra Husserlio atveju), o teksto ar tekstų aiškinimas. Fenomenas – nebe tai, kas intuityviu idealių esmių sudabartinimu paverčiama saviduotybe, tai reiščkia, kad prasminių kontekstų supratimo galimybes atveria kur kas platesnis būties prasmės supratimo horizontas. Tai reiškia, kad Heideggeris imasi interpretuoti absoliučiai „alternatyvinės“ būties, t.y. būties-galinčios-nebūti, prasmę, alternatyvinės, t.y. ( atsiranda egzistencinės fenomenologijos motyvai), žmogaus „da-sein“ čia-būtis pati save suvokia neišvengiamoje alternatyvinės galimybės būti ar nebūti savimi akivaizdoje: „Da-sein“ , t.y. čia-būtis – tai esinys, kuriam savo būtyje rūpi šis pats alternatyviškumas“. Vadinasi, Heideggeris, skirtingai nei Husserlis:

– Norėdamas egzistencinę žmogaus būties pasaulyje analitiką paversti pamatine ontologija, susieja transcendentalinę filosofiją su ontologija,

– Fenomenologiją perinterpretuoja į ontologinę hermeneutiką,

– Hermeneutinių ieškojimų medžiagą paima iš egzistencinių filosofijos motyvacinių kompleksų srities, tad, galų gale, nutrinama riba, skirianti bendrus egzistencialus nuo konkrečiai patiriamų ypatingų egzistencinių išgyvenimų , tad, Heideggerio fenomenologijos kritikai pabrėžia tai. kad žmogaus būties alternatyviškumo išryškinimas tampa nebe toks aktualus, koks galėtų būti formuluojant kitokį pamatinės ontologijos projektą. Tuo tarpu Husserlis

4. Fenomenologinės sąmonės koncepcijos metmenys (bendra charakteristika)

5. Sąmonės intencionalumo samprata:

– Jeigu F.Brentano (19a. filosofas) intencionalumą siejo su psichikos arba sąmonės realia reiškinių savybe, skiriančia juos nuo dar-ne-sąmoningų reiškinių srities, tai

– Pagal Husserlį intencionalumas – sąmonės veikla, sutampanti su „intenduojamu“, turimu omenyje objektu.

– Kadangi Descartesas realiai abejojo fizinio pasaulio tikrumu, jis šitaip suproblemino mąstymo objekto statuso klausimą (įmanoma situacija, kuomet gali nebelikti apie ką apskritai mąstyti), tuo tarpu

– Husserliui intencionalumas reiškia tai, kad tarp suvokiančiojo proto ir to, ką jis suvokia, egzistuoja neišardoma vienybė.

– Svarbus intencionalumo sampratos momentas – dėmesys perkeliamas nuo pasaulio realumo-nerealumo, tikrumo-netikrumo, objektyvumo-subjektyvumo, egzistavimo-neegzistavimo klausimų prie to, kas reiškiasi sąmonei, prie fenomenų, t.y. prie reikšmės klausimo.

– Faktiškai tai reikštų tą paprasčiausią dalyką, kad „mintys nukreiptos į tai, kad kažką išreikštų (reikšmę).

6. „Erlebnisse“ sąvokos fenomenologinis turinys

Turima omenyje tai,. kad mintis implikuoja savimi kažką kitą negu ji pati, tad kiekviena mintis kartu su savimi „paleidžia į psichinį sąmonės gyvenimą“ kažką esmingai kitą negu ji pati (reikšmę), ji (mintis) „paleidžia į psichinį sąmonės gyvenimą“ pati save kartu su intencionalinio akto koreliatu ir yra išgyvenama psichiškai (mintis „paleidžiantysis ir jas kontroliuojantysis centras – transcendentalinis Ego, („paleidžiama į gyvenimą psichiniu turiniu bei forma nuspalvinta mintis – tačiau fenomenologiškai kontroliuojamu būdu ši gyva, „autentška“ mintis su psichiniu turiniu bei forma ir „išimama iš gyvenimo“ – / tuo fenomenologija skiriasi nuo vadinamosios mokslinės „psichologijos praktikuojamos introspekcijos – /tai ir būtų samprata Erlebnisse, kad ir kiek „laisviau išversta iš vok. Erlebnisse). Prisiminkime per paskaitas nustatytą skirtumą tarp „naiviosios“ ir „mokslinės“ introspekcijos sampratų. Tad ir toliau vartosime Erlebnisse sąvoką šią mūsų auksčiau išdėstyta prasme – t.y. intencionalinio akto „išėmimo – paleidimo“ į savireflektuojantį sąmonės gyvenimą prasme, kuomet sudaroma situacija, kuomet šio „išėmimo-paleidimo“ procedūra nesaistoma jokiomis istorinės tradicijos suponuotais filosofiniais, gamtamoksliniais ir t.t. sąmonės veiklos priežastiniais ar kitokiais vertinimais (aiškinimais), o nuo šių aiškinimų įskaičiavimo išankstinai privalomai įpareigojančios būtinybės mus „išlaisvina“ fenomenologinės redukcijos procedūros.

7. Intencionalinio santykio specifika

– Tai, į ką sąmonė nukreipta ir tai, ko jai trūksta, ji konstituoja kompensaciniais, į patirties horizontus nukreiptais aktais: pasak prancūzų fenomenologo E.Levino, „intencionalumas nereiškia to fakto, kad išorinis objektas užmezga ryšį su sąmone, tai nereiškia ir to, kad kaip nors susiejamos kokios nors dvi psichinės būsenos – intencionalinis santykis neturi ekvivalento tarp realių objektų galimai egzistuojančių santykių srityje. Intencionalinis santykis yra esmingai prasmės suteikimo aktas (Sinngebung).

– Tačiau pohusserlinėje fenomenologijoje intencionalumo samprata modifikuojama grynosios imanencijos atsisakymo kryptimi:
filosofinė sąmonė nėra traktuojama autorizuotai kaip savo paties sąmonės„grynosios vidujybės“ intencionalinių aktų aprašymas, tuomet ją reikėtų pripažinti kaip transcendenciją, kaip ex-sistence, kaip žmogaus buvimo anapus saves paties charakteristiką, o tai jau egzistencinės fenomenologijos problematikos plėtra M.Heideggerio, M.Merleau-Ponty, J.-P.Sartre`o darbuose

– Intencionalumo samprata įgalina bent jau ambicijų prasme išvengti „sąmonės būsenų, pavyzdžiui, pažintinių būsenų“ išgryninimo imperatyvios prielaidos, nes atsisakoma svarstyti kantiškąjį „pažinimo galimybių“ klausimą ir orientuojamasi į realų pažintinio (intencionalinio) akto įgyvendinimą, „išpildymą“ (į tai, kas išpildoma duoto filosofinio „režimo“ ribose) transcendentalinio Ego struktūrose.

8. Sąmonės intencionalinių aktų daugiasluoksniškumo ir daugiaparadigmiškumo samprata

a) Sąmonė gali būti nukreipta į išorę, į materialių objektų pasaulį, ir, mes jau turime pirminį sąmonės intencionalinių aktų sluoksnį, kurį sudaro įvairiausių įspūdžių srautas, tačiau, kita vertus, šiam nukreitumui būdinga daugiaparadigminė struktūra – to paties nukreiptumo viduje slypi įprasminančio alternatyvinio pasirinkimo galimybės, pavyzdžiui, psichologijoje žinomas percepcijos fenomenas, kuomet ta pati figūra suvokiama arba kaip „vaza“, arba kaip „veido profilis“, sudėtingesnis pavyzdys – „daugiaparadigminis grynosios atribucijos testas kaip asmenybės diagnostinis testas (rodomos dėmės popieriaus lape, kurias pacientas turi prasmingai artikuliuoti bei struktūruoti).

b) Tačiau galima perkelti dėmesio centrą nuo išorinio pasaulio daiktų į pačią save, ji gali būti nukreipta pati į save ir paversti tą įspūdžių srautą dėmesio objektu. Atsiranda antrasis sąmonės intencionalinių aktų srautas – refleksija.

a. Sąmonės intencionalumo sampratoje parodoma tai, kad sąmonės aktai gali „pabėgti“ iš Ego kontrolės bei priežiūros veikimo zonos, vadinasi, sąmonė gali susikeisti vietomis su Ego, ji gali „užšifruoti Ego apraiškas, jas „paslėpti“, tačiau refleksijos būdu įmanoma „atskleisti“, reanimuoti už sąmoningų veiksmų „stovintį“ žmogiškąjį „aš“. Vadinasi,

b. Fenomenologijai principinę reikšmę turi skirtumas tarp sąmonės ir jos „valdovo“, to, kieno nuosavybėje ji randasi, t.y. skirtumas tarp sąmonės ir „aš“. Jeigu yra sąmonės nukreiptumas, jos nusiteikimas, „nusitaikymas“ tai yra ir ją nukreipiantis autorius, t.y. „aš“, nors šis „autorius“ neretai veikia „anonimiškai“ ar „spontaniškai“, ar, net instinktyviai.

9. Skirtumas tarp descartiškosios ir husserliškosios santykio „sąmonė – aš“ sampratų

a) Kaip „Aš“ ir sąmonės tapatinimo iniciatorių fenomenologai įvardija R.Descartesą ir jo garsiąją tezę „Cogito ergo sum“. Tad ką ši tezė reiškia?

„Kiekvienas žmogus įsitikinęs, kad jis egzistuoja. Tuo abejoti neįmanoma. Refleksijoje lengvai įsitikinama tuo, jog pats žmogus valdo savo „aš“, kuris paklūsta jo norams, tačiau egzistuoja kažkas, kas jam nepaklūsta, pavyzdžiui, fiziologiniai procesai. Tad Descarteso požiūriu, „aš“ – centras, kurio komandoms paklūsta visos žmogui pavaldžios žmogiškumo apraiškos. Šio centro egzistavimą rodo, pagal Descartesą, mąstymas, t.y. mąstymo fakto įsisąmoninimas. Tačiau iš to seka, kad „aš“ yra tapatinamas su mano paties sąmone.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2693 žodžiai iš 8692 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.