Filosofijos buties teorijos
5 (100%) 1 vote

Filosofijos buties teorijos

Filosofija painimo kultūros sistemoje

Filosofijos ir filosofavimo sąvokos

Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.

2. Neofilosofinių pažinimo būdų specifika (mitai, okultizmas, mokslas, menas,politinė ideologija, teologija) ir jų ryšiai bei skirtumai su filosofija

1.Mitai laikomi seniausia ikifilosofinio pažinimo forma. Graikiškai „mythos” reiškia šneką, žodį, pasakojimą. Mokslininkai mitus apibūdina kaip fantastinius pasakojimus apie kosmoso kilmę, pasaulio sandarą, žmonių kilmę, gyvenimo paslaptis ir pan. Tokių pasakojimų aptinkama visose filosofinio mąstymo brandos nepasiekusiose tautose. Mitai reiškėsi visais laikais, kaip visiškai savarankiška pažintinė veikla. Jie intensyviai kuriami ir dabar. Senovės mituose susiformavo religijos, meno formų, mokslo, filosofijos bei politinių teorijų pradmenys. Dabarties mitai reiškiasi religijos, meno, okultizmo ir politinės ideologijos pavidalais. Ryškiausias skirtumas tarp senovės ir naujausių laikų mitų yra dabarties minties kritiškumas bei tikrovės įvaizdžių loginis pagrindimas. Dabartinius politinės ideologijos bei socialinius mitus sunku atskirti. Atpažinti mitą gali tik filosofija. Kaip ir senovėje, socialinių mitų kūrėjai savo „atradimus” pateikia kaip šventą tiesą: mito kūrėjai kritikuoja visus, išskyrus save.

1.Okultizmas – lotyniškos kilmės sąvoka „occultus” – reiškia paslaptingumą, paslėptumą. Šiandien šia sąvoka žymima pažiūrų įvairovė, kurią vienija įsitikinimas, kad tikrovėje, t. y. gamtoje ir pačiame žmoguje, slypi mokslui neprieinamos jėgos, kurios gali suteikti pageidautinų žinių. Viena seniausių okultizmo atmainų – astrologija, t. y. tikėjimas žvaigždžių ir planetų magiška įtaka pasaulio ir žmonių likimui. Senas reiškinys yra ir spiritizmas, t. y. tikėjimas galimybe bendrauti su dvasiomis ir iš jų gauti kitais būdais neprieinamą informaciją. Visiškai šiuolaikiškas spiritizmo metodas tapo ufonautika, t. y. sugebėjimas gauti žinių iš kosmoso „ateivių”. Okultizmas yra glaudžiai susijęs su magija ir mistika. Magija – ir pažiūrų ir veiksmų visuma, pripažįstanti antgamtinės įtaigos jėgą, kurią panaudojus galima veikti gamtos reiškinius ir žmonių gyvenimą, siekiant gerų ir blogų tikslų. Mistika pripažįsta, kad pasaulyje yra antgamtinė dvasinė jėga arba antgamtinis dvasinis pradas, būtinai absoliutus Dievas. Teosofija, tai religinių koncepcijų visuma, mokanti būdų, kaip su antgamtine dievybe susilieti, kaip pažinti pasaulio paslaptis. Antroposofija skelbia, kad „aukščiausias žinojimas” intuityviai, t. y. viršprotiškai, pažinti gyvenimo paslaptis, prieinamas visiems to siekiantiems žmonėms.

Teologija. Religija dažniausiai aiškinama kaip savarankiškas žmogaus santykis su Dievu, t. y. su esybe, kuri visada tyli ir niekada nepasirodo. G. Hegeliui religija yra vidurinė Absoliuto savęs pažinimo pakopa tarp meno ir filosofijos. Religija – tikėjimo dalykas. Ji aiškina ir pasaulį, ir žmogų, ir antgamtinį pasaulį. Religijos paskirtis – išgelbėti žmogų patį nuo savęs, nes, religijos požiūriu, išsigelbėjimas vyksta pačiame žmoguje, tiksliau, jo sieloje, jeigu ši siela pripažįstama a priori. Filosofija religijos fenomeną bando aiškintis žmogaus proto galiomis. Filosofija Dievo buvimą paneigia, Dievo buvimu abejoja, Dievo buvimą įrodo. Teologijai Dievo buvimas visada „aiškus”, nes šventose knygose surašyti dalykai be išlygų priimami kaip Dievo apreikštos tiesos. Taigi teologija yra žinių sistema (teorija) apie Dievą, Jo esmę, veiklą, paremta paties Dievo apreikštomis tiesomis. Teologai jau „žino” tiesą, kurią reikia tik pagrįsti prigimtinio proto samprotavimais, nes, pasak Aurelijaus Augustino, teologija siekia pažinti protu tai, kuo tikima.

Menas yra nuolatinis mokslininkų (menotyrininkų) ir filosofų ginčo objektas. Meno kūriniai tam tikra prasme išreiškia žmonių sugebėjimą jausmiškai pažinti tikrovę. Meno kūriniuose emocionalumas yra svarbiausia meno esmės dalis, todėl meno kūriniai atskleidžia tiesą ne tiek racionalumu, kiek jausmus žadinančia meninio vaizdo forma. Apie meno kūrinį įprasta sakyti „patinka” arba „nepatinka”, o apie filosofijos ar mokslo teoriją sakoma „suprantu” arba „nesuprantu”. Ir mokslas, ir filosofija, ir menas visada pradeda nuo juslėmis fiksuojamų dalykų, tačiau menas ir baigiamojoje kūrybos stadijoje išlieka grožio, t. y. juslumo lygmenyje, o mokslas arba filosofija – proto lygmenyje.

Politinė ideologija. Graikiškai ideologija reiškia idėjų mokslą. Kartais ideologijomis vadinamos įvairios teorijos, o kartais net visa žmogaus sąmonė su visomis jos formomis ir apraiškomis. Politinės ideologijos sąvoka paprastai vadinamas teorinis pagrindas, kuriuo vadovaujasi kurios nors politinės partijos veikėjai. Ideologijos priešybę mokslui ir filosofijai
akivaizdžiai atskleidžia demokratijos sąlygos: už ideologines tiesas balsuojama, taigi ideologijoje tiesos kriterijumi tampa daugumos nuomonė. Jeigu tai būtų moksle arba filosofijoje, tai būtų nesusipratimas. Savo idėjoms ir veiklai pateisinti ideologai naudojasi mokslo ir filosofijos paslaugomis, bet dėl to politinė ideologija savo savarankiškumo nepraranda. Be to ideologijos išbandomos praktikoje, o filosofija – niekada.

Mokslas. Žinios, vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja. Antanas Maceina teigia, kad nei vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės neįmanoma rasti. Dėl to mokslai niekada neklausia „kas yra kas”. Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t. y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t. t. Tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. A. Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos žinovas yra skirtingi dalykai. Filosofas – kuris sukuria filosofiją, o filosofijos žinovas – kuris tyrinėja atskirų filosofų kūrybą, filosofijos kryptis atmainas ar atskiras filosofavimo epochas. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negali būti savo rastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai. Rastas dėsnis yra niekieno, o filosofinė teorija yra niekas kitas, kaip objektyvuota „sudaiktėjusi” filosofo dvasia, nors ji ir nėra grynas prasimanymas, nes turi realų pagrindą.

3. Filosofijos atsiradimas: šaltiniai, sąlygos, dalyko raida laike ir erdvėje

Filosofijos ištakos: sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, mirties baimė, viltis

Filosofija atsirado KINIJOJE, INDIJOJE ir GRAIKIJOJE. Prielaida – palankios visuomeninės sąlygos:

1)vergovė (buvo būtina socialinė prielaida, nes vergų darbas leido atsirasti pakankamam sk. nedirbančių sunkaus fizinio darbo žmonių)

2)laisva demokratiška visuomenė, kur nedraudžiama kitamintystė (kur yra dvasinė priespauda, filosofija merdi, pvz., komunistinio režimo šalyse)

4. Dabarties filosofijos struktūra: kryptys, atmainos, srovės, mokyklos ir t. t.

Dabarties filosofija pradėjo formuotis 19 a.

pozityvizmas – neigia metafiziką, bandymas sukurti nemetafizinę filosofiją (O. Kontas)

marksizmas – siekia sukurt filosofiją, kaip praktinį vadovą socialiniams reikalams spręsti(K.Marksas)

neokantizmas – pažinimo problemų filosofija (O. Libmenas)

intuityvizmas – neigia galimybę protu pažinti iracionalios prigimties pasaulį (A. Bergsonas)

gyvenimo filosofija – įžvelgia iracionalumą visose gyvenimo srityse (F. Nyčė)

fenomenologija – mėgina filosofiją paversti pažinimo būdu tik sąmonės aktuose (E. Huserlis)

neopozityvizmas – (analitinė filosofija) siekia apsiriboti tik kalbos prasmių analize (B. Raselas)

personalizmas – teistinė asmenybės filosofija (E. Munjė)

neotomizmas – dabarties katalikiškoji filosofija (K.Voityla)

pragmatizmas – žmogaus veiklos naudingumo filosofija (Č. Pirsas)

filosofinė antropologija (M. Šeleris)

hermeneutika – sampratos filosofija (M.Heidegeris)

egzistencializmas – būties apskritai ir žmogaus būties filosofija (S. Kierkegoras, Ž. P. Sartras, K. Jaspersas, …)

komparatyvizmas – paralelių paieška pasaulinės filosofijos kultūroje

postmodernizmas – pastarųjų kelių dešimtmečių netradicinė filosofija……

Filosofija ir dabar skirstoma į: teorinę (būties teorija, gamtos filosofija, teodicėja-Dievo fil.,antropologija, hermeneutika ir pan.), praktinę (etika-dorovės fil., estetika-grožio fil., technikos fil.) Bet tokių , kaip: mokslo, religijos, kultūros, meilės, teisės filosofijų negalim priskirti nei praktinei, nei teorinei rūšiai.

Rytų filosofijos atmainos, kryptys:

1. Indijoje filosofija yra religinės prigimties ir dabar dar glaudžiai susijusi su religija ir mistika. Tai:

a) džainizmas (sanskrite ‘džaina’ – nugalėtojas; pradžia-1a.pr.Kr.) – religijos ir filosofijos sistema; pripažįsta pasaulio amžinumą, žmogaus materialumą ir dvasingumą, nirvana – žmogaus gyvenimo tikslas.

b) budizmas (pradininkas Sidharta Gautama,623-544m.pr.Kr.) – religinė-etinė koncepcija apie veiklos sistemą nutraukiant sansarą – kančių kupiną persikūnijimo ratą.

c) sankja (sanskr. skaičius, nuo 7a.pr.Kr.) – materialiojo ir dvasinio pradų sąveikos, dvasios išsivadavimo iš kūno teistinės ir ateistinės variantai.

d) joga (sanskr. susiliejimas, nuo 2a.pr.Kr.) – intelektualinių, etinių, fizinių ir psichinių veiksmų sistema siekiant sielos išsivadavimo

e) vaišešika (sanskr. višeša – specialus, skirtingas, nuo 2 a. pr. Kr.) – originalios atomistikos apie pasaulį ir jo daiktus filosof.

f) niaja (sanskr. – taisyklė, „logika”, 1 a.) – dominuoja logikos ir gnoseologijos problemos.

g) mimansa (sanskr. – svarstymas, samprotavimas, apie 2 a. pr. Kr. – 2 a.) – pasaulio pradų ir dharmonijos (religinės pareigos) fil.

h)vedanta (sanskr. – „Vedų” pabaiga) – filosofinis „Vedų” pagrindas.

h) lokajata arba čarvaka (sanskr. – loka – pasaulis, ajata – nukreiptas, nuo 500 metų pr. Kr.) – pažiūros, neigiančios religines „Vedų” dogmas, raštijos paminklų neišliko.

2.
pagrindinės filosofijos krypčių mokyklos, kuriose dominuoja praktinė (gyvenimo išminties, doros ir socialinių problemų) filosofija.

a)Konfucionizmas (Kong Fuzi, 551 – 479 m. pr. Kr.) – etinių taisyklių, socialinių normų filosofija.

b)Moizmas (Mozi, 479 – 391 m. pr. Kr.) – opozicija konfucionizmui, lemties neigimo, visuotinės meilės, gyvenimo, sėkmės, abipusės naudos gyvenime filosofija.

c)Legizmas (lot. lex – įstatymas, nuo 4 a. pr. Kr.) – antietinė, piktos žmogaus prigimties, despotiško valdymo taisyklių filosof.

d)Daosizmas (Lao Dzė, 6 – 5 a. pr. Kr.) – tapsmo, būties ir nebūties, vienio ir daugio ir kt. filosofija. Pavadinimas nuo „dao” (kelias), kuris aiškinamas kaip visko amžina pradžia ir pabaiga, pasaulio daiktų atsiradimo, judėjimo ir tvarkos šaltinis, dėsningumas ir jėga.

e)Natūrfilosofija (12 – 6 a. pr. Kr.) – pasaulio pradų protofilosofija, tai yra pereinamojo laikotarpio iš mitologijos į filosofinį mąstymą koncepcija, kurioje heksogramomis bandoma paaiškinti pasaulio ir žmogaus paslaptis.

f)Vardų mokykla (4 a. pr. Kr.) – logikų, „sofistų” mokykla, kurios dalykas „vardų” ir tikrovės objektų sąveika, tai yra kalbos atitikimo tikrovės daiktus filosofija.

5. Pagrindiniai filosofijos ir filosofavimo bruožai: keliamų klausimų specifika, interpretacija, laisvumas, nepasitikėjimas, logiškumas, polemiškumas, tiesų ilgalaikiškumas, transcendentavimas, pažangos santykinumas, kalba

1) klausimo, į kurį negali atsakyti mokslas, iškėlimas

mokslininkas nekelia klausimo, jei negalima į jį atsakyti empirinės patirties būdu. Filosofija kaip tik kelia klausimus, į kuriuos joks mokslas negali atsakyti (filosofija randa atsakymus, įrodytus įtikinama logika ir dažniausiai teorijos pavidalu), tik svarbu, kad jie būtų žmogui prasmingi. Filosofiniai klausimai svarbūs žmogaus sielai (jai svarbu ir ko klausiama, ir vienintelė galimybė į šiuos klausimus atsakyti filosofiškai).

2) mėginimai atskleisti vieną amžiną – būties, paslaptį

pagrindinis filosofijos klausimas – būties klausimas (,nes sužinoję, kas yra būtis, sužinotume, kas mes patys esam) Būties klausimas gali būti skirtingai pateikiamas, pvz., kas yra pasaulis?; G. V. Leibnicui – tai nuostaba, kad realiai kažkas yra, o ne niekas: M. Heidegeriui – kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas?;

F. Engelsui – materijos ir mąstymo santykis; I. Kantui:1.ką galiu žinoti?,2.ką turiu daryti?,3.ko galiu tikėtis?,4.kas yra žmogus?

3) laisva faktų interpretacija

filosofai faktus visada interpretuoja.Lot. ‘interpretatio’ –aiškinimas.Filosofijoje interpretuoti faktą – tai aiškinti jį vieninteliu filosofuojančiam asmeniui priimtinu būdu ir atžvilgiu (skirtingi filosofai tą patį dalyką savaip traktuoja – interpretuoja).

4) žinių laisvumas (nenaudingumas materialinės naudos prasme)

Interpretacijų gausa raiškia, kad filosofinis žinojimas yra laisvas žinojimas. Aristotelis suprato, kad filosofinė tiesa vertinga tik dėl pačios tiesos, kad filosofavimas neteikia jokios materialinės naudos, filosofinių žinių negalima pritaikyti jokiai praktiniai veiklai, susijusiai su daiktų, reikalingų kūnui, gamyba.Filosofinės žinios tėra sielos penas, nes tik siela ir gali būti laisva.

5) nepasitikėjimo sukaupta informacija palaikymas

R. Dekartas: „de omnibus dubitantum est” – viskuo privalu abejoti.

6) logiškas, be emocijų ir suinteresuotumo mąstymas

Klasikinė, t.y. tobula filosofija savo tiesų ieško ir jas randa tik logiškai, be emocijų (be pykčio, simpatijų, antipatijų, savanaudiškų interesų ir t.t.). Šia savybe ji ryškiausiai skiriasi nuo meno, politinės ideologijos, religijos ir labiausiai panaši į mokslą.

7) ginčas su kitais filosofais (patapo būtinas)

Nežinant filosofijos istorijos, filosofavimas tapo nebeįmanomas…

8) aukščiausias sąvokų bei kategorijų abstraktumas

Filosofinis žinojimo aprioriškumas – tai, kad mažiausiai filosofija domisi, bet tik bendrybėm ir tuo, kas nėra „daiktas” (pasaulis, protas, laikas, begalybė…).Dėl to, kad sąvokos ir kategorijos yra abstraktaus turinio, filosofinių žinių neįmanoma (kol kas) patikrinti empiriniais metodais.

9) surastų tiesų ilgalaikiškumas

Filosofinė tiesa yra egzistencinė tiesa, kurią sukuria filosofas, o ją priima (arba nepriima)laisvai apsisprendęs asmuo.Pagal K. Jaspersą, filosofija nesrutulioja, nes tai reikštų tobulėjimą.Tuo filosofija irgi skiriasi nuo mokslo: mokslo žinios sensta, filosofinės lieka aktualios visą laiką, jei tik jų nedraudžia valdžia.

10) empirinio pasaulio peržengimas (transcendentavimas)

Lot. ‘transcendens’ –peržengimas. Filosofinis atsakymas į filosofinį klausimą, priešingai moksliniam atsakymui, visada peržengia mokslo galimybes.Neįmanoma stebėjimu ar eksperimentu aptikti žmogaus esmės iš pirminių ar galutinių priežasčių, todėl grynasis (prigimtinis) žmogaus protas skverbiasi už juslinio pasulio ribų ir peržengia jį mąstydamas.

11) pažangos filosofijos istorijoje santykiškumas

Filosofijos atradimai yra ilgalaikiai. Naujos filosofinės sistemos, kritikuojančios ankstesnes, nėra pažangesnės ta prasme, kad jų kritikuojamąsias filosofines pažiūras tik kritikuoja, bet nepeneigia galutinai.

12) ypatinga filosofinė kalba

Filosofuoti – interpretuoti faktus kraštutinio lygmens
abstrakcijomis. Tai reiškia, kad dauguma filosofijos sąvokų ir kategorijų yra grynojo proto produktas. (nuo Kanto laikų – šios sąvokos vadinamos apriorinėmis) Filosofijoj kalba ir pati filosofija iš esmės sutampa, nes kiekviena filosofijos sąvoka lieka mįslė ir verčia mąstyti. (pagal Heidegerį – „Kalba yra būties namai”, kalbos daugiaprasmiškumas atskleidžia ir būties daugiaprasmiškumą.)

II. Būties teorija (ontologija):

1. Būties teorijos tapsmas:

a) indų kosmogonija:

Indų kosmogonija. Jei žmogus įmintu būties paslaptis jis pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Būties klausimai rūpi tiktai žmogui ir niekam kitam. Įvairiose pasaulio vietose šie klausimai buvo keliami įvairiuose kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias toks pvz. Tai indų vedos.(veda-sanskrito klb. žinojimas). Vedos – tai per ilgą laiką surinkti nežinomų autorių relig. Himnų, giesmių maldų rinkiniai. Išskiriamos 4 gr. : Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Adharveda. 1-asis yra seniausias. Rigvedoje – 1028 himnai iš 4 dalių : Samhitų (himnų) , Brahmanų (aiškinimų), Aranjakų (himnai seneliams ir kt.), Upanišadų (prasmės aiškinimų). Vedos yra vertingos tuo, kad jos tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir grindžiama pasaulio atsiradimo idėja. Jose rašoma, kad iš pat pradžių nebuvo nieko nei erdvės nei dangaus nei dienos nei mirties… Tačiau pasaulis dievas ir visa kt atsirado. Upanišadose aiškinami visatos principai – brahman ir atman. Brahman – aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Atman – visur esantis subjektyvumas, asmeninis pradas Aš. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos. Brahmanų raidos padarinys- konkretūs pradai iš kurių kyla daiktai: eteris, oras, ugnis, vanduo, žemė.

Indų ikifilosofiniame mąstyme 1k bandoma grįsti būties atsiradimo iš nebūties idėją. Indų vedos tipinis profilosofinis pvz.

b) Mileto m – la: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas:

Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą. Jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą

Talis (645- 547 m. pr.)

Pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto. Jis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir klausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia (ne “pradas”, nes šios sąvokos Talis nevartojo)? Jam buvo įdomu ne kaip pasaulis atsirado, o koks jis buvo iš pradžių. Tačiau vis tiek pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų “pradžios” klausimas.

Talis iškelia hipotezę, kad daiktų pradas yra vanduo. Tuo pačiu tai ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra vanduo.

ANAKSIMANDRAS (611- 546 M. PR.)

Priešingai nei Talis, A. kalba tiesiogiai ne apie “pradžią”, o apie visko “pradą” (“arche”). Prado Anaksimandras nesutapatina su jokia žinoma medžiaga. Jį pavadino “apeironu”, t.y. kažkuo neapibrėžtu, begaliniu. Jis samprotauja, kad jei pradu būtų, pvz., vanduo arba oras, tai jis taptų pagrindiniu ir savimi paverstų visą kitą. Pradas turi būti neutralus visoms medžiagoms.

Apeironas, pasak A., yra amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes- karštį, šaltį ir t.t.- jis sukuria visą pasaulį.

Anaksimenas

Anaksimandro mokinys Anaksimenas savo mokytojo idėjų nepalaikė. Jo nuomone, visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi daiktai- tai oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis- išretėjęs oras. Tai taip pat vieningumo idėja.

c) Pitagoras, Demokritas, Herakleitas:

Pitagoras

Pitagoriečių mokyklos steigėjęs buvo Pitagoras (580–500 m.pr.). Kadangi dėstoma buvo jo vardu, negalime atskirti jo minčių nuo jo mokinių. Pitagoro įkurta religinė mistinė pitagoriečių sąjunga buvo net užgrobusi miesto valdžią. Pitagoras pasiskelbė pusdieviu. Jis teigė, kad ,,yra trys rūšys protingų būtybių: pirma– dievas, antra– žmogus ir trečia– panaši į Pitagorą.”. Skaičiai buvo suskirstyti į požymius. Dėl to pitagoriečiai domėjosi matematika.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2887 žodžiai iš 9523 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.