1. Žodį “filosofija” pirmasis pavartojo Sokratas teigdamas, jog žmogus privalo mokytis filosofijos, tam kad būtų laimingas.
Žodis “filosofija” yra graikiškos kilmės. Veiksmažodis “philein” reiškia “mylėti”; “sophia” iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir, visų pirma, aukštesnįjį žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Taigi “sophos” iš pradžių reiškė žmogų, kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą, o vėliau – pirmiausia “išminčių”. Todėl “filosofija” dažniausiai verčiama kaip “išminties meilė”.
Jau PITAGORAS (apie 590-500), atrodo, vartojo šį žodį. HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) šnekėjo apie filosofus. Bet tik SOKRATAS (470-399) suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. SOKRATO ir išmintingosios Diotimos pokalbyje PLATONAS (427-347) nusako filosofiją kaip išminties meilę. Taigi, žmogus privalo mokytis filosofijos, tam kad būtų išmintingas.
2. Filosofija nėra mitologijos tęsinys, nes joje neišlieka teorinis pasaulio aiškinimo būdas.
Su šiuo teiginiu aš negaliu ginčytis.
3. Filosofavimas prasideda nuo nuostabos, abejonės, t.y. kai pasaulis praranda problemiškumą.
Filosofinis klausimas prasideda tada, kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaimesuprantamybę ir įprastumą. Tradicija mini du filosofinio klausimo impulsus: nuostabą ir abejonę. Anot K.Jasperso, tai atsitinka visų pirma “ribinėse situacijose”, kaip antai mirties akivaizdoje, kenčiant, kovojant, suvokiant savo kaltę ir t.t. Dažnai iš įprastos kasdienybės mums padeda ištrūkti ramybė ir vienatvė. “Filosofavimas – tai lyg pabudimas iš pririštumo prie gyvenimo reikalų”. Taigi pataisant duotą teiginį galima pasakyti taip: filosofavimas prasideda nuo nuostabos, abejonės, t.y. kai pasaulis atranda problemiškumą.
4. Religijos ir filosofijos santykis paprastai apibūdinamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.
Dažnai religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Tradicija yra išbandžiusi praktiškai visas šio santykio galimybes. Tai aiškėja iš tokio sugretinimo:
• Religija ir filosofija neturi nieko bendro.
• Religija ir filosofija prieštarauja viena kitai.
Čia esama dviejų galimybių:
Religija contra filosofija: tikėjimas įsitvirtina kaip proto priešybė ir atmeta filosofiją.
Filosofija contra religija: filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujantį protui dalyką.
• Religija ir filosofija sudaro vienovę.
Čia vėl esama dviejų galimybių:
Iš religijos pusės: čia turima omeny visų pirma tą “krikščioniškąją filosofiją”, kurią išreiškia principas: Credo ut intelligam (Tikiu, kad suprasčiau, AUGUSTINAS).
Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu.
• Religija ir filosofija yra skirtingos, tačiau viena su kita susijusios prasmių plotmės.
Religija visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, absoliuto, šventybės ir t.t.), “tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo” (O. SPANN); taigi religija yra “viso žmogaus egzistencinis saitas” su šiuo prasmės pagrindu (K. RAHNER). Religijos svarbiausias komponentas yra tai, kad žmogus per minėtą egzistencinį saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą (išganymo vyksmą) liudija mitai, tradicijos arba knygos. Kaip tik šis prasmės pagrindo “pats-iš-savęs” yra problema. Jei prasmės pagrindą traktuosime kaip “visiškai kitą”, absoliutą, neišmatuojamą paslaptį, tai iš šio dieviškojo prasmės pagrindo kylantis judesys nėra žmogaus kontroliuojamas dalykas. Tai, ką prasmės pagrindas apreiškia, būna nulemta tik neišmatuojamos paties prasmės pagrindo laisvės ir nepriklauso nuo žmogaus. Kalbama apie tai, kas yra aukščiau proto, priešingai negu protingi arba neprotingi dalykai.
Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų.
Taigi skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusės geriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Tačiau koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati: egzistencijos nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. Religija atlieka šią funkciją, įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį, filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas, to nedaro.