TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………….. 3
1. Filosofijos sąvoka ir filosofijos jos atsiradimo šaltiniai…………………………………………… 4
3. Filosofijos ryšys žmogaus gyvenime…………………………………………………………………….. 7
4. Filosofija ir mokslas……………………………………………………………………………………………. 9
Išvados………………………………………………………………………………………………………………….. 12
Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………14
ĮVADAS
Beveik visuose filosofijos esmę aptariančiuose rašiniuose rasime teiginį, kad atsakyti į klausimą kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofai mokslininkai, nes atsakymo paieška jau yra filosofavimas.
Geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo pasaulis.
Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug. Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.
Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.
Darbo tikslas: apžvelgti filosofijos atsiradimo šaltinius, kokią įtaką filosofija yra žmogaus gyvenime ir moksle.
1. FILOSOFIJOS SĄVOKA IR FILOSOFIJOS JOS ATSIRADIMO ŠALTINIAI
Filosofija – mokslas apie visuotinus būties (t.y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus.
Filosofijos atsiradimas reiškė naują vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujos pažinimo sferos susiformavimą.
Prieš filosofijos atsiradimą visuomeninėje sąmonėje dominavo mitai ir religija. Galima daryti prielaidą, kad mitas, susijęs su magija, buvo svarbiausia visuomenės sąmonės forma, įgalinanti žmogų pažvelgti į pasaulį ir gyvenimą visuminiame pavidale.
Mitinėje pasaulėžiūroje reiškėsi tiesioginis betarpiškas ir nekritinis žmogaus ryšys su gamtine ir visuomenine aplinka. Su tuo jausmu žmogus betarpiškai išauga iš savo aplinkos ir turi visas savybes, būdingas visiems kitiems aplinkos daiktams. Mitinis mąstymas neskiria fantazijoje atsiradusių objektų nuo tikrovės daiktų: net fantastiškiausi mitinės vaizduotės dariniai priimami kaip tikro pasaulio sudėtinės dalys. Magija papildo mitą ir tampa tikėjimu, kad simboliniai veiksmai turi betarpišką materialinę, sėkmingai veikiančią, jėgą. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad sudeginus kokio nors konkretaus žmogaus iškamšą ir pasakius užkeikimo žodžius, tas asmuo turi mirti.
Mitinė pasaulėžiūra, kaip religijos užuomazgos pradžia, tapo išvystyta religine pasaulėžiūra tada, kai mitinių vaizdinių objektus pradėjo suvokti kaip ne gamtinius (tiksliau – antgamtinius) ir juos pradėjo priešpastatyti gamtos daiktams. Religijoje jėgos, kurios valdo pasaulį ir žmogų, suprantamos kaip už pasaulio ir žmonijos esančios jėgos, kurių kontroliuoti žmogus negali. Tai nepaneigia ir kitokio religijos prigimties aiškinimo.
Mitologija ir religija buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelės. Apie filosofijos ištakas įdomiai rašo Karlas Jaspersas. Jis savo veikale „Filosofijos įvadas“ rašo:
„Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.
Tačiau pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vystymas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Jis duoda gyvastį filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.
Tolios ištakos yra įvairios. Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patvirtinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs.Būtyje filosofija labai jauna, kaip ir pats žmogus. Žmogaus matuojamas laiko vienetais: Visatai yra 10 – 15 mlrd. metų, Saulės sistemai – 4,5 mlrd., pirmosios gyvybės formos Žemėje atsirado prieš 3 mlrd. metų, aukštesnieji gyvūnai primatai – prieš 60 mln. metų, žmogaus protėviai primatai – prieš 25 mln. metų, žmogus – homo sapiens, t.y. išmintingas – prieš milijoną metų, civilizuotas žmogus (istorinis žmogus) – prieš šešis tūkstančius metų, o filosofuojantis žmogus pasirodė trijose Žemės planetos vietose – Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje – prieš 3 -2,5 tūkstančių metų. Vadinasi, mokslo duomenimis, filosofija, kaip ir kitos pažintinės žmogaus veiklos rūšys, yra ne materijos, bet dvasios tobulėjimo
rezultatas, nes fiziškai žmogus lyg ir nebesivysto.
Gimstant filosofijai žmogus tyrimuose pradeda vadovautis protu, daryti racionalias išvadas. Susiformuoja racionalistinė ir kritinė pozicija to meto pažinimo rezultatų atžvilgiu.
Šiuo požiūriu filosofijos atsiradimas žmogų tarsi „išlaisvina“ iš antgamtinių jėgų priklausomybės, sustiprina tikėjimą savo jėgomis, savo proto, mąstymo galiomis.
Be žmogaus sugebėjimo stebėtis, kentėti, bijoti mirties, nuolatos turėti viltį pažinime, t.y. filosofijos ištakų, slypinčių žmogaus sieloje, reikėjo ir palankių visuomeninio gyvenimo sąlygų. Viena šių sąlygų – vergų darbas, kuris leido atsirasti pakankamai skaičiui žmonių, nedirbančių sunkaus fizinio darbo. Fiziškai išsekęs žmogus atbunka ir laisvai mąstyti neįstengia. Taigi neabejotina, kad vergovė buvo būtina socialinė prielaida, tačiau ir jos neužteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija. Dabarties patyrimas įrodė, kad filosofavimui būtina pakankama asmeninė laisvė nuo valdžios žmonių. Ten, kur tvyro dvasinė priespauda, filosofija merdi. Taip atsitiko ir naujaisiais laikais komunizmo rėžimo šalyse. Antai Senovės Egipte asmeninės laisvės nepakako, nes galingas žynių sluoksnis mąstymo laivę draudė. Dėl to visose rytietiškos despotijos šalyse filosofinis mąstymas nesusiformavo. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki klasikinės, t.y. pavyzdinės, teorijos formos nepakito. Net iki šių dienų, palyginti su Vakarais, Rytų šalių filosofijoje išliko pirmapradė žymė. Rytų šalių filosofijas kai kurie mokslininkai vadina protofilosofija (gr. proto – pirmas) arba, geriausiu atveju, parafilosofija (gr. para – prie, šalia, nuo), t.y. sutrikusia filosofija, kurioje daug ikifilosofinio (mitologija) ar nefilosofinio (magija, mistika) pradų.
Vadinasi, istoriniai faktai rodo, kad filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Kaip tik dėl to klasikinės filosofijos tėvynė yra Senovės Graikija (ypač Atėnų polis), kurioje ir įvyko kultūros raidos šuolis, iki šiol stebinantis žmoniją, kaip tik dėl to sunyko filosofija fanatiškais viduramžiais ir totalitariniuose komunistiniuose rėžimuose naujaisiais laikais.
Be graikų kalbos žodžių phileo – myliu ir sophia – išmintis, filosofijos neįmanoma paaiškinti. Taigi, pats žodis filosofija yra kilęs iš graikų ir reiškia meilę išminčiai. VI a. pr. Kr. yra tik sąlyginis, istorinis filosofijos atsiradimo laikas. Filosofija kyla mąstymo ryšio su būtimi. Tai reiškia, istorine prasme filosofija atsirado kartu su žmogaus būties istorija. Filosofuoti žmogui yra neišvengiama – tai mąstymas.
Graikai buvo pirmieji pradėję aiškinti ir filosofinio pažinimo specifiką. Jie pirmieji aiškiai pasakė, kad tik dvasia gali įminti ir turėti pasaulio vietą. Sukritikavę mitus ir pradėję ieškoti dalykų esmės, graikai greitai suprato, kad išmintis tėra idealas, t.y. geidžiamas ir niekada netampantis aktu sąmonės (sielos) būvis, t.y. besistengiančiais būti išmintingais. Išmintis, o ji suprantama su žinojimu, pripažįstama aukščiausia dorybe. Jos siekti, artėti prie dievų, nes tik dievai kaip visažiniai yra išmintingi.