Filosofijos kilmė
5 (100%) 1 vote

Filosofijos kilmė

Filosofijos kilmė

Karl Jaspers: KAS YRA FILOSOFIJA?

Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.

Mokslu tikinčiam žmogui blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinai reikšmingų rezultatų, t.y. nieko tokio, ką būtų galima žinoti ir turėti. Specialieji mokslai pasiekė neabejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezultatų, o filosofija, nepaisant tūkstantmečių pastangų, tuo pasigirti negali. Negalima paneigti, kad filosofijoje nėra vieningos nuomonės dėl to, kas pažinta iki galo. Ką esame priversti pripažinti, kas tapo moksliniu pažinimu, tai jau nebėra filosofija, bet priklauso specialaus pažinimo sričiai.

Be to, filosofiniam mąstymui, skirtingai negu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mes tikrai pažengėme daug toliau negu graikų gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume pasakyti, kad esame nuėję, toliau už Platoną. Tik jo naudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiūriu mes žengtelėjome pirmyn. O filosofavimu, galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartėjome.

Kad jokia filosofija, skirtingai negu specialieji mokslai, nėra visų vienodai pripažįstama, lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikrumas nėra mokslinis, t.y. vienodas kiekvienam intelektui; tai yra įsitikrinimas (Vergewisserung), kurį pasiekus prabyla pati žmogaus esmė. Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.

Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Tačiau filosofijos prasme kyla iš kito prado. Pirm visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.

Tokią filosofiją be mokslo mums parodys keli keisti reiškiniai.

Pirma: kone kiekvienas tariasi išmanąs filosofijos dalykus. Pripažįstama, kad kitiems mokslams suprasti reikalingos studijos, išsimokslinimas ir metodas, o filosofijoje jaustis kaip namie tikimasi be niekur nieko; pakankama prielaida laikoma tai, kad esi žmogus, turi savo likimą ir savo patirtį.

Nuomonė, kad filosofija prieinama kiekvienam, yra pateisinama. Juk net painiausi filosofijos specialistų klystkeliai turi prasmę, tik tada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kurią lemia tai, kaip žmogus suvokia būtį ir save patį joje.

Antra: filosofinis mąstymas visada turi būti pirmapradis. Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.

Nuostabus įgimto žmogaus polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai. Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savo prasme panardina mus į filosofavimo gelmę. Štai pavyzdžiai.

Vaikai stebisi: „Aš vis bandau galvoti, kad esu kas nors kitas, o vis tiek visada esu aš pats“. Šis vaikas prisiliečia prie tikrumo ištakų, prie būties suvokimo savimonės. Jį stebina savasties mįslė, kurios nesuvoksi iš nieko kito. Klausdamas jis stovi prie šios ribos.

Kitas vaikas klausosi istorijos apie pasaulio sukūrimą: iš pradžių Dievas sukūre dangų ir žemę…, ir tuojau klausia: „O kas buvo iki pradžios?“ Šis berniukas patyrė klausinėjimo begalybę, proto, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, nerimą.

Kitam vaikui pasivaikščiojimo metu, priėjus miško pievelę, sekama pasaka apie elfus, kurie naktimis čia suka ratelius… „Bet juk jų visai nėra…“ Tada jam pasakojama apie tikrus dalykus, apie Saulės judėjimą, aiškinamas klausimas, ar Saulė juda, ar Žemė sukasi, įrodinėjama, kad Žemė yra rutulio formos ir sukasi aplink savo ašį… „Ak, bet juk tai netiesa, – sako mergaitė ir trepteli koja, – juk Žemė stovi vietoje. Aš tikiu tik tuo, ką matau“. Jai atsakoma: „Vadinasi, tu netiki Dievuliu, juk jo irgi negali matyti“. Mergaite sutrinka, o paskui atsako labai ryžtingai: „Jeigu jo nebūtų, tai nebūtų ir mūsų“. Ją apėmė nuostaba dėl būties: būtis nėra pati savaime. Ji suprato, kokie skirtingi dalykai yra klausti apie kokį nors pasaulio objektą ir apie būtį bei mūsų pačių egzistavimą apskritai.

Kita mergaitė, eidama į svečius, kopia laiptais. Ji pajunta, kaip viskas nuolatos keičiasi, plaukia pro šalį, išnyksta tarsi nebūtų buvę. ,,Bet juk turi būti kažkas pastovu… Aš noriu prisiminti, kad štai dabar lipu laiptais pas tetą“. Nuostaba ir baimė dėl visuotinio nykimo ir laikinumo beviltiškai ieško išeities.

Galėtume surinkti daug tokios vaikų filosofijos pavyzdžių. Nerimta būtų manyti, kad visa tai vaikai nusiklauso iš tėvų ar kitų žmonių. Sakyti, kad tie vaikai plačiau nefilosofuoja ir kad tokios šnekos gali būti tik atsitiktinės, – vadinasi, nepastebėti vieno dalyko: dažnai vaikai turi genialumo pradą, kurį praranda suaugę. Metams bėgant mes tartum patenkame į konvencijų, nuomonių, slepiamų dalykų ir banalybių
kalėjimą ir prarandame vaiko naturalumą. Vaikas vis dar spontaniškai atsiveria spontaniškam gyvenimui, jis jaučia, mato ir klausinėja apie tai, ko jau greitai nepastebės. Jis pamiršta, kas jam atsivere vieną akimirką, ir baisiai stebisi, kai viską atsimenantys suaugusieji vėliau jam pasakoja, ką jis sakęs ir ko klausinėjęs.

Trečia: autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai. Retkarčiais tarsi nukrinta visuotinio aklumo pančiai ir prabyla gilioji tiesa. Kai kurie psichiniai sutrikimai prasideda sukrečiančiais metafiziniais apreiškimais, kurie, tiesa, nei savo pavidalu, nei kalbine išraiška negali turėti objektyvios reikšmes, išskyrus tokius atvejus, kaip poeto Hölderlino ar tapytojo Van Gogh’o. Tačiau kas juos girdi, negali atsikratyti įspūdzio, kad čia nukrinta uždanga, už kurios mes paprastai gyvename. Kai kurie sveiki žmonės pabusdami iš miego taip pat patiria bauginamai gilias tiesas, kurios visai pabudus vel išnyksta, palikdamos jausmą, kad mes praradome jas amžinai. Giliai prasmingas yra teiginys: „Vaikai ir kvailiai sako teisybę“. Tačiau kuriamoji galia, kuria pasižymi didžiosios filosofinės mintys, glūdi vis dėlto ne čia, o atskiruose individuose, kurie, laisvi ir nevaržomi tarsi dvasios milžinai, retkarčiais randasi einant tūkstantmečiams.

Ketvirta: kadangi filosofija žmogui yra būtina, ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politinių simbolių kalboje, o visų pirma nuo pat istorijos pradžios – mituose. Nuo filosofijos nepabėgsi. Klausimas tik toks: ar ji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

Tai kas yra toji filosofija, jeigu ji pasireiškia taip universaliai ir tokiais keistais pavidalais?

Graikų kalbos žodis „filosofas“ (philosophos) yra žodžio sophos priešybė. Jis reiškia „mylintis pažinimą (esmę)“, skirtingai nuo to, kuris, įgijęs pažinimą, vadina save „žinančiuoju“. Ši žodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė, kad ir kaip šią esmę iškreiptų dogmatizmas, t.y. tezėmis išreikštas, galutinis, tobulas ir doktrinieriškas žinojimas. Filosofuoti – tai būti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.

Tačiau šita būtis kelyje žmogaus likimas laike – slepia savyje gilaus pasitenkinimo, o retkarčiais netgi pilnatvės galimybę. Ji glūdi ne žodžiais išreiškiamame supratime, ne tezėse ar deklaracijose, o istorinėse žmogaus būties akimirkose, kai atsiveria pati būtis. Pasiekti tokią tikrovę situacijoje, kurioje yra žmogus, – tai tikroji filosofavimo prasmė.

Būti ieškojimo kelyje arba rasti akimirkoje ramybę ir pilnatvę – tai nėra filosofijos apibrežimas. Filosofija neturi nieko, kas būtų virš jos arba šalia jos. Jos negalima kildinti iš nieko kito. Kiekviena filosofija save apibrėžia įgyvendindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti. Tuo atveju filosofija yra vientisa gyvos minties ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nusakymas. Tik pats patyręs žmogus gali suprasti tai, kas pasaulyje vadinama filosofija.

Galėtume pateikti ir daugiau filosofijos prasmės formulių. Tačiau jokia formulė neatskleidzia visos šios prasmės ir jokia nėra vienintelė teisinga. Senovės mąstytojai mums sako: objekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis kokia nors specialia sritimi.

Šiandien filosofiją galbūt galima apibūdinti tokiomis formulėmis, jos prasme tokia:

– tikrovėje įžvelgti jos ištakas;

– tikrovę mąstyti taip, kaip aš mąstydamas esu susijęs su vidinius veiksmus atliekančia savastimi;

– atsiverti Aprėpties erdvei;

– užmegzti ryšį su žmogumi, pasiryžus mylinčiai kovai (das liebende Kampf) visų tiesos prasmių stichijoje;

– kantriai ir ištvermingai išsaugoti budrų protą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.

Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys – ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose, o kaip aidas – mažesniųjų. Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

Nebe pirmą kartą filosofija yra smarkiai puolama ir net apskritai neigiama kaip nereikalinga ir žalinga. Kam jos reikia? Ji nepadeda bėdoje.

Autoritarinis bažnytinis mąstymas atmetė savarankišką filosofiją, nes ji atitolinanti nuo Dievo, gundanti pasaulio tuštybe, teršianti sielą niekingais dalykais. Politinis totalitarinis mąstymas priekaištauja filosofams už tai, kad jie tik skirtingai aiškina pasaulį, tuo tarpu svarbiausia esą ji pertvarkyti. Abiem mąstymo
filosofija atrodo esanti pavojinga, nes ji ardanti tvarką, žadinanti dvasios savarankiškumą, o sykiu maištingumą ir nepasitenkinimą, kurianti iliuzijas ir atitraukianti žmogų nuo jo realių uždavinių. Tie, kuriuos traukia apsireiškusio Dievo apšviestas Anapus, ir tie, kurie reikalauja viską atiduoti bedieviškojo Šiapus valdžiai, filosofiją norėtų visiškai sunaikinti.

Be to, kasdienybės žmogaus sveikas protas vadovaujasi naudos mąsteliu, prieš kurį filosofija bejėgė. Talis, laikomas pirmuoju graikų filosofu, buvo išjuoktas tarnaites, mačiusios, kaip jis, užsižiūrejęs į žvaigždėtą dangų, įgriuvo į šulinį. Ko jam ieškoti tolybėse, jeigu toks nevikrus čia, žemėje!

Taigi filosofija privalo save pateisinti. Tačiau tai neįmanoma. Ji negali pateisinti savęs remdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga ir todėl yra pateisinama. Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios kiekvieną žmogų iš tikrųjų verčia filosofuoti. Ji gali žinoti, kad skatina žmogų betiksliam, nieko bendro su klausimu dėl naudos ir žalos pasauliui neturinčiam dalykui ir kad ji gyvuos tol, kol gyvens žmonės. Netgi jai priešiškos jėgos negali neapmąstyti savo prasmės ir nesukurti mąstymo klišių, kurios yra filosofijos pakaitalas, tačiau tarnauja tikslingai veiklai, kaip marksizmas, fašizmas. Net tokios mąstymo klišės parodo, kad žmogus be filosofijos apsieiti negali. Filosofija visada su mumis.

Ji negali nei kovoti, nei įrodyti savo tiesos, tačiau gali save perduoti. Ji nesipriešina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienybe, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais.

Sistemiška didžiojo stiliaus filosofija jau pustrečio tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didi tradicija. Nei filosofavimo įvairovė, nei prieštaravimai, nei viena kitą neigiančios pretenzijos į tiesą negali sutrukdyti veikti tam, kas savo prigimtimi yra viena, kuo niekas nedisponuoja ir į ką visais laikais telkiamos visos rimtos pastangos: tai viena amžinoji filosofija, philosophia perennis. Jeigu norime mąstyti aiškiai ir esmingai, privalome atsistoti ant šito mūsų mąstymo istorinio pamato.

Karl Jaspers: FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.

Tačiau pradžia yra visai kas kita negu ištaka. Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Ji duoda gyvastį dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.

Tokios ištakos yra įvairios. Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs. Pirmiausia aptarkime šiuos tris motyvus.

Pirma: Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria „žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą“. Šitas vaizdas „skatina mus tyrineti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei“. Ir Aristotelis: „Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata.“

Nuostaba verčia pažinti. Stebėdamasis aš suvokiu savo nežinojimą. Aš siekiu žinoti, tačiau dėl paties žinojimo, o ne dėl „kokios nors naudos“.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Šis pabudimas reiškiasi nesuinteresuotu žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį: ir klausimu, kas ir iš kur visa tai galėtų būti. Tai klausimas, atsakymas į kuri neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.

Antra: jeigu savo nuostabą aš patenkinu pažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro. Jusliniai suvokiniai, nulemiami mūsų jutimo organų, yra apgaulingi ar bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, šalia manęs, nepriklausomai nuo suvokimo. Mąstymo formos yra nulemtos mūsų, žmogiškojo, intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus. Filosofuodamas aš pasineriu į abejojimą, stengiuosi atsidėti jam iki galo, tačiau tai padaręs arba jaučiu malonumą viskuo abejodamas viską neigti, nieko nepalikti ramybėje, bet kartu nepajėgiu ne žingsnio žengti priekin, arba keliu klausimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereiketų abejoti ir kuris atlaiko pačią sąžiningiausią kritiką?

Garsioji Descartes’o tezė „Mąstau, taigi esu“ jam buvo neabejotinai tikra, nors jis abejojo visais kitais dalykais. Juk net visiškas manojo pažinimo klaidingumas, kurio galbūt aš nepastebiu, negali manęs suklaidinti dėl to, kad tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats.

Kaip metodas, abejojimas yra kiekvieno pažinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl be radikalaus abejojimo negali būti sąžiningo filosofavimo. Tačiau svarbiausia, kaip ir kur pats abejojimas paruošia pagrindą tikrumui.

Ir pagaliau trečia: pažindamas pasaulio objektus, abejojimo keliu eidamas į tikrumą, aš
pačiam dalykui, nemąstau nei apie save, nei apie savo tikslus, savo laimę ir savo gerovę. Priešingai, užmiršdamas save aš randu pasitenkinimą pačiame pažinime.

Visai kas kita, jeigu savo situacijoje aš pradedu suvokti save patį.

Stoikas Epiktetas sakė: „Filosofijos šaltinis yra savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimas“. Kaip galiu pagelbėti sau, būdamas bejėgis? Jo atsakymas toks: tik į viską, kas pranoksta mano jėgas ir yra neišvengiama, žvelgdamas abejingai, o tai, kas yra mano galioje, t.y. savo vaizdinių tvarką ir turinį, nuskaidrindamas ir išlaisvindamas mąstymu.

0 dabar pažvelkime į mūsų žmogiškąjį buvimą. Mes visada esame situacijose. Situacijos keičiasi, atsiranda naujų galimybių. Jeigu jos nebus panaudotos, niekada nebepasikartos. Žinoma, aš galiu stengtis pakeisti situaciją pats. ‘I’ačiau esama tokių situacijų, kurios iš esmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos, o jų lemtingumas tarsi pridengtas šydu: aš turiu mirti, turiu kenteti, turiu kovoti, priklausau nuo atsitiktinumo, esu įpainiotas į neišvengiamą kaltę. Šias mūsų būties pamatines situacijas pavadinsime ribinemis situacijomis. Tai tokios situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas, greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliausių filosofijos šaltinių. Vitalinės egzistencijos kasdienybėje mes jų stengiames nepastebėti, užmerkiame akis ir gyvename, tarsi jų iš viso nebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti, užmirštame mūsų kaltumą ir priklausomybę nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus, veikdami pasaulyje ir skatinami mūsų vitalinių interesų. Tuo tarpu į ribines situacijas mes reaguojame arba stengdamiesi jų nepastebėti, arba, jeigu jas priimame, puldami į neviltį ir vėl atsitokėdami: mes tampame savimi tik pasikeitus mūsų būties suvokimui.

Mūsų žmogiškąjį buvimą mes galime geriau suprasti sakydami, kad mūsų būtis pasaulyje yra nepatikima.

Iš naivumo pasaulį mes laikome absoliučia būtimi. Būdami laimingi, mes džiaugiamės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Kęsdami skausmą ir apimti bejėgiškumo, mes puolame į neviltį. Ir kai tik atsigavę pasineriame į gyvenimą, užsimiršę vėl naiviai pasiduodame laimingų būsenų tėkmei.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2899 žodžiai iš 9627 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.