Filosofija
5 (100%) 1 vote

Filosofija

1121

Kūryba – tai įvairiausia żmonių kultūrinė veikla. Pastaruoju metu vis labiau įsitikinama kūrybiškumo svarba moksliniame pażinime bei technikoje. Stokojant kūrybiškumo, negali būti vaisinga nei politinė, nei ekonominė veikla, žmonės negali doroviškai samonėti tobulinti savo tarpusavio santykius.

Kūrybinei veiklai yra būdinga laisvė nuo išorinės (gamtinės ar

socialinės) būtinybės. Kūryba kyla ne iš išorinės, o iš subjektyviosios paties kūrėjo būtinybės. Dėl to kūryba visada pasiżymi savaimingumu, spontaniškumu, jos rezultatuose atsispindi kūrėjo individualybė, jo subjektyvumas.

Kūrybiškumu pasiżymi ir tokia savita dvasinės żmonių kultūros sritis, kaip filosofija. Filosofija yra savitas kultūros reiškinys, tai tam tikra, savita pażinimo rūšis.

Viena iš seniausių żmonų kultūros sričių, filosofija, buvo kuriama ir vystoma tūkstantmečiais. Vis dėl to tiksliai paaiškinti, kas yra filosofija, turint galvoje jos istorinės raidos sudėtingumą bei prieštaringumą, ir šiandien nėra paprasta. Visais laikais pavieniai mąstytojai ir ištisos jų mokyklos svarbiausiomis laikė skirtingas problemas, ne vienodai jas sprendė, vadovavosi skirtingais metodais. Skirtingai jie suprato ir pačią filosofiją, jos objektą, specifiką visuomeninę paskirtį. Skirtingų nuomonių šiais klausimais laikosi ir šiuolaikiniai mąstytojai. Toks nuomonių nevienodumas nėra mąstytojų savivalės rezultatas. Tą nevienodumą nulemia mąstytojo individualybę, istorinę bei kultūrinę jo gyvenimo aplinka. Tačiau tai dażnai nulemia ir filosofijos objekto savitumas.

Skirtingos mokslo šakos kelia sau tikslą pażinti įairius tikrovės reiškinius, t. y. siekia paaiškinti jų tarpusavio priklausomybę, prieżastis, struktūrą, dėsningumus, nusakyti, kokie jie yra objektyviai, “ patys savaime „, maksimaliai eliminuojant tyrėjo individualų ir istorinį subjektyvumą. Objektyvių sąlygų, priežasčių bei dėsningumų pożiūriu żmonės stengiasi pażinti ne tik aplinkos daiktus, bet ir save pačius. Jie pażįsta save kaip gamtos dalį, kaip objektyvių prieżasčių sąlygojamą gyvą būtybę, kaip objektą tarp objektų. Tačiau żmonės pażįsta save ir kaip aktyvų, santykiškai laisvą, kūrybišką subjektą, kuris sąmoningai nusistatytais tikslais pakyla virš gamtinio determinizmo ir, juo remdamasis, kuria savitą, żmogišką, kultūrinį determinizmą. Dėl to ir tikrovę żmonųs pażįsta ne vien kaip išorinės būtinybės viešpatiją, bet ir kaip aktyvios, laisvos, pertvarkančios savo veiklos, savo istorinių tikslų, savo kūrybinių potencijų realizavimo sritį.

Pażindamas save kaip santykiškai gamtos ir istorijos atżvilgiu laisvą, aktyvų subjektą, żmogus įgyja galimybę pażinti save ir kaip visuomeninių veiksnių sąlygojamą būtybę, kaip visuomenį subjektą, taip pat ir pačius visuomeninius veiksnius, jų prigimtį ir raidą. Tai padeda ir individui suvokti save kaip visuomeninės bendrijos narį ir kartu kaip nuo jos skirtingą, santykinai nepriklausomą individualią asmenybą, kelti klausimus dėl savo subjektyvumo ir unikalumo, formuoti vertybines savo nuostatas, tvarkyti savo likimą, įprasminti savo gyvenimą.

Pażinimo procese żmonės tiria ne tik atskiras tikrovės sritis, bet ir kelia klausimus dėl savo santykio su tikrove apskritai, savo būties specifikos, savo gyvenimo prasmės.Tokiu būdu palaipsniui einama prie bendrojo pasaulio supratimo, apimančio żmogų ir tikrovę, kaip subjektą ir objektą, jų tarpusavio santykius.

Žmogus ir tikrovė istoriškai kintančiame santykyje ir yra filosofijos, kaip savitos pażinimo rūšies, tyrimo sritis. Filosofija

bendriausiais aspektais aiškina besivystančią tikrovę ir visuomeniškai sąlygojamą, istoriškai kintantį żmogaus santykį su ja. Apytikriai skiriami du żmogaus santykio su tikrove aspektai – pażintinis ir vertybinis: kokia yra tikrovė pati savaime ir žmogaus vieta joje; kokia yra żmogaus gyvenimo prasmė, kaip jam dera gyventi, ko jis privalo siekti, kad realizuotų savo žmogiškąją paskirtį?

Šiais aspektais aiškinant żmogaus santykį su tikrove, kyla daug

konkretesnių klausimų: kaip mes galime pażinti tikrovę ir save, kokia yra tikrovė iš esmės – materiali ar ideali, kaip paaiškinti materiją ir idealybę? Kokios yra pagrindinės żmonių veiklos sąlygos, kas lemia żmonių siekius ir veiksmus? Kas yra gėris ir grożis, ar tai objektyvios daiktų savybės, ar tik żmogaus sąmonės vaisius? Kiek żmogus yra laisvas ir kiek jis gali būti atsakingas uż savo veiksmus? I.Kantas savo veikale “ Grynojo proto kritika “ bendriausius żmogaus būties klausimus šitaip glaustai suformulavo:

1. Ką aš galiu żinoti?

2. Ką aš privalau daryti?

3. Ko aš galiu tikėtis?

Tokie arba panašūs klausimai żmonėms kyla praktinėje istorinje jų veikloje ir asmeniniuose išgyvenimuose, moksle ir ikimoksliniame pażinime. Šitokie klausimai buvo keliami tolimoje praeityje, jie kyla ir šiandien, naujais aspektais neabejotinai jie kils ir ateityje. Panašūs klausimai, bendriausiais aspektais apimantys żmogaus ir tikrovės santykį, ir yra filosofinio pažinimo gairės.

Filosofijos raidoje susiformavo skirtingi żmogaus santykio su

tikrove aiškinimo būdai. Labai apytikriai galima išskirti du tokio aiškinimo tipus. Vienu atveju, aiškinant żmogaus ir tikrovės, kaip subjekto ir objekto,
santykį, samprotavimų pagrindu imamas objektas ( objektyvioji tikrovė, būtis, substancija ). Bendrųjų objekto savybių pagrindu yra aiškinamas ir żmogus kaip subjektas, jo būties savitumas, jo santykis su tikrove, to santykio pobūdis. Kitu atveju, aiškinant żmogaus ir tikrovės santykį, akcentuojamas subjektas, turint galvoje tokius esminius jo bruożus – aktyvumą, kūrybiškumą, valios laisvę, sąmomoningą vertybinę nuostatą ir pan. Einant nuo objekto prie subjekto arba priešingai, aiškinant żmogaus ir tikrovės santykius, atsiremiama į fundamentalias, istoriškai susiformavusias metodologines filosofijos pozicijas. Ir praeityje, ir mūsų laikais šių pozicijų skirtumai ypač ryškūs pagrindinėse filosofinėse disciplinose – pażinimo teorijoje, etikoje, estetikoje.

Filosofijos objekto daugiaplaniškumas suteikia filosofinei kūrybai specifinių bruożų.

Vienas iš esminių filosofinio aiškinimo bruożų yra tas, kad aiškinimo objektu nelaikoma kokia nors konkreti tikrovės sritis, kas būdinga kitiems mokslams. Todėl filosofija neoperuoja tokia tikrovės medżiaga ( duomenimis, faktais – natūraliais ar idealiais ) kaip kiti mokslai, nesiremia empiriniais tyrimais, nesinaudoja matematiniais apskaičiavimais. Bet tai nereiškia, kad filosofija neatsiżvelgia į atitinkamas objektyviosios tikrovės (kai kada ir subjektyviosios tikrovės – sąmonės ) duotybes, nesiekia jomis remtis. Tik tos duotybės yra specifinio pobūdżio, jos yra savaip konstatuojamos, apibrėżiamos, dażnai nėra visuotinai pripażįstamos. Dėl to ir filosofinės problemos nėra taip tiksliai, kaip kituose moksluose, formuluojamos, o jas keliant, dażnai nėra tiksliai atskiriama tai, kas pażinta ir nepažinta, išaiškinta ir neišaiškinta. Todėl filosofinis pażinimas daug didesnę nei kiti mokslai reikšmę teikia aiškinimui, interpretacijai,tuo pačiu ir kūrybai. Iš filosofijos neįmanoma reikalauti grieżtai eliminuoti mąstytojo individualų arba istorinį subjektyvumą, kuris dażnai yra būtina filosofinio tikrovės bei żmogaus santykio aiškinimo sąlyga.

Daugelis mąstytojų, aiškindami żmogaus ir tikrovės santykį, pirmenybę teikia bendrųjė tikrovės savybiė aiškinimui. Savo intencija tokie mąstytojai dażnai nesiskiria nuo kitų mokslų atstovų. Pastarieji użsibrėżia sau tikslą pażinti konkrečių objektyviosios tikrovės sričių struktūrą, prieżastis,dėsningumus, o filosofai siekia paaiškinti bendriausias objektyviosios tikrovės savybes, jos prigimtį, savitumą. Tikrovę įvairūs mąstytojai supranta ir kaip būtį apskritai, ir kaip idealią substanciją, ir kaip materiją. Šie panašumai įgalina obkektyvistinės pakraipos filosofą remtis kitų mokslų żiniomis, problemomis, bendrosiomis teorijomis, operuoti tuos mokslus dominančia tikrovės medżiaga. Su kitais mokslais šitokios pakraipos filosofiją sieja ir tai , kad ji tiria tokias problemas, kaip judėjimas, dėsningumas, prieżastingumas, sistema ir pan. , kurios neišvengiamai kyla ir kitiems mokslams. Dėl tokio artumo su kitais mokslais filosofija ne kartą yra spekuliatyviai apčiuopusi arba nuspėjusi labai realių problemų, kurios ilgainiui tapo tiesioginiu vienos ar kitos mokslo šakos objektu.

Ir dabartiniu metu ne viena reali problema ( pav., pasaulio begalybė ), stokojant specialių duomenų ir atitinkamų metodų,

negali būti analizuojami kitaip, kaip tik abstrakčiais filosofiniais samprotavimais.

Orientacija į bendrųjų objektyviosios tikrovės savybių tyrimą, siekimas šių savybių pagrindu aiškinti żmogų, jo veiklą, jo būties savitumą buvo būdinga ikimarksistiniam materializmui, taip pat kai kurioms objektyviojo idealizmo atmainoms. Šitokios orientacijos filosofija siekė savo teiginius bei išvadas pagrįsti moksliškai. Tokios tradicijos pagrindu susikūrė ir marksistinė filosofija, siekusi objektyviai paaiškinti ne tik gamtą, bet ir visuomenę.

Tos filosofinės teorijos, kurios, aiškindamos żmogaus ir tikrovės santykį, pirmenybę teikia subjekto analizei, interpretacija naudojasi kur kas plačiau. Pirminėmis duotybėmis, nuo kurių konstatavimo einama prie bendresnių samprotavimų, šiuo atveju paprastai yra laikomi kai kurie paties subjekto, kaip asmenybės, sąmonės fenomenai ( savimonė, proto idėjos, refleksija ir kt.), subjektyvūs išgyvenimai. Savistabos bei savianalizės būdu dażniausiai šitai konstatuoja pati filosofuojanti asmenybė. Šiuo atveju operuojama ne objektyviosios, bet subjektyviosios realybės duotybėmis, einama prie racionalių apibendrinančių samprotavimų. Dażniausiai apsiribojama tik żmogaus ir tikrovės santykio subjektyviosios pusės arba įvairių sąmonės, subjektyvumo aspektų apibūdinamu ir nesiekiama objektyviosios tikrovės aiškinimo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1517 žodžiai iš 3005 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.