Filosofijos istorija nuo dunso skoto
5 (100%) 1 vote

Filosofijos istorija nuo dunso skoto

1. JONAS DUNSAS ŠKOTAS

Paskutinis XIII amžiaus filosofijos kūrinys sušvelnino dviejų pagrindinių šimtmečio filosofijos krypčių – augustinizmo ir tomizmo – antagonizmą. Pranciškonai, kurie, perimdami Tomo atradimus, atnaujino savo doktriną; šitaip atsirado „naujoji pranciškonu mokykla“. Šios mokyklos kūrėjas buvo Dunsas Škotas, todėl mokykla paprastai vadinama škotizmu.

GYVENIMAS IR RAŠTAI. Dunsas Škotas, gimęs šiek tiek prieš 1270 m., miręs 1308 m.. buvo pranciškonas. Neilgą savo gyvenimą jis skyrė vien mokslui. Mokėsi, o paskui pats mokė Oksforde; 1304 m. išvyko į Paryžių, čia apgynė teologijos doktoratą. Jis buvo vienas iš giliausių viduramžių mąstytojų; Bažnyčia suteikė jam doctor sublilissimus titulą. Jo veikalai, kupini polemikos ir subtiliausių pastebėjimų, nebeaprėpė to meto problemų visumos taip išsamiai ir sistemiškai, kaip Tomo veikalai.

Svarbiausias jo veikalas – ,,Sentencijų“ komentaras, vadinamas ,,Opus Oxoniense“. Vėliau Paryžiuje jis parašė kitą. Trumpesnį, komentarą ,,Reportata Pansiensia“ (arba ,,Opus Parisiense“).

PAŽIŪROS, Dunso pažiūros artimos Tomo pažiūroms.

Škoto principinės nuostatos bei tendencijos buvo kitos nei Tomo. Tomas pirmiausia skelbė tas idėjas, kurios buvo bendros krikščioniškajai ir senovės mąstysenai; o Škotas plėtojo savitus krikščioniškuosius motyvus. Laikėsi intraversinės nuostatos; modeliuodamas savo pažiūras ne išorinių daiktų, o vidinių išgyvenimų atžvilgiu, jis priėjo prie išvadų, kurioms buvo būdingas individualizmas ir voliuntarizmas.

1. Tikėjimas pranoksta protą, Škotas perėmė iš Aristotelio ir Tomo mokslo sampratą, tačiau skrupulingai jos laikydamasis priėjo prie kitokių išvadų. Mokslui esą priklauso tai, ką yra nustatęs protas, tačiau protas galįs nustatyti ne visa, ką jam priskyrė Tomas. Pasak Škoto, daugelis teologijos tezių negali būti įrodytos. Dievas yra protas ir valia, kad jis yra nekintamas, begalinis, išmintingas, visagalis, visur esantis, tikras. teisingas, gailestingas. visa lemiantis – visu tuo reikia tikėti, tačiau šito neįmanoma įrodyti. Neįmanoma taip pat įrodyti sielos nemirtingumo nei to, kad siela sukūrė Dievas, kad Dievas dalyvauja kūrinių veiksmuose. Šių tiesų Škotas nekvestionavo, tačiau jas laikė apreiškimo ir tikėjimo, o ne proto ir mokslo tiesomis.

Škoto analizė nekvestionavo teologijos tiesų, tačiau kvestionavo proto gebėjimus ir tuo ji, net ir neturėdama skeptiškų intencijų, vedė į skepticizmą.

2. Intuicija pranoksta abstrakciją. Škotas iš esmės perėmė Tomo pažinimo teoriją ir pažinimą aiškino, apsieidamas be antgamtinio apšvietimo, Tačiau buvo svarbių dalykų. kurie, siedamiesi su intraversine orientacija, skyrė jį nuo Tomo.

Tomas teigė, jog protas pažįstąs tik rūšis; o Škotas, priešingai, pripažino proto gebėjimą pažinti ir atskirybes. Tačiau jis kitaip suprato ir proto funkcijas: jis atmetė požiūrį. kad protinis pažinimas yra išimtinai abstraktus. Abstraktus daikto pažinimas esąs galimas tik po intuityviojo; tik intuityviai, o ne abstrakčiu protavimu esą galima nustatyti, jog daiktas egzistuoja ir yra čia ir dabar. Intuiciją jis traktavo ne mistiškai, o kaip čia ir dabar esančio objekto tiesioginio pažinimo akta.

Intuicija leidžianti pažinti individualumą ir egzistavimą, tačiau tik atsitiktinumo aspektu, nes buvimas nėra baigtinių daiktų esmė. Abstraktus pažinimas, priešingai, abstrahuojasi nuo daiktų buvimo čia ir dabar ir nuo jų individualių bruožų, Todėl ir pažįstamos visuotinės ir esminės jų savybės. Šis Škoto pasiūlytas dviejų pažinimo rūšių skyrimas nuo tada prigijo visoje scholastikoje.

3. Atskirybės pranoksta bendrybes. Škotas buvo įsitikinęs, jog iš prigimties būtis yra atskirybių būtis, tad natūralu, kad js akcentavo intuityvų atskirybių pažinimą. Jis atmetė senovės universalizmą, kuriam būtis ar bent būties esmė buvo bendrybė. ir tapo metafizinio individualizmo gynėju; individualumas jam – ne antrinė, o pamatinė būties ypatybė.

Škotas ir teigė, jog rūšinė forma (quidditas) negalinti būti vienintelė, jog greta jos kiekviename daikte dar egzistuoja individuali forma (haecceitas); tai buvo scholastinė individualizmo formulė.

Škotas priėjo prie išvados, jog daiktuose yra daug formų. Formų daugio prielaida Škotui buvo ypač reikalinga psichologijoje, nes, jo manymu, dvasinį veiksnį būtina atskirti nuo biologinio: jeigu siela yra organinio kūno forma, tai ji turi būti dvejopa – dvasinė ir kūniška.

4. Valia pranoksta mintį, Teoriją, kuri pažinimą aiškino kaip abstraktaus proto veiklą, Škotas apribojo dviem atžvilgiais. Pirma, jis įrodinėjo, jog pažinimo procese veikia intuicija, o antra – jog jame dalyvauja valia. Tomas teigė jog protas valdo valią, o Škotas tam prieštaravo. Valios aktų esą neįmanoma apibrėžti, nes ji iš prigimties yra laisva ir yra moveins per se. Taigi protas negali valdyli valios, tačiau valia gali valdyti protą.

Sielos esmė yra ne protas, o valia. Valios primatas, toks svetimas senovės filosofijai, buvo tipiškas krikščionybės motyvas; jis ypač ryškus Augustino filosofijoje; jo sekėjai, veikiami senovės šaltinių, nustūmė jį į antrą vietą, tačiau Škotas vėl jį sugrąžino.

Būdama tobuliausia galia, valia turi būti būdinga tobuliausiai
esybei; taigi Dievas traktuotinas kaip valia. Iš tokio požiūrio plaukė labai svarbios išvados: valios savybė yra laisvė, vadinasi, Dievas, darydamas sprendimus, yra laisvas. Tiesa, Škotas pabrėžė, kad Dievas nebūtų galėjęs sukurti prieštaringų ir neįmanomų dalykų (pavyzdžiui, kad 3+2 nebūtų 5) arba nesutikti su dviem pirmaisiais dekalogo įsakymais, ir tai esanti Dievo laisvės riba; tačiau šiaip jau jo laisvė esanti neribota, voluntas sua est prima regula. Nesą tokių gėrio normų, kurių jam reikėtų laikytis, kad jo kūrinys būtų geras. ,,Dievas gali nustatyti esant tinkamą kitą normą, nes jeigu toji kita norma būtų – Jo nustatyta, tai ji ir būtų tinkama”. Tiesos tik dėl to yra tiesos, kad Dievas jas nustatė; kas mums yra būtinybė. Dievui buvo laisvo pasirinkimo dalykas. Todėl galutinis būties pamatas yra ne būtinybė, o laisvė. Tiesa ir gėris neturi objektyvaus ir nepajudinamo pamato, nes Dievas juos gali savavališkai nustatyti.

Škoto iracionalizmas, vertęs jį kone visą teologiją išskirti iš proto ir mokslo sferos. Kaipgi protas galėtų pats nustatyti tiesą. Jeigu tiesa yra priklausoma nuo nesuprantamų Dievo sprendimų ir, vadinasi, galėtų būti visai kitokia negu yra; dažnai jam nelieka nieko kita, kaip tik pasikliauti apreiškimu.

ŠKOTIZMO ESMĖ. Iš įtaigių Augustino užuominų Škotas sukūrė iki smulkmenų apgalvotą scholastinę sistemą, kurioje a) tikėjimas pranoko protą. b) intuicija – abstrakciją, c) atskirybė – bendrybę, o d) valia – mintį. Protas čia neteko plataus tiesų baro, jis buvo perduotas tikėjimui; pažinime iškeliamas formos individualumas, pripažįstami intuityvūs veiksniai ir valios vaidmuo; pabrėžiamas valios primatas, o tiesa laikoma laisvos Dievo valios kūriniu ir šia prasme savavališka – štai tipiškiausi škotizmo bruožai, tolimi senovės idėjoms ir iš esmės būdingi krikščionybei.

OPOZICIJA. Škotas darė nuolaidų tomizmui, bet kartu jį ir kritikavo; o Škotą kritikavo tomistai. Senąjį augustinizmo ir tomizmo ginčą pakeitė tomizmo ir škotizmo ginčas. Šis ginčas virto nuolatiniu priešiškumu, suformuodamas tarsi dvi scholastines sistemas – tomizmą ir Škotizmą; vieni rašė ad mentem Thomae, kiti – ad mentem Scoti. Kai pagaliau XIV amžiuje scholastinėje filosofijoje iškilo nauja, abiem pusėms priešiška srovė, šios abi suartėjo bendrai gynybai. Vėlyvaisiais viduramžiais jos abi būdavo susiejamos vienu pavadinimu – via antiqua.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1236 žodžiai iš 4050 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.