Filosofijos atsiradimas
5 (100%) 1 vote

Filosofijos atsiradimas

Filosofija

Filosofujai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausymus: kodėl, iš ko, kaip, kam ? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausymus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Trumpai betariant, žmogus iš prigimties yra filosofas. Iš čia jau galima numanyti, kokią reikšmę gali turėti filosofinė kultūra žmogaus gyvenimui. Jei filosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai ašku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusistatymas gyvenime.

Neįsileidžiant net į žmogaus laisvės problemą, pigu pastebėti, jog aukščiausias sąmoningumo laipsnis suteikia žmogui didžiausios laisvės požymį. “Pažink tiesą, – dažnai girdime.- ir tiesa padarys jus laisvus”. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime.

Kad taip iš tikro yra, lengva įsitikinti pažvelgus į žmonijos istoriją. Čia matome, jog beveik nėra buvę žymesnių kultūringų judesių, kurie nebuvo surišti su smarkesniu filosofinės minties krutėjimu. Pažangos laimėjimai paprastai buvo vykdomi vardan idėjų, kuriios, taip ar šiaip, sudarydavo organines naujos filosofinės pasaulėžiūros dalis. Ir juo laisvesnės buvo šitos idėjos nuo konservatingos gyvenimo prievartos, juo gilersnę pervartą jos vykdydavo pačiam gyvenime.

Šis dėsnis turi reikšmę tiek atskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime: naujai filosofų pagamintos idėjos palengvėl praplinta miniose ir veikia jų dorinį nusistatymą. Reik, deje, prie šios progos pridurti, jog pigios filosofinės idėjos lengviau praplinta tarp žmonių, nekaip mokslingai nudirbta filosofinė sistema, nes filosofinės atotraukos viršūnės beveik neprieinamos žmonėms, neturimtiems tam tikro pasiruošimo. Bet tai ne tiek filosofijos, kiek žmonių netobulumas. (filosfijos reikšmė žmogui : pagal Biržį)

Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ar dvasinės – problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausymų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina filosofiją ir pasaulėžiūrą. Su tokia nuomuone negalima sutikti. Visų pirma pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys – žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys – ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose.

Trumpai tariant, filosofijos tapatinimas su pasaulėžiūra yra klaida. Bet ne mažesnė klaida būtų ir jos reikšmės pasaulėžiūrai neįvertinimas. Įvairiais būdais patekusios į žmonių sąmonę, filosofinės idėjos daro didelį poveikį jų pasaulėžiūrinei orientacijai, kartu didesniu ar mažesniu mastu veikia epochos kultūrą.

Taigi filosofija yra ne viena iš daugelio kultūros apraiškų, o veikiau jos šerdis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mintyjimo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams. Filosofinės idėjos, pagavusios mases, ne tik keičia jų požiūrį į pasaulį, bet gali turėti lemtingos įtakos radikaliam jo pertvarkymui.

Vakarų Romos imperijos žlugimas, senovės graikų kultūros židinių rusenimas Bizantyjoje, sąlytis su arabų ir žydų kultūromis, frankų, germanų imperijų susidarymas, anglosaksų politinė integracija ir jų kultūros vystimasis, krikščionybės ekonominis, politinis ir ideologinis įsigalėjimas, kryžiaus žygiai, miestų kūrimasis, feodalizmo formavimasis ir įsigalėjimas, feodalizmo epochos socialiniai, politiniai, ideologiniai prieštaravimai, etniniai, konfesiniai, kultūriniai, procesai bei sąjūdžiai – toks buvo istorinis viduramžių filosofijos Vakarų Europoje fonas.

Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra monoteizmo įsigalėjimas. Materialaus gyvenimo pagrindas yra feodalinė ekonomikos santvarka. Šie procesai vyko ir Vakaruose, ir Rytuose: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, o Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose – islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai –
Europoje. Krikščionybės, kaip bendriausios sintezės, kaip bendriausios feodalinės santvarkos sankcijos, įsigalėjimą viduramžiais sąlygojo daugelis aplinkybių. Pirmiausia krikščionys, dar Romos viešpatavimo lailais sukūrė svarbiausias savo tikėjimo dogmas, teologijos pagrindus ir bažnytinė organizaciją.

Antra krikščionybės įsigalėjimo sąlyga buvo jos atliekamas socialinis vaidmuo. Steigdami religines bendruomenes, kurios žmones griežtai dalijo į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, krikščionių dvasininkai stimuliavo ne tik psichologinį, bet socialinį žmonių vienijimąsi, visuomeninio bendravimo formų ir normų raidą. Trečia krikščionybės įsitvirtinimo sąlyga buvo sėkmingas bažnyčios manipuliavimas ideologinėmis religijos galimybėmis. Teigdama principinė žmonių lygybė prieš Dievą, krikščionybė psichologiškai kompensavo ne tik feodalinės visuomenės faktinė socialinė nelygybė, bet ir idėjinį bei moralinį žmogaus persiorientavimą : priklausydamas visų pirma nuo žmogaus, religinės dorovės turinio relizavimas konkrečiu gyvenimu žmogui garantavo universalias ir absoliučias to meto vertybes. Labai svarbus buvo ir bažnyčios ekonominės galios augimas. Skelbdama abejingumą ir net panieką tokioms žemiškoms “tuštybėms”, kiap turtas, materialinė gerovė, prabanga, bažnyčia tapo stambiausiu viduramžių feodalu.

Viduramžių kultūrą esmingiausiai apibūdinančiais bruožais laikomi jos pasaulėžiūros teocentrizmas ir pasaulėjautos antropocentrizmas. Viduramžių pasaulėžiūros teocentrizmas glūdi pačioje krikščionių Dievo sampratoje. Krikščioniškas tikėjimas gimė iš beteisiškiausių Romos imperijos sluoksniųdvasinio pasipriešinimo, subrandinusio radikalų esamo pasaulio neigimą, nes tik vilti, jog teisybė, nors ir ne šiame pasaulyje, vis dėlto yra, pavergtiems ir nevilties iškamuotiems žmonėmsbuvo vienintelis akstinas gyventi, bųti pasaulyje. Rytų monoteistinės religijos “šio” ir “ano” pasaulio skirtingumo neakcentavo taip radikaliai, kad faktiškai visa “žemiškoji būtis” – ir jos materialybė, ir idealybė – atsidurtų neigimo lauke. Budizmas ir islamas empirinė būtį laikė nors ir netobula, nepakankama, tačiau ir nelaikė priešišką neempirinei. Vakarų monoteizmo – krikščionybės – ontologinė nuostatą paveikė graikų racionalizmas, kuris pirmąsyk žmogaus savivokos istorijoje idealybė atskyrė nuo materialybės, realumo prioritetą atiduodamas idealybėi. Krikščionių tikėjime Dievas yra visagalis, tobulas, teisingas ir geras. Jo – kaip visagalio – sukurtas dangus, žemė, kalnai, vandenys, siela, kūnas – visa žemė ir visa žemėje. Viskas esą Dievo galioje ir valioje. (Tai – požiūrio į pasaulį teocentriškumo pagrindas). Viskas žemėje – nuo žvaigždžių ir saulės iki vabalo ir žolės – skirta žmogui, ir žmogus, kurį Dievas apdovanojės valios ir proto laisve, didžia dalimi atsakingas už šį pasaulį ir už save. (Tai krikščioniškosios psaulio pajautos antropocentrizmas).

Nors filosofijai beveik 3000 metų, tačiau tik 17a. pradžioje būties problematika buvo pavadinta “ontologija” (graikiškai “ontos” – tai, kas yra, esamybė ir “logos” – mokslas). Dabar akivaizdu kad ontologija yra pagrindinė filosofijos dalis, kuri dažnai dar vadinama ir metafizika. Filosofijos istorijoje ontologijos ribų klausimas nuolat diskutuojamas. Kartais ontologija suprantama kaip filosofija apie visus tikrovės dalykus (ontinė tikrovės refleksija), kartais ji susiaurinama iki “būties” tikrovės aptarties, o kartais visai apeinama (pvz. marksizme).

Į klausimą – kas yra? – atsakymo ieškota dar ikifilosofijoje – mituose ir indų vėdose (sanskrite “vėda” – žinojimas. Vėdos – himnai, kuriuose aprašomas gyvenimas 12-13 a.p.K.).Jose būties idėja aptariama kaip pasaulio atsiradimo idėja. Indų ikifilosofijoje būtis atsiranda , ji turi pradžią. Šie samprotavimai api būtį filosofijai labai reikšmingi, nes europiniame mąstyme interpretuojamos tos pačios mintys.

Europoje seniausios mintys apie pasaulio kilmę užfiksuotos garikų kosmologinės mitologijos kūrėjo Hesiodo “Teogonijoje “ 8 a.p.K. Būtiessąvoka dar nežinoma. Nekalba apie būtį ir pirmieji Europos filosofai Talis (624-547), Anaksimenas (588-525), Anaksimandras (610-546). Jie buvo natūrfilosofai ir kėlė klausimą apie pasaulio daiktų pradus. Pradas (“archė” –pirmapradis ) – medžiaga, iš kurios atsiranda ir į kurią žudami sugrįžta visi daiktai ir pats pasaulis. Taliui tai –vanduo, Anaksimenui – oras, Anaksimandrui – apeironas ( neapibrėžtumas ).

pirmieji filosofai pradėję vartoti sąvoką “būtis”, yra elėjiečiai (iš Elėjos miesto). Žymiausias iš jų – Parmenidas (540-470). Parmenidas yra idėjos apie amžiną , nekintančią būtį pradininkas. Būtis yra tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Nebūties nėra, ji net nemąstoma. Jeigu nebūtis būtų, būtų atsiradimas ir išnykimas,bet taip nėra, todėl tėra tik būtis, o iš nieko negali būti niekas.

visiškai priešingas pažiūras tolomesnėms interpretacijoms paliko Parmenido amžininkas Heraklitas iš Efeso (544-480). Nors pasaulis amžinas, tačiau jis nuolat kinta. Visko pradžia ir pabaiga – ugnis. Būties kaip ir nėra, nes tesireiškia amžinas tapsmas. Kaip ugnis atsiranda lauže sudegant
visa gimsta dėl to, kad kas nors miršta. Visą kitimą valdo kosminis protas – logosas, kuris taip pat amžinas. Logoso idėja tebeinterpretuojama filosofijoje iki šiolei.

Daugelio pradų koncepciją sukųrė Anaksagoras (504-428). Pradų – gemalų (homeomerijų) labai daug. Jų tiek, kiek ir kokybių. ši koncepcija buvo inetrpretuojama Naujaisias laikais.

Nepaprastai originalią ontologiją sukūrė pitagoriečiai. Pitagotui (6-5 a.p.K. sandūra) pirmasis pradas – skaičius, nes daiktų sandara priklauso nuo proporcijų. Taigi skaičius – modelis, iš kurio formuojasi taškai, linijos ir figūros. Skaičius – reali gamtos jėga, formuojanti daiktus.

Materialistiškai mąstė Demokritas (460-370). Jam būtis – amžini vienarūšiai ir nedalomi atomai, kurie nematomi ir tesiskiria forma, tvarka ir padėtimi erdvėje. Filosofas tikroviška pripažino ir nebūtį, kuri yra absoliuti tuštuma, pripildyta atomų. Ši pažiūra apie tuštuma išsilaikė iki 20 a., nors tebeinterpretuojama iki šiol.

Objektivaus idealizmo pradininkas Platonas (427-347) kaip ir filosofai elėjiečiai būtimi tepripažino tiktai tai, kas amžina, nekintama. Šių savybių neturi nė vienas materialus daiktas. Kintantys daiktai, bet kurie dalis turintys kūnai, erdvė,kurioje tie kūnai yra, būčiai nepriklauso. Dalių neturi tik amžinos, nemirtingos, nekintančios bekūnės formuotės – idėjos. Tai ir yra tikroji būtis. Ji pojūčiais neaptinkama ir teprieinama protui. Jutiminio pasailio “nėra”, nes tai tik idėjų šešėliai, atsiradę idėjos ir medžiagos sąjungoje. Dėl to ir kūniškų daiktų esmės yra jų amžinos idėjos. Idėjų daug tačiau jas jungia vieningumas. Tas vieningumas pats savaime nėra būtis, bet dar kažkas aukščiu už būtį, už egzistavimą, už daugį. Vieningumas yra jėga, garantuojanti atskiaras idėjas ir jų priklausomybę vieningumui. Vieningumas yra aukščiausia gėris, jis yra anpus būties ir nepasiekiamas net protui. Apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis nesireiškia. Vėliu tai buvo pavadinta transcendentiškumu. pasaulyje viskas tvarkinga, harmoninga. Tačiau jeigu yra tvarka, turi būti ir tvarkdarys. Pagl Platoną, tai Dievas – Demiurgas.Savyje jis neturi nei idėjų nei medžiagos, bet iš amžinųjų idėjų ir medžiagos sukūrė esamą pasaulį.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1972 žodžiai iš 5924 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.