7 tema: Istorijos sampratos
Paradoksaliai istorija yra ir prasmės kriterijus, ir absoliutinančių tezių reliatyvumas, o gal ir visiškas atmetimas.
Įtampa tarp istorijos prasmės ir beprasmškumo, vienu iš istorijos filosofijos metodų laikomas toks: tyrinėti ypatingą žmogaus santykį su istorija praeityje, kad būtų geriau suprastas savas laikotarpis.
Sen. Graikams istorijos tema buvo suvokiama kaip nepraeinanti, o tapsmas ir nykimas suvokiami, kaip paviršinio pasaulio reiškiniai. Aukštasis pažinimas privalėjo pakilti virš jų. Amžinojo idėjų pasaulio akivaizdoje istoriškumas buvo suvokiamas kaip nereikšminga nuokrypa arba kaip iš esmės amžinas to paties sugrįžimas. Istorijų raida buvo mastoma kaip sukimasis ratu.
Teologiškai aiškindamas istoriją, Augustinas antikinei sanpratai priešpriešina biblinę krikščioniškąją tiesialinijinės raidos su vienkartiniais įvykiais sampratą: Dievas kūrėjas sukūrė pasaulį iš nieko ir panorėjęs savo valia jį sugrąžins.
Krikščionybė suvokia save kaip istorinę religiją,grindžiamą vienkartiniu istoriniu įvykiu, kuris, kaip Dievo apreiškimas, atveria mums antiistorinę perspektyvą.
Istorija yra vidinių šio pasaulio negandų sąvoka, pasaulio, kuris pilnas beviltiškos painiavos, o drauge įžanga ir ruošimasis Dievo per Kristų paskelbtam išganymui, amžinąjai Dievi Karalystei, kuri yra “ne iš šio pasaulio”.
Žmogaus buvimo – pasaulyje požiūriu istorijos pramė yra ta, kad ji yra dabartinio buvimo- pasaulyje genezė.
Istorijos prasmė yra tokia, kokią mes jai suteikiame veikdami.
Istorija suprantama pagal analogiją gamtai, ar tai būtų žvaigždynų sukimasis, ar gyvybės procesai. Tokiu būdu atsiranda cikliška istorijos samprata, o kraštutiniu atveju kalbama apie amžiną vieno ir to paties pasikartojimą.
Istorija suprantama kaip žmogaus pažangos, tolesnis vystymosi ir emancipacijos procesas. Šis procesas iš pradžių buvo mąstomas teologiškai: Dievas yra proceso priežastis. Pasaulio istorijai jis suteikia išganymo istorijos reikšmę. Istorijoje jis auklėja žmoniją
Istorijos procesą galima skirstyti į epochas, kurios viena vertus atitinka kūrimo dienas (gamta) ir, antra vertus, žmogaus gyvenimo laikotarpius.
9 tema: Kas yra utopija ir kaip ji pasireiškia socialinėse teorijose.
Utopija – vieta kurios nėra.
Socialinė utopija – tai idealios, praktiškai neįgyvendinamos visuomenės santvarkos arba socialinių problemų idealus sprendimo projektas.
Utopija yr afantazijos kūrinys ir socialinės tikrovės neadekvatuas atspindėjimo forma, idėjiniu tyrimu kartais panaši į socialinį mitą.
Dažniausiai utopija remiasi tikėjimu, kad visi prieštaravimai yra išsprendžiami iš karto pagal universalią scemą, galinčią išgelbėti visuomenę nuo blogybių. Utopijai būdingas antiistoriškumas, atitrūkimas nuo realių sąlygų. Utopija tiesiogiai ir netiesiogiai kritikuoja ir neigia esamą santvarka, jos tam tikrus aspektus, kuria siektiną soc. idealą.
Fašizme utopija pasireiškė tarpatautinės taikos idėjos neigimą ir liberalizmo bei demokratijos idėjų neigimą. Kaip ypatinga iškrypimą fašistai įtraukia anarchizmą. Fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti.
Viešosios nuomonės formavimosi iš apačios laisvę ir individo gyvenimo privatumą fašistai laikė absurdiškais, klaidingais ir kenksmingais bendruomenai prietarais. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai- visais gyvenimo atvejais. Vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Fašistinė ideologija atmeta Dievo idėjos sampratą.
Į pirmą planą iškėlė ne ideologinį paveldą, o prievartą priešiškomis laikomų jėgų atžvilgiu.
Atoritarizmo ideologija remiasi prielaida, kad egzistuoja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Kai kurios visuomenės ir individo egzistavimo sferos iš principo nepasiekiamos. Stipri nepriklausoma valstybė autoritaristams svarbesnė už visuomenę ir tautą. Kaip tik valstybė įgalina bedriją egsistuoti ir išlikti istorijoje. Dažnai autoritariniai vadai svajoja sukurti monopartiją
Komunizmas. Lenino nuomone, kartą iškovota valdžia negalėjo būti prarasta. Partija turėjo būti organizasija pasiekiama tik geriausiems ir visiškai atsidavusiems komunizmui žmonėms. Jos gretose turėjo likti tik materialistinei filosofijai ir ją gridžiamai pasaulėžiūrai ištiki žmonės.
Stalino nuomone, kelias valstybės nunykimo link turėjo eiti per jos sustiprinimą. Centralizuota totaritarinės valdžios veikla galutinai sunaikino teisėtumą ir piliečių teises. Vado valdžia apėmė visas individo gyvenimo sritis. Užsibrėžta buvo suvienodinti pažiūras.